Teisora
Registruotis

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-05-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-1020/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-05-13
Bylos Nr.
1A-177-1020/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-25240-2020-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Ernestas Rimšelis, Linas Šiukšta
Nuteistasis
S. Š.
Civilinis ieškovas
R. A.
Advokatai
Vanda Laukevičienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-1020/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25240-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.2; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.14 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam S. Š. ir jo gynėjai advokatei Vandai Laukevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į S. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. birželio 26 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iš S. Š. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. A. priteista 14 000 Eur (keturiolika tūkstančių eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei ir 516 Eur (penki šimtai šešiolika eurų) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų – A. R., t. y. 2020 m. birželio 26 d. laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 21 val., buto, adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio A. R., kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, išgertuvių metu kilus konfliktui tarp jo ir A. R., sudavė taburete ne mažiau 4 smūgių A. R. į galvą, tuo padarydamas pastarajai sužalojimus: muštines žaizdas ir kraujosruvas pakaušio – momens srityje, pakaušyje, dešiniame ausies kaušelyje, dešiniame žande; poodines kraujosruvas dešinio smilkinio – kaktos srityje, smakre, dešinėje plaštakoje, kairės alkūnės – dilbio srityje, kairiame dilbyje; poodinę ir intraodines kraujosruvas dešiniame žaste; kraujosruvą minkštuose audiniuose pakaušio – momens – smilkinio kaktos srityse; dešinio skruostikaulio, dešinio viršutinio žandikaulio, pakauškaulio, dešinio momenkaulio, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, pleištakaulio, akytkaulio, kairiojo smilkinkaulio lūžius; galvos smegenų sumušimą su kraujosruva po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinės smilkininės skilties sferiniame paviršiuje; kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, ko pasekmėje galvos sumušimas komplikavosi smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų pabrinkimu, progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo bei širdies veiklos nepakankamumu, ir A. R. nuo galvos sužalojimų visumos įvykio vietoje mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis S. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir jį dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti. Taip pat nuteistasis prašo atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės ieškinį.

2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pasak nuteistojo, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, nes teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė abejotinais įrodymais bei padarė išvadas priešingas byloje surinktiems įrodymams.

2.2. Nuteistojo įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino jo parodymus ir nepagrįstai juos atmetė kaip chaotiškus, prieštaringus bei nelogiškus, be to, teismas tinkamai neįvertino jo sveikatos būklės. Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-1-25/5251 nurodyta, kad nors jis inkriminuojamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu ir laikinu psichikos sutrikimu, jam yra nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas bei lengvas protinis atsilikimas ir kiti elgesio sutrikimai. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad jis negalėjo visiškai suvokti įvykio aplinkybių, pasirinkti gynybos būdo bei prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių bylą nagrinėjant teisme, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas. Nuteistojo teigimu, jo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir skyrėsi tik neesminėse detalėse (pvz., dėl to, ar jis iš A. R. namų buvo išėjęs į kapines ar parduotuvę). Nuteistasis teigia nuosekliai nurodęs, kad jam būnant lauke iš A. R. buto sklido triukšmas, girdėjo trenksmą kėde, o po kiek laiko iš kitos namo pusės matė išbėgančią liudytoją N. K.; po ko įėjęs į A. R. butą jis pamatė pastarąją sėdinčią be gyvybės ženklų ir kruviną paguldė ant žemės. Tokias pat aplinkybes nuteistasis teigia nurodęs ir Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) (t. 1, b. l. 25–26).

2.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikimais pripažino nenuoseklius liudytojos N. K. parodymus. Pirminės apklausos metu liudytoja nurodė, kad nuteistasis trenkė A. R. per viršugalvį taburete, po ko ji (N. K.), nesant kraujo, išėjo namo. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją N. K. nurodė, kad ji girtavo pas A. R., vėliau išėjo namo, o nuteistasis liko pas A. R. ir tik apie 3 val. nakties pas ją atvyko policijos pareigūnai, pasakę, kad A. R. užmušta. Net ir tos pačios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, liudytoja pakeitė parodymus ir nurodė, kad tiesą sakė ankstesnėje apklausoje.

2.4. Nuteistojo įsitikinimu, skirtingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, jo kaltės nepatvirtina ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai. Pirmiausia, apeliantas nesutinka su išvada, kad liudytojos N. K. parodymus, be kita ko, ir apie tai, kad nuteistasis sudavė smūgį taburete nukentėjusiajai per galvą, patvirtina liudytojo R. K. parodymai. R. K. įvykių nematė ir savo parodymus galėjo derinti su motina N. K., todėl šie parodymai turi būti vertinami kritiškai. Nuteistojo įsitikinimu, teismas negalėjo vadovautis ir nukentėjusiosios kaimynės liudytojos D. V. parodymais apie tai, kad ji girdėjo vyrišką balsą šaukiant „užmušiu“, kurį lydėjo smūgių garsai, o po to, išėjusi į lauką, prie laiptinės sutiko jį (S. Š.). Pasak nuteistojo, šie parodymai taip pat vertintini kritiški, nes proceso metu nebuvo patikrinta ar iš minėtos liudytojos vienu aukštu aukščiau esančio buto buvo galima girdėti kitame bute sakomus žodžius ir juos lydinčių smūgių garsus. Apelianto teigimu, teismas šiuo aspektu padarė tik prielaidą, kad taip galėjo būti. Skunde taip pat pažymima, kad kiti tiesioginiai įvykio liudininkai byloje nenustatyti – visi teisme apklausti liudytojai su S. Š. ir N. K. kontaktavo įvykio dieną ar anksčiau, tačiau įvykio nematė ir nieko negalėjo pasakyti.

