- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-18
- Bylos Nr.
- I1-817-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02775-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- Č. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. J. (Č. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas Č. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Nurodo, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Per visą šitą laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Jis buvo nuolat stebimas tiek pareigūnų, tiek kalinčių kartu nuteistųjų. Sanitarinis mazgas buvo visai arti valgomojo stalo ir atitvertas nuo gyvenamosios patalpos tik 1,35 m sienele. Dėl ko jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir sutriko jo psichinė būklė.
2.2. Atkreipė dėmesį į jau suformuotą Europos Žmogaus teisių teismo praktiką, pagal kurią, pasak pareiškėjo, pripažinta, kad sanitarinis mazgas tuo atveju, jeigu jis yra atskirtas tik sienele, nėra tinkamas privatumo užtikrinimas juo naudojantis, nes tokiu būdu jis matomas pašalinių asmenų. Tokios panašios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
2.3. Taip pat pažymi, kad šiuo atveju jam privalo būti atlyginta neturtinė žala dėl jo patirtų neigiamų išgyvenimų. Jo dvasiniai išgyvenimai turi būti įvertinti pinigais ir kompensuoti, nes jie per minėtą laikotarpį buvo pakankamai intensyvūs.
Atsiliepimas
2.4. Pareiškėjas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus (juos pavadino atsiliepimu į atsakovo atsiliepimą), kuriuose nurodo, kad jis buvo kalinamas šiose kamerose Nr. 122, Nr. 331, Nr. 295, Nr. 265, Nr. 336, Nr. 337, Nr. 347, Nr. 298, Nr. 307, Nr. 302, Nr. 368, Nr. 297, Nr. 370, Nr. 301, Nr. 5, Nr. 56. Pareiškėjas savo skunde neginčija jokių kitų pažeidimų, tačiau mano, kad būtent šiose kamerose pareiškėjo teisės į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeistos, nes jose nėra tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Atsakovės atstovas nepateikia minėtų kamerų fotonuotraukų.
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą tokiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad pareiškėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K, o nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN)) laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas atvyko į kalinimo įstaigą tik nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.
3.2. Taip pat paaiškina, kad visu minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti yra įrengtos priklausomai nuo lovų kiekio. Kalinimo įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atlikti nebuvo.
3.3. Dėl sanitarinio mazgo ir privatumo pažeidimo paaiškina, kad pagal teisės aktus, nesant techninių galimybių, esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas.
3.3.1. Nurodo, kad kalinimo įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
3.3.2. Taip pat pabrėžia, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
3.4. Pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
3.5. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI–K 2018 m. rugsėjo 3 d.
4.2. 2018 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m (vienas kameroje). 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 331, kurios plotas – 7,21 kv. m (2 asmenys kameroje). Joje buvo iki 2018 m. rugsėjo 9 d. kartu su dar vienu asmeniu. Nuo 2018 m. rugsėjo 10–11 d. perkeltas į kamerą Nr. 295, kurios plotas – 7,95 kv. m (2 asmenys kameroje). 2018 m. rugsėjo 12 d. kameroje Nr. 295 pareiškėjas buvo vienas. Nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 295 (2 asmenys kameroje). Nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 265, kurios plotas – 7,87 kv. m (2 asmenys kameroje) ir šioje kameroje buvo iki 2018 m. rugsėjo 19 d. Nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 324, kurios plotas – 7,68 kv. ir kameroje buvo vienas, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 336, kurios plotas – 7,63 kv. m, joje buvo vienas iki 2018 m. rugsėjo 22 d. Nuo 2018 m. rugsėjo 23 iki 2018 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 336 buvo dar su vienu asmeniu. Nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 337, kurios plotas – 7,69 kv. m (2 asmenys kameroje). Nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 347, kurios plotas – 7,49 kv. m (2 asmenys kameroje). Joje buvo iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Nuo 2018 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 347 buvo vienas. Nuo 2018 m. spalio 2 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 298, kurios plotas – 8,03 kv. m (2 asmenys kameroje). Joje buvo iki 2018 m. spalio 9 d. Nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. spalio 23 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 307, kurios plotas – 8,22 kv. m (2 asmenys kameroje). Nuo 2018 m. spalio 24 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 302, kurios plotas – 8,05 kv. m (2 asmenys kameroje) ir joje buvo iki 2018 m. spalio 25 d. Pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 343, plotas – 8,08 kv. m (2 asmenys kameroje); joje buvo iki 2018 m. spalio 28 d. Nuo 2018 m. spalio 29 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 368, kurios plotas – 6,50 kv. m (1 asmuo kameroje) ir joje buvo iki 2018 m. lapkričio 11 d. vienas. Nuo 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 297, kurios plotas – 8,08 kv. m (2 asmenys kameroje), joje buvo iki 2018 m. gruodžio 9 d. kartu su dar vienu asmeniu. Nuo 2018 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 370, plotas – 7,01 kv. m (1 asmuo kameroje), joje buvo vienas iki 2018 m. gruodžio 18 d. Nuo 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 301, kurios plotas – 8,03 kv. m, joje buvo vienas iki 2018 m. gruodžio 20 d. 2018 m. gruodžio 21 d. kameroje Nr. 301 buvo dar su vienu asmeniu. Nuo 2018 m. gruodžio 22 iki 2019 m. sausio 8 d. kameroje Nr. 301 buvo vienas. Nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 301 buvo dar su vienu asmeniu. Nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. sausio 14 d. kameroje Nr. 301 buvo vienas, nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 20 d. kameroje Nr. 301 buvo dar su vienu asmeniu. Nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 301 buvo vienas. Nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. vasario 2 d. kameroje Nr. 301 dar su vienu asmeniu. 