- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-19
- Bylos Nr.
- 2A-965-302/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- L. Š., I. P., E. V., Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, E. T.
- Suinteresuotas asmuo
- M. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienė ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. Š., I. P., E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pareiškimą byloje kurioje pareiškėjai L. Š., I. P., E. V., E. T. pareiškė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims: M. V., jos teisių perėmėjams G. P., A. V., K. S., A. J., suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto 3-ias apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi dalinai tenkinus LR generalinis prokuroro, ginantį viešąjį interesą, atnaujino procesą civilinės bylos Nr. 2-5357-590/07 (buv. Nr. 2-3040-631/05) dalyje, kurioje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. T., gim 1904-06-25, A. sūnus, miręs 1983-04-06, nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo pagrindu po savo tėvo mirties, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3 ha žemės. Bylos dalis atnaujinta dalyje dėl galimai padarytų įrodymų vertinimo ir materialinės teisės reglamentuojančios nuosavybės teisės atkūrimą taikymo klaidų, t.y. CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu.
Šalies argumentai
Pareiškėjos L. Š., I. P., E. V., E. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. T., A. sūnus, miręs 1983 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo pagrindu po tėvo ir motinos mirčių, iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė 3 ha ir 2,9 ha dydžio žemės sklypus Ašmenos plente (dabartinis Minsko plentas), Vilniuje (t. 1., b.l. 81-82). Pareiškimo reikalavimai išspręsti 2005 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. T., gim. 1904-06-25, A. sūnus, miręs 1983-04-06, nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo pagrindu po tėvo ir motinos mirčių iki 1940 metų nacionalizacijos valdė 3 ha ir 2,9 ha dydžio žemės sklypus Ašmenos plente (dabartinis Minsko plentas).
LR generalinis prokuroras prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad pareiškėjai neįrodė nuosavybės į 3 ha ploto žemės sklypą, atsiradimo po jų senelio J. T. tėvo A. T. mirties pagrindo. Nurodė, kad 1940-08-29 Vilniaus apylinkės teismo sprendimu patvirtina ne nuosavybės, bet įpėdinystės teisę, tai yra nurodė, kad J. T. turėjo ne nuosavybę, bet teisę įgyti nuosavybę. Kadangi duomenų apie įsigijimą nėra, todėl atsižvelgus į 1940 metais priimto teismo sprendimo datą, LR generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą manymu, nuosavybės J. T. negalėjo paveldėti. Byloje priimtą teismo sprendimą prašė panaikinti dalyje, o pareiškimo reikalavimą atmesti.
L. Š., I. P. ir E. V. atstovė nesutiko su prokuroro prašymu. Nurodė, kad byloje pakanka įrodymų, jog J. T. valdė du sklypus, turinčius 2,9 ha ir 3 ha plotą. Pastarasis sklypas buvo Kuprijoniškių vietovėje. Šį sklypą išsipirko. Paaiškino, kad 1940 metų sprendimas patvirtino ankstesnius sprendimus, kad jis priimtas ne dėl nuosavybės, bet dėl mokėjimo atlikimo formos, nes 1940 metų sprendimo priėmimo metu buvo atsiskaitoma litais. Todėl šis teismo sprendimas ir patvirtino teisę atsiskaityti ne taip kaip buvo nurodyta ankstesniuose teismo sprendimuose, bet litais. Pasak pareiškėjų L. Š., I. P. ir E. V. atstovės, kad už žemę buvo sumokėta, nuosavybė buvo įgyta, nes po 1940 metų sprendimo apyrašuose J. T. įvardijamas savininku, todėl prašė palikti galioti ankstesnį teismo sprendimą.
Pareiškėja E. T. atsiliepimo į LR Generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą pareiškimą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Suinteresuotas asmuo N. Ž. tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos palaikė LR Generalinio prokuroro prašymą. Nurodė, kad pagal nuosavybės atkūrimo byloje esančius planus matyti, kad tiek žemės sklypas turintis 2,9 ha, tiek ir turintis 3ha plotą faktiškai yra identiški, jų koordinatės vienodos. Pažymėjo, kad tai yra vienas ir tas pats sklypas, kad įrodymų apie du skirtingus ir du atskirai įgytus sklypus pareiškėjai nepateikė, todėl prašė panaikinti teismo sprendimo dalį.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. V. pareiškimą prašė spręsti teismo nuožiūrai. Paaiškino, kad maždaug iki 4 metų jis su tėvais gyveno senelio sodyboje, esančioje Ašmenos plente ir apie senelio žemę nieko nežino. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad nežino apie Kuprijoniškėse turėtą žemę. Patvirtino, kad atstumai tarp Ašmenos plento ir Kuprijoniškių nėra dideli.
