- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2021-02-17
- Bylos Nr.
- 1A-163-449/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Alenas Piesliakas, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- I. Š.
- Nukentėjusysis
- R. Š., P. Š., G. Š.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. Š. gynėjo ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Iš nuteistosios I. Š. priteista 429,57 Eur turtinės žalos ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. Š..
Iš nuteistosios I. Š. priteista 150 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. Š..
Iš nuteistosios I. Š. taip pat priteista 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. Š..
I. Š. pagal 311 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu I. Š. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad kankindama ir kitaip itin žiauriai nužudė nukentėjusiąją J. Š.. Šią nusikalstamą veiką ji padarė tokiomis aplinkybėmis.
1.1. I. Š. 2019 m. liepos 17 d., laikotarpiu nuo 07.00 val. iki 10.40 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, X m., nenustatytu daiktu spaudė J. Š., gim. (duomenys neskelbtini), kaklą, tuo padarydama jai poliežuvinio kaulo kairiojo didžiojo rago lūžį; peiliu su laužoma geležte tyčia sudavė nukentėjusiajai 1 smūgį į galvą, 1 smūgį į gaktos sritį, 12 smūgių į kairę šlaunį, 2 smūgius į dešinę šlaunį, mažiausiai 15 smūgių į kairę ranką, mažiausiai 2 smūgius į dešinę ranką, tuo padarydama durtines – pjautines ir pjautines žaizdas kaktoje, gaktoje, rankose ir abiejose šlaunyse su riebalinio audinio, raumenų bei kraujagyslių pažeidimais, po to pjaustė nukentėjusiajai kaklą ir taip, kartotiniais, mažiausiai 9 trauminiais poveikiais padarė jai pjautinę žaizdą kakle su minkštųjų audinių kraujosruvomis, įpjovomis poliežuviniame kaule ir kairėje išorinėje miego arterijoje bei pilnu viršutinės skydliaukės arterijos nupjovimu (atidalinimu), po ko J. Š. dėl ūmaus išorinio nukraujavimo iš daugybinių durtinių – pjautinių bei pjautinių sužalojimų mirė. Tokiu būdu I. Š., badydama ir pjaustydama peiliu tyčia sudavusi J. Š. mažiausiai 41 smūgį į įvairias kūno dalis, padarė jai daugybę sužalojimų, ir taip, sukeldama nukentėjusiajai didelį fizinį skausmą bei elgdamasi itin žiauriai ir kankindama nukentėjusiąją, ją nužudė.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Nuteistosios I. Š. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajai paskirta bausmė, I. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirti šio BK straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas I. Š. paskyrė bausmę, kuri savo dydžiu neatitinka BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų ir paskirties, taip pat prieštarauja teisingumo principui.
2.2. Nuteistosios gynėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino aplinkybes, patvirtinančias, kad I. Š. nusikalto pirmą kartą, tai, kad nenustatyta, jog ji linkusi daryti naujus nusikaltimus, aplinkybę, kad ji turi tvirtus socialinius ryšius su savo vaikais, tėvais, net ir su buvusiu sutuoktiniu. Šias aplinkybes teismas įvertino netinkamai, todėl nuteistajai paskyrė nepagrįstai griežtą laisvės atėmimo bausmę.
2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog įkalinimo sukeltoms asmens psichologinėms deformacijoms būdinga tai, kad pokyčiai lieka ryškesni, kai įkalinimo įstaigoje praleidžiama daugiau gyvenimo laiko, nes transformacijos pereina kelias fazes ir pokyčiai giliai „įauga“, tampa tapatybės dalimi. Taip formuojasi tipiška recidyvisto asmenybė ir gyvenimo būdas laisvėje didele dalimi tampa jau nulemtas. Be to, ilgalaikis įkalinimas neigiamai paveiktų I. Š. socialinius ryšius, jų nutraukimą, taip pat tai paveiktų ir laisvėje vertingų įgūdžių praradimą, išplėstų kriminalinę patirtį.
2.4. Pasak nuteistosios gynėjo, tinkamai įvertinęs surinktus duomenis, nustatęs I. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenustatęs jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatęs jos glaudžius socialinius ryšius, taip pat įvertinęs, jog nenustatytas jos polinkis nusikalsti, ji nusikalto pirmą kartą, tai, kad ilgalaikis įkaltinimas turės neigiamas ir negrįžtamas pasekmes tiek jai, tiek ir jos artimiesiems, teismas turėjo padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti I. Š. paskiriant minimalią bausmę, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistajai neteisingai paskirtos bausmės, I. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirti laisvės atėmimą 14 metų.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skirdamas nuteistajai bausmę teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Prokuroro nuomone, teismas tinkamai neįvertino I. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, padarinių, kaltinamosios asmenybės ir kitų aplinkybių, todėl jai paskyrė per švelnią bausmę.