2.5. Apelianto teigimu, teismo išvada, jog jis nukentėjusiajai per galvą taburete sudavė 4 kartus, taipogi yra tik prielaida. Nuteistasis pažymi, kad tiek suduotų smūgių nepatvirtino net liudytoja N. K., o teismo šiame kontekste nurodyta liudytoja D. V. apskritai nematė įvykio ir negalėjo žinoti kiek smūgių buvo suduota nukentėjusiajai. Be to, apelianto teigimu, byloje nustatyti jo psichinės būklės ypatumai rodo, kad jis neturi polinkio konfliktuoti ir smurtauti bei nėra duomenų, kad vartodamas alkoholį jis tampa agresyvus, taigi konstatuotina, kad jis neturėjo jokio motyvo ar tikslo sumušti A. R..

2.6. Taip pat nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir kitų byloje esančių duomenų, kurie patvirtina, jog jis nedalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą: 1) 2020 m. rugpjūčio 11 d. specialisto išvados kurioje nurodoma, kad ant tirti pateiktos taburetės išryškinti rankų pėdsakai yra netinkami asmeniui identifikuoti; 2) Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados, kurioje nustatyta, kad nuoplovose nuo taburetės rastas kraujas yra vyriškos lyties asmens, tačiau šio kraujo DNR profilis nesutampa su jo (S. Š.); 3) 2020 m. gruodžio 30 d. specialisto išvados, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad nuoplovoje Nr. 8 nuo taburetės kojos vidinės pusės, rasto vyro kraujo genotipas sutampa su E. J. genotipu (3 išvados punktas) ir kad ant nuoplovos Nr. 6, paimtos nuo taburetės sėdynes dugno gautas mišraus DNR profilio alelių rinkinys sutampa su E. J. ir A. R. genotipus sudarančiu sudėtiniu alelių rinkiniu. Anot apelianto, visi šie duomenys nebuvo tirti, nors iš jų galima daryti prielaidą, kad tuo metu, kai jis buvo išėjęs iš A. R. buto, pas ją galėjo ateiti kitas asmuo, galimai E. J. ir suduoti smūgius A. R.. Nepaisant tokių duomenų, tyrimo metu nebuvo tiriama versija, kad E. J. įvykio dieną lankėsi pas A. R., o susikoncentruota tik į versiją, kad A. R. nužudė apeliantas.

2.7. Anot apelianto, teismas nepagrįstai, kaip neva jokiais duomenimis nepatvirtintą, atmetė ir jo iškeltą versiją dėl liudytojos N. K. melo ir galimai jos įvykdyto A. R. nužudymo. Teismas, atmesdamas tokią versiją, pabrėžė, kad ant liudytojos N. K. rūbų ar avalynės nebuvo rasta jokių A. R. kraujo pėdsakų, ant liudytojos kūno nebuvo sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti grumtynių metu. Apeliantas teigia, kad ant jo kūno taip pat nebuvo rasti tokio pobūdžio sužalojimai ar nukentėjusiosios kraujo, išskyrus kraujo pėdsakus ant jo marškinėlių, kurie atsirado jam keliant A. R. nuo fotelio ir guldant ant žemės, tačiau jo atžvilgiu teismas padarė visiškai priešingas išvadas. Nuteistojo įsitikinimu, N. K. pozicija neigiant nukentėjusiosios nužudymą negalima tikėti ir dėl to, kad ji į policiją buvo pristatyta nuo įvykio praėjus tik kuriam laikui, kai ji jau buvo namuose. Anot S. Š., byloje nebuvo tiriama ką liudytoja dėvėjo įvykio dieną, o tyrimas buvo atliktas tik dėl jos pačios savanoriškai pateiktų rūbų, todėl kyla abejonių ar būtent šiuos rūbus ji vilkėjo įvykio metu. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl N. K. vaidmens atimant nukentėjusiosios gyvybę, yra deklaratyvios ir nelogiškos.

2.8. Atsižvelgdamas į tai, kas minėta, nuteistasis teigia, kad jo kaltė dėl A. R. nužudymo nėra patvirtina objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais. Pripažindamas jį kaltu teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, nes nuosprendį grindė spėjimais bei prielaidomis, kurias turėjo aiškinti jo naudai ir jį išteisinti. Apeliantas teigia, kad inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, todėl jo atžvilgiu R. A. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu ir turi būti atmestas.

3. Teismo posėdyje nuteistasis S. Š. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai pripažino, jog būtent S. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, atėmė nukentėjusiosios A. R. gyvybę. Teismas tinkamai kvalifikavo ir įvertino nuteistojo veiksmus bei paskyrė teisingą ir ne per griežtą bausmę. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. A. priteistas turtinės bei neturtinės žalos dydis taip pat yra objektyvus ir teisingas.

5. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013).

6. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

7. Atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką ir neįžvelgdamas byloje jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl apelianto skunde nurodomų įrodymų vertinimo klaidų ir jų reikšmės sprendžiant dėl apygardos teismo sprendimo pripažinti S. Š. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Nuteistasis S. Š. teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo parodymus. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka ir atmeta kaip aiškiai nepagrįstus jo teiginius, kad dėl sveikatos būklės apeliantas negalėjo priderinti savo parodymų prie kintančių bylos aplinkybių ar juo labiau, kad jo parodymai buvo nuoseklūs.

