Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo E. B. apeliaciniais skundais dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. B. priteista 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. J..

Iš nuteistojo E. B. taip pat priteista 136,50 Eur Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos išlaidų atstovaujant nukentėjusiosios interesus valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė pats nuteistasis E. B. ir prokurorė. Abiejuose apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama nuteistojo E. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką ir jos kvalifikavimas, iš esmės neginčijamos ir teismo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nuteistasis nesutinka tik su nusikaltimo baigtumo momentu. Nuteistasis E. B. prašo jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, taikyti BK 75 straipsnio arba BK 92 straipsnio nuostatas. Nuteistasis nurodo ir apie tai, kad jam turi būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Tuo tarpu prokurorė prašo panaikinti nuteistajam nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jam paskirti griežtesnę bausmę. Teisėjų kolegija bylą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo E. B. ir prokurorės apeliaciniuose skunduose.

6.2. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies.

6.3. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, 61 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.).

6.4. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

7. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už mažametės A. J. seksualinį prievartavimą (BK 150 straipsnio 4 dalis). Už šią nusikalstamą veiką E. B. paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 metams. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. B. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

8. Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymu.

8.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus E. B. argumentus, kad tęstinę nusikalstamą veiką jis tariamai baigė žymiai anksčiau nei (duomenys neskelbtini). Nors kaltinime nusikalstamos veikos laikas nėra tiksliai nustatytas, o nurodytas tik laikotarpis, tačiau šis laikotarpis atitinka jau išdėstytus įrodymus. Tuo pačiu atmetami ir nuteistojo E. B. argumentai, kad nusikalstama veika buvo baigta, kai jis buvo vos sulaukęs pilnametystės. Kaip minėta, E. B. gimęs (duomenys neskelbtini), vadinasi 18 metų jam jau buvo suėję (duomenys neskelbtini), todėl tęstinę nusikalstamą veiką E. B. baigė daryti jau beveik visus metus būdamas pilnamečiu. Taip pat tai reiškia, kad ir didesnę dalį seksualinio prievartavimo veiksmų prieš mažametę A. J. ir padarė jau būdamas pilnametis.

8.7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl E. B. socialinės brandos, įvertino ne tik šias, bet ir kitas aplinkybes – nuteistasis mokėsi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teismas įvertino ir nuteistojo sveikatą. Nors jam nustatytas lengvas neįgalumo laipsnis (1 t., 181 b.l.), tačiau specialisto išvadoje Nr. X nurodyta, kad praeityje jam nebuvo nustatyta lėtinių ar ūmių psichikos sutrikimų, galinčių turėti neigiamos įtakos gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti nusikalstamos veikos metu ir šiuo metu, E. B. skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (1 t., 180 b.l.). Atsižvelgiant į šiuos duomenis teismas vertino, kad E. B. yra psichiškai sveikas.

8.8. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir duomenis, pirmosios instancijos teismas E. B. laikė kaip pakankamai socialiai brandžią asmenybę, atitinkančią pilnamečiui asmeniui keliamus brandaus mąstymo ir socialinės bei emocines brandos reikalavimus.

8.9. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nesutikdamas su jam paskirta bausme E. B. nurodo, kad jis tik vėliau savo veiksmus įvertino kritiškai ir socialiai subrendo, todėl jam turi būti taikomi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą, kuris leistų nustatyti E. B. būseną nusikalstamos veikos metu ir jo gebėjimą vertinti situaciją. Tokį prašymą palaikė ir pats nuteistasis. Siekiant išsamiai ir visapusiškai įvertinti E. B. psichinę būklę ir socialinę brandą, atsižvelgdama į specialisto išvadą Nr. X, E. B. neįgalumą ir duomenis apie tai, kad nuo vaikystės E. B. yra psichiatrų žinioje, o taip pat tai, jog tęstinę nusikalstamą veiką jis pradėjo dar būdamas nepilnametis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskyrė E. B. stacionarinę komisijinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę.