3.2. Prokuroro nuomone, nuteistajai I. Š. paskirta už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį mažesnė bausmė yra per švelni, nepagrįsta ir neproporcinga padarytam nusikaltimui, taip pat tokia bausmė prieštarauja teisingumo principui. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. priimtame nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nurodyta, kad „skirdami bausmes kaltinamiesiems pagal BK 129 straipsnį, teismai turi atsižvelgti į tai, jog nužudymas yra labai sunkus nusikaltimus, sukeliantis negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei“. Teismų praktikoje formuojama, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014). Skunde taip pat nurodoma, kad skiriant bausmę ne mažiau svarbus nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis. Todėl bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012). Nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose atkreipiamas dėmesys į valstybių pareigą pagal Konvenciją imtis priemonių visuomenei apsaugoti nuo smurtinių nusikaltimų. Iš tiesų kelio kaltininkui padaryti naujus nusikaltimus užkirtimas yra viena esminių laisvės atėmimo bausmės funkcijų. Tai itin aktualu už nužudymą ar kitus sunkius nusikaltimus asmeniui nuteistų asmenų atveju. Taigi esminę reikšmę turi trys aplinkybės: nusikaltimo pavojingumas ir jo padarymo aplinkybės, kaltininko asmenybė ir nukentėjusiojo asmens interesai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad didesnio pavojingumo laipsnio paprastai pripažįstamas toks nužudymas, kuris padaromas intensyviai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, panaudojant įrankius, veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012). Prokuroro nuomone, tokios aplinkybės yra nustatytos ir šioje baudžiamojoje byloje.
3.3. Prokuroras nesutinka su teismo nustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe – tuo, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Jis nurodo, kad sprendžiant dėl kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas visiškai ar iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos, kuris nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Prokuroro nuomone, nors I. Š. kaltę pripažino ir teigė, kad nuoširdžiai gailisi, tačiau tuo pačiu savo veiksmus bandė pateisinti tuo, jog nepamena konkrečių aplinkybių, kodėl taip pasielgė, tvirtino, jog tai galėjo padaryti dėl vartojamų vaistų poveikio. Šios nuteistosios nurodomos prielaidos yra paneigtos ištirtais įrodymais. Atlikę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ekspertai nustatė, kad I. Š. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nėra jokių duomenų, jog nusikalstamos veikos padarymo metu ji patyrė psichologinę krizę, nėra jokių objektyvių duomenų, jog nusikalstamos veikos padarymo metu ji būtų buvusi fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad I. Š. inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo pavartojusi medikamentų. Prokuroras pažymi, kad nuteistajai I. Š. be mišrių ir kitų asmenybės sutrikimų, psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas, priklausomybės sindromo, kitų reakcijų į stiprų stresą, kurie netrukdo jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nustatyta ir simuliacija, ji gali duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, gali stoti prieš teismą. Psichologinio vertinimo metu ryškesnių atminties sutrikimų nenustatyta, I. Š. gali atgaminti faktines inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos deklaruojamas inkriminuojamos nusikalstamo veikos neprisiminimas tėra subjektyvi jos pateikiama versija, kuria remiantis afektinė būsena nenustatoma.
3.4. Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad iš pradžių nuteistoji neprisipažino padariusi nusikalstamos veikos, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, kėlė neįtikimas versijas (pvz., jog automobilyje rastais kraujo pėdsakais ją siekė pagąsdinti buvęs vyras). Viso ikiteisminio tyrimo metu I. Š. neprisipažino ir savo poziciją pakeitė prieš pat ikiteisminio tyrimo pabaigą (praėjus beveik metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios). Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013. 2K-381-507/2016. 2K-334-699/2017). Prokuroro nuomone, nagrinėjamu atveju I. Š. prisipažinimas bei išreikštas gailėjimasis negali būti pripažintas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes ji kalta prisipažino ir pradėjo gailėtis tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu prieš ją buvo surinkta pakankamai neginčijamų, jos kaltę pagrindžiančių įrodymų. Šios aplinkybės parodo, kad nuteistosios gailėjimasis yra formalus. Prokuroras pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu pareiškus galutinius įtarimus, nei bylą nagrinėjant teisme I. Š. nebuvo visiškai atvira, taip ir neatskleidė savo poelgio motyvų. Nors kaltinamoji aiškina, jog visų nusikalstamos veikos detalių neprisimena, tačiau ši jos versija, kaip jau minėta, paneigta ekspertų išvadomis. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad I. Š. tam tikras nusikaltimo aplinkybes galimai sąmoningai nutyli, kas taip pat leidžia pagrįstai abejoti jos gailėjimosi dėl nusikaltimo nuoširdumu. Todėl nuteistosios teiginiai dėl kaltės pripažinimo vertintini ne kaip visiškas prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, o kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį.