Suinteresuotų asmenų G. P., K. S. ir A. J. (mirusiosios M. V. teisių perėmėjų) atstovas pareiškimo prašė spręsti teismo nuožiūra. Prašė atsižvelgti į anksčiau galiojusių nuosavybės atsiradimo pagrindų reglamentavimą, bylą spręsti pagal tuo metu galiojančius įstatymus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu patenkino Lietuvos Generalinio prokuroro prašymą dėl teismo procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05 panaikinimo iš dalies; panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimo, priimto 2005-10-20 civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/2005 dalį, kurioje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. T., A. sūnus, miręs 1983-04-06, nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo pagrindu po tėvo A. T. mirties iki 1940 metų nacionalizacijos valdė 3 ha žemės sklypą Ašmenos plente ir šioje dalyje pareiškimo reikalavimą atmetė; pripažino netekusios galios 2007-09-21 Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutartį, kuria atnaujinto proceso byloje Nr. A2-5353-590/2007 buvo paliktas galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimo, priimto 2005-10-20 civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/2005 dalis, nustačiusi juridinį faktą, kad J. T. po savo tėvo A. T. mirties paveldėjo 3,0 ha žemės sklypą Ašmenos plente.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog A. T. nuosavybės teise vienu laikotarpiu turėjo du žemės sklypus: 2,9 ha ir 3 ha, kuriuos paveldėjo J. T.. Nurodė, kad 2005-04-08 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1429 (t. 1., b.l. 25) yra duomenys apie skirtingais metais ir skirtingų savininkų valdytą žemę. Šioje pažymoje yra duomenys apie 1937 metais A. T. valdytą 8 ha ploto žemės sklypą ir 1940 metais J. T. valdytą 3 ha žemės sklypą. Teismas, skirtingais metais ir skirtingų savininkų valdytos žemės duomenys vertino atžvelgiant į kitus bylos įrodymus. Nustatė, kad po A. T. mirties, J. T. testamentu paveldėjo apie 3 ha žemės. Pažymėjo, kad J. T. testamentu palikta 1/3 dalis ūkio ir pastatų, ir sudaro apie 3 ha žemės. Konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. T. ir A. T. vedė atskirus ūkius, kad jų turtas buvo atskirtas, jog po A. T. mirties jis paliko turtą, žemę ne sutuoktinei ir kitiems jo turimiems vaikams, bet vienam iš jų savo nepilnamečių sūnų J. T., kuris jo mirties dienai buvo 16 metų.
Be to pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus miesto žemės ūkio ploto duomenyse už 1939 metu yra lentelė su nuoroda į skirtingus, bet greta esančius adresus Alšėnų kelias (kas atitinka Ašmenos pl.) Nr.7 ir Nr. 9. Tai, jog prie Nr. 7 įvardyta pavardė T. A. turinti bendrą plotą 8,72, o prie Nr. 9 ties pavarde yra kabutės, kurios atitiktų tą pačią pavardę - tai yra T. ir nurodomas vardas ”A. ir M” (t. 1, b.l. 27-28). A. T. (T.) sutuoktinis gyveno su ja adresu (duomenys neskelbtini), bet ne kitame name. Konstatavo, kad nuoroda į savininkus ”A. ir M” niekaip nėra susijusi su pareiškime įvardyto A. sutuoktine A., nes jos vardo raidė yra ne ”M”, bet ”A”, o duomenų surašymo metu 1939 metais A. T. sutuoktinis buvo seniai miręs ir negalėjo sudaryti atskiros šeimos. Be to pažymėjo, kad pavardė ”T.” yra labai dažna, ką rodo ir kiti byloje esantys savininkų sarašai, todėl įrodymas apie 1939 m žemės ūkio plotų duomenis ( t. 1, b.l.27-28) nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos viena šeima A. T. ir jos sutuoktinis valdė du sklypus, atitinkamai A. T. 8,72 ha, o jos sutuoktinis A. T. 3,79 ha. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esančiame ( t. 1, b.l. 114-115) sąraše apie žemės sklypų valdytojus eil. Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėta apie A. T. 3,79 ha žemės sklypą, tačiau šio asmens adresas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo dydis atitinka 1997-10-31 archyvinės pažymos ( t. 1, b.l. 83) duomenis, kurie aukščiau įvardytais motyvais pripažinti priklauso, ne J. T. tėvui, bet kitam bendravardžiui asmeniui. Teismas, vertindamas bylos įrodymus, konstatuoja, kad duomenys, kuriais įrodinėjamas A. (A.) T. priklausantis žemės sklypas yra nurodyti ne apie J. T. tėvą A. (A.) T., bet apie kitą asmenį, į kurio turtą J. T. paveldėjimo teisė neatsirado. Byloje labiau tikėtina, kad A. T. nepaliko paveldėjimo būdu savo nepilnamečiui vaikui J. T. 3 ha žemės ir tokios žemės po savo tėvo A. T. mirties J. T. nevaldė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantai L. Š., I. P., E. V. pateikė apeliacinį skundą ir prašo Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą atnaujinto