Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN–AK) veiksmų, atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas nustato minimalų ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.).

Iš byloje pateiktų duomenų apie nuteistąjį ir atsiliepimo (b. l. 13–18, 21, 32) matyti, jog pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 14 d. iki 2017 m. kovo 8 d. gyveno 5 kameroje, kurios plotas 13,57 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka – 4,52 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 16 d., nuo 2017 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. liepos 17 d. gyveno 6 kameroje, kurios plotas – 14,20 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka – 4,73 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. gyveno 19 kameroje, kurios plotas – 14,43 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka – 3,60 kv. m ploto.

Pareiškėjas skunde nurodęs, jog kamerų tipo patalpoje gyveno ir laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., tačiau pagal atsakovės pateiktas pažymas apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus (b. l. 17–18) matyti, jog pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo skirta nuobauda ir jis nebuvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Todėl pareiškėjo argumentai, jog laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerų tipo patalpos buvo apie 14,10 kv. m ploto ir jose buvo 3 ar 4 asmenys bei nurodė, jog kamerose buvo dvi dviaukštės lovos. Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą nepateikė jokių prieštaravimų dėl atsakovės pateiktų duomenų apie kamerų plotus ir jose buvusias miegamąsias vietas, skunde nedetalizavo kurioje tiksliai kameroje kiek buvo nuteistųjų, nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose kamerų tipo patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Todėl pareiškėjo skunde nurodytų abstrakčių teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl pareiškėjo teiginiai nevertintini ir atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas teigia, jog skaičiuojant ar užtenka minimalaus gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose iš bendro plotas turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo užimtas plotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, taip pat žr. 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018). Taigi šiuo atveju į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus; tokiu atveju teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

Pareiškėjas skunde teigia, jog kameroje yra sanitarinis mazgas, kuriame yra tik surūdijusi skylė grindyse, tualetas nehigieniškas. Taip pat nurodė, jog kameros langas buvo techniškai netvarkingas, išdaužytas stiklo paketas, todėl kameroje buvo šalta. Atsakovė nurodė, jog sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos siena iki lubų, įrengta atskira mechaninė vėdinimo sistema. Kamerose, kuriose pareiškėjas atliko nuobaudą sanitariniuose mazguose įrengti tupimi klozetai.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumai nebuvo reglamentuoti, todėl skunde nurodyti pažeidimai dėl sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumų atmestini. Be to, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte numatyta, jog klozetas gali būti ir tupimas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėjas teigia, jog klozetai buvo surūdiję. Atsakovė nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo ir nepateikė duomenų ar sanitariniai įrenginiai yra techniškai tvarkingi.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovė nurodė, jog pataisos įstaigoje įrengta centrinė šildymo sistema, todėl tinkama temperatūra yra užtikrinama. Atsakovė nurodė, jog kamerų tipo patalpose sumontuota sandarūs plastikiniai langai. Sugadintus langų stiklo paketus darbuotojai keičia naujais.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, jog sanitariniai įrenginiai tinkami (nesurūdiję), kamerų tipo patalpose stiklo paketai nesudaužyti, kamerų temperatūra atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, todėl, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kamerų tipo patalpos temperatūros pažeidimu, jis laikomas nustatytu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)). Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nenurodė tiksliai kuriose kamerose buvo sudaužyti stiklo paketai, ar jie buvo pakeisti, ar kreipėsi į administraciją dėl jų sutvarkymo, kuriose kamerose tiksliai buvo surūdiję klozetai, ar kreipėsi dėl minėtų pažeidimų į administraciją ar kitas institucijas, nesiejo pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos oro temperatūros, sugadintų stiklo paketų bei netinkamo klozeto pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo P. P. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.