Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Scandagra“ ieškinį atsakovui Ž. K. dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar šalys tinkamai vykdė tarpusavio įsipareigojimus, sutarus dėl žirnių ir miežių derliaus pirkimo – pardavimo. Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2020 m. kovo 19 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2020-NN/010W pagal kurią atsakovas (apeliantas) įsipareigojo iki 2020 m. spalio 31 d. perduoti ieškovei 300,00 tonų miežių grūdų. Šalys 2020 m. liepos 13 d. sudarė dar vieną Grūdinių kultūrų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2020-NN/030; ir pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo iki 2020 m. rugsėjo 30 d. perduoti ieškovei 400,00 tonų žirnių grūdų.

14. Įvertinusi nurodytas aplinkybes dėl šalių prisiimtų įsipareigojimų, teisėjų kolegija nusprendžia, kad sutarčių objektu tapo produkcija, kuri turėjo būti sukurta ateityje.

15. Byloje nustatyta, kad atsakovas prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė (neperdavė nei miežių, nei žirnių), todėl ieškovė 2020 m. liepos 15 d. rašytiniu pranešimu informavo atsakovą apie Grūdinių kultūrų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2020-NN/010W vienašališką nutraukimą. Nutraukusi sutartinius santykius, ieškovė pareikalavo 30 000,00 Eur dydžio netesybų.

16. Sutarčių Nr. 2020-NN/010W, Nr. 2020-NN/012W ir Nr. 2020-NN/030 5.2 ir 5.3 punktuose nustatyta, kad pardavėjas, nepateikęs grūdų ar jų dalies pagal sutarties sąlygas moka pirkėjui baudą, kuri yra lygi 30 Eur už kiekvieną nepristatytą toną grūdų, kuri laikoma minimaliais pirkėjo realiai patirtais nuostoliais dėl pardavėjo netinkamo sutarties vykdymo. Sutarčių Nr. 2020-NN/010W, Nr. 2020-NN/012W 6.4 punktu bei sutarties Nr. 2020-NN/030 7.1 punkte įtvirtinta, jog sutartyse nurodytos netesybos atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus bei yra laikomos minimaliais, neginčijamais ieškovės nuostoliais ir negali būti mažinamos.

17. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai nei tie lūkesčiai, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). CK 6.200 straipsnyje numatyta bendradarbiavimo pareiga atitinka UNIDROIT principų 5.1.3 straipsnį, kuris nustato, kad kiekviena šalis privalo bendradarbiauti viena su kita, kai tokio bendradarbiavimo galima protingai tikėtis siekiant įvykdyti sutartį. Teisės doktrinoje išskiriami pasyvusis ir aktyvusis bendradarbiavimo pareigos elementai. Pasyvusis nustato pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kurie galėtų kliudyti kitai šaliai įvykdyti sutartį. Aktyvusis nustato pareigą elgtis taip, kad tokie veiksmai skatintų kitos šalies tinkamą sutarties vykdymą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiga bendradarbiauti yra ir viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Sutarties šalių bendradarbiavimo procesas turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis. Tai reiškia, kad sutarties šalies elgesys negali būti priešingas tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai.

18. Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis).

19. Sutarties pažeidimas, lemiantis sutartinės atsakomybės atsiradimą, gali pasireikšti įvairiai. Įprastai pažeidimas įvyksta, kai pažeidžiamos sutarties vykdymo pareigos. Sutarties vykdymo pareigos – tai tokio pobūdžio pareigos, kurios nustato, kas laikoma tinkamu sutarties įvykdymu. Vadovaujantis CK 6.256 straipsnio, apibrėžiančio sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindą, 1 dalimi, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Laikantis CK 6.205 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo, sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.

20. Apeliantas įrodinėja, kad sandoriai dėl grūdinių kultūrų pirkimo buvo apsimestiniai, nes ieškovė neplanavo mokėti, kadangi iš gautų lėšų būtų dengiami apelianto skoliniai įsipareigojimai ieškovei.

21. Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija paaiškina, kad apeliantas, ginčydamas pirkimo–pardavimo teisinius santykius, privalėjo pareikšti priešieškinį (CPK 13 straipsnis). Kita vertus, apeliantas pripažįsta skolinius tarpusavio įsipareigojimus ir tai nekeičia įsipareigojimo vykdyti sutartis.