proceso byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjo LR generalinio prokuroro pareiškimą, kurioje pareiškėjai L. Š., I. P., E. V. panaikinti ir priimti naują sprendimą - LR generalinio prokuroro prašymą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimą civilinėje byloje, kurioje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. T., A. sūnus, miręs 1983-04-06, nuosavybės teise, atsiradusia paveldėjimo pagrindu po tėvo A. T. mirties iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3 ha žemės sklypą Ašmenos plente; palikti galioti Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį, kuria atnaujinto proceso byloje buvo paliktas galioti Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimas. Apeliantų nuomone, duomenų, patvirtinančių faktą, jog būtina ginti viešąjį interesą, naudojant proceso atnaujinimo institutą, išnagrinėtoje civilinėje byloje nėra, prokuroro pareiškime nurodytos aplinkybės susijusios su tuo, jog jis gina privataus juridinio asmens interesus. Nurodo, kad teismas vertindamas byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje analizuojamas įrodinėjimas ir įrodymų pakankamumo klausimas bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatinėjimo. Apeliantų nuomone, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, leidžia teigti, kad pareiškėjų proseneliai A. ir A. T. turėjo du skirtingos paskirties žemės sklypus, būtent žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) ir priemiesčio žemę Kuprijoniškių gyvenvietėje. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai, patvirtina faktą, kad J. T. iki nacionalizacijos išpirko po tėvo mirties paveldėtą dalį žemės sklypo ir nuosavybės teise valdė 3 ha priemiesčio žemės sklypą, esantį Kuprijoniškių seniūnijoje, Ašmenos plente.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantų L. Š., I. P. ir E. V. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog A. T. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą. Pažymi, kad 2005-10-19 patikslintame pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjai nurodė, kad A. T. 3,79 ha ploto žemės sklypo valdymą nuosavybės teisėmis patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktas dokumentas. Atkreipia dėmesį, kad minėtame dokumente kalbama apie „T. A. ir M“ turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o A. T. gyveno kitu adresu - (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad archyviniai dokumentai nepatvirtina, kad A. T. nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, o atvirkščiai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą CPK CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, įrodymų pakankamumą ir jų vertinimą taikymo, dėl ko be pagrindo buvo atnaujintas procesas byloje, netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, dėl ko priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, taip pat netinkamai nustatyta, kad prokuroras gindamas privataus juridinio asmens interesus gina viešą interesą.
Su šiuo apeliantės skundo motyvu kolegija nesutinka.
Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir kt. v. UAB „E. D.“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2007). Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. ir kt. v. Vilniaus bažnyčia ,,Tikėjimo žodis“, bylos Nr. 3K-3-265/2004; kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Tomis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Serfas“ v. AB ,,Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltijos žuvys“ v. AB ,,Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008). Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, įstatyme neatskleista, ši sąvoka yra vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; kt.). Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. prašymą, bylos Nr. 3K-3-403/2008; kt.). Šioje byloje nustatytas proceso teisės normos pažeidimas pripažintinas esminiu ir atitinka kasacinio teismo formuojamą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką.
Tai, kad pareiškėjai netinkamai interpretavo įrodymus ar teismas nagrinėdamas bylą netinkamai įvertino įrodymus visumoje, ir tai turėjo esminę reikšmę priimant sprendimą, savaime nedaro teismo sprendimo teisėto. Šis pažeidimas apelianto nurodoma nutartimi dėl proceso atnaujinimo kvalifikuotinas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas procesui atnaujinti, t. y. kaip aiški teisės normos (šiuo atveju – proceso teisės) taikymo klaida. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, taigi nebuvo procesinių teisinių kliūčių atnaujinti bylos procesą šiuo pagrindu.
