- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-245-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02450-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- valstybės įmonės Turto banko
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ąžuolas LT“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės Turto banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1171-619/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ąžuolas LT“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankui dėl aukcionų pripažinimo negaliojančiais ir garantinių įnašų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko Nuolatinės valstybės nekilnojamojo turto pardavimo viešo aukciono būdu organizavimo ir vykdymo komisijos 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimą, kuriuo nutarta aukcioną Nr. 121935 ir aukcioną Nr. 121936 pripažinti neįvykusiais bei negrąžinti aukcionų laimėtojai garantinių įnašų, negaliojančiu; priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Ąžuolas LT“ iš atsakovės VĮ Turto banko 4 320 Eur dydžio garantinius įnašus, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Paaiškino, kad atsakovė 2016 m. birželio 29 d. – 2016 m. liepos 4 d. organizavo elektroninius aukcionus Nr. 121935 ir Nr. 121936, kuriuose dalyvavo ieškovė UAB „Ąžuolas LT“. Ieškovė aukcionuose pasiūlė didžiausią kainą ir buvo pripažinta laimėtoja. Ieškovė, prieš dalyvaudama aukcionuose, sumokėjo 4 320 Eur dydžio garantinius įnašus, t. y. 2 010 Eur už pirmą aukcioną ir 2 310 Eur už antrą aukcioną.
3. Pasibaigus aukcionams išaiškėjo, kad į parduodamą turtą yra įsiterpę valstybinės reikšmės miško ruožai, apie kuriuos aukcionų metu nebuvo žinoma ir informacija apie juos nebuvo atskleista. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pateikė išaiškinimus, kad valstybinės reikšmės miško dalis patenka į turto ribas, o į namų valdos žemės sklypą negali būti įtrauktas valstybinės reikšmės miškas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė iš esmės tą pačią informaciją. Vertinant šių institucijų veiklos tikslus ir kompetenciją, nėra pagrindo ginčyti jų pateiktų išvadų, kurios, nors ir neturi įstatymo galios, yra pagrįstos aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir negali būti kvestionuojamos. Atsižvelgusi į šias naujai paaiškėjusias aplinkybes, ieškovė atsisakė pirkti turtą, kadangi jis negalėjo būti parduotas dėl nurodytų priežasčių. Nepaisant to, atsakovė VĮ Turto bankas nutarė aukcionus pripažinti neįvykusiais bei negrąžinti aukcionų laimėtojai (ieškovei) garantinių įnašų.
Šalies argumentai
4. Ieškovės teigimu, atsisakymas grąžinti garantinius įnašus yra nepagrįstas, neteisėtas ir pažeidžiantis jos teises bei teisėtus interesus. Garantinis įnašas negrąžinamas, jeigu daiktų pirkimo–pardavimo sutartis ar žemės nuomos sutartis nesudaroma dėl aukciono laimėtojo kaltės. Kai sutartys yra nesudaromos ne dėl aukciono laimėtojo kaltės, garantinis įnašas turi būti grąžinamas laimėtojui. Turto pirkimo–pardavimo sutartis ir / ar žemės nuomos sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovės kaltės, o dėl to, kad atsakovė organizavo aukcionus, kurie prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsakovė aukcionų sąlygose nurodė, kad parduodamam nekilnojamajam turtui priskirti žemės sklypai bus išnuomoti, nurodant visą jų plotą: 1,9 ha ir 0.85 ha, t. y. įskaitant ir į juos patenkantį valstybinės reikšmės mišką, kuris negali būti išnuomotas. Aukcionų sąlygose nenurodyta ir atsakovė neatskleidė ieškovei informacijos, kad į žemės sklypą patenkantis valstybinės reikšmės miškas negalės būti išnuomotas, ir šios sklypo dalies neišskyrė iš nuomotino žemės sklypo ploto.