3.5. Prokuroras nurodo, kad vertindami kaltininko asmenybę teismai turi įvertinti ne tik aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nužudymo padarymo (ankstesni teistumai, administracinės nuobaudos, vertybinė orientacija ir kt.), bet ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko elgesį nužudymo darymo metu bei po jo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 452/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad veikos padarymo metu I. Š. buvo itin žiauri, prieš senyvo amžiaus, fiziškai silpnesnę J. Š. intensyviai naudojo fizinį smurtą, nukentėjusiajai buvo padaryti daugybiniai pjautiniai ir durtiniai – pjautiniai sužalojimai, buvo spaudžiamas jos kaklas (iš viso ne mažiau kaip 41 smūgių į įvairias kūno dalis), visi sužalojimai padaryti esant gyvai nukentėjusiajai, taigi nekyla abejonių, jog ši jautė dideles fizines kančias, daugybinės pjautinės žaizdos nukentėjusiosios ir abiejų plaštakų delniniuose paviršiuose rodo, kad nukentėjusioji bandė gintis dengdamasi rankomis, tačiau kaltinamoji vis tiek tęsė savo intensyvius smurtinius veiksmus, buvo visiškai abejinga nukentėjusiosios kančioms, nepalikdama galimybių šiai išsigelbėti, vėliau bandė slėpti savo veikos pėdsakus sudegindama nukentėjusiosios kūną, naikino ir kitus nusikaltimo pėdsakus. Kaip jau minėta, I. Š. prisipažino kalta tik surinkus neginčijamus jos kaltės įrodymus, iki tol ji nerodė jokio gailėjimosi dėl savo veiksmų, t. y. po nusikaltimo padarymo nebandė nei atsiprašyti nukentėjusiųjų, nei kaip nors atlyginti padarytą žalą. Tai taip pat rodo jos abejingumą sukeltoms pasekmėms. Prokuroro nuomone, nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad nuteistosios I. Š. padarytas nusikaltimas yra didesnio pavojingumo, o taip pat didesnis ir jos pavojingumas visuomenei.
3.6. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog skiriant bausmę ne mažiau svarbus nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Žiaurių smurtinių nusikaltimų atvejais nukentėjusiesiems sukeliami pergyvenimai, emocijos reikalauja ypatingos atjautos ir supratimo, o teisingos bausmės paskyrimas kaltininkui, nukentėjusiesiems gali padėti greičiau susitaikyti su patirtu skausmu ir išgyvenimais.
Teismo posėdyje nuteistoji I. Š. ir jos gynėjas prašo nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios I. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliaciniai skundai atmetami.
5. Pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistosios I. Š. gynėjas ir prokuroras. Tiek nuteistosios gynėjo, tiek prokuroro apeliaciniuose skunduose neginčijama I. Š. kaltė, kad kankindama ir kitaip itin žiauriai nužudė nukentėjusiąją J. Š., neginčijamos ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei veikos kvalifikavimas, taip pat neginčijami nukentėjusiesiems priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimų dydžiai. Nuteistosios I. Š. gynėjas prašo sušvelninti nuteistajai paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y. jai paskirti BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę, o prokuroras prašo paskirtą laisvės atėmimo bausmę I. Š. pagriežtinti – paskirti jai laisvės atėmimą14 metų. Nors prokuroras apeliaciniame skunde keisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nustatant I. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir šią aplinkybę panaikinti neprašo, vis dėlto skunde dėstomi ir argumentai dėl, apelianto nuomone, nepagrįsto šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo. Teisėjų kolegija bylą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
6.1. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
6.2. Pagal teismų praktiką skiriant bausmes BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
6.3. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai I. Š. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.
8. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių I. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet nustatė vieną jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad I. Š. prisipažino padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
8.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
8.2. Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ne tik I. Š. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir jos nuoširdų gailėjimąsi dėl šios veikos. Taip pat pagrįstai nurodo ir apie tai, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Tačiau šių nuostatų, teisėjų kolegijos nuomone, buvo laikomasi nustatant I. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
8.3. Iš bylos matosi, kad I. Š. buvo sulaikyta tą pačią dieną, kai nužudė nukentėjusiąją J. Š.. Kitą dieną (2019 m. liepos 18 d.) ji buvo apklausta. Šios apklausos metu nuteistoji I. Š. iš tikrųjų kalta neprisipažino ir aiškino, kad jokių pranešime apie įtarimą nurodytų veiksmų neatliko. Kaip nurodo prokuroras, šios apklausos metu ji aiškino, kad automobilyje ant kilimėlio rastu krauju ją siekė pagąsdinti buvęs vyras. Tačiau kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu (2020 m. gegužės 19 d.) nuteistoji I. Š. kalta padarius nusikalstamą veiką jau prisipažino ir labai gailėjosi. Šios apklausos metu ji parodė apie tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes ir savo atliktus veiksmus. Ji parodė, kad rankinėje rastu peiliu dūrė ir badė nukentėjusiąją. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad viso ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji kalta neprisipažino ir savo poziciją pakeitė ikiteisminio tyrimo pabaigoje, tačiau I. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir buvo apklausta tik šiuos du kartus. Antros apklausos metu I. Š. paaiškino, dėl kokių priežasčių pirmoje apklausoje kalta padarius nusikalstamą veiką neprisipažino. Ji nurodė, kad dėl patirto šoko ir streso negalėjo prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, o vėliau ji laukė, kol bus vėl kviečiama apklausai. Kaip jau buvo aptarta, tos kitos apklausos metu ji parodė apie savo smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ir kitas nusikaltimo aplinkybes. Apie šias nurodytas aplinkybes ji parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nėra pagrindo sutikti ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad I. Š. kalta prisipažino ir pradėjo gailėtis tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai neginčijamų jos kaltės įrodymų. Iš bylos matosi, kad su bylos duomenimis ji susipažino (2020 m. gegužės 21 d.) jau po antros apklausos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad antros apklausos metu nuteistoji I. Š. ne tik prisipažino kalta padarius nusikalstamą veiką, bet ir labai gailėjosi dėl šio nusikaltimo, nurodė, jog atsiprašo nužudytosios artimųjų, reiškė norą atlyginti jiems padarytą žalą. Be to, ji nurodė, jog būtinai jų atsiprašys tiesiogiai teisme. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teisme prisipažinusi kalta I. Š. vėl parodė apie savo smurtinius veiksmus prieš J. Š. ir jos nužudymo aplinkybes. Iš šio teisiamojo posėdžio garso įrašo girdisi, kad susigraudinusi I. Š. atsiprašo nukentėjusiųjų. Ji nurodo, jog stengsis jiems atlyginti padarytą žalą, tikina, kad pradės dirbti jau būdama įkalinimo vietoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame teisiamajame posėdyje, kai nuteistoji prisipažino kankindama ir kitaip itin žiauriai nužudžiusi nukentėjusiąją J. Š. ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, apeliacinį skundą padavęs prokuroras nedalyvavo, šiame posėdyje dalyvavo kitas prokuroras. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinį skundą padavęs prokuroras dėl objektyvių priežasčių negalėjo matyti I. Š. kritiško savo elgesio vertinimo ir dėl padaryto nusikaltimo patiriamų išgyvenimų. To paties teisiamojo posėdžio metu nuteistoji I. Š. paaiškino, kad nors pastaruosius 12 metų gėrė vaistus, veikiančius psichiką, tačiau šie vaistai kenkė jos psichikai, dėl jų ji negali paaiškinti savo poelgio, o šiuo metu jos psichinė būsena gerėja, nes po ekspertizės atlikimo jai paskirti tinkami vaistai, ji jaučia, jog kvalifikuota medicininė pagalba ir tinkami vaistai duoda teigiamą efektą, ji gali mąstyti „šviesia galva“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent ikiteisminio tyrimo antra nuteistosios apklausa, kai nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nurodė savo atliktus veiksmus ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, ir buvo atlikta po stacionarios, kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo.
