Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį Teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams nagrinėjamoje byloje teismas netenkino. Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi ištirti teisės aktai. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės negali būti aiškinamos kaip draudžiančios šilumos tiekėjui, patalpų savininkui ir patalpų faktiniam naudotojui sudaryti susitarimą, kad faktinis naudotojas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Teismui nekylant abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7, 25 punktams ir CK 6.384 straipsnio 1 daliai, nėra pagrindo kreiptis dėl šių aktų atitikties nustatymo.

siekiant tinkamai išspręsti ginčą, pirmiausiai būtina nustatyti nagrinėjamai situacijai taikytinus teisės aktus. Apelianto nuomone, būtent CK 6.584 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876 yra taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę, todėl nepagrįstas yra teismo teiginys, kad minėtos normos šiuo atveju netaikytinos. Apeliantas pažymi, kad teismas taip pat turėjo įvertinti ir tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Teigia, kad nors šis klausimas nebuvo vertinamas LAT 2008-01-30 nutartyje, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus bei kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog LAT yra suformavęs praktiką, kad būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005, 2004-06-23 nutartis byloje Nr. 3K-3-392/2004). Apeliantas taip pat daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo konkrečios faktinės situacijos bei neatsižvelgė į tai, kad ir LAT praktika nėra vienareikšmiška tokio pobūdžio bylose. Be to, nagrinėjamu atveju yra formuojama ydinga teismų praktika, kad faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Formuojama praktika, kad tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet taip pat būtų visiškai nesąžininga, nepagrįsta neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu;pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininku yra sudaryta šilumos energijos prikimo – pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Teigia, kad įvertinus ieškovo veiksmus laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Teigia, kad nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas teikė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Taigi tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo – pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo teikiama šiluma. Be to, apeliantas pabrėžia, kad LAT 2008-01-30 nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, jog nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas. Apeliantas, remdamasis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356 V nurodo, tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos nuomininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Taigi, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nepagrįstai nevertino ir neanalizavo, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius;dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties neįregistravimo viešame registre apeliantas pažymi, jog šiuo atveju ieškovas žinojo, kad bendrabučio kambaryje (duomenys neskelbtini)lovos – vietos buvo nuomojamos D. M. ir K. T. . Teigia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2008-07-10 raštu informavo apie nuomojamame bute gyvenančius asmenis. Taigi darytina išvada, jog pati UAB „Vilniaus energija“, siekdama gauti informaciją apie buto nuomininkus žinojo apie tai, kad butas yra išnuomotas. Vadinasi, ieškovas negali naudotis tuo argumentu, kad nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuomininko pareiga mokėti už šilumos energiją nekyla dėl to, kad nuomos sutartis nėra įregistruota viešėjame registre. Apelianto nuomone, šiuo atveju sprendžiant klausimą, kas turi mokėti susidariusį įsiskolinimą, įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti laikomos reikšmingomis;pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, kad UAB „Vilniaus energija“ apie susidariusį įsiskolinimą neinformavo apelianto, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 2005 m. gruodžio mėnesio;Dėl socialinio būsto paskirties apeliantas nurodo, kad reikia atsižvelgti į faktorių, jog Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė - komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“, be to, ji neatliko veiksmų, kurie prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti prašymą kreiptis į administracinį teismą dėl teisės norminio akto atitikimo įstatymui. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, jog šis prašymas yra susijęs su teisės aktų aiškinimu ir jų taikymu, tai remiantis CPK 3 str. 4 d. bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą;

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, dėl to sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos specifika yra ta, jog ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t.y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyvena nuomininkas – asmuo, pagal įstatymą turtintis teisę į socialinį būstą.