5. Ieškovė taip pat prašė teismo atnaujinti ieškinio senatį ginčyti nutarimą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, kadangi ieškinio senaties terminas praleistas dėl vykusio teisminio proceso dėl bylos teismingumo. Pažymėjo, kad pirminis ieškinys buvo pateiktas nepraleidus numatyto sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino, taikomo iš konkursų rezultatų atsirandantiems reikalavimams.
6. Atsakovė VĮ Turto bankas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį, o netenkinus pirmojo prašymo, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
7. Atsakovės teigimu, Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštuose pateikti išaiškinimai, kad į namų valdos žemės sklypą negali būti įtrauktas valstybinės reikšmės miškas ir kad šie valstybinės žemės sklypai negali būti išnuomoti, laikytini tik šių institucijų specialistų nuomone, o ne oficialiu teisės aktų išaiškinimu.
8. Aukcionuose parduodamam nekilnojamajam turtui priskirtų žemės sklypų suformavimo pagrindai yra Alytaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 33-Ž-2505 ir 2009 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. Ž-15-(1.3.). Jie paneigia Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos argumentus, kad į namų valdos žemės sklypą negali būti įtrauktas valstybinės reikšmės miškas. Ieškovė taip pat neginčijo administracinių aktų, kurių pagrindu buvo suformuoti sklypai, nors minėti administraciniai aktai yra ir buvo išviešinti Nekilnojamojo turto registre. Aukcionų sąlygose buvo nurodyta, kokio dydžio valstybinės reikšmės miško plotai patenka į parduodamam turtui priskirtus žemės sklypus, taip pat nurodyta sąlyga, kad parduodamam nekilnojamajam turtui priskirti žemės sklypai bus išnuomoti. Aukcionų dalyviai, tarp jų ir aukcionų laimėtoja UAB „Ąžuolas LT“, dalyvaudami aukcionuose, žinojo ir sutiko su visomis aukciono sąlygomis, įskaitant ir sąlygą, jog priskirti žemės sklypai bus išnuomoti.
9. Jeigu ieškovė manė, kad į žemės sklypus patenkantis valstybinės reikšmės miškas negali būti išnuomotas, tokiu atveju yra nesuprantama, kodėl ji dalyvavo aukcionuose. Atsakovės nuomone, aukcionų laimėtoja, sutikdama su aukcionų sąlygomis, dalyvaudama aukcionuose ir siūlydama du bei tris kartus didesnes nei pradinės kainas, tačiau įvykus aukcionams, neatvykusi sudaryti sutarčių, elgėsi nesąžiningai ir tokiu būdu siekė išvengti pareigos sumokėti aukcionuose jos pačios pasiūlytas kainas.
10. Kreipimasis į netinkamą teismą priklausė nuo ieškovės valios, todėl negali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą.
11. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad valstybinės žemės sklypus, kuriuose yra parduodamas valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas ir kurių pagal teisės aktus nėra galimybės parduoti, išnuomoja VĮ Turto bankas, kuris administruoja šias sutartis. Namų valdos žemės sklype negali būti valstybinės reikšmės miško, todėl ginčo žemės sklypai negali būti išnuomoti, o išbraukus juos iš valstybinės reikšmės miško ploto, jie turi būti parduoti kartu su parduodamu juose esančiu nekilnojamuoju turtu. Atkreipė dėmesį, jog šiuo metu ginčo sklypai su juose esančiu nekilnojamuoju turtu yra parduoti (o ne išnuomoti).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia VĮ Turto banko Nuolatinės valstybės nekilnojamojo turto pardavimo viešo aukciono būdu organizavimo ir vykdymo komisijos 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimo dalį, kuria nutarta negrąžinti aukcionų laimėtojui garantinių įnašų. Priteisė ieškovei iš atsakovės 4 320 Eur garantinių įnašų bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis Nacionalinės žemės tarnybos bei Žemės ūkio ministerijos raštais, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos pateikta išvada nagrinėjamoje byloje, atsakovės organizuoto aukciono metu pardavinėto turto – žemės sklypų – nuoma nėra galima. Nors atsakovė kvestionuoja minėtų institucijų išvadas, tačiau institucijų pateikta nuomonė pagrįsta sisteminiu teisės normų aiškinimu bei jų analize. Nors atsakovė procesiniuose dokumentuose rėmėsi 2017 m. kovo 31 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio pagrindu ginčo žemės sklypuose nebeliko valstybinės reikšmės miško, tačiau šis nutarimas įsigaliojo vėliau, nei įvyko aukcionas, už kurį ieškovė siekia susigrąžinti sumokėtus garantinius įnašus.
14. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės organizuoto aukciono metu ieškovei nebuvo atskleista informacija apie tai, jog dėl žemės sklypuose esančio valstybinės reikšmės miško, jie negalės būti išnuomoti.
Šalies argumentai
15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio ginčo ypatumus ir tai, kad ieškinys teismui buvo pateiktas laiku, o ieškinio senaties termino praleidimą iš esmės lėmė teisminis procesas dėl bylos teismingumo, sprendė, jog yra pagrindas šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl procesinių palūkanų dydžio, nurodė, kad tuose teisiniuose santykiuose, kuriuose viešieji juridiniai asmenys vykdo savo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas tiek su verslininkais, tiek su privačiais juridiniais asmenimis, priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Apeliaciniame skunde atsakovė VĮ Turto bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys, bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Valstybės institucijų atsakymai ieškovei nebuvo pagrindas jai nesudaryti sutarčių po aukcionų laimėjimo, nes šie institucijų atsakymai buvo pateikti praėjus numatytam 30 dienų terminui. Tiek Žemės ūkio ministerija, tiek Nacionalinė žemės tarnyba nėra oficialiai įgaliotos aiškinti įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, jų taikymo, todėl Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštuose pateikti išaiškinimai, kad į namų valdos žemės sklypą negali būti įtrauktas valstybinės reikšmės miškas ir kad šie valstybinės žemės sklypai negali būti išnuomoti, laikytini tik šių institucijų specialistų nuomone, o ne oficialiu teisės aktų išaiškinimu.
17.2. Ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes aukcionų sąlygos buvo aiškios ir žinomos, o ieškovė savo elgesiu sukūrė pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta. Prieš dalyvaujant aukcionuose jai nekilo jokių klausimų dėl aukcionų sąlygų ir dėl galimybės išsinuomoti pastatams priskirtus žemės sklypus. Ieškovė tik laimėjusi aukcionus ėmė teigti, kad pastatams priskirtų žemės sklypų išnuomoti negalima.
17.3. Faktiškai valstybinės reikšmės miško ginčo žemės sklypuose nebuvo, o 2017 m. kovo 31 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimui Nr. 230 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, buvo tik ištaisyta klaida bei patikslintos valstybinės reikšmės miško plotų ribos, t. y. buvo išbraukti žemės plotai iš valstybinės reikšmės miško plotų.
17.4. Atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo žodžiu metu minėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2013, kurioje, kaip ir šioje byloje, aukciono metu ginčo sklypas (jo dalis) valstybinės reikšmės miškui formaliai buvo priskirtas per klaidą, ir ši klaida buvo vėliau po aukciono ištaisyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2013 buvo nustatyta, kad įstatymo saugoma vertybė – valstybinės reikšmės miškas – de facto neegzistavo, todėl draudimas perleisti sklypą privačion nuosavybėn nesudarytų prielaidų pasiekti šio draudimo tikslo.
17.5. Tai, kad buvo pasirinktas netinkamas galbūt pažeistų teisių gynybos būdas ir ieškinys pareikštas netinkamam teismui, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino.