22. Pagal CK 6.39 straipsnį skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta. Priešpriešines pareigas skolininkas ir kreditorius turi įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu įstatymai, sutartis ar prievolės esmė nenumato ko kita.

23. Taigi įstatymas suteikia teisę kreditoriui ir skolininkui laisvai tartis dėl priešpriešinių pareigų vykdymo, todėl apeliantui neginčijant pirkimo–pardavimo sutarčių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybė dėl atsiskaitymo būdo neturi teisinės reikšmės, sprendžiant netesybų dydžio klausimą.

24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad vykdant sutartį neužtenka vien tik vykdyti ją taip, kad būtų pasiektas pagrindinis sutarties tikslas – tinkamas jos įvykdymas. Ne mažiau svarbu elgtis taip, kad sutarties vykdymo metu nebūtų padaryta žalos kontrahentui. Todėl laikytina, kad iš sutarties kyla ne tik jos tinkamą įvykdymą apibrėžiančios pareigos, taip pat ne tik sutarties tinkamą įvykdymą užtikrinanti šalių tarpusavio bendradarbiavimo pareiga, bet ir bendroji rūpestingumo pareiga. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad veiksmų neteisėtumas kaip civilinės atsakomybės (tiek sutartinės, tiek deliktinės) sąlyga gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas. Įprastai bendroji rūpestingumo pareiga visų pirma siejama su generalinio delikto idėja, kuri yra įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tačiau tiek kasacinio teismo praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, jog ši pareiga egzistuoja ir sutarčių teisėje bei gali būti civilinės atsakomybės pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-44-313/2021 35 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu bendroji rūpestingumo pareiga pažeidžiama vykdant sutartį, t. y. siekiant jos tikslo (sutarties rezultato), tai šios pareigos pažeidimo prigimtis yra išimtinai sutartinio pobūdžio (žr. tos pačios nutarties 36 punktą).

26. Byloje nustatyta, kad apelianto 2021 m. gegužės 10 d. pateiktuose prieštaravimuose buvo nurodyta aplinkybė, kad būtent ieškovė savo technika ir jėgomis vykdė jam nuosavybės teise priklausančių, tik ieškovei įkeistų pasėlių nuėmimo darbus. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas tiesiog nurodė, kad atsakovui nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis savo pareigą perduoti tinkamą įvairių kultūrų (miežių, kviečių ir žinių) grūdų ieškovui pagal šalių sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis įvykdė, yra pagrindas ieškovės reikalavimą tenkinti ir priteisti iš atsakovo ieškovei 30 000 Eur netesybų (baudos) už nepristatytą produkciją (300,00 tonų miežių + 300,00 tonų kviečių + 400,00 tonų žirnių x 30,00 Eur = 30 000 Eur).

27. Teisėjų kolegija iš Liteko duomenų nustatė (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo pareikštus prieštaravimus, dokumentą pavadindama „dubliku“. Minėtame dokumente ieškovė nurodė, kad sutinka su atsakovo teiginiu, kad ieškovė vykdė dėl susidariusių skolų įkeistų pasėlių darbus, tačiau nesutiko su teiginiais, kad iki šiol nežinoma, kiek derliaus buvo gauta. Ieškovė nurodė, kad atsakovo vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų Suvestinėje šalia kiekvienos PVM sąskaitos faktūros nurodomas ir sutarties numeris, kurios pagrindu buvo pristatyti grūdai (2020 metais buvo pristatyti grūdai pagal 8 tarp šalių sudarytas sutartis), taip pat data ir tikslus laikas, kada ir kokiu el. pašto adresu iš rašyta PVM sąskaita faktūra buvo išsiųsta.

28. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su 2020 m. kovo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2020-NN/010W, pagal kurią atsakovas (apeliantas) įsipareigojo iki 2020 m. spalio 31 d. perduoti ieškovei 300,00 tonų miežių grūdų, nenustatė, kad jos sąlygose būtų numatyta galimybė pačiam pirkėjui vykdyti dėl susidariusių skolų įkeistus pasėlių nuėmimo darbus. Iš esmės tai standartinė sutartis dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo, kurioje numatytos parduodamų grūdų pristatymo sąlygos ir kokybė, kuri numato, kad grūdus pristato pardavėjas į punktą, o ne pirkėjas juos nukulia. Lygiai taip pat nustatyta ir 2020 m. liepos 13 d. sudarytoje Grūdinių kultūrų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2020-NN/03.

