- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-06
- Bylos Nr.
- eI2-2698-426/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00865-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- N., P. T., N. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
dalyvaujant pareiškėjams N. (N.) T. ir P. T. (P. T.), jų atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. T. ir N. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai P. T. ir N. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-1124;1126 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Baltarusijos Respublikos piliečiams P. T. ir N. T., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodo, kad P. T. niekada nesiekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, į Lietuvą atvyko norėdamas vystyti bei plėtoti asmeninį verslą, įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) ir pradėjo vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, kurią vykdo jau 17 metų. Bendrovės pagrindinė veiklos sritis – didmeninė prekyba medicinine įranga, ji yra gavusi licencijas, leidimus, leidžiančius prekiauti specifinės paskirties prekėmis, įmonė nebuvo įsteigta tik formaliai.
Pareiškėjai, atsikirsdami į Migracijos departamento teiginius dėl įmonės įsteigimo siekiant įteisinti buvimą Šengeno erdvėje, nurodo, kad Bendrovei nebūtų prasmės vykdyti veiklos tokioje specifinėje srityje, kuriai reikia gauti licencijas, leidimus, atitikti įvairius standartus. Be kita ko, akcentuoja, kad Bendrovė teikia ir kitas paslaugas, tačiau jos yra papildoma ir mažiau išplėtota veikla. Pažymi, kad minėta veikla jokiu būdu nereiškia, jog pareiškėjas P. T. apskritai nesiekė vykdyti realios ūkinės-komercinės veiklos.
Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką veiklą vykdė sėkmingai, gavo stabilias pajamas, dalyvavo viešuosiuose pirkimuose, teikė prekes Lietuvos bei užsienio subjektams, tačiau dėl COVID-19 sukeltos pandemijos sutartys buvo sustabdytos, sustojo prekių judėjimas, todėl Bendrovė susidūrė su realiomis problemomis. P. T. akcentuoja, kad teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir neįtarė, jog greitu metu prasidės pasaulinė pandemija. Pareiškėjui neaišku, kodėl Migracijos departamentas nurodo aplinkybę, jog jis įvertino, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvoje paskelbtas karantinas, todėl esą negalėjo daryti įtakos Bendrovės veiklai, kai pirmasis karantinas Lietuvoje buvo paskelbtas 2020 m. kovo 16 d., o pasaulinė pandemija prasidėjo dar 2020 m. sausio mėn.
Pažymi, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu Bendrovė planavo vystyti veiklą, su verslo partneriais buvo pasirašiusi ilgalaikes sutartis ir neįtarė, jog greitai susidurs su problemomis. Atkreipia dėmesį, kad visą laiką pareiškėjas tinkamai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, dėjo pastangas, kad atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) keliamus reikalavimus. Paaiškina, kad iš Bendrovės per 3 mėnesius išėjo trys darbuotojai, įmonė turėjo problemų dėl prekių įsigijimo, todėl nespėjo surasti naujų darbuotojų. Dėl COVID-19 sustojo ir įmonės veikla, todėl nebuvo darbo, galimybių darbinti naujus darbuotojus vien tam, kad jie būtų laikomi prastovose.
Pareiškėjai skunde nurodo, kad 861,21 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) atsirado tik 2021 m. vasario mėn. Iki to laiko Bendrovė nebuvo įsiskolinusi, todėl mano, kad atsakovas neobjektyviai vertino, jog vien skolos Sodrai faktas įrodo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis ir tyčia nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai. Teigia, kad šiuo metu deda pastangas, kad Bendrovės veikla būtų atgaivinta.
Pareiškėjų teigimų, jie tik iš Sprendimo sužinojo apie tai, jog gyvenamųjų patalpų nuomotoja nuo 2020 m. gruodžio 31 d. jiems panaikino deklaracijas apie gyvenamąją vietą ir paaiškina, kad savo gyvenamąją vietą yra deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini), kur buvo sudarę nuomos sutartį su buto savininke, davusia sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą. Minėtame bute pareiškėjai gyveno penkerius metus, tačiau vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl nuomos sutarties sąlygų ir mokėjimo pagrįstumo. Mano, kad buto savininkė, norėdama pakenkti, pasielgė nesąžiningai, nes tuo metu, kai pareiškėjai buvo išvykę į Baltarusiją, nieko nepranešusi panaikino deklaracijas. Pareiškėjai nieko apie tai nežinojo, todėl neteikė pranešimo Migracijos departamentui dėl pasikeitusių aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu galutinai nėra išsiaiškinę su patalpų nuomotoja, o skundo padavimo dieną minėtame bute gyveno.