17.6. Ieškovė prašė priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau neaišku, kokiu pagrindu teismas priteisė ieškovei 2 275 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Be to, šiuo atveju skundžiamu teismo sprendimu buvo patenkinta tik dalis ieškinio, tačiau teismas proporcingai nesumažino bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
18.1. Nagrinėjamu atveju ginčas sprendžiamas ne dėl to, kuriuo laikotarpiu buvo išbraukti ginčo žemės plotai iš valstybinės reikšmės miško plotų, o dėl to, ar pirkimo–pardavimo sutartis pagal tuo metu susiklosčiusias faktines aplinkybės galėjo būti sudaryta ir / ar dėl kurios iš šalių kaltės buvo nesudarytas aukciono būdu pardavinėto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris, ir / ar yra pagrįstas atsakovės nutarimas negrąžinti ieškovei garantinio įnašo sumokėto už dalyvavimą aukcione. Ieškovė pagal tuo metu jos turimą informaciją pagrįstai sprendė, kad laimėjus aukcioną nėra galimybės sudaryti pirkimo–pardavimo sutarčių, kadangi dėl žemės sklypuose esančio valstybinės reikšmės miško, jie negalės būti išnuomoti. Tokią informaciją pateikė šioje srityje kompetentingos institucijos, kurių atsakymų ieškovė neturėjo teisės ignoruoti. Dėl šių priežasčių, nepaisant to, ar aukciono metu ginčo sklypuose buvo priskirti valstybinės reikšmės miškai ar tai tik buvo formali klaida, ši klaida, kaip pati atsakovė nurodo, buvo ištaisyta tik po aukcionų ir juose nustatyto termino atitinkamiems sandoriams sudaryti. Kitaip tariant, ir pati atsakovė pripažįsta, kad tuo metu, kai turėjo būti sudaryti ginčo sandoriai, egzistavo aplinkybės, draudžiančios ieškovei išsinuomoti minėtus žemės sklypus.
18.2. Ieškovės pirminis ieškinys buvo pateiktas 2017 m. sausio 12 d., nepraleidus vieno mėnesio ieškinio senaties termino, taikomo iš konkursų rezultatų atsirandantiems reikalavimams. Vien tik formaliais pagrindais remiantis neatnaujinamas ieškinio senaties terminas – užkirstų kelią asmeniui ginti savo procesines teises, taip pat paneigtų žmogaus teisę į teisingą teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos
20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
21. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui nustačius, jog aukcionuose parduodamiems pasatams priskirti žemės sklypai negalėjo būti nuomojami, iškilo būtinybė pateikti papildomus įrodymus, jog šiuo atveju de facto valstybinės reikšmės miško ginčo žemės sklypuose nebuvo. Pažymi, kad papildomų įrodymų pridėjimas šioje byloje neužvilkintų bylos nagrinėjimo, nes papildomi įrodymai iš esmės tik papildo ir tikslina Alytaus apskrities viršininko įsakymus, išraše iš Nekilnojamojo turto registro nurodytus kadastrinius duomenimis, pagal kuriuos ginčo sklypuose miško žemės naudmenų nėra. Atsižvelgiant į tai, pateikia 2007 m. spalio 14 d. Valstybinės reikšmės miško žemės sklypo kadastro duomenis, Kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypo vertės apskaičiavimus bei žemės naudojamų plotų eksplikacijas. Remiantis šiais įrodymais, valstybinės reikšmės miško ginčo sklypuose nėra.