8.1. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad nuteistojo S. Š. parodymai buvo nenuoseklūs ir chaotiški. S. Š. tiek tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo itin nenuoseklus. Jis kėlė įvairias ir vis skirtingas versijas tiek apie savo paties įvykio metu atliktus veiksmus, tiek apie tai, kas galėjo padaryti inkriminuotą nusikaltimą, apkaltindamas tuo liudytojus N. K., V. K. arba E. J.. Nuteistasis taip pat skirtingai pasakojo apie tai, ką matė išbėgant iš nukentėjusiosios buto (vienu atveju nurodė, kad matė tik N. K., o kitu – kad V. K. kartu su N. K.), kokius garsus ar žodžius girdėjo prieš bute rasdamas nukentėjusiąją negyvą (vienu atveju, kad girdėjo tik trenksmą kėde, kitu – kad N. K. žodžius A. R., jog ją užmuš ir pan.), kur rado taburetę (skirtingais atvejais nurodydamas, kad rado ją uždėtą ant A. R. kelių (beje, sveriančią 80-90 kg), arba uždėtą jai ant galvos) ir t. t. (detaliau žr. t. 3, b. l. 93–96, 104–108; t. 4, b. l. 172–179). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis vėlgi kėlė skirtingas versijas dėl A. R. nužudžiusio asmens – jog tai padarė arba N. K., arba N. K. su V. K., arba E. J. (žr. 2022 m. kovo 31 d. teisiamojo posėdžio protokolą ir garso įrašą). Nuteistasis buvo nenuoseklus pasakodamas ir apie kitas byloje svarbias aplinkybes, o tokių aplinkybių yra itin daug, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą S. Š. parodymus vertinti kaip chaotiškus. Teisėjų kolegija nemato būtinybės šiame sprendime kartoti apygardos teismo nuosprendyje pateiktos detalios bei kruopščios nuteistojo S. Š. parodymų analizės, bylojančios apie jo nenuoseklumą, ir visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis savo parodymus ne kartą keitė atsižvelgdamas į byloje gaunamus vis naujus jo kaltės įrodymus (t. 5, b. l. 182–185; nuosprendžio 15–18 l.).

Žemesnės instancijos teismas

8.2. Nagrinėjamų skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad skambučio į BPC metu S. Š. nurodė, kad rado sumuštą moterį, kad nežino, kas ją sumušė bei pokalbio metu apskritai nenurodė jokių kitų su įvykių susijusių asmenų (t. 1, b. l. 25–28). Liudytoja I. G. nurodė, kad tik po to, kai atvyko policijos pareigūnai, kieme buvęs vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo S. Š., ėmė sakyti, kad galimai A. R. nužudė moteris pravarde „(duomenys neskelbtini)“, t. y. N. K.. Kai liudytoja kiek anksčiau klausė S. Š. kas nutiko, jis jai šios moters neminėjo. Todėl liudytoja sakė vyriškiui, kad jis nekištų į šią situaciją ir N. (t. 2, b. l. 109–111; t. 5, b. l. 39–41; tokia liudytojos pastaba S. Š. užfiksuota ir pareigūnų mobiliojo vaizdo stebėjimo priemonėmis – t. 1, b. l. 75). Taigi akivaizdu, kad S. Š. BPC operatorei nurodė kitokias aplinkybes nei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ir vėliau apklaustas įtariamuoju bei kaltinamuoju.

8.3. Nesutiktina ir su nuteistojo teiginiu, kad teismas, vertindamas jo parodymus, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę. Pirmosios instancijos teismas šiuos klausimus vertino, nes būtent apygardos teismas paskyrė nuteistajam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir siekė išsiaiškinti visus su jo sveikatos būkle susijusius klausimus (t. 5, b. l. 45–48). Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-14/2021 konstatuota, kad S. Š. šiuo metu neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. S. Š. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, kiti elgesio sutrikimai bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kas šiuo metu jam netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti; šiuo metu S. Š. dėl psichikos būklės gali dalyvauti teisiamajame posėdyje. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad S. Š. mąstymas yra konkretus, smulkmeniškas; kad jo asmenybės struktūroje vyrauja gynybiškumas, primityvumas, nebrandumas, egocentriškumas; kad jis suvokia konvencines elgesio normas, geba suprasti jam byloje inkriminuojamos nusikalstamos veikos pasekmes; kad jis orientuotas, kritiškas kaltinimų, situacijos ir savo būklės atžvilgiu; orientuojasi konkrečiose gyvenimiškose situacijose (t. 5, b. l. 73–80). Taigi iš ekspertizės akto akivaizdu, kad, nepaisant lengvo protinio atsilikimo, S. Š. suvokia aplinką, jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo proceso pobūdį ir esmę, galimas šio proceso pasekmes. Ekspertai S. Š. elgesyje pastebėjo gynybiškumą bei kritiškumą, kas taipogi patvirtina, jog pastarasis geba derinti savo poziciją ir parodymus, atsižvelgdamas į proceso eigą ir gaunamus naujus bylos duomenis. Tai akivaizdu iš bylos medžiagos ir vis kintančios nuteistojo gynybinės pozicijos (keliant versijas dėl vis kitų asmenų įvykdyto nukentėjusiosios nužudymo bei kritikuojant byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą), iš jo apeliacinio skundo ir tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme duotų pakankamai konkrečių paaiškinimų. Todėl teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad S. Š. geba prisitaikyti prie kintančios situacijos ir šioje byloje ne kartą keitė parodymus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus.

9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti ir liudytojos N. K. parodymų. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog liudytoja apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl S. Š. suduoto smūgio taburete nukentėjusiajai per galvą buvo nenuosekli – iš pradžių teigė, kad tokio smūgio nebuvo, o vėliau persigalvojo bei teigė, kad tokį smūgį matė. Tokią nuteistojo poziciją pirmosios instancijos teismas rimtai vertino ir motyvuotai atmetė (t. 5, b. l. 182).

9.1. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir pastebi, kad N. K. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs tiek apklausiant ją įtariamąja, tiek liudytoja (žr. t. 2, b. l. 120–122, 128–130, 167–169, 173–175; t. 4, b. l. 140–143). Pažymėtina, kad N. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta dalyvaujant ir nuteistajam S. Š., o, vadovaujantis pačios liudytojos parodymais, nuteistasis dar įvykio vietoje jai grasindamas liepė neprasitarti apie jo suduotą smūgį taburete A. R.. Taigi, nuteistojo S. Š. dalyvavimas N. K. apklausoje galėjo ją trikdyti, juo labiau, kad posėdyje ji pripažino nuteistojo bijanti (t. 2, b. l. 125–127). Byloje yra duomenų ir apie tai, kad viena iš įvykio liudytojų pradžioje atsisakė duoti parodymus bei nurodė, jog geriau pasakys, kad nieko nematė, nes bijo dėl senyvo amžiaus motinos sveikatos ir savo pačios turto saugumo (t. 2, b. l. 32–33). Taigi N. K. baimė nėra tik deklaratyvi, o jos susidūrimas su nuteistuoju S. Š. apklausoje galėjo turėti įtakos laikinam jos pozicijos pasikeitimui. Nepaisant to, pažymėtina, kad tos pačios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, aiškinantis tokią jos parodymų kaitą, N. K. patvirtino savo ankstesnius parodymus apie S. Š. taburete suduotą smūgį A. R. per galvą. Iškart po to nuteistasis S. Š. prašė liudytojos paaiškinti, kaip jis galėjo tai padaryti nebūdamas įvykio vietoje („kaip aš galėjau suduoti, jei aš nebuvau?“), į ką liudytoja atsakė, kad nuteistasis S. Š. tikrai buvo pas A. R. ir sudavė jai taburete (t. 2, b. l. 127).