Apeliantas skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo – pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę - savivaldybę.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas ginčą dėl to, kas – buto nuomininkas ar savininkas turi apmokėti susidariusį įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tinkamai įvertino šios konkrečios bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, jog šiuo atveju už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingas buto savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), butui šilumos energija tiekiama centralizuotai iš centralizuotų sistemų. Remiantis byloje pateiktais VĮ „Registrų centras“ duomenimis (Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašo kopija, b.l.9-10) butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal ieškovo sudarytą įsiskolinimo skaičiuotę nustatyta, kad už šildymą ir karštą vandenį nuo 2007-02-15 iki 2007-11-30 ir nuo 2007-12-01 iki 2008-05-06 susidarė 1078,54 Lt Lt skola (b.l. 11-12). Skolos susidarymo laikotarpiu bute, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno D. M. , kuris (duomenys neskelbtini)mirė ir K. T. , kuris (duomenys neskelbtini)mirė. Teismui nebuvo pateikta nuomos sutartis, kurios pagrindu butas išnuomotas D. M. ir K. T. . Iš to darytina išvada, kad rašytinė nuomos sutartis tarp Vilniaus m. savivaldybės ir buto nuomininkų nebuvo sudaryta, taip pat nėra sudarytos rašytinės šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutarties dėl šių paslaugų tiekimo ir atsiskaitymo už jas nei su patalpų savininku (Vilniaus m. savivaldybe), nei su paslaugų teikėju (UAB „Vilniaus energija“).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos.

Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d., šilumos vartotojas, tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.

Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50 p. nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos sutartimis. Šių taisyklių 5 p. nustatyta, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutartis yra šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo, vartojančio tiekiamą šilumą pastate, kuriame įrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal šių taisyklių 62 p., šilumos pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Šių taisyklių 52.1 p. nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų.

Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 p., šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas.

Vadovaujantis Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas.

Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas, nagrinėjamu atveju- Vilniaus miesto savivaldybė. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“ byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, 2009 m. gruodžio 4d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė)

Šilumos pirkimo-pardavimą detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose neaptarta situacija, kai daugiabučio namo butų, kitų patalpų, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, savininkas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką tokios sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose.

Minėtoje teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo - pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju nuomininkai netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties šalimis, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo - pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo - pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).

CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje trečiojo asmens (gyvenamųjų patalpų nuomininko) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui, negalima.

Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto apeliacinio skundo motyvą, jog su trečiaisiais asmenimis D. M. ir K. T. sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutartis neįregistravimas viešame registre nesudaro pagrindo nuomininkui nemokėti už šilumos energiją ir karštą vandenį, kadangi ieškovas faktiškai žinojo apie tai, jog patalpos buvo išnuomotos, o tuo tarpu įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti laikomos reikšmingomis. Atsakovas sudarydamas gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir vėliau, neaptaręs su nuomininku atsiskaitymo už šilumos energiją tvarkos, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko (bonus pater familias) elgesio reikalavimų. Remiantis CK 6.573 straipsnio 4 dalimi, atsakovas neįregistravęs sudarytos nuomos sutarties įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, negali panaudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis. Nors nagrinėjamu atveju tai nelemia atsakomybės subjekto, tačiau rodo įstatyme nustatytų reikalavimų apdairiam nuomotojui nevykdymą. Sudarydamas, vykdydamas ir nutraukdamas gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, atsakovas veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Vilniaus miesto savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 str. 1 d.).

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 straipsnis). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas). Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkai būtų siekę sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, sudarydama buto nuomos sutartį būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją (susitarta dėl nuomos mokesčio ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas). Mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimas, bendro naudojimo patalpų ir teritorijų valymas, liftų priežiūra ir kt.) yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl negali būti pripažįstama pagrįsta apelianto pozicija, jog tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas, kadangi pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinę šilumos energijos tiekimo sutartį, o konkliudentiniais veiksmais, atsižvelgiant į išdėstytą teisės normų aiškinimą, šilumos energijos tiekimo sutartis gali būti laikoma sudaryta tik tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko, t. y. tarp ieškovo ir atsakovo.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto nuomininkais rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas tiekė šilumos energiją butui, nuomininkai ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkai, kurie turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, nes, kaip jau minėta, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Atsakovo argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, negali būti pripažinti pagrįstais ir tuo pagrindu, kad šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta, buto nuomininkai yra mirę: D. M. mirė (duomenys neskelbtini), o K. T. – (duomenys neskelbtini). Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

CK 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, įgyvendindamas įstatymu jam suteiktą teisę disponuoti šiuo butu, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.

Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 punktams, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 7 ir 25 punktams, CK 6.384 straipsnio 1 daliai (b.l.29-33). Toks prašymas netenkintinas. CPK 3 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog apelianto nurodytos nuostatos prieštarauja įstatymui, todėl nėra būtinybės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su atitinkamu prašymu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 5,70 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 5 (penkis) litus 70 centų pašto išlaidų.