8.10. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. XXX išvadose nurodyta, jog objektyvių duomenų, kad E. B. praeityje būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra. Nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) jam buvo nustatytas laikinas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimas. Objektyvių duomenų, kad E. B. nusikalstamos veikos padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Nusikalstamos veikos padarymo metu E. B. galėjo (visiškai) suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu jam jokių psichikos sutrikimų nekonstatuojama. Šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. E. B. psichikos sutrikimų nekonstatuojama, jam nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių. Jis gali šiuo metu dalyvauti teismo posėdžiuose, būti apklausiamas ir duoti parodymus. E. B. elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. laikotarpiu (duomenys neskelbtini), galimai sąlygotas seksualinių elgesio disciplinos deficito ir asmenybės deformacijos, dominuojant asocialiems bruožams, ydingo derinio. Jis nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. laikotarpiu (duomenys neskelbtini), nebuvo kokioje nors juridiškai reikšmingoje emocinėje būsenoje. Nėra galimybės psichologiškai įvertinti konkrečiu skaičiumi apibrėžtą kiekybinį socialinės brandos amžių. Nusikalstamos veikos padarymo metu, kai E. B. sulaukė pilnametystės, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), jo socialinė branda, nenustačius E. B. asmenybės psichologinius elementus, rodančius, kad ženklus asmenybės vystymasis prognozuojamas ateityje, atsižvelgiant į patyrimo integracijos potencialą, noro mokytis iš savo klaidų esminį kriterijų, taip pat nustačius E. B. tokius individualius psichologinius ypatumus, kaip pakankama tapatumo integracija, sąlyginai stabili savivertė, psichologinis autonomiškumas, socialinių situacijų intelektinis supratingumas ir kompetencija jose veikti, negalėtų būti prilyginta nepilnamečiui (2 t., 167-178 b.l.).

8.11. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios ekspertizės išvados iš esmės paneigė abejones dėl E. B. galėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu jis visiškai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. E. B. yra psichiškai sveikas. Ekspertizės išvados visiškai paneigė ir abejones dėl jo socialinės brandos, paneigta, kad nusikalstamos veikos metu, kai jis sulaukė pilnametystės, E. B. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Nusikalstamos veikos padarymo metu E. B. elgesys buvo sąlygotas ne nepakankamos socialinės brandos ar gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, o galimai seksualinių elgesio disciplinos deficito ir asmenybės deformacijos, dominuojant asocialiems bruožams, ydingo derinio. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad E. B. neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai buvo tikslingi, apgalvoti, siekiant lytinio pasitenkinimo, nukentėjusiajai atlyginant materialiai. Be to, žinodamas, kad jo veiksmai laikomi nusikalstama veika, nuteistasis veikė slaptai, numatė galimas neigiamas pasekmes. Taigi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. XXX išvados paneigė abejones dėl E. B. gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti nusikaltimo padarymo metu bei dėl jo socialinės brandos. Nėra jokių abejonių, kad atlikdamas seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę A. J. nuteistasis E. B. buvo ir psichiškai sveikas, ir suvokė savo neteisėtus veiksmų esmę, ir juos galėjo valdyti, nėra abejonių dar ir dėl to, jog nusikaltimo metu sulaukęs pilnametystės jo socialinė branda buvo pakankama, atitiko jo tikrąjį amžių, tokia branda negalėtų būti prilyginama nepilnamečiui. Svarbu pažymėti, kad ekspertizės akte ekspertai nurodė, jog atliekant paskirtą ekspertizę E. B. stengėsi pasunkinti savo psichikos būklę pateikiant save kaip turintį kliniškai neįtikėtinų sutrikimų. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ekspertams nuteistasis nurodė, jog ekspertizė paskirta tam, kad būtų palengvinta jo padėtis, nes tuo metu jis buvo nepilnametis, nurodė, jog tuo atveju, jeigu ekspertizės išvados būtų jam palankios, teismas „pakeistų straipsnį“ ir jis išeitų į laisvę. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nusikalstamos veikos metu sulaukęs pilnametystės E. B. buvo pakankamai socialiai brandus, suvokė savo neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus ir galėjo juos valdyti, o skunde nurodomi argumentai apie vėlesnę jo socialinę brandą yra tik jo siekis palengvinti savo padėtį.