9.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia liudytojos N. K. apklausos eiga ir kontekstas (rungtyniškame posėdyje ji patvirtino anksčiau duotų parodymų patikimumą bei paneigė nuteistojo teiginį, kad jo įvykio vietoje nebuvo) leidžia konstatuoti, kad liudytoja laikėsi nuoseklios pozicijos dėl to, jog S. Š. sudavė smūgį A. R. taburete, o laikinas nuteistąjį teisinančių parodymų davimas ir jos pozicijos nenuoseklumas yra visiškai suprantamas ir buvo nulemtas baimės.

9.3. Tyrimo metu buvo atliktas ir N. K. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu liudytoja parodė kaip S. Š. sudavė smūgį A. R. taburete. Atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavęs teismo medicinos ekspertas T. Š. neatmetė galimybės, kad N. K. nurodytu trauminiu poveikiu A. R. galėjo būti padaryta tyrimo metu nustatytų sužalojimų dalis (t. 2, b. l. 132–144); Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – ir VTMT) specialisto išvadoje Nr. pM 21/2020-306/2022(04) konstatuota, kad A. R. galvos sužalojimų visuma padaryta mažiausiai 4 trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 93–94); VTMT specialisto išvadoje Nr. MK 68/2020(01) nurodyta, jog neatmetama galimybė, kad A. R. pakaušio srities žaizda buvo padaryta tyrimui pateikta medine kėde – taburete; į tai ar žaizda buvo padaryta konkrečia taburete, atsakyti negalima, kadangi tirti laboratorijoje buvo pateikta tik pakaušio srities odos išpjova su muštine odos žaizda (t. 1, b. l. 115–117)). Be to, ir N. K. sūnus liudytojas R. K. teigė, kad motina jam pasakojo apie vyriškio suduotą vieną smūgį A. R. (t. 2, b. l. 74–76; t. 4, b. l. 143–144). Tokios teismo medicinos tyrimų išvados, eksperto T. Š. paaiškinimai ir liudytojo R. K. parodymai taip pat patvirtina N. K. parodymų apie S. Š. suduotą smūgį taburete A. R. per galvą patikimumą ir objektyvumą. Todėl visos minėtos aplinkybės apie liudytojos N. K. parodymus, jos apklausų aspektus ir jų vertinimą kitų duomenų kontekste, leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymais vadovavosi visiškai pagrįstai.

10. Nesutiktina ir su S. Š. teiginiu, kad jo kaltė dėl A. R. nužudymo negalėjo būti įrodinėjama liudytojos D. V. parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios liudytojos parodymai buvo nuoseklūs ir su kitais S. Š. inkriminuojančiais duomenimis jungiasi į nuoseklią grandinę.

11. Tyrimo metu D. V. nurodė, kad į savo butą 2020 m. birželio 26 d. grįžo apie 21.00 val. Jai būnant kambaryje, pro atidarytas balkono duris išgirdo triukšmą, kuris sklido iš buto esančio pirmame aukšte tiesiai po jos butu. Ji išgirdo vyrišką balsą šaukiant „užmušiu“. Balso tonas buvo pakeltas ir liudytoja suprato, kad vyras yra piktas. Balsas buvo ne jaunuolio ir ne seno žmogaus – atrodė, kad šaukė pagyvenęs vyras nuo (duomenys neskelbtini) m. amžiaus. Kai vyras šaukė „užmušiu“, lygiagrečiai girdėjosi smūgių garsai. Tiksliai negali pasakyti kiek girdėjo trenksmų, bet tikrai ne daugiau kaip penkis. Kai išėjo į laiptinę, kartu su jos kaimynais stovėjo dar vienas vidutinio, apie (duomenys neskelbtini) m., amžiaus vyriškis, dėvintis kareiviškus marškinėlius (t. 2, b. l. 68–70). Teisiamajame posėdyje liudytoja D. V. nurodė, kad praėjus maždaug 5-10 min. nuo to, kai išgirdo minėtus garsus, išėjo į laiptinę bei nulipo į pirmąjį aukštą, kur pamatė kaltinamąjį. Vyriškis jos pasiteiravo ar ji nieko negirdėjo, į ką ji jam atsakė, kad girdėjo kažkokius šauksmus ir smūgius. Vyriškis atrodė išsigandęs. Jam atsakiusi ji suprato, kad kažkas ne taip ir apsisuko eiti. Vyriškio išsigando, nes jis atrodė pasimetęs (t. 4, b. l. 138–140). Liudytoja I. G. nurodė, kad kaimynė A. R. bute teigė girdėjusi vyrišką balsą šaukiantį „užmušiu“. Liudytoja šią aplinkybę atvykus policijai nurodė ir S. Š., kurio veido išraiška po tokių žodžių iškart pasikeitė – jis pasimetė ir pradėjo ant jos šaukti, klausdamas „ką tu čia kalbi?“ (t. 2, b. l. 109–111; t. 5, b. l. 39–40).