2019 m. vasario 3 d. kameroje Nr. 301 buvo vienas. Nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 301 pareiškėjas buvo dar su vienu asmeniu. Nuo 2019 m. vasario 14 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 5, kurios plotas – 7,38 kv. m ir joje buvo iki 2019 m. vasario 21 d. buvo su dar vienu asmeniu. Pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 56, plotas – 7,94 kv. m ir joje buvo iki 2019 m. kovo 7 d. dar su vienu asmeniu. Nuo 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjas kameroje Nr. 56 buvo vienas. Nuo 2019 m. kovo 9 d. iki 2019 m. kovo 14 d. kameroje Nr. 56 buvo dar su vienu asmeniu. Pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 5, kurios plotas – 7,38 kv. m, joje pareiškėjas buvo vienas iki 2019 m. kovo 20 d.
4.3. 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.
5. Byloje ginčas kilo dėl 3 000,00 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.
6. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Pagal atsakovės atstovo pateiktus į bylą duomenis pareiškėjas į minėtą kalinimo įstaigą atvyko ne 2018 m. rugpjūčio 28 d., kaip teigia pareiškėjas, o 2018 m. rugsėjo 3 d. Tai patvirtina byloje esantys asmens kortelės duomenys. Teismui nėra pagrindo abejoti minėta informacija. Pareiškėjas, pateikdamas į bylą atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, jame atsakovės atstovo pateiktos informacijos apie ginčo laikotarpį neginčijo, todėl laikytina, kad su ja sutiko. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. Taigi šiuo atveju laikytina, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. kovo 8 d.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
7. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų .
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017 ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
8. Pareiškėjas savo skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš esmės ginčija vieninteliu argumentu, kad per visą ginčo laikotarpį buvo pažeistas privatumas, jam naudojantis sanitariniu mazgu.
8.1. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsigaliojusioje HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
8.2. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 187 paras. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas iš šio laikotarpio 57 paras kalėjo vienas, likusį laikotarpį (130 parų) jis kalėjo kartu su dar vienu asmeniu. Atsakovės atstovas nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Tačiau pažymėtina, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas.
Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) pateikė teismui įrodymus – fotonuotraukas, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo gyvenamojo ploto sienele ir užuolaida. Kamerose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, t. y. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, pareiškėjas kalinamas nebuvo. Teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose yra sienelė bei įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą. Pareiškėjas skunde pakankamai apibrėžtai įvardina, kad patyrė neigiamus išgyvenimus būtent dėl privatumo trūkumo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat dėl to, kad kartu kalintis asmuo naudojosi sanitariniu mazgu. Taigi šiuo atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo yra nepaneigti, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele ir užuolaidomis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
9. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Vilniaus PN pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nepaisant to, pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia minėta aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).
10. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pripažįsta, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčui aktualiu laikotarpiu naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas tik apie 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Pripažintina, kad šiuo atveju konstatuotinas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, garantuojantis asmens teisę į privatumą.
11. Nustačius, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 straipsnis), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pripažintina ir tai, kad pareiškėjui prie jo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir kitam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai visoje kameroje, nes, kaip minėta, pareiškėjas taip pat buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu 130 parų.
12. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele ir užuolaidomis, šio pažeidimo trukmę (kartu su kitu asmeniu vienoje kameroje 130 parų, iš viso 199 paras) taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovės atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 520 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 520 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Č. J. (Č. J.) skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui Č. J. (Č. J.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 520,00 Eur (penkis šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.