Kauno apylinkės teismo nutarimas

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja Gabrielė Kaktienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje P. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

P. V., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) vadovu, žinodamas, kad bendrovė turi mokestinę nepriemoką mokesčių administratoriui, kuri 2023 m. birželio 13 d. duomenimis sudarė 808 307,17 Eur, laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. vykdydama atsiskaitymus su kitais bendrovės kreditoriais, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo tvarką. Kadangi Bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės įsiskolinimą valstybės biudžetui, taip pat apie bendrovės finansinę padėtį, tai yra tai, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriais, nors privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, tuo jis pažeidė VMI, kaip kreditoriaus, teises bei teisėtus interesus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims dėl kreditorių teisių pažeidimo už bet kurią iš šioje dalyje išvardytų alternatyvių veikų, be kita ko, už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Tai yra blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Aptariamo administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji. Atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį kyla vien tik atlikus tyčinius veiksmus, kuriais, be kita ko, pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatantis prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, pažeidžiant kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-3-697/2018, 2AT-12-628/2019). Sprendžiant ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, aktualios CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvi ir jos subjektams privaloma. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek bendrovei esant nemokiai, tiek neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti.

Šiuo atveju P. V. traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, numatytos CK 6.930¹ straipsnyje, pažeidimo laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d., kadangi jis, būdamas Bendrovės vadovu, privalėdamas mokėti įmokas į valstybės biudžetą, šių įmokų nesumokėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VMI su Bendrove buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartis, tačiau Bendrovės direktorius ir sudarius mokestinės paskolos sutartis prioritetą teikė atsiskaitymams su vėlesnės eilės kreditoriais. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-7-278-469/2019, e3K-7-115-469/2020, e3K-3-319-969/2020 ir kt.). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2255/11 ir kt.).

Pažymėtina, kad sprendžiant asmens atsakomybės už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pažeidimus klausimą, reikalavimas atsiskaitymus su kreditoriais atlikti CK 6.930¹ straipsnyje numatyta tvarka savaime nesuponuoja pagrindo manyti, jog vėlesnių pagal nustatytą eilę kreditorių reikalavimai neturi būti patenkinami. Nustatyta reikalavimų patenkinimo eilė reiškia, kad kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami tik po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas mokesčių sumokėjimo pirmumą prieš kitus kreditorinius reikalavimus, pažymėjo aukštesnės reikalavimų tenkinimo eilės – mokesčių surinkimo į biudžetą svarbą. Taigi CK 6.930¹ straipsnyje numatyta tvarka suponuoja kreditorių eiliškumą, kuris reiškia, jog bendrovei neturint pakankamai piniginių lėšų įvykdyti visus kreditorinius įsipareigojimus, pirmiausia turi būti atsiskaitoma su pirmesnėje eilėje esančiais kreditoriais ir tik po to – su tais, kurie nurodomi žemesnėse eilėse, bet ne lygiagrečiai su jais.

Per nustatytą laikotarpį Bendrovės vadovas iš esmės nemažino įsiskolinimo VMI, o mokėjo pinigų sumas žemesnėje eilėje esantiems kreditoriams. Bendrovė aktyviais savo veiksmais galėjo ieškoti alternatyvių sprendimo būdų, kaip, kad ieškoti kompromisinio susitarimo tarp Bendrovės ir kreditorių tikslu pirmiau dengti įsiskolinimą VMI, tačiau duomenų, kad kokių nors veiksmų ėmėsi, byloje nėra. Tai, kad Bendrovė mokėjo kreditoriams siekiant išsaugoti verslą, vykdė mokėjimus, susijusius su bendrovės veikla, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bendrovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Bendrovės vadovas privalo bendrovės darbą organizuoti taip, kad bendrovė galėtų tenkinti visų kreditorių reikalavimus, o ne savo subjektyvia nuožiūra pasirinkti atitinkamų kreditorių reikalavimus, kuriuos siekiama tenkinti. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes, jos nėra laikytinos išimtinėmis ir administracinę atsakomybę šalinančios.

ANK 16 straipsnio „Būtinasis reikalingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taikant būtinojo reikalingumo nuostatas turi būti nustatyta, kad veika padaryta esant visoms šioms sąlygoms: 1) valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai turi grėsti pavojus; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padaryta žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengta žala. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant tam tikrą žalą antram. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam, interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginti su išvengtąja, pripažįstama, kad veika padaryta būtinojo reikalingumo sąlygomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-689/2020).