Žemesnės instancijos teismas

12. Taigi nors D. V. įvykio nematė, ji kitais būdais užfiksavo svarbias jo aplinkybes; be to, jos parodymai atitinka ir byloje esančius objektyvaus pobūdžio duomenis. Liudytoja nurodė girdėjusi vyrišką balsą šaukiantį „užmušiu“ ir tuo pačiu metu sklindančius ne daugiau kaip penkis garsus, panašius į smūgius. Teismo medicinos specialistai, be kita ko, konstatavo, kad A. R. galvos sužalojimai buvo padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais ir neatmetė galimybės, kad jie galėjo būti padaryti rasta taburete. Taigi D. V. parodymai iš esmės atitinka specialistų konstatuotas aplinkybes apie A. R. patirtų trauminių poveikių skaičių. Pažymėtina ir tai, kad, D. V. įsitikinimu, šaukęs vyriškis buvo (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, o šiai amžiaus grupei priklauso ir nuteistasis. Itin svarbūs ir D. V. parodymai apie tai, kad ji S. Š. prie A. R. buto sutiko praėjus ne daugiau nei 10 min. nuo minėtų garsų, kad S. Š. jos teiravosi ar ji nieko negirdėjo, kad jis buvo pasimetęs ir išsigandęs. Turėdama omenyje tokius bylos duomenų atitikimus, vienas po kito per trumpą laiką sekusius įvykius ir aplinkybę, jog būtent S. Š. teiravosi D. V. apie tai ką pastaroji girdėjo bei pats jai nenurodė apie bute rastą negyvą A. R., teisėjų kolegija neabejoja, kad D. V. buvo nuoširdi, o S. Š. ir buvo asmuo, kuris šaukė bei smurtavo A. R. bute.

13. Minėtų sutampančių bylos duomenų kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto teiginiai, jog taip ir nebuvo išsiaiškinta ar D. V. objektyviai galėjo išgirsti aukštu žemiau esančiame bute sklidusius garsus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog D. V. nurodė garsus A. R. bute girdėjusi pro atidarytas balkono duris, o iš A. R. buto apžiūros protokolo matyti, kad jo balkono durys taipogi buvo atidarytos (t. 1, b. l. 29–64; aktualios nuotraukos – t. 1, b. l. 40, 45, 56). Taigi akivaizdu, kad įvykio metu liudytoja D. V. galėjo išgirsti tai, kas vyksta žemiau esančiame bute ir ši aplinkybė tik sustiprina jos parodymų įrodomąją galią.

14. Vadovaudamasi patikimais ir vieni kitiems neprieštaraujančiais liudytojų N. K. ir D. V. parodymais, teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. Š. taburete sudavė nukentėjusiajai per galvą bent 4 kartus, yra grįsta tik prielaidomis. Kaip jau minėta, liudytoja N. K. nurodė mačiusi vieną S. Š. nukentėjusiajai suduotą smūgį, o liudytoja D. V. girdėjo bent keletą jų, be to, ir specialistas patvirtino, kad tokių smūgių buvo mažiausiai keturi. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas šias smūgių sudavimo aplinkybes ir liudytojų parodymų skirtumus dėl jų skaičiaus nuosprendyje detaliai paaiškino, be kita ko, atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad liudytoja N. K. netrukus po pirmojo S. Š. suduoto smūgio A. R. iš įvykio vietos išėjo, o kiti mažiausiai trys smūgiai buvo suduoti šiek tiek vėliau (t. 5, b. l. 185–186; nuosprendžio 18–19 l.).

15. Kaip nepagrįstos atmestinos ir nuteistojo versijos, kad jis nėra linkęs konfliktuoti ir smurtauti; kad byloje nėra duomenų, jog vartodamas alkoholį jis tampa agresyvus; kad jis neturėjo motyvo/tikslo smurtauti prieš A. R..

15.1. Atmesdama tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad S. Š. būdamas neblaivus jau yra smurtavęs praeityje. Antai, S. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad jis 2016 m. birželio 23 d. būdamas neblaivus nesunkiai sutrikdė savo brolio sveikatą. Tyrimas nuteistojo atžvilgiu buvo nutrauktas neįžvelgus jo tyčios, o jo brolis nepasinaudojo privataus kaltinimo institutu bei S. Š. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį nekaltino (t. 3, b. l. 45–50). Paties nuteistojo teigimu, jie su broliu dėl to susitaikė (t. 5, b. l. 75). Taigi akivaizdu, kad būdamas neblaivus S. Š. ne visada geba valdyti savo emocijas, ir gali smurtauti. Be to, pažymėtina, kad S. Š. yra konstatuoti ne tik psichikos, bet ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį (t. 5, b. l. 79), kas vėlgi leidžia manyti, kad paveiktas psichoaktyvių medžiagų pastarasis gali nevaldyti savo emocijų.

15.2. Be to, teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-14/2021 konstatuota, kad S. Š. santykius su kitais suvokia vienpusiškai: aplinkinius suvokia kaip objektus skirtus patenkinti jo poreikius; jo savęs vertinimas nestabilus, nesusiformavęs savo ribų suvokimas; jo emocingumas lengvai sužadinamas, emocijos banalios, labilios; projekcinių metodikų duomenys atspinti greitą pyktį, impulsyvių, spontaniškų reakcijų tendencijas; jo elgesys nelankstus, aktyviai nukreiptas į gana siaurų interesų bei egoistinių poreikių patenkinimą; frustruojančiose situacijoje lengvai išprovokuojami, nekonstruktyvūs, emocionalūs poelgiai (t. 5, b. l. 79).

16. Iš tokių duomenų akivaizdu, kad nuteistasis S. Š. gali elgtis neadekvačiai, impulsyviai reaguoti į situacijas, kurios jam nepriimtinos. Tokių nuteistąjį apibūdinančių duomenų kontekste pažymėtina ir tai, kad, pasak liudytojos N. K., nuteistasis S. Š. smūgį taburete A. R. sudavė po to, kai pastaroji nesutiko su juo lytiškai bendrauti bei paprašė sugėrovų išeiti iš jos buto (žr. t. 2, b. l. 120–122, 128–130, 173–175; t. 4, b. l. 140–143). Be to, ir liudytoja I. G. nurodė, kad S. Š. jai dar prieš atvykstant policijos pareigūnams sakė, kad atėjo pas Antaniną pasimylėti (t. 2, b. l. 109–110; t. 5, b. l. 40). Taigi iš skirtingų įrodymų šaltinių gauti duomenys suponuoja, kad S. Š., kuriam, pasak ekspertų, būdingas egoistinis poreikių patenkinimas ir kurio neigiamos emocijos, jų nepatenkinus, yra lengvai sužadinamos, galėjo imtis spontaniškų smurtinių veiksmų nužudytosios atžvilgiu.

17. Nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendžiu ir pateikdamas tariamai jo kaltę paneigiančius specialistų tyrimus apie įvykio vietoje rastus liudytojo E. J. kraujo ir DNR dalelių pėdsakus (žr. t. 1, b. l. 178–182). Iš bylos medžiagos matyti, kad šios aplinkybės byloje buvo tiriamos, vertinamos ir nuteistojo nurodyta versija apie galimą liudytojo E. J. vaidmenį nužudant nukentėjusiąją A. R. pagrįstai atmesta.

18. Tyrimo metu, t. y. dar iki minėtų DNR dalelių radimo įvykio vietoje, apklaustas liudytoju E. J. nurodė, kad įvykio dieną nebuvo sutikęs S. Š.. Jis teigė, kad su A. R. artimai nebendravo. Anksčiau A. R. gyveno su sugyventiniu K. P.. Tuo metu pas K. P. nueidavo padėti jam apsikirpti plaukus ir susitvarkyti barzdą (t. 2, b. l. 86–88). Apklaustas po to, kai įvykio vietoje buvo rastos jo DNR dalelės, liudytojas E. J. nurodė, kad pas A. R. paskutinį kartą yra buvęs gal prieš metus. Vieno apsilankymo pas ją ir K. P. metu, jis sėdėjo ant taburetės, kuri, kiek pamena, buvo medinė. Išgertuvių metu liudytojas pjaustė lašinus ir įsipjovė į pirštą, po ko jam stipriai pradėjo bėgti kraujas ir A. R. tą pirštą jam aprišo. Jis kraujavo pakankamai stipriai, todėl kraujo užtiško visur aplink. Gali būti, kad sužeista ranka kėlė ir taburetę, tačiau visų aplinkybių jau nepamena (t. 2, b. l. 92–94). Tokius pat parodymus liudytojas davė ir apklaustas teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 33–36). Vertindama šias liudytojo E. J. nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad byloje minėtus DNR pėdsakus analizavę specialistai negalėjo nustatyti, kada E. J. DNR pėdsakai ant taburetės buvo palikti (t. 1, b. l. 180), o liudytojas E. J. proceso metu davė visiškai nuoseklius parodymus tiek apie tai kur ir su kuo buvo nagrinėjimo įvykio metu, tiek apie tai, kaip galėjo atsirasti tokie pėdsakai. Jo parodymus apie tai, kad įvykio dieną ir byloje nustatytu įvykio metu, jis nebuvo įvykio vietoje patvirtina ir liudytojo V. K. parodymai. Be to, apie šio asmens buvimą įvykio vietoje, nenurodė kiti byloje apklausti ir nuteistąjį S. Š. čia matę liudytojai. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, nuteistojo S. Š. versiją atmeta kaip nepagrįstą ir byloje paneigtą.

19. Nuteistojo S. Š. veiksmų nužudžius A. R. niekaip nepaneigia ir byloje nustatyta aplinkybė, kad ant paties nuteistojo S. Š. marškinėlių buvo rasti itin smulkūs ir tik po detalaus tyrimo specifinėmis priemonėmis pastebėti liudytojo E. J. kraujo pėdsakai.

20. Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro (toliau – ir KTC) 2020 m. gruodžio 31 d. specialistų išvados matyti, kad ant S. Š. marškinėlių nugarinės pusės, ir nugarinės pusės kairės rankovės krašto iš tiesų buvo rasti kraujo pėdsakai (t. 1, b. l. 125–140). Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad šie pėdsakai nebuvo pastebėti specialistei tiesiog apžiūrėjus nuteistojo S. Š. marškinėlius – jie buvo aptikti tik panaudojus specialias priemones (naudojant latentinius kraujo pėdsakus išryškinantį tirpalą, taikant dėmių fluorescencinio išryškinimo būdą ir žmogaus kraujo nustatymo testą (t. 1, b. l. 127–128, 137)). Taigi, minėti pėdsakai buvo tiek nežymūs, kad jų nebuvo įmanoma pastabėti žmogaus akimi. Be to, KTC 2020 m. gruodžio 31 d. specialistų išvadoje nurodyta, kad S. Š. marškinėlių nugarinėje pusėje ant kairės rankovės yra nusviesti tiškalai. Specialistai konstatavo, kad be šių pėdsakų S. Š. marškinėlių nugarinėje kairėje pusėje bei kairės rankovės nugarinėje pusėje išryškėjo smulkūs, daugybiniai, latentiniai pėdsakai, panašūs į kraujo tiškalus. Anot specialistų, minėta kraujo pėdsakų grupė galėjo susidaryti išcentrinei jėgai veikiant kruviną įrankį, kai nuo jo atsiskyrę kraujo lašai nusviedžiami ant objekto paviršiaus. Tokio tipo pėdsakų lokalizacija yra specifinė ir paprastai susiformuoja užsimojant kruvinu įrankiu. Specialistai konstatavo, kad visa tai leidžia teigti, jog S. Š. marškinėlių nugarinėje pusėje ant kairės rankovės aptikti kraujo pėdsakai, kurių genotipas sutampa su E. J. genotipu, galėjo susidaryti aktyvių veiksmų metu užsimojant kruvinu įrankiu, kai nuo įrankio atsiskyrę kraujo lašai nusviedžiami ant objekto paviršiaus (t. 1, b. l. 125–140).