8.4. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-3/2020 išvadose nustatyta, jog objektyvių duomenų apie tai, kad I. Š. iki nusikalstamos veikos padarymo ir jos metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nenustatyta. Pateiktoje medžiagoje, medicininėje dokumentacijoje objektyvių duomenų, kad I. Š. iki nusikalstamos veikos ir jos metu būtų laikinoje psichikos sutrikimo būklėje, nėra. Taip pat bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ji patyrė psichologinę krizę. Objektyvių duomenų, kad ji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje, nenustatyta. Taip pat nėra objektyvių duomenų, kad I. Š. nusikalstamos veikos metu buvo pavartojusi medikamentų. Atminties sutrikimai, kurie trukdytų suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, jai nenustatyti. Jai nenustatyti ryškesni atminties sutrikimai, ji gali atgaminti faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. I. Š. deklaruojamas nusikalstamos veikos neprisiminimas tėra subjektyvi jos pateikiama versija, kuria remiantis afektinė būsena nenustatoma. Tačiau tose pačiose ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad I. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu nustatyti mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, kurie netrukdė jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu jai nustatomi mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas, priklausomybės sindromas, kitos reakcijos į stiprų stresą, simuliacija, kurie netrukdo jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
8.5. Priešingai nei nurodo prokuroras, teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos ekspertizės akto išvados nepaneigia nuteistosios I. Š. nuoširdaus gailėjimosi dėl nužudymo. Juk ekspertizės išvadose nurodoma apie tai, jog nenustatyta tik ryškesnių atminties sutrikimų. Iš jau aptartų I. Š. parodymų matosi, kad ji nurodė esmines kvalifikacijai reikšmingas, objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai padarė neverčiama surinktų įrodymų, todėl tai, jog ji tam tikrų aplinkybių neprisimena, jų nenurodė, nepaneigia jos parodymų ir šių parodymų nuoširdumo. Kaip jau buvo nurodyta, pati nuteistoji I. Š. paaiškino, kad tik po tinkamos medicininės pagalbos ji davė teisingus parodymus, pagerėjus psichinei sveikatai ji nurodė savo atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi. Atsižvelgiant į šiuo metu I. Š. konstatuotus sutrikimus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti jos parodymų objektyvumu ir nuoširdumu. Nors nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu nustatyti įvairūs sveikatos sutrikimai jai netrukdė ir netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nors jai nenustatyti ryškesni atminties sutrikimai, vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, jos sveikatos būklė bent iš dalies paaiškina tam tikrų nužudymo aplinkybių neprisiminimą. Nepaisant to, tai nesudaro pagrindo abejoti nuteistosios nuoširdžiu gailėjimusi dėl padarytos veikos. Be to, nuteistosios I. Š. parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Nustatydamas nusikalstamos veikos aplinkybes teismas vadovavosi ir nuteistosios parodymais.
8.6. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nors skundžiamame nuosprendyje teismas neišdėstė motyvų, tačiau pagrįstai nustatė nuteistosios I. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Jau aptarti duomenys patvirtina, kad nuteistoji ne tik prisipažino, jog kankindama ir kitaip itin žiauriai nužudė nukentėjusiąją J. Š., tačiau ir nuoširdžiai dėl padaryto nusikaltimo gailėjosi. Tai, jog I. Š. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi ne nuo pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos, nepaneigia nustatytos jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai paaiškinama jau aptartomis aplinkybėmis. Po medicininės pagalbos suteikimo pačiai nuteistajai viso proceso metu I. Š. prisipažino nužudžiusi nukentėjusiąją, parodė apie šio nužudymo aplinkybes ir savo atliktus veiksmus, be to, dėl šios veikos nuoširdžiai gailėjosi. Nuteistoji I. Š. išreikė atsiprašymą nužudytosios J. Š. artimiesiems ir pirmosios instancijos teisme paskutinio žodžio metu, ir apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio metu. Susipažinus su I. Š. parodymų ir jos kalbų abejų instancijų teismuose turiniu, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti I. Š. gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo nuoširdumu. Tokią išvadą patvirtina ir tokios aplinkybės, kad I. Š. visiškai neginčijo jai pareikštų civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nors iki šiol nukentėjusiesiems jokia žala neatlyginta, tačiau tai kol kas buvo nulemta objektyvių priežasčių. Nuteistoji žada dirbti bausmės atlikimo vietoje, o uždirbtais pinigais atlyginti žalą. Dar įtikinamesnis jos pažadas padarytą žalą atlyginti jai priklausančiu turtu. Nustatyta, kad dar ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 151 straipsniu, būtent civilinių ieškinių užtikrinimui, buvo laikinai apribota I. Š. nuosavybės teisės į jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Vykdant nuosprendį šiuo turtu galės būti atlyginama nukentėjusiesiems padaryta žala.