Pareiškėjų nuomone, neteisinga ir nesąžininga panaikinti jiems leidimą laikinai gyventi, nes Migracijos departamentas priėmė sprendimą nesuteikęs teisės pasiaiškinti, teikti papildomų duomenų, įrodymų. Mano, kad Departamentas atliko vienašališką patikrinimą ir nustatęs formalų pažeidimą visiškai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nurodo, kad Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, grindžiamas vien formaliu reikalavimu dėl darbuotojų skaičiaus neatitikimo, turint omenyje tai, kad tokia situacija susiklostė dėl objektyvių, svarbių bei nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjai mano, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog nuo 2020 m. sausio mėnesio dėl pandemijos patyrė sunkumų, todėl jų teiginius dėl sunkios padėties laiko deklaratyviais ir nepagrįstais. Teigia, kad Departamentas atliko objektyvų faktinių aplinkybių vertinimą ir mano, kad pareiškėjui buvo žinoma, ką patvirtino ir skunde, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dar 2020 m. sausio mėn., tačiau iki Sprendimo priėmimo dienos nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Atsakovo nuomone, tai patvirtina, jog pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir piktnaudžiavo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimas paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) aktualioje praktikoje pripažįstami kaip tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose.
Departamentas pažymi, kad Sprendime nekonstatavo, jog Bendrovė įsteigta formaliai, o jame nurodė tik faktinę situaciją ir jos vertinimą Sprendimo priėmimo metu bei pareiškėjų leidimų laikinai gyventi galiojimo metu. Paaiškina, kad vykdant užsieniečių kontrolę 2021 m. vasario 26 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrinus duomenis apie Bendrovę ir jos darbuotojus nustatyta, kad tuo metu buvo įdarbinti trys darbuotojai iš trečiųjų šalių – pareiškėjai ir jų dukra K. T.. Nustatyta ir tai, kad Bendrovės darbuotojai J. J., O. M. (O. M.) ir D. (D.) D. F. E C. nuo 2020 m. sausio 1 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nedirbo viso darbo laiko. Todėl ir buvo konstatuota, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
Pažymi, kad vertindamas 2021 m. vasario 26 d. Sodros duomenis, Departamentas taip pat nustatė, jog Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 861,21 Eur. Ši aplinkybė Migracijos departamentui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, neužtikrino, jog būtų laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų bei vykdomos mokestinės prievolės Lietuvos Respublikai. Be kita ko, nuo 2021 m. sausio 1 d. nėra duomenų, kad pareiškėjai turi tinkamą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, kadangi jų nurodyta gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) 2020 m. gruodžio 31 d. buvo panaikinta, o naujo adreso pareiškėjai nenurodė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms privalo gauti naują leidimą, tačiau pareiškėjai dėl naujo leidimo nesikreipė.
Departamento nuomone, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir siekė tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus tam, kad galėtų legalizuoti buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad kelia nelegalios migracijos grėsmę.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjai nežinojo apie gyvenamosios vietos panaikinimą ir tai, kad jie šiuo metu turi tą pačią gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, kadangi minėtų teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėjams nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus, įrodymus ir ištaisyti klaidas. Pažymi, kad Sprendime pakako Departamento duomenų, o ir patys pareiškėjai skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių priimdamas Sprendimą atsakovas turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų. Pažymi, kad pareiškėjai skunde nepaneigia Sprendime nustatytų aplinkybių, todėl mano, jog leidimas laikinai gyventi panaikintas teisėtai ir pagrįstai.
Migracijos departamento nuomone, Sprendimas pagrįstas disponuojamais objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Atkreipia dėmesį, kad Sprendime nėra apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, kuri susieta su taikomomis teisės normomis, atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek LVAT praktiką, todėl Sprendimas motyvuotas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė savo skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Paaiškino, kad jų įmonė užsiima medicininės paskirties preparatų tiekimu gydymo įstaigoms, t. y. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikoms. 2020 metais dalį viešųjų pirkimų procedūrų sustabdė, nevykdė įsipareigojimų, tačiau atsakovas nevertino viešų duomenų (pavyzdžiui, kad nebuvo įsiskolinimo Sodrai ir pan.). Pareiškėjams nėra žinoma, kodėl buvo panaikinta jų gyvenamosios vietos deklaracija, tačiau Departamentas to nesiaiškino ir niekaip nepagrindė nelegalios migracijos grėsmės. Taip pat posėdžio metu pareiškėjai pateikė papildomus dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (15/5-2)50U-1124;1126 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Baltarusijos Respublikos piliečiams P. T. ir N. T., panaikinimo“, kuriuo pareiškėjams panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 16 d. Baltarusijos Respublikos pilietis P. T., tuo pagrindu, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki šio užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, vadovas ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.
P. T. sutuoktinė N. T. 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
Departamentas 2019 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą pakeisti N. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, iki kol galios jos sutuoktinio P. T. leidimas laikinai gyventi. Taip pat Departamentas 2019 m. lapkričio 13 d. išdavė P. T. leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 13 d.; 2019 m. lapkričio 13 d. Departamentas išdavė ir N. T. leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 13 d.
Vykdydamas užsieniečių kontrolę, Departamentas 2021 m. vasario 26 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie P. T. valdomą bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos darbuotojus ir nustatė, kad Bendrovėje įdarbinti 3 asmenys, trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, t. y. pareiškėjai ir jų dukra K. T.. Departamentas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Taip pat nustatė, kad Bendrovėje dirbę darbuotojai negaudavo Įstatyme numatyto atlyginimo dydžio ir neišdirbdavo reikalaujamo darbo laiko.
Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, įvertinęs surinktus duomenis 2021 m. vasario 26 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kurio pagrindu panaikino Baltarusijos Respublikos piliečiui P. T. ir jo sutuoktinei N. T. išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2021 m. lapkričio 13 d.
Pareiškėjai su tokiu Migracijos departamento Sprendimu nesutinka ir skundžia jį teismui.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017). Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2017 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017; ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento Sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas P. T. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Migracijos departamentas, atlikdamas patikrinimą ir užsieniečių kontrolę, 2021 m. vasario 26 d. nustatė, kad Bendrovėje dirba tik trys asmenys, t. y. P. T., jo sutuoktinė N. T. ir jų dukra K. T.. Visi jie – Baltarusijos piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Anksčiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo dar trys asmenys – J. J., O. M. ir D. De F. E C., tačiau jie visi laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. vasario 19 d. buvo atleisti iš darbo.
Bylai aktualiu laikotarpiu įmonėje dirbančių darbuotojų darbo užmokestis (mokamas) turėjo sudaryti 2 578 Eur, kadangi Sprendimas priimtas 2021 m. vasario 26 d., o pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis už 2019 m. II ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudarė 1 289 Eur. Byloje nustatyta, kad pagal Sodros duomenis Bendrovės darbuotojui O. M. nuo pat įdarbinimo įmonėje mokamas darbo užmokestis niekada nesudarė daugiau nei 111,38 Eur/mėn., be to, jam nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. suteiktos neapmokamos atostogos, o 2021 m. vasario 4 d. jis atleistas iš Bendrovės. Taip pat darbuotojui D. De F. E C. už visus 2020 metus nebuvo mokamas darbo užmokestis, kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. jam suteiktos neapmokamos atostogos, už darbą 2021 m. sausio mėn. jam išmokėtas 50 Eur atlyginimas, o už 2021 m. vasario 1–19 d. – 5 Eur atlyginimas. Nustatyta, kad Bendrovės darbuotoja J. J. buvo atleista iš darbo 2020 m. gruodžio 1 d., o D. De F. E C. – 2021 m. vasario 19 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai šių byloje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčija, su jomis sutinka, tačiau bylos nagrinėjimo metu teigė, jog Bendrovės darbuotojai buvo atleisti dėl sumažėjusio darbo krūvio bei veiklos ir prastos įmonės situacijos, kuri susiklostė prasidėjus pasaulinei COVID-19 pandemijai.
Vis dėlto, darytina išvada, kad Departamentas skundžiamame Sprendime pagrįstai nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai dirba trys asmenys, t. y. pareiškėjai ir jų duktė, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, turintys tik leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, padarė teisingą išvadą, kad tokia situacija neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.
Be to, pažymėtina, kad, nors pareiškėjai teismo posėdyje tvirtino, jog Bendrovės veiklai karantino metu sustojus jie prašė gydymo įstaigų įforminti jų teikiamas paslaugas kaip labdarą, tačiau byloje nėra jokių duomenų (pavyzdžiui, elektroninių laiškų, susirašinėjimų ir pan.), patvirtinančių šias aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad į bylą pateikti tik duomenys apie sudarytas sutartis ir viešuosius pirkimus, aktualius 2016–2018 metais, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes apie tai, kad įmonė būtų atnaujinusi savo veiklą, siektų įdarbinti naujus darbuotojus. Taip pat nėra duomenų, kad Bendrovė būtų sudariusi naujas sutartis su kitomis gydymo įstaigomis, dalyvautų viešųjų pirkimų konkursuose ir pan. Įvertinus šias aplinkybes, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad Departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjų valdoma įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų – 2020 m. iš esmės veiklos nevykdė, kadangi joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, taip pat nebuvo vykdoma ir kita imperatyvi sąlyga, t. y. kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokiu reglamentavimu mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo pažeista imperatyvi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, kurios reikalavimus Bendrovė turėjo atitikti tam, jog pareiškėjai turėtų teisę išlaikyti jiems išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovė tokių reikalavimų atsakovo Sprendimo priėmimo metu neatitiko, taigi vien tai buvo pakankamas pagrindas ginčijamam Sprendimui priimti.
Pasisakydama dėl skundo argumentų, kad pareiškėjams nebuvo sudarytos galimybės paaiškinti dėl atsakovo tiriamų ir vertinamų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjai iš esmės į bylą jokių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes, nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo atveju buvo pažeistas gero administravimo principas. Be to, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti, kad proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjų argumentai, jog skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, yra akivaizdžiai deklaratyvūs ir neturintys jokio faktinio pagrindo. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad jis pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant skundžiamą sprendimą laikytasi pagrindinių procedūrinių reikalavimų, jų pažeidimo teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Apibendrinant konstatuotina, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjų P. T. (P. T.) ir N. T. (N. T.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.