- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-01
- Bylos Nr.
- TA-1029-415/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02775-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Č. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. J. (Č. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Č. J. (Č. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių perėmėjo), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Jis buvo nuolat stebimas ir pareigūnų (vyrų ir moterų), ir kartu kalinčių nuteistųjų. Sanitarinis mazgas buvo visai arti valgomojo stalo ir atitvertas nuo gyvenamosios patalpos tik 1,35 m sienele. Dėl neužtikrinamo privatumo pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus ir sutriko jo psichinė būklė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kurioje pripažinta, kad sanitarinis mazgas tuo atveju, jeigu jis yra atskirtas tik sienele, nėra tinkamas privatumo užtikrinimas juo naudojantis, nes tokiu būdu jis matomas pašalinių asmenų. Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
3. Dėl patirtų neigiamų išgyvenimų pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala. Jo dvasiniai išgyvenimai turi būti įvertinti pinigais ir kompensuoti, nes jie per minėtą laikotarpį buvo pakankamai intensyvūs.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose dėl atsakovo atstovo atsiliepimo nurodė kameras, kuriose buvo laikomas ir kuriose buvo pažeistos pareiškėjo teisės į privatumą, nes jose nėra tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas nepateikė minėtų kamerų fotonuotraukų.
Atsiliepimas
5. Atsakovas, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. rugsėjo 3 d., pareiškėjui tekęs plotas gyvenamosiose kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus.
7. Dėl sanitarinio mazgo ir privatumo pažeidimo Vilniaus PN paaiškino, kad pagal teisės aktus, nesant techninių galimybių, esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Tualetai kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kalinimo įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai su laikomais laisvės atėmimo vietoje asmenimis bendrauja, nepažeisdami profesinės etikos reikalavimų, bendrųjų mandagumo principų.
Atsiliepimas
9. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjas pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nepagrindė reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydžio. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, ji turi būti pagrįsta įrodymais. Šiuo atveju nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam 520 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.
11. Remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. rugsėjo 3 d. ir vertino laikotarpį nuo šios dienos iki 2019 m. kovo 8 d.
12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros proto 1,5 m aukščio sienele, atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti.
13. Teismas nustatė, kad atsakovas pateikė teismui įrodymus – fotonuotraukas, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo gyvenamojo ploto sienele ir užuolaida. Kamerose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, t. y. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426, pareiškėjas kalinamas nebuvo. Teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose yra sienelė bei įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą. Pareiškėjas skunde pakankamai apibrėžtai įvardijo, kad patyrė neigiamus išgyvenimus būtent dėl privatumo trūkumo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat dėl to, kad kartu kalintis asmuo naudojosi sanitariniu mazgu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo buvo nepaneigti, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele ir užuolaidomis. Teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis) ir pripažino, kad šiuo atveju konstatuotinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimas, garantuojantis asmens teisę į privatumą.
14. Nustatęs, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 straipsnis), teismas pripažino, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai CK 6.271 straipsnio prasme, o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.). Teismo vertinimu, pareiškėjui prie jo patirtos neturtinės žalos prisidėjo ir kitam asmeniui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) iš jo sklidę nemalonūs kvapai ir garsai, kadangi pareiškėjas buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu 130 parų.
15. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele ir užuolaidomis, šio pažeidimo trukmę (kartu su kitu asmeniu vienoje kameroje pareiškėjas praleido 130 parų, iš viso – 187 paras), taip pat į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 520 Eur suma ir ją priteisė iš atsakovo atstovo.
III.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įstaiga tam tikrais laikotarpiais neužtikrino tinkamo sanitarinių magų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau teisės aktai neįtvirtina, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Kamerose, kuriose sanitarinis mazgas neįrengtas kaip atskira kabina dėl techninių galimybių, nuo likusio ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos.
18. Atsakovo atstovo teigimu, pareiga įrodyti, kad dėl neteisėtų veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ar kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų jam galbūt padarytą žalą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o jo skundas turėjo būti atmestas
19. Pareiškėjas atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime pareiškėjas taip pat apeliacinės instancijos teismo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti visą skunde prašomą neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vadovavos teismų praktika, suformuota analogiškose bylose. Kai pareiškėjas buvo laikomas vienas (57 paras) jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, kadangi jis buvo stebimas pareigūnų (taip pat ir priešingos lyties atstovių), pareiškėjo patirti išgyvenimai nebuvo vienkartiniai ar trumpalaikiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 187 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 520 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
23. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN. Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos, nepagrindė jos dydžio.
24. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą nurodo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, taip pat prašo jį pakeisti priteisiant didesnį neturtinės žalos atlyginimą, t. y. kelia apeliaciniam skundui būdingus reikalavimus.
25. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnyje nustatyta apygardų administracinių teismų sprendimų apskundimo tvarka – apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 132 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, atsiliepimas į atsakovo atstovo apeliacinį skundą paduotas praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (pagal spaudą ant voko pareiškėjas atsiliepimą išsiuntė 2021 m. vasario 23 d.), kurio pareiškėjas neprašo atnaujinti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo atsiliepimas nelaikytinas apeliaciniu skundu ir jame nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo bei reikalavimas priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme vertinami nebus.
26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
27. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, iš kurių, kaip galima suprasti, nesutinkama su ginčijamo sprendimo išvada, kad egzistavo visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (187 paras) buvo laikomas kamerose ir vienas (57 paras), ir kartu su kitu asmeniu (130 parų), tačiau kamerose sanitariniai mazgai nebuvo pakankamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, ir padarė išvadą, kad 187 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius viešosios civilinės atsakomybės pagrindų ir neturtinės žalos sąvokos aiškinimu teismų praktikoje, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
28. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
30. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad kamerose, kuriose sanitariniai mazgai neįrengti kabinose, asmenų privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos, teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalį skundžiamo laikotarpio (57 paras iš 187 parų) kamerose gyveno vienas.
31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu, kai jis kameroje gyveno vienas, galėjo matyti kiti kartu su juo laikomi asmenys. Iš atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos apie bylai aktualų sanitarinio mazgo įrengimą matyti, jog sanitarinio mazgo įėjimą uždengianti užuolaida yra pakabinta gerokai aikščiau virš pertvaros lygio, todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo spręsti, kad, vykdydami pareiškėjo stebėjimą priežiūros tikslais, Lukiškių TI-K pareigūnai per stebėjimo langelį galėjo matyti pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu 57 paras, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, yra keistina ir nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu minėtomis dienomis, t. y. pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrinamas tik dalį ginčo laikotarpio – 130 parų (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-407-815/2021, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-705-575/2021; kt.).
32. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
33. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
34. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
35. Šiuo atveju nustatyta, kad 130 parų pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, jo trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.
36. Įvertinusi šioje byloje nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto lygį, kitas byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 520 Eur suma yra adekvati ir proporcinga kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurios nėra pagrindo mažinti.
37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.