8.7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliaciniame skunde prokuroras kritikuoja teismo nustatytą nuteistosios I. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau prašymo panaikinti šią jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę skunde nenurodo. Pagal BPK 313 straipsnį ir galiojančią teisminę praktiką apeliaciniame skunde be kitų jo turinio elementų turi būti nurodyti ir apelianto prašymai. Prašymų panaikinti arba pakeisti nuosprendį (nutartį) tikslumas ir konkretumas nustato aiškias apeliacinio skundo ribas. Be to, apelianto prašymų tikslumas ir konkretumas ypač svarbūs tais atvejais, kai nuosprendį ar nutartį apskundžia prokuroras ir kai tuo skundu prašoma pabloginti asmens teisinę padėtį. Pažymėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį asmens padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Prokuroras apeliaciniame skunde išdėstė tik prašymą nuteistajai I. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirti griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą 14 metų. Toks prašymas ir apibrėžia apeliacinio skundo ribas. Šis prašymas, kaip ir nuteistosios gynėjo prašymas paskirti I. Š. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę, atmetamas.
9. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Nuteistoji I. Š., veikdama tiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą. Šiuo nusikaltimu nuteistoji sukėlė neatstatomas pasekmes. Kankindama ir kitaip itin žiauriai nužudžiusi nukentėjusiąją J. Š. nuteistoji padarė ypatingą žalą nužudytosios artimiesiems ir visuomenei. Prieš nepažįstamą senyvo amžiaus nukentėjusiąją I. Š. intensyviai naudojo fizinį smurtą, badydama ir pjaustydama peiliu nuteistoji J. Š. sudavė mažiausiai 41smūgį į įvairias kūno vietas, jai padarė durtines – pjautines ir pjautines žaizdas. Dėl ūmaus išorinio nukraujavimo iš šių daugybinių durtinių – pjautinių bei pjautinių sužalojimų nukentėjusioji J. Š. mirė. Šios aplinkybes parodo ne tik nusikalstamos veikos, bet ir pačios nuteistosios pavojingumo laipsnį. Teismas įvertino ir nuteistosios I. Š. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Po J. Š. nužudymo nuteistoji nuvežė ją į mišką, apdėjo šakomis ir padegė, taip I. Š. bandė paslėpti nužudytosios lavoną, taip pat ji bandė slėpti ir nusikaltimo pėdsakus, grįžusi į namus plovė automobilį. Teismas įvertino nuteistosios asmenybę, taip pat ir aplinkybes, nurodomas nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde. I. Š. anksčiau teista nebuvo, bet bausta administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Iki nužudymo padarymo I. Š. lankėsi pas psichikos sveikatos specialistus, jai buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo epizodas, nuo 2017 m. spalio 26 d. diagnozė pakeista į bipolinį afektinį sutrikimą. Jau buvo aptarta, jog ekspertizės metu I. Š. iki nusikalstamos veikos ir šiuo metu konstatuoti įvairūs sutrikimai, tačiau šie sutrikimai netrukdo jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nuteistoji nedirba, turi du nepilnamečius vaikus. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nurodo apie I. Š. tvirtus ryšius su savo vaikais, tėvais ir su buvusiu sutuoktiniu. Liudytojas V. Š. teisme patvirtino, kad palaiko ryšius su nuteistąja, taip pat vaikai bendrauja su motina, juos veža į pasimatymus su ja laisvės atėmimo vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra svarbios, tačiau jos neatsveria jau aptartų kitų aplinkybių, nesuteikia pagrindo sušvelninti I. Š. paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad net ir būnant laisvės atėmimo vietoje yra galimybė palaikyti santykius su artimaisiais, ką šiuo metu ir daro nuteistoji su savo vaikais ir buvusiu sutuoktiniu. Kaip pagrįstai nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiųjų interesus. Teismų praktikoje nurodoma, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje I. Š. paskirtos bausmės švelninimas kaip tik ir reikštų teisingumo principo reikalavimų pažeidimą.
10. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 dalį I. Š. paskyrė laisvės atėmimą 12 metų. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos tesimo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę keisti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Atsižvelgiant į visas jau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajai I. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė negali būti vertinama nei kaip aiškiai per švelni, nei kaip aiškiai per griežta. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas I. Š. paskyrė teisingą ir proporcingą bausmę, ši bausmė atitinka tiek nusikalstamos veikos ir nuteistosios pavojingumą, tiek ir nukentėjusiųjų interesus, tokia bausmė užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios I. Š. gynėjo ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus atmesti.