Pažymėtina tai, kad proceso atnaujinimo stadijoje teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas netikrinami iš esmės ir šalių ginčas iš naujo nenagrinėjamas. Teismas tik tikrina, ar yra aplinkybių, kuriuos būtų pagrindas abejonei, jog galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, ir dėl to reikėtų atnaujinti procesą byloje. Taigi šioje proceso stadijoje sprendžiamas tik proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, bet ne pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimą klausimas. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrinamas tik atnaujinus procesą išnagrinėjus bylą pakartotinai, neperžengiant proceso atnaujinimo pagrindo ribų (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Todėl apeliantų argumentas, jog teismas netinkamai atnaujino procesą, pripažintinas nepagrįstu.
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl įrodymų leistinumo bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nurodant, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2007). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ne tik išvardijo įrodymus, juos išanalizavo konstatavo, kad jų nepakanka vienam iš prašomų faktų nustatyti.
Nors apeliantai nurodo, kad byloje esantys dokumentai bei kiti bylos įrodymai patvirtina, kad J. T. įgijo 3 ha žemės sklypą, kurį paveldėjo mirus J. T., tačiau teismas teisingai nustatė, kad tokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti tokią išvadą, byloje nesurinkta.
Teismas įvertinęs įrodymus teisingai nustatė, kad pareiškėjai, kurie kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė du - 3 ha ir 2,9 ha dydžio žemės sklypus, yra pareiškėjų senelis. A. T. buvo J. T. motina. Pareiškėjai nurodo, kad žemės sklypus jų senelis paveldėjo iš tėvo ir iš motinos. Ta sprendimo dalis, kuria pripažintas paveldėjimo faktas dėl pareiškėjų senelio paveldėjimo iš savo motinos 2,9 ha žemės žemės sklypą, teismo nenagrinėta, nes šioje dalyje procesas neatnaujintas, todėl apeliacinės instancijos teismas neišeidamas už skundo ribų dėl šios sprendimo dalies nepasisako.
Kolegija pasisako dėl teismo padarytų įrodymų vertinimų toje sprendimo dalyje, kurioje buvo atnaujintas procesas ir įrodymai įvertinti ir priimtas skundžiamas sprendimas. Kaip jau minėta pareiškėjai įrodinėja, kad jų senelis po savo tėvo mirties paveldėjo 3 ha žemės. yra A. T. sutuoktinė ( t. 1, b.l. 17). Pareiškėjų senelio tėvas A. T. mirė 1920 metais ( t. 1, b.l. 18), tai yra, kai pareiškėjų seneliui J. T. buvo 16 metų. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad būdamas nepilnametis jis negalėjo paveldėti mirusio tėvo turto, jeigu ir buvo paveldėtas turtas, tame tarpe ir žemė, tą turėjo padaryti jo motina. Antra, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad J. T. tėvas A. T. nuosavybės teise iki mirties valdė žemės sklypą ir kad buvo šio sklypo paveldėjimo faktas. Iš visų byloje surinktų rašytinių įrodymų anksčiausiai pagal laiką yra minimas 8,72 ha žemės sklypas nuosavybės teise valdomas A. T. 1932 m. Žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto, esančio Didžiojo Vilniaus miesto ribose, Ašmenos plentas (t. 1, b.l. 166-168). Vėliau A. T. valdomas nuosavybės teise 8 dešimtinės žemės sklypas nurodytas 1936 m. kovo 24 d. Vilniaus srities teismo dokumente, kuriuo patvirtintas A. T. asmeninis testamentas (t. 1, b.l. 42-50). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. T. ir jos sutuoktinis A. T. vedė atskirus ūkius, kad jų turtas buvo atskirtas, kad jis po mirties paliko turtą, žemę (net jeigu sutikti su nurodyta aplinkybe, kad paliko) ne sutuoktinei ir kitiems jo turimiems vaikams, bet vienam iš jų ir būtent nepilnamečiui sūnui J. T..
2005-04-08 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. 1, b.l. 25) nurodyta, kad apie 1937 metus A. T. nuosavybėje buvo 8 ha ploto žemės sklypas, todėl atsižvelgiant į tai, kad 1936 m. kovo mėn. vyko teismai dėl testamento patvirtinimo ir juo buvo nurodyta sumokėti mokesčius, todėl visiškai tikėtina aplinkybė, kad iki buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, žemė buvo nurodoma mirusiosios A. T. vardu. Tai, kad po A. T. mirties pagal testamentą J. T. galėjo paveldėti apie 3 ha žemės, patvirtina 1936-03-24 Vilniaus srities teismo sprendimas, nes testamentu palikta J. T. 1/3 dalis motinos valdyto 8 dešimtinių, t.y. apie 8,8 ha žemės sklypo.