22. Teisėjų kolegija atsakovės pateiktus naujus rašytinius įrodymus atsisako priimti. Pateikti naujų rašytinių įrodymų būtinybė neiškilo vėliau – atsakovė pirmosios instancijos teisme pati pripažino, kad žemės sklypuose buvo miško paskirties žemės (tripliko 2 punktas), taigi šį klausimą galėjo įrodinėti pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje, be kita ko, ir pakeičiant atsakovės poziciją, tokiu atveju nėra galimas (CPK 314 straipsnis). Tuo labiau, faktinė padėtis, atsižvelgiant į byloje sprendžiamus klausimus, kaip teisėjų kolegija išaiškins toliau šioje nutartyje, nėra teisiškai aktuali (CPK 180 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
23. Byloje nustatyta, kad 2016 m. birželio 29 d. – 2016 m. liepos 4 d. vyko atsakovės organizuojami aukcionai Nr. 121935 ir Nr. 121936. Aukcionuose buvo parduodamas nekilnojamasis turtas – pastatai. Laimėjus aukcionus su jų laimėtoju taip pat turėjo būti pasirašytos žemės sklypų, kuriuose yra pastatai, nuomos sutartys. Už dalyvavimą aukcionuose ieškovė sumokėjo 4 320 Eur dydžio garantinius įnašus. Abiejuose aukcionuose ieškovė pasiūlė didžiausią kainą ir buvo pripažinta laimėtoja. Nustatytu terminu ieškovė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis atsisakė, motyvuodama tuo, kad į parduodamą turtą yra įsiterpę valstybinės reikšmės miško ruožai ir ieškovo siekiamam tikslui valstybinės reikšmės miško nuoma yra negalima. VĮ Turto banko Nuolatinė valstybės nekilnojamojo turto pardavimo viešo aukciono būdu organizavimo ir vykdymo komisija 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimu nutarė aukcionus pripažinti neįvykusiais bei negrąžinti aukcionų laimėtojui (ieškovei) garantinių įnašų.
24. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešame aukcione tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Apraše nurodoma, kad įstatymų nustatytos formos nekilnojamojo turto, kito nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo arba nuomos sutartis su aukciono laimėtoju turi būti sudarytos per 30 dienų nuo pardavimo aukcione vykdymo dienos (Aprašo 49 punktas). Jeigu per Aprašo 49 punkte nurodytą terminą nekilnojamojo turto ir žemės sklypo ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis ar žemės nuomos sutartis nesudaroma dėl aukciono laimėtojo kaltės, laikoma, kad aukciono laimėtojas atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (Aprašo 52 punktas).
25. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nesutinka, kad aukcionui pasibaigus sutartis buvo nepasirašyta dėl jos kaltės, nes atsakovė neturėjo teisės išnuomoti žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškas.
26. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės organizuoto aukciono metu ieškovei nebuvo atskleista informacija apie tai, jog dėl žemės sklypuose esančio valstybinės reikšmės miško, jie negalės būti išnuomoti. Atsakovė nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes, jos teigimu, aukcionų sąlygos buvo aiškios ir žinomos, dalyvaujant aukcionuose ieškovei nekilo klausimų dėl aukciono sąlygų ir dėl galimybės išsinuomoti pastatams priskirtus žemės sklypus. Atsakovė akcentuoja, kad valstybinės reikšmės miško žemės sklypuose ir nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su atsakovės apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
27. Nors atsakovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, kad žemės sklypai, į kuriuos patenka dalis valstybinės reikšmės miško, negalėjo būti išnuomoti, tačiau šias išvadas pirmosios instancijos teismas nuosekliai pagrindė ne tik teisės aktais, bet ir ieškovei pateiktomis Nacionalinės žemės tarnybos bei Žemės ūkio ministerijos išvadomis. Kaip ir atsiliepime į ieškinį, taip ir apeliaciniame skunde atsakovė toliau kvestionuoja šias išvadas, visų pirma neigdama Nacionalinės žemės tarnybos bei Žemės ūkio ministerijos teisę aiškinti teisės aktus bei nurodydama Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama poilsiui ar kitiems tikslams, išskyrus miškų ūkio veiklai organizuoti.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsakovės, tiek Nacionalinės žemės tarnybos bei Žemės ūkio ministerijos nurodytos pozicijos dėl galimybės išnuomoti žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško dalis, yra jų teisinė nuomonė. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Nacionalinės žemės tarnybos bei Žemės ūkio ministerijos raštuose pateikta nuomonė pagrįsta sisteminiu Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo, Žemės reformos įstatymo bei aktualių Vyriausybės nutarimų aiškinimu bei jų analize. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad išvadą teikianti institucija – Nacionalinė žemė tarnyba – 2018 m. gegužės 25 d. išvadoje Nr. 2PD-22-(14.2.9) nurodė, jog namų valdos žemės sklype negali būti valstybinės reikšmės miško, todėl ginčo valstybinės žemės sklypai negali būti išnuomoti, o išbraukus šiuos žemės sklypus iš valstybinės reikšmės miško, jie turi būti parduoti kartu su parduodamu juose esančiu nekilnojamuoju turtu. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, žemės sklypai vėliau ir buvo parduoti.