8.12. Vertindama nuteistojo socialinę brandą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nuteistasis E. B. padarė tęstinę nusikalstamą veiką (BK 150 straipsnio 4 dalis), kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Ši nusikalstama veika tęsėsi ilgą laiką, todėl nuteistojo nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Ilgiau nei metus laiko seksualiai prievartaudamas mažametę A. J. E. B. seksualinio pobūdžio veiksmus atliko sąmoningai, o ne dėl nepakankamos socialinės brandos. Teismas nustatė, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, mažametę nukentėjusiąją seksualiai prievartaudamas E. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

8.13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą nuteistojo E. B. socialinę brandą prilyginti nepilnamečio asmens socialinei brandai. Priešingai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą, į tai, kad nusikalstamos veikos metu nuteistasis jau gyveno faktinėje santuokoje, šią santuoką planavo ir įregistruoti, jo sugyventinė laukėsi kūdikio, jie kartu nuomojosi būstą, be to, jis gyveno ir aktyvų socialinį gyvenimą – mokėsi, (duomenys neskelbtini), ir dirbo, galima daryti išvadą, kad E. B. socialinė branda buvo pakankama ir atitiko jo biologinį amžių. Be to, bet kokias abejones dėl nuteistojo socialinės brandos nusikalstamos veikos padarymo metu sulaukus pilnametystės paneigė jau aptartos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. XXX išvados.

8.14. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pagrindo taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų. Apeliacinės instancijos teisme paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. XXX išvados taip pat patvirtino, kad nusikalstamos veikos metu sulaukęs pilnametystės E. B. pagal socialinę brandą negalėjo būti prilyginama nepilnamečiui. Vadinasi, ir šiuo metu nėra pagrindo taikyti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų. Todėl skirdamas E. B. bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei nuteistajam skyrė bausmę kaip pilnamečiui asmeniui.

9. Skirdamas nuteistajam E. B. bausmę teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo E. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su šia nustatyta nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir nurodo, kad jis nerodė pastangų atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, o visa apimtimi padaręs nusikaltimą prisipažino tik po nukentėjusiosios A. J. išsamių parodymų. Tokie prokurorės argumentai neatitinka bylos medžiagos.

9.2. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį. Be to, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę.

9.3. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą E. B. buvo apklaustas (duomenys neskelbtini) (1 t., 135-136 b.l.), o šiuos savo parodymus jis patvirtino tą pačią dieną parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 137-138 b.l.). (duomenys neskelbtini) jis buvo apklaustas papildomai (1 t., 139-140 b.l.). Dar kartą jis buvo apklaustas (duomenys neskelbtini), tačiau šios apklausos metu naujų aplinkybių nenurodė, o pasiliko prie savo jau duotų parodymų (1 t., 176 b.l.). Tuo tarpu mažametė nukentėjusioji pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta (duomenys neskelbtini) (1 t., 51-53 b.l.), o (duomenys neskelbtini) savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 55-57, 58-63 b.l.). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nuteistasis E. B. parodymus davė dar prieš mažametės A. J. apklausos. Pažymėtina, kad nuteistasis su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino tik po savo duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų, t. y. (duomenys neskelbtini) (2 t., 4 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu po kaltinamojo akto perskaitymo E. B. iš karto kaltu prisipažino, o parodymus davė dar prieš tai, kai buvo ištirta bylos medžiaga, tame tarpe perskaityti nukentėjusiosios parodymai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, E. B. savanoriškai, o ne dėl mažametės A. J. parodymų ir kitų surinktų įrodymų davė parodymus ir pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes.