29. Taigi iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė sutarė su atsakovu, kad vykdo pasėlių nuėmimo darbus, tačiau sutarčių tekstinė išraiška yra neatitinkanti šalių tikrojo susitarimo.

30. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Šiems aspektams nustatyti taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, o jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020, 101, 102 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. CK 6.193 straipsnyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti siekiama nustatyti tikruosius jos šalių ketinimus, tai teismas daro atsižvelgdamas į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Pirmosios instancijos teismas netyrė šalių valios dėl sutarčių, nenustatinėjo tikrojo sutarčių turinio, nepasisakė dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų paaiškinimų dėl ginčo esmės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, visa apimtimi tenkinęs ieškovės ieškinį, nesiaiškino, ar ieškovė nuėmė derlių, o jei nuėmė, kiek tonų buvo nuimta, jei derliaus nenuėmė, dėl kokios priežasties nenuėmė, jei ieškovė nenuėmė derliaus, tai kas derlių nuėmė. Bet kuriuo atveju, ieškovė procesiniuose dokumentuose aiškiai nenurodė, kad derliaus nenuėmė, tačiau suskaičiavo netesybas atsakovui, kad šis nepristatė produkcijos.

34. Teisėjų kolegija nurodo, kad dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo–pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt.).

35. Taigi pagal anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką pati savaime išrašyta PVM sąskaita faktūra neįrodo, kad sandoris buvo įvykdytas, nes nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei spręsti dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo ir pirkėjo pareigos sumokėti daiktų kainą atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

36. Apeliantas taip pat nurodė, kad grūdinių kultūrų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos, pagal kurias jis sutiko mokėti baudas, buvo sudarytos ne laisva jo valia ir savanoriškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutarties valios ir sutarties sąlygų aiškinimasis yra fakto klausimai, kurie nagrinėjamoje byloje yra esminiai, nes būtina nustatyti sandorio galiojimo teisines prielaidas ir pagal tai nuspręsti, ar kyla atsakovui teisinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas turi pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje suformuluoti reikalavimai ir argumentai apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti bei pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 259, 263 straipsniai). Šiuo atveju, kaip paminėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir nevertino atsakovo argumentų dėl skolos pagal Sutartį Nr. 2020-NN/010W ir Sutartį Nr. 2020-NN/030. Jei, kaip teigia atsakovas ieškovė pati buvo atsakinga už grūdinių kultūrų derliaus nuėmimą, kurie buvo įkeisti ieškovės naudai, būtina įvertinti, ar ieškovė nuėmė derlių, o jei nuėmė, kiek tonų buvo nuimta, jei derliaus nenuėmė, dėl kokios priežasties nenuėmė, jei ieškovė nenuėmė derliaus, tai kas derlių nuėmė. Bet kuriuo atveju, ieškovė procesiniuose dokumentuose aiškiai nenurodė, kad derliaus nenuėmė, tačiau suskaičiavo netesybas atsakovui, kad šis nepristatė produkcijos. Nagrinėjamoje byloje taip pat būtina nustatyti tikrąjį sutarčių turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims.

38. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės tiksliai nustatyti dėl kokių sąlygų dėl derliaus nuėmimo ir žirnių bei miežių pardavimo šalys susitarė, taip pat kiek tonų derliaus buvo nuimta, o jei derlius nebuvo nuimtas, dėl kokių priežasčių nenuimtas ir neįvyko derliaus perdavimas. Tik nustačius šias aplinkybes atsiranda teisinis santykis dėl netesybų, kaip ir teisinės prielaidos kvalifikuoti atsakovo teisinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246 –6.249 straipsnis).

39. Taigi įvertinusi ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių, reikalautinų bei vertintinų įrodymų apimties ir pobūdžio byla dalyje dėl netesybų turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi iš naujo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos dalies esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus, kurie nebuvo vertinti, dalies bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

40. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų bei vertintinų įrodymų dalies bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą dalyje dėl netesybų apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylą aptartoje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla dalyje perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.