Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. J. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir E. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkintinas.

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 445 straipsnis). Teismas nustato ne bet kokius faktus, o tik tuos, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Statinių valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingos teisenos tvarka. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas taikomas tais atvejais, kai asmuo buvo įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą vienu iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje numatytų būdų, išskyrus įgyjamąją senatį, tačiau nėra išlikę įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisę, ir kitokiu, t. y. neteisminiu, būdu asmuo nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų negali gauti. Teisminio nagrinėjimo dalykas šiose bylose yra konstatavimas, kad praeityje pareiškėjas buvo įgijęs nuosavybės teisę į daiktą tam tikru pagrindu ir visą laiką daiktą valdė nuosavybės teise, tačiau nėra išlikę pareiškėjo nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų. Teismui nustačius šį juridinį faktą, pareiškėjas nuosavybės teisę įregistruoja Nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju jis laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo to momento, kai daiktą jis įgijo tam tikru pagrindu praeityje. Šiose kategorijos bylose priimtas teismo sprendimas patvirtina, kad pareiškėjas visą laiką nuo valdymo pradžios iki teismo sprendimo priėmimo valdė daiktą nuosavybės teise. Tam, kad būtų nustatytas statinių valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas, kad: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms.

1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. 1991 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarime Nr. 420 „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinosios tvarkos“ nustatyta, kad žemės ūkio įmonių turtas privatizuojamas natūra (parduodant aukcione) arba vertine išraiška. Privatizuojant žemės ūkio įmonių turtą vertine išraiška (pasirašant pajus), steigiamos žemės ūkio bendrovės. Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 90 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų patvirtinimo” 1 punkte nustatyta, kad žemės ūkio įmonės turtas privatizuojamas atskirais gamybiniais - technologiniais komplektais, įsigyjant komplekto pagrindu numatomos steigti žemės ūkio bendrovės (toliau vadinama - bendrovė) pajus. Asmenų, įsigijusių mechanines dirbtuves, pajai laikomi jų pradiniu įnašu steigiamoje bendrovėje.

Iš 1993 m. lapkričio 12 d. perdavimo – priėmimo akto nustatyta, kad vadovaujantis visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu žemės ūkio bendrovė „Aidas“ vadovas S. Š. perdavė S. V., o S. V. perėmė mechanines dirbtuves su įrengimais.

Tiek byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tiek ir teismo posėdžio metu pareiškėjos paaiškinimais ir liudytojų S. M., V. D. ir A. D. parodymais neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis S. V. buvo žemės ūkio bendrijos „Aidas“ pajininku. Liudytojai S. M., V. D. ir A. D. taip pat patvirtino, kad S. V. už pajus buvo nuspręsta perduoti – mechanines dirbtuves. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad yra išlikęs tik 1993 m. lapkričio 12 d. perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo žemės ūkio bendrovė „Aidas“ vadovas S. Š. vadovaujantis visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu perdavė S. V., o S. V. perėmė mechanines dirbtuves su įrengimais bei anglis. Tačiau nėra išlikęs žemės ūkio bendrovė „Aidas“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokolas, nes likviduojant žemės ūkio bendrovė „Aidas“ Klaipėdos rajono savivaldybei nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai į archyvą. Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ internetinės svetainės paieškos duomenų apie juridinį asmenį nustatyta, kad žemės ūkio bendrovė „Aidas“ buvo įsteigta 1992 m. liepos 31 d., įregistruota 1992 m. rugpjūčio 18 d., o išregistruota 2003 m. sausio 13 d.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad surašant 1993 m. lapkričio 12 d. mechaninių dirbtuvių perdavimo - priėmimo aktą žemės ūkio bendrovė „Aidas“ buvo veikiantis juridinis asmuo, kuri įstatymų nustatyta tvarka turėjo visas teises savo nuožiūra tvarkyti savo turtą. O pagal tuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymo (Lietuvos aidas, 1991-04-24, Nr. 80-0) 20 straipsnio 3 dalies nuostatas narys visais atvejais turėjo teisę gauti, o bendrovė privalo išmokėti pinigais ar natūra jam priklausantį pajų. Išstodamas iš bendrovės, narys turi teisę susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir žemę. Išstojantis iš bendrovės ir steigiantis ūkininko ūkį narys arba narių grupė, steigianti kitą žemės ūkio įmonę, turi teisę gauti iš bendrovės natūra (technikos, gyvulių, apyvartinio ar kito turto) arba pinigais turto dalį, proporcingą jo pajaus dydžiui. Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad turto priėmimo - perdavimo aktas gali būti nuosavybės teisių perleidimo dokumentas, nesvarbu, kokia terminologija vartojama, jeigu jame yra pažymėta apie teisių perleidimą iš vieno asmens kitam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3-3K-598/2006).