21. Nuteistasis S. Š. žinodamas apie tokius tyrimų rezultatus byloje iškėlė versiją, jog šie kraujo pėdsakai galėjo atsirasti jam prasilenkiant su E. J. įvykio dieną. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasakodamas apie šias aplinkybes S. Š. proceso metu nurodė viena kitai prieštaraujančias ir nelogiškas aplinkybes. Teisiamajame posėdyje nuteistasis aiškino: kad įvykio dieną sutiktas E. J. jam nurodė, jog prasilenkė su N. K. ir ant jos kelnių matė kraują; kad iš karto po to jis (S. Š.) E. J. paklausė, o kodėl jo paties švarkas ir rankos kruvinos, o E. J. į tai atsakė, kad nužudė A. R.; jog jiems prasilenkiant E. J. atsitrenkė į jį, todėl ant jo marškinėlių ir galėjo atsirasti E. J. kraujo (t. 4, b. l. 172–179). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir akistatos su E. J. metu, nuteistasis S. Š. nei karto nenurodė apie tai, kad įvykio dieną matė kruviną E. J. ar tai, jog pastarasis į nuteistąjį atsitrenkė (t. 3, b. l. 93–97, 104–108, 112–114). Minėtų apklausų ir akistatos metu, S. Š. nurodė tik apie tai, jog E. J. jam sakė sutikęs N. K. ir ant jos kelnių matęs kraujo dėmę. Taigi akivaizdu, jog pasakodamas apie tariamai įvykio dieną įvykusį susidūrimą su E. J., nuteistasis buvo visiškai nenuoseklus, o staigi jo parodymų kaita teisme iš esmės leidžia konstatuoti, kad apie kraują ant E. J. rūbų ir rankų jis nurodė tik po to, kai susipažino su specialistų tyrimu.

22. Bet kuriuo atveju, minėtus S. Š. teisme duotus parodymus apie sutiktą kruviną E. J. visiškai paneigia nuoseklūs ir vieni kitus atitinkantys liudytojų E. J. ir V. K. parodymai, kad įvykio dieną jie buvo kartu ir A. R. bute nesilankė, jog prieš 20 val. praėjo netoli A. R. buto ir jame girdėjo liudytojos N. K. balsą, po ko vėliau, nusipirkę alkoholio, jį toliau vartojo dviese (t. 2, b. l. 80–82, 86–88, 92–94). Be to, S. Š. parodymus paneigia ir jau minėtų kraujo pėdsakų pobūdis. Pagal jau minėtas specialisto išvadas, kraujo tiškalai galėjo atsirasti ne prasilenkiant ir liečiantis, o kraujui inertiškai užtykštant nuo kito judančio objekto (daikto su kuriuo betarpiškai kontaktavo kraujuojantis E. J. arba nuo paties kraujuojančio ir judančio E. J.). Iš bylos medžiagos, liudytojo E. J. ir liudytojo V. K. ir net paties nuteistojo parodymų akivaizdu, kad įvykio dieną E. J. sužaloto ar kraujuojančio niekas nematė, tad jo kraujas tokiu būdu, kaip nurodė specialistai, negalėjo atsirasti būtent nagrinėjamo A. R. nužudymo dieną. Taigi iš visų šių aplinkybių, tai pat ir byloje surinktų duomenų visumos apie būtent nuteistojo S. Š. smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, matyti, kad ir ši nuteistojo S. Š. versija atmestina kaip nepagrįsta ir byloje paneigta.

23. Teisėjų kolegija atmeta ir teiginius, jog prie A. R. nužudymo kaip nors galėjo prisidėti N. K., nes neva neaišku ar buvo ištirti būtent įvykio dieną jos dėvėti rūbai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareigūnai N. K. sulaikė praėjus kiek daugiau nei valandai po to, kai A. R. rasta negyva (nukentėjusioji rasta apie 21.20 val., o N. K. sulaikyta 22.40 val.; t. 2, b. l. 152). Teisme apklausta pareigūnė V. M. nurodė, kad moterį vardu N. į įvykio vietą pristatė kitas ekipažas. Jie patys vėliau ją pasiėmė ir kartu važiavo į jos namus siekiant paimti įvykio dieną jos vilkėtus rūbus (t. 5, b. l. 37–38). Taigi pareigūnai sulaikydami N. K. veikė nedelsdami, o vėliau ėmėsi veiksmų siekdami paimti jos įvykio metu dėvėtus rūbus. Todėl neįžvelgiama jokio pagrindo teigti, kad N. K. pareigūnams galėjo pateikti kitus rūbus. Be to, nustatyti faktai apie ant S. Š. marškinėlių rastus gausius nukentėjusiosios kraujo pėdsakus (ne tik priekyje, bet ir nugarinėje dalyje; t. 1, b. l. 148), liudytojos N. K. parodymai apie S. Š. suduotą smūgį taburete A. R., nuteistojo atsiradimas įvykio vietoje praėjus keletui minučių nuo D. V. girdėto vyriško šūksnio „užmušiu“ iš A. R. buto ir lygiagrečiai sekusių smūgių garsų bei kitos bylos aplinkybės neleidžia abejoti, kad būtent S. Š. inkriminuojamu laiku smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu.

24. Vadovaudamasi tuo kas minėta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apygardos teismas, pripažindamas S. Š. kaltu dėl tiesiogine tyčia įvykdyto A. R. nužudymo, rėmėsi tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių bylos duomenų išsamia bei nešališka analize, laikėsi jau minėtų teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Skunde nekeliamas klausimas dėl padarytos veikos teisinio vertinimo ir kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Toks veikos teisinis vertinis yra teisingas, nes visi šios veikos objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys – būtent S. Š. suduoti smūgiai taburete nukentėjusiajai nulėmė jos mirtį), taip pat subjektyvieji požymiai (S. Š. veikė tiesiogine tyčia, nes prieš senyvo amžiaus moterį kilus konfliktui smurtavo panaudodamas įrankį; suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti) atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir yra įrodyti.

Dėl S. Š. paskirtos bausmės

25. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Nuteistojo S. Š. apeliaciniame skunde dėl paskirtos bausmės atskirai nepasisakoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė ir S. Š. nepaskyrė bausmės, kuri būtų aiškiai per griežta, neteisinga ir nepakankamai individualizuota.

26. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų. Sprendžiant dėl S. Š. paskirtos bausmės individualizavimo teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kad S. Š. veikdamas tiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiosios mirtį, jog nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jog veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertina baudžiamojoje byloje pateiktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Nuteistasis S. Š. anksčiau teistas už savavaldžiavimą laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant (teistumas išnykęs); jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas bei žalingas alkoholio vartojimas (t. 5, b. l. 188–192). S. Š. penkis kartus baustas administracine tvarka – tarp padarytų pažeidimų dominuoja girto pasirodymo viešoje vietoje atvejai (t. 3, b. l. 51–55). Tai leidžia daryti išvadą, kad S. Š. piktnaudžiauja alkoholiu, dėl ko neretai kyla ir pavojus visuomenės saugumui, o būtent neblaivumo būsena iš esmės nulėmė ir A. R. gyvybės atėmimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, ir tai, kad byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. Š. paskirta devynerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra artima BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam šios bausmės minimumui, nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji yra teisinga, detaliai motyvuota ir atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek jo asmenybę, be kita ko, skundžiamame nuosprendyje detaliai įvertindamas ir kitose bylose pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistiems asmenims skiriamų bausmių dydžius (žr. t. 5, b. l. 190–191; nuosprendžio 23–24 l.).

Dėl priteisto civilinio ieškinio

27. Skunde nuteistasis S. Š. teigia, kad nukentėjusiosios R. A. pareikštas civilinis ieškinys neturėtų būti tenkinamas, nes jis apkritai nepadarė jam inkriminuojamos veikos. Kaip jau minėta, tokia S. Š. pozicija yra paneigta, o iš nuteistojo priteista 516 Eur turtinė ir 14 000 Eur neturtinė žala nėra aiškiai per didelė.

28. Pirmiausia, konstatuotina, kad iš S. Š. skundžiamu teismo nuosprendžiu priteistas turtinės žalos dydis yra pagrįstas objektyviais duomenimis. Apygardos teismas, spręsdamas dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, nukentėjusiosios reikalautą sumą sumažino 312 Eur, iš jos eliminuodamas sumas, kurias R. A. gavo iš socialinės paramos skyriaus ir kurios, pagal teismų praktiką, iš kalto už asmens nužudymą nėra priteisiamos nukentėjusiajam. Iš teismo nuosprendžio akivaizdu ir tai, kad apygardos teismas priteisdamas 516 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, atskirai ir atidžiai įvertino kiekvieną jam nukentėjusiosios R. A. pateiktą jos patirtas išlaidas dėl motinos mirties patvirtinantį dokumentą ir jų visumą bei tokiu būdu konstatavo racionalų bei visiškai pagrįstą žalos dydį, kurio objektyvumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

29. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš S. Š. nukentėjusiosios A. R. pilnametei dukrai priteisdamas 14 000 Eur dydžio neturtinę žalą (pastaroji prašė priteisti 20 000 Eur), laikėsi visų minėtų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų ir nenukrypo nuo teismų praktikoje nužudymo bylose priteisiamų žalos dydžių. Apygardos teismas įvertino nukentėjusiosios R. A. dėl motinos mirties patirtą stresą ir neigiamus išgyvenimus; tai, kad žala nukentėjusiajai buvo padaryta tyčiniais S. Š. veiksmais; nuteistojo turtinę padėtį ir jo sveikatos būklę; lyginant su kitomis bylomis, santykinai nedidelį nuteistojo veiksmais padarytos turtinės žalos dydį; aplinkybę, jog A. R. vartodama alkoholį su mažai pažįstamu kaltinamuoju taipogi prisidėjo prie sąlygų konfliktui kilti ir panašias aplinkybes. Be to, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos dydžio teismas detaliai įvertino ir 2017-2021 m. laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir apeliacinės instancijos teismų analogiškose (ar kuo panašesnėse) situacijose nužudyto asmens pilnamečiams vaikams priteistus neturtinės žalos dydžius (t. 5, b. l. 193–196; nuosprendžio 26–29 l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosekli ir kruopšti bylos faktinių duomenų bei aktualios teisminės praktikos analizė leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, išlaikė protingą nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą ir nagrinėjamoje byloje nustatė proporcingą bei objektyvų nukentėjusiajai R. A. priteistiną neturtinės žalos dydį, kuris niekaip negali būti laikomas nepagrįsto dydžio našta nuteistajam.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

31. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. kovo 29 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma Nr. (12.35Mr) PT–2524 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-177-1020/2022, kurioje nurodoma, kad, teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam S. Š. buvo patirtos 100 Eur dydžio išlaidos, kurios iš nuteistojo priteistinos valstybės naudai. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartyje byloje Nr. 2A-2-458/2021 konstatuota, kad „sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015). Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra aktuali šių aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės.“. Kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais VGTPT analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021 ir kt.).

33. Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad apeliacinį skundą šioje byloje padavė suėmime laikomas nuteistasis, kuriam nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, t. y. ne jo gynėjas. Taigi apeliacinis procesas vyko nelaisvėje esančio nuteistojo iniciatyva. Įvertindama tai, o taip pat aplinkybę, jog nuteistojo gynyba dėl to buvo būtina ir paskirta teismo, kad nagrinėjamos bylos apimtis nėra didelė, kad nuteistojo gynybai apeliacinės instancijos teisme užtikrinti nebuvo būtini dideli laiko ir materialiniai kaštai (S. Š. gynė tas pats gynėjas, kuris jį atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, jokios didelės bylos analizės ruošiantis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme nereikėjo, byla išnagrinėta per vieną posėdį, gynėjai dalyvaujant nuotoliniu būdu) bei atsižvelgdama į nuteistojo turtinę padėtį ir iš jo nagrinėjamoje byloje priteistą turtinės ir neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija laiko, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Taigi VGTPT prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.

Teisėjai Jūratė JakubonienėErnestas RimšelisLinas Šiukšta