9.4. Iš bylos matosi, kad savo kaltę seksualiai prievartavus mažametę A. J. E. B. pripažino visų ikiteisminio tyrimo apklaustų metu (1 t., 135-136, 139-140, 176 b.l.) ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Priešingai, nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, nuo pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos kaltu prisipažinęs nuteistasis E. B. parodė apie esmines tęstinės nusikalstamos veikos aplinkybes. Jis parodė apie seksualinio pobūdžio veiksmus prieš A. J., nurodė tokių atliktų veiksmų skaičių ir vietas. Savo parodymus apie mažametės seksualinį prievartavimą nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 137-138 b.l.). Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo E. B. taip pat pripažino savo kaltę ir gailėjosi (1 t., 147, 155, 166 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus ir paskutinio žodžio metu E. B. irgi kaltu prisipažino, išreiškė gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo bei atsiprašė tiek pačios nukentėjusiosios, tiek ir jos motinos. Iš dalies galima sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad teisminio nagrinėjimo metu E. B. nurodė apie tai, kad A. J. seksualinio pobūdžio veiksmus atliko savo noru, pati rodė iniciatyvą, tačiau ir šios apklausos metu nurodė, jog sutinka su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir dėl to gailisi, patyrė skaudžią pamoką, nežino kaip toliau gyvens. Pats nuteistasis nurodė, kad nors ir suvokė bei žinojo, jog su mažamečiu asmeniu tokie veiksmai yra neleistini, tačiau negali paaiškinti dėl kokių priežasčių neatsisakė nuo tokių veiksmų. Nors nuteistojo E. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu tikslesni nei teisminio nagrinėjimo metu, teisme tam tikrų aplinkybių nuteistasis neatsiminė, tačiau net ir tada jis visa apimtimi pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes ir dėl savo veiksmų gailėjosi. Be to, pats E. B. paaiškino, kad tiksliai negali nurodyti visų aplinkybių dėl praėjusio laiko ir tardymo izoliatoriuje patirto psichologinio šoko. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisme E. B. buvo paskirta ekspertizė, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. XXX išvadose nurodoma, kad nuteistojo asmenybės struktūroje vyrauja egocentriškumas, tik formalus pergyvenimas ir apgailestavimas dėl įvykdytos veikos, jis labiau pergyvena dėl būsimų bausmės atlikimo sąlygų, rūpinasi jų pagerinimo galimybėmis. Tose pačiose ekspertizės akto išvadose nurodoma ir tai, kad E. B. kritiškas nusikalstamų veikų atžvilgiu, supranta juridinę šių veikų atsakomybę, tačiau stengiasi savo elgesį pateisinti. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas E. B. kaltę ir apkaltinamąjį nuosprendį pirmiausia pagrindė paties nuteistojo parodymais. Svarbu ir tai, kad įvairiose vietose E. B. seksualiai prievartavo A. J. tik jiems esant vieniems, jokie kiti asmenys tokių neteisėtų veiksmų nematė, todėl paties nuteistojo parodymai nustatant tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes turėjo labai svarbią reikšmę.

9.5. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis E. B. nuo pirmosios apklaustos ikiteisminio tyrimo metu ir po to visų apklausų metu ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino seksualiai prievartavęs mažametę A. J., savo noru davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes bei tokius neteisėtus savo veiksmus vertina gan kritiškai ir dėl jų išgyvena, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo E. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

10. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistajam bausmę teismas įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

10.1. Teismas įvertino, kad E. B. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), taip pat tai, jog šis nusikaltimas tęsėsi ilgą laiką ir negali būti vertinamas kaip spontaniškai susiformavęs, galimai atsitiktinis. Teismas įvertino ir nuteistojo E. B. asmenybę. Jis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., 184-185 b.l.), jam nustatytas lengvas neįgalumo lygis.

11. Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad E. B. darydamas tęstinę nusikalstamą veiką veikė tiesiogine tyčia, pasinaudojo nukentėjusiosios A. J. bejėgiška būkle dėl mažametystės. Taip pat teisingai nurodo ir apie tai, kad E. B. pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Šios aplinkybės iš tiesų yra svarbios teismui skiriant bausmę, tačiau jau įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, E. B. paskirta bausmė, nors ir lygi BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijos minimumui, yra teisinga. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad paskirtos bausmės dydžiui ypatingą reikšmę turėjo nuteistojo E. B. amžius nusikalstamos veikos padarymo metu. Pats pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tiesiogiai taikyti BK XI skyriaus (nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų) nuostatų nėra pagrindo, tačiau akivaizdu, jog teismui nustatant bausmės dydį, būtent E. B. jaunas amžius ir turėjo svarbios reikšmės. Minimalios bausmės paskyrimui, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat reikšmės turėjo ir kitos jau aptartos aplinkybės, tai – E. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat jo asmenybę apibūdinantys duomenys. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o E. B. paskirta bausmė, priešingai, nei nurodo prokurorė, nėra aiškiai per švelni.

12. Kita vertus, nėra ir pagrindo E. B. skirti švelnesnę, negu BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą, bausmę. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi, švelnesnės bausmės paskyrimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės yra išimtinis.

12.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, tačiau pirmosios instancijos teismas svarstė klausimą ne tik dėl šio BK straipsnio 3 dalies taikymo, bet pirmiausia ir dėl BK 62 straipsnio. Teismas padarė išvadą, jog taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę šiuo atveju nėra nei įstatyme numatytų tam būtinų sąlygų, nei jokių išimtinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka.

12.2. Nuteistojo E. B. nurodomos aplinkybės, kad jis teisiamas pirmą kartą, turi neįgalumą ir dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir yra svarbios, tačiau nėra jokios išimtinės, kurios suteiktų pagrindą išvadai, jog BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios aplinkybės netgi yra įprastos, o nurodomas neįgalumas E. B. nesutrukdė padaryti labai sunkų nusikaltimą, todėl ir ši aplinkybė negali būti vertinama kaip išimtinė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neįgalumo lygis jam buvo nustatytas iki (duomenys neskelbtini) (1 t., 181 b.l.). Aptartos aplinkybės nesuteikia pagrindo E. B. asmenybę vertinti kaip mažiau pavojingą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės jau buvo įvertintos ir į jas buvo atsižvelgta E. B. skiriant bausmę už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir jos dydį nustatant lygų šio BK straipsnio sankcijos minimumui. Pažymėtina, kad byloje nėra ir jokių aplinkybių, suteikiančių pagrindo išvadai apie mažesnį E. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, būtent laisvės atėmimo bausmė atitiks bausmės paskirtį ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

13. Atmetami ir nuteistojo E. B. prašymai taikyti BK 92 straipsnio arba 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

13.1. BK 92 straipsnis numato bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui, o, kaip jau buvo pasisakyta, teismas pagrįstai skyrė nuteistajam E. B. bausmę kaip pilnamečiui asmeniui, todėl spręsti klausimą dėl šio BK straipsnio taikymo nebuvo ir nėra pagrindo.

13.2. Tuo tarpu BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Skundžiamu nuosprendžiu E. B. prapažintas kaltu ir nuteistas už tyčinio, labai sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 11 straipsnio 6 dalis), todėl jau vien labai sunkaus nusikaltimo padarymo faktas panaikina galimybę taikyti 75 straipsnio nuostatas. Todėl taikyti šį BK straipsnį taip pat nebuvo ir nėra pagrindo.

14. Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokurorės ir nuteistojo E. B. apeliaciniai skundai nepagrįsti, skirdamas E. B. bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. B. netaikė nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų. Teismas pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, laisvės atėmimo bausmė nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni. Naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo E. B. apeliacinius skundus atmesti.