Pažymėtina, jog 1964 m. CK buvo nereglamentuota žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarka, o notarinė forma ir trijų mėnesių terminas sandoriams įregistruoti buvo nustatyti tik pirkimo - pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuojama žemės ūkio bendrovės turto dalies perdavimo už nario pajų tvarka, yra specialiosios teisės normos 1964 m. CK normų atžvilgiu. 1964 m. CK 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo nustatytais atvejais. Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nebuvo nustatytas reikalavimas notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti sandorį, kuriuo bendrovės nariui už jo pajų perleidžiama bendrovės turto dalis.

Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr.55/71948, nustatyta, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, pastatytos 1965 m., jų bendras plotas 419,19 kv. m, pastatas yra dviejų aukštų. Techninės inventorizacijos ir kadastrinių matavimų (inventorizacijų) dokumentuose nėra jokių duomenų, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės būtų pastatytos savavališkai. Iš VĮ „Registrų centras„ sprendimų nustatyta, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nes nėra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, o pateiktas 1993 m. lapkričio 12 d. priėmimo - perdavimo aktas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir negali būti judriniu pagrindu nuosavybės teisės įregistravimui Nekilnojamojo turto registre, nes nėra teisinei registracijai atlikti būtinų pastato identifikacinių duomenų, ko pasėkoje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog kadastrinių matavimų metu užfiksuotas pastatas ir dokumentuose įvardintas yra tas pats nekilnojamas daiktas. Mechaninės dirbtuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, yra valstybinėje žemėje, tačiau atskiras žemės sklypas šio pastato eksploatacijai nėra suformuotas ir niekas nesikreipė dėl šio žemės sklypo nuomos ar įsigijimo. AB „Energijos skirstymo operatoriaus 2018 m. kovo 19 d. raštas Nr. 3021-4938 patvirtina, kad į žemės ūkio remonto dirbtuves pagal 1994 m. liepos 29 d. S. V. sudarytą elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo tiekiama elektros energija ir S. V. buvo išrašomos sąskaitos už elektros energiją. Pareiškėjos sutuoktinis S. V. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pagal 2015 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. LM-604 priėmė sutuoktinio palikimą.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Nors byloje ir nėra pateiktas visuotinio žemės ūkio bendrovės „Aidas“ susirinkimo protokolas, kuriuo nuspręsta S. V. perduoti mechanines dirbtuves, tačiau yra pateiktas 1993 m. lapkričio 12 d. perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo žemės ūkio bendrovė „Aidas“ perduoda S. V. mechanines dirbtuves su įrenginiais. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu pareiškėjos duotus paaiškinimus, suinteresuoto asmens paaiškinimus, nuoseklius liudytojų S. M., V. D. ir A. D. parodymus, kurie patvirtino pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, kad mechaninės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini) iš pradžių priklausė „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui, vėliau žemės ūkio bendrovei „Aidas“, kuri šias mechanines dirbtuves perdavė pajininkui S. V. ir, kad jokių kitų mechaninių ar kitokių dirbtuvių (duomenys neskelbtini) nėra, darytina išvada, kad yra pagrindas pareiškėjos pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Duomenų, jog kiti asmenys pretenduotų į minimą pastatą – mechanines dirbtuves, byloje nėra.

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatytini daiktinių teisių įregistravimo ir nuosavybės teisės įgyvendinimo tikslu (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Byloje yra susidariusių 8,97 Eur išlaidų, kurios priteisintinos valstybei iš pareiškėjos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 448 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs 2014 m. spalio 26 d., nuosavybės teise valdė mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamas daiktas - mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, yra tas pats nekilnojamas daiktas - „mechaninės dirbtuvės“ nurodytos žemės ūkio bendrovės „Aidas“ 1993 m. lapkričio 12 d. perdavimo - priėmimo akte Nr. 4.

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatytini daiktinių teisių įregistravimo ir nuosavybės teisės įgyvendinimo tikslu.

Priteisti iš pareiškėjos I. J. V. 8,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.