Atsižvelgiant į visas byloje esančias aplinkybes, bei pateiktus ir ištirtus įrodymus, teismas konstatuoja, kad šioje administracinio nusižengimo byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios pagrindžia ir įrodo P. V. padaryto administracinio nusižengimo subjektyviąją ir objektyviąją sudėties pusę. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, galėtų būti vertinamos kaip būtinasis reikalingumas, priešingai iš byloje esančių duomenų bei Bendrovės vadovo rašytinių paaiškinimų, akivaizdu, jog vadovas veikė sąmoningai suvokdamas, atliekamų mokėjimų prasmę, tenkindamas žemesnės eilės nei, kad VMI, kreditorių interesus. Bendrovės vadovas, būdamas rūpestingas ir atidus asmuo, veikdamas bendrovės naudai, privalėjo derinti Bendrovės interesus su visais Bendrovės kreditoriais, savarankiškai nesuteikdamas prioriteto vienam ar keliems kreditoriams savo nuožiūra, o šiuo konkrečiu atveju laikytis įstatyme numatytos pareigos, tai yra atsižvelgti į mokėjimų eiliškumą. Įstatymų leidėjo nuostata bendrovei suponuoja veiklos pobūdį planuoti taip, kad, esant sunkiai finansinei padėčiai, nebūtų elgiamasi savarankiškai ar savo nuožiūra vykdant mokėjimus kreditoriams. Įvertinus pareiškime nurodytas faktines aplinkybes bei kartu pateiktus, pareiškimo esmę, pagrindžiančius dokumentus, Bendrovės vadovo pateikti argumentai, jog vykdomi atsiskaitymai su kitais kreditoriais buvo daromi Bendrovės naudai, siekiant mažesnės žalos ir išsaugoti Bendrovės veiklą, ir tokiais veiksmais Bendrovės vadovas teikė prioritetą ne laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu, o su kitais kreditoriais, vertintini kritiškai. Tokia situacija negali būti vertinama taip, jog bendrovės valdymo organas (vienasmenis ar kolegialus) pats sprendžia kasdieninėje įmonės veikloje, su kuriais kreditoriais atsiskaityti pirmiausia, o su kuriais paskiau. Priešingu atveju, esant sudėtingai padėčiai, įstatyminė nuostata prarastų prasmę. Bendrovės vadovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. Bendrovė mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, pirko pašarą, kraiką viščiukams, atsiskaitė už suteiktas veterinarines paslaugas, už elektros energiją, dujas, anglis, kitą viščiukų perinimui ir auginimui būtiną produkciją, tačiau šie argumentai tik patvirtina faktą, kad Bendrovės vadovas žinodamas ir suvokdamas apie aukštesnėje eilėje esančiam kreditoriui turimus ir būtinus įvykdyti įsipareigojimus to nevykdė tyčia.

Teismo vertinimu, nors verslo praktikoje įprasta planuoti ir optimizuoti pinigines lėšas veikloje, tačiau bendrovės savarankiškai vykdoma vadybos ir kaštų politika neturi ir negali prieštarauti CK nuostatai, kitu atveju valstybės biudžeto pajamų surinkimas priklausytų nuo privataus kapitalo savarankiško planavimo mokestines prievoles vykdyti pasirinktinai priimtinu metu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų pakanka P. V. pripažinti kaltu padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, o jo veiksmuose yra visi būtinieji objektyvieji bei subjektyvieji šio administracinio nusižengimo požymiai.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už šio nusižengimo padarymą gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų. P. V. padarytas nusižengimas yra vienas iš pavojingesnių ANK pažeidimų, tai patvirtina ir įstatymų leidėjo už šį pažeidimą numatyta pakankamai griežta administracinė nuobauda. Nustatant skiriamos baudos dydį atsižvelgtina į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo dirba, duomenų apie administracinius nusižengimus nepateikta, jo administracinę atsakomybę sunkinančių/lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, įvertinęs visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju administracinės nuobaudos paskirtis, nustatyta ANK 22 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekta P. V. paskyrus ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą administracinę nuobaudą – baudą, kurios dydis nustatytinas – 1 400,00 Eur. Taikyti P. V. ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir paskirti jam mažesnę baudą, nei sankcijoje nustatytas minimalus dydis, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 25 straipsniu, 120 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu,

nutaria:

P. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti padariusiu administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam administracinę nuobaudą 1 400 (vieno tūkstančio keturių šimtų) eurų baudą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui išaiškinti, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo baudą turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų pasirinktą surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001.

Nesumokėjus baudos per nustatytą terminą, nutarimas skirti baudą vykdomas priverstine tvarka. Baudą priverstinai išieško antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ANK 676 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Nutarimas per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.