29. Nors atsakovė akcentuoja, kad žemės sklypų paskirtis nėra miškų ūkio, o kita, tačiau dėl šios aplinkybės byloje ginčo ir nebuvo. Anksčiau nurodytų institucijų teisinės nuomonės ir išvada yra grindžiamos tuo, kad ginčo žemės sklypai yra namų valdos žemės sklypai, tai patvirtina išrašuose iš Nekilnojamojo turto registro nurodytas jų naudojimo būdas. Argumentų, pagrindžiančių, kad namų valdos žemės sklype gali būti valstybinės reikšmės miško dalis, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
30. Kitas atsakovės argumentas, kad žemės sklypuose de facto valstybinės reikšmės miško nebuvo, teisėjų kolegijos vertinamas kritiškai. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad tokia atsakovės pozicija laikytina ne tik nenuoseklia, bet ir sudaro pagrindą išvadai, jog ginčo aukcionai buvo suorganizuoti skubotai. Priešingai, nei teigia atsakovė, šioje byloje faktas, ar ginčo žemės sklypuose faktiškai buvo valstybinės reikšmės miško dalis, ar ne, neturi esminės reikšmės. Ginčo nėra, kad žemės sklypai pateko į valstybės nustatytus valstybinės reikšmės miškų plotus, o pastarieji buvo patikslinti tik 2017 m. kovo 31 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimui Nr. 230 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Kaip pati atsakovė ir nurodė, aukciono sąlygose taip pat buvo pažymėta, kad žemės sklypuose yra dalis valstybinės reikšmės miško. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė dar 2016 m. kovo 3 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, kuri 2016 m. kovo 15 d. raštu patvirtino, kad į žemės sklypus patenka dalis valstybinės reikšmės miško. Taigi, laikotarpiu, kada turėjo būti sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys ir nuomos sutartis, ieškovė neturėjo pagrindo jų pasirašyti, nes atsakovė neturėjo teisės išnuomoti žemės sklypų namų valdai kartu su valstybinės reikšmės mišku.
31. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2013, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai nagrinėjamoje byloje yra neaktualūs, nes nurodytos bylos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi. Šiuo atveju ginčas kilęs ne dėl to, ar ginčo žemės sklypai gali būti perleisti privačion nuosavybėn. Šios bylos esminis klausimas yra tai, ar pirkimo–pardavimo sutartis ir nuomos sutartis nebuvo sudarytos dėl ieškovės kaltės, pastarajai išsiaiškinus, jog tokios sutartys nustatytu terminu negalėjo būti sudarytos.