Toje pačioje 2005-04-08 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. 1, b.l. 25) nurodyta, kad 1940 metais J. T. valdė 3 ha žemės sklypą. Visuose kituose esančiuose dokumentuose, kuriuose nurodytas J. T. valdomas žemės sklypas yra fiksuotas vėlesnis valdymas, t.y. vėlesni įrašai tik patvirtina aplinkybę, kad po 1940 m. jis valdė apie 3 ha žemės sklypą, ką teismas konstatavo 2005 m. spalio 20 d. sprendimu ir ši sprendimo dalis nekeista ir įsiteisėjusi. Kad šis asmuo kokiu nors pagrindu valdė kitą žemės sklypą panašaus dydžio nėra byloje pakankamų įrodymų, todėl teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad 1940 m. rugpūčio 29 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimas (t. 1, b.l. 144-145), kuriuo buvo nutarta ”leisti vykdyti buv. lenkų teismų sprendimus” dėl 8,9006 ha žemės sklypo išpirkimo yra pagrindas išvadai, kad J. T. paveldėjo tėvo nuosavybės teise valdytą 3 ha žemės sklypą ir apskritai, kad jo tėvas nuosavybėje turėjo žemės sklypą. Šis sprendimas patvirtina faktą, kad J. T. bei brolis su seserimi galės išpirkti jų tėvo A. T. nuomotą žemę.
Taip pat kolegija sutinka su teismo padaryta išvada ir dėl 1939 metų Vilniaus miesto žemės ūkio ploto duomenų, kad jie nepatvirtina, jog iki nacionalizacijos viena šeima A. T. ir jos sutuoktinis valdė du sklypus, atitinkamai A. T. 8,72 ha, o jos sutuoktinis A. T. 3,79 ha. Teismas teisingai nurodė, jog esančiais adresais (duomenys neskelbtini) įvardyta pavardė T. A. turinti bendrą plotą 8,72 , o prie Nr. 9 ties pavarde yra kabutės, kurios atitiktų tą pačią pavardę - tai yra T. ir nurodomas vardas ”A. ir M” ( t. 1, b.l. 27-28) nėra A. T. ( T.) sutuoktinis A.. Pirma, jis gyveno su ja adresu (duomenys neskelbtini), bet ne kitame name; antra, duomenų surašymo metu 1939 metais A. T. sutuoktinis buvo seniai miręs ir negalėjo sudaryti atskiros šeimos.
Kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad 1938 m. gegužės 19 d. sudarytas žemės sklypo, kurio pavadinimas Kuprijoniškių gyvenvietė, planas (t. 1, b.l. 133) patvirtina, kad J. T. iki nacionalizacijos išpirko po tėvo mirties paveldėtą dalį žemės sklypo ir nuosavybės teise valdė 3 ha žemės. Kaip jau minėta teismas sprendė, kad 3 ha žemės sklypą pagal rašytinius įrodymus valdė nuo 1940 m. (t. 1, b.l. 25), o šis planas yra tik sudedamoji jau minėta 1940 m. rugpūčio 29 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimo (t. 1, b.l. 144-145) dalis, nes būtent šiame sprendime ir minimas nurodytas planas.
Dėl viešojo intereso buvimo
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisė inicijuoti proceso atnaujinimo procedūrą grindžiama ne tik CPK 365 straipsnio 1 dalies nuostata, bet ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 19 straipsniu, kuriuose įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įstatymų nustatyta tvarka. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta prokuroro teisė ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, kai prokuroras turi pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai. Šiuo atveju ginti viešąjį interesą prokuroras gali ne tik pagal asmens, asmenų grupės, institucijos ar organizacijos kreipimąsi, bet ir savo iniciatyva, taip pat tada, kai viešąjį interesą privalantys ginti asmenys nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Taigi Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal prokuratūrai suteiktus įgalinimus, o Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte, neribojant prokuroro kompetencijos šioje srityje konkrečiais atvejais, apibrėžiami prokuroro įgalinimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme. Dėl to kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, gindamas viešąjį interesą, generalinis prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą, ir kurio pobūdis, generalinio prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Tokiu būdu aplinkybė, jog apie neteisėtą sprendimą dėl juridinio reikšmę turinčio fakto – žemės nuosavybės valdymo fakto, kuriuo pagrindu atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, nustatyto, pranešė privatus juridinis asmuo, neturi jokios reikšmės, nes šiuo atveju pirmiausia prokuroras gina valstybės interesą, kadangi nustatyto fakto pagrindu turėtų būti atkuriant nuosavybės teisę perduota valstybinė žemė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas pareikštam reikalavimui aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.