32. Kaip nustatyta anksčiau šioje nutartyje, ieškovė neturėjo pagrindo nuomos sutarčių pasirašyti, nes namų valdos žemės sklypas, į kurį patenka dalis valstybinės reikšmės miško, negali būti nuomos sutarties objektu. Duomenų, kad valstybinės reikšmės miško žemės sklype faktiškai nėra ir nuo 2016 m. sausio 29 d. vyksta valstybinės reikšmės miškų plotų procedūra (žr. Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. liepos 29 d. raštą) aukciono sąlygose nebuvo atskleista ir todėl šis faktas negali būti panaudotas prieš ieškovę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.420 straipsnis). Teisėjų kolegija iš dalies pritaria atsakovės argumentams, kad faktas, jog žemės sklypuose yra dalis valstybinės reikšmės miško, buvo žinomas iš anksto. Tačiau tai nesudaro pagrindo negrąžinti ieškovei jos sumokėtų įnašų, nes organizavimas aukciono, kurio objektas gali būti civilinės apyvartos dalyku, visų pirma yra atsakovės, kaip centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojos ir aukcionų organizatorės, prievolė. Dėl šios priežasties ieškovė galėjo turėti pagrįstą lūkestį, kad visos aukciono sąlygos bus įgyvendintos ir žemės sklypų nuomos sutartis galės būti sudaryta. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė neturėjo ketinimų įsigyti aukcionuose parduodamus daiktus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, ieškovė kaip protingas, atidus ir rūpestingas pirkėjas, nepaisant fakto, kad aukcioną organizuoja centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoja, papildomai įvertino teisines rizikas ir galimybę sudaryti nuomos sutartį ir nustatė anksčiau nurodytus esminius trūkumus, kliudančius įvykdyti visas aukciono sąlygas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai ir visapusiškai bei padarė pagrįstą išvadą, kad sutartys nebuvo sudarytos ne dėl ieškovės kaltės, todėl Aprašo 52 punkte nustatyta sankcija ieškovei buvo taikyta nepagrįstai (CPK 185 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).
34. CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams (būtent toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje).
35. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).
36. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė faktiškai operatyviai gynė savo teises ir ieškinį pareiškė laiku, nors ir pažeisdama teismingumo taisykles. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apie skundžiamą sprendimą ieškovė buvo informuota atsakovės 2016 m. gruodžio 12 d. raštu. Ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškovė pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, o Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi nurodytą nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė pakankamai operatyviai išsiuntė ieškinį Vilniaus apygardos teismui. Tai leidžia pateisinti termino praleidimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jį atnaujinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
37. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydama, kad ieškovė prašė priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau neaišku, kokiu pagrindu teismas priteisė ieškovei 2 275 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Be to, šiuo atveju skundžiamu teismo sprendimu buvo patenkinta tik dalis ieškinio, tačiau teismas proporcingai nesumažino bylinėjimosi išlaidų.
38. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės nei nustatyta Rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
39. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė tokias atstovavimo išlaidas: už ieškinio parengimą – 968 Eur; už dubliko parengimą – 726 Eur; kitos atstovavimo teisme išlaidos – 484 Eur. Iš viso – 2 178 Eur. Ieškovė taip pat sumokėjo 97 Eur žyminio mokesčio. Taigi ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš viso sudaro 2 275 Eur sumą, kaip teisingai ir nustatė pirmosios instancijos teismas.
40. Atsakovė teisingai pažymi, kad teismas, apskaičiuodamas patenkintų reikalavimų dalį, atsižvelgė tik į turtinio pobūdžio reikalavimus, nevertindamas pareikštų neturtinių reikalavimų, kurie buvo patenkinti tik iš dalies, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų apskirstymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).
41. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proporcijų apskaičiavimo taisykles, taip pat atsižvelgdama į reikalavimų tarpusavio ryšį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje laikytina, jog ieškinys yra iš esmės patenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir pritardama kitiems skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodytiems bei šioje nutartyje nebekartojamiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo
43. Ieškovė prašo atlyginti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – kasos pajamų orderio kvitą ir PVM sąskaitą–faktūrą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl suteiktų teisinių paslaugų fakto ir atsiskaitymo už jas, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytą maksimalų dydį, priteisia ieškovei UAB „Ąžuolas LT“ iš atsakovės VĮ Turto banko 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ąžuolas LT“ (juridinio asmens kodas 303403027) iš atsakovės valstybės įmonės Turto banko (juridinio asmens kodas 303073145) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.