Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Alma Jurgelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „L.“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas UAB „L.“ prašo priteisti iš atsakovo 3484,13 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį, prašo priimti sprendimą už akių.

Atsakovas per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškinys su priedais jam įteiktas tinkamai, apie atsiliepimo pateikimą ir jo nepateikimo pasekmes pranešta. Ieškovas prašo priimti sprendimą už akių, todėl priimtinas sprendimas už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „A.“, kurios vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas A. K., iškelta bankroto byla. Ieškovės UAB „L.“ 3484,13 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas bankroto byloje patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi UAB „A.“ bankrotą pripažino tyčiniu, konstatavęs, jog iškėlus bankroto bylą atsakovas vengė perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, be to. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo sudarytos 11 paskolos sutarčių, kurių pagrindu UAB „A.“ savo vieninteliam akcininkui ir vadovui A. K. suteikė iš viso 165 373,03 Eur beprocentines paskolas; paskolos suteiktos paties atsakovo, kaip vienintelio UAB „A.“ akcininko sprendimais, o su įmonės kreditoriais atsiskaitoma nebuvo. Teismas pripažino, kad UAB „A.“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovo A. K. veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Ieškovės 3484,13 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, bankroto proceso metu nebuvo patenkintas, baudžiamojoje byloje ieškovė civilinio ieškinio nereiškė UAB „A.“ bankroto byla yra baigta: 2015 m. rugsėjo 10 d. priimtas sprendimas dėl juridinio asmens pabaigos, 2015 m. spalio 20 d. bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Taigi įstatymų leidėjas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatė vienintelę išimtį, kada kreditorius galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu. Akcininko atsakomybė yra deliktinė atsakomybė ir ji gali būti dviejų rūšių – pirmuoju atveju, jei akcininko veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (pavyzdžiui, akcininkai neteisėtai paskirsto dividendus, perkelia verslą į kitą įmonę ir pan., tuo sukeldami faktinį įmonės nemokumą) ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, o kreditoriams padaryta žala pagal kasacinio teismo praktiką laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje A. R. v. kooperatinė bendrovė „Kėdainių šilas“, bylos Nr. 3K-3-147/2009, išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos.

Tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kur ą sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-l 15- 915/2017).

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi UAB „A.“ bankrotą pripažino tyčiniu, konstatavęs, jog UAB „A.“ bankrotą nulėmė tyčiniai įmonės vadovo A. K. (atsakovo) veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas, pripažindamas UAB „A.“ bankrotą tyčiniu, nustatė, jog iškėlus bankroto bylą atsakovas vengė perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus. Dėl šios pareigos nevykdymo atsakovui apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi skyrė baudą; bankroto administratoriui įmonės finasinės atskaitomybės dokumentus pavyko gauti tik kreipusis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Teismo vertinimu, vien jau šie buvusio UAB „AM B.“ vadovo A. K. veiksmai būtų pakankamas pagrindas išvadai, kad įmonės vadovas veikė priešingai įmonės interesams, siekdamas išvengti ne tik atsiskaitymo su kreditoriais, bet ir siekdamas vilkinti bankroto procedūras.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-79-316/2015, UAB „A.“ vadovas A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 222 straipsnio 1 dalį. 223 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnį. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atsakovas, būdamas UAB „A.“ direktoriumi, atsakingu už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 punkto reikalavimus, laikotarpiu nuo 2011-09-09 iki 2013-01-31 įmonės apskaitą tvarkiusiai buhalterei nepateikė dokumentų, patvirtinančių 335.573 tonų juodojo metelio įsigijimą, kitas įmonės veikloje patirtas sąnaudas pateisinančių dokumentų, dėl to iš dalies negalima nustatyti įmonės 2012 m. turto - pinigų likučio, nuosavo kapitalo (sąnaudų). Taip pat atsakovas laikotarpiu nuo 2011-09- 09 iki 2013-01-31, veikdamas kartu su UAB „A.“ buhaltere, siekdamas pateisinti savo žinioje turėtas įmonės pinigines lėšas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 punkto reikalavimus, 2013 m. sausio mėnesį nurodė įmonės buhalterei surašyti ir į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukti realiai neįvykusius ūkinius įvykius atspindinčius dokumentus, po to įmonės buhalterė surašė ir į įmonės apskaitą įtraukė realiai neįvykusius ūkinius įvykius patvirtinančius dokumentus dėl 11 (vienuolikos) beprocentinių paskolų suteikimo atsakovui, dėl to iš dalies negalima nustatyti įmonės 2012 m. turto - pinigų likučio, nuosavo kapitalo (sąnaudų). Teismo nuosprendžiu taip pat nustatyta, jog atsakovas, būdamas UAB „A.“ direktoriumi ir kasininku, laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2013-02-18. kaip atskaitingas asmuo, ūkio išlaidoms iš UAB „A.“ kasos gavo iš viso 436 868 Lt (126 525.72 Eur). iš kurių 405 487.05 Lt (117 437.17 Eur) panaudojimą pateisino dokumentais, o 30 912,95 Lt (8 953.01 Eur) panaudojimą pateisinančių dokumentų įmonės buhalterei nepateikė ir pinigų į kasą negrąžino, tačiau įmonės pinigines lėšas panaudojo savo asmeninėms reikmėms, taip pasisavino svetimą jam patikėtą UAB „A.“ 30 912, 95 Lt (8 953,01 Eur) vertės turtą; taip pat laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2013-02-18, kaip UAB „A.“ atskaitingas asmuo ir kasininkas, atsakovas disponavo įmonės piniginėmis lėšomis - 571 000 Lt (165 373,03 Eur), kurių panaudojimą pateisino tikrovės neatitinkančiais kasos dokumentais ir paskolos sutartimis apie tai, kad bendrovė „A“ akcininkui A. K. (atsakovui) 2012 metais suteikė 11 beprocentinių paskolų, kurių bendra suma - 571 000 Lt (165 373,03 Eur), taip pat įmonės pinigines lėšas panaudojo savo asmeninėms reikmėms ir taip pasisavino svetimą jam patikėtą didelės vertės turtą - UAB „A“ priklausančias pinigines lėšas; iš viso atsakovas pasisavino 601 912.95 Lt (174 326.04 Eur). priklausančių UAB „A“. Be to, atsakovas, būdamas UAB „A“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas ir nepaisydamas blogėjančios įmonės finansinės padėties, t. y. žinodamas, kad UAB „A“ turi apie 173 944 Lt (50 377.66 Eur) siekiančių įsipareigojimų, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2013-02-18 pasisavino iš UAB „A“ kasos 601 912.95 Lt (1 74 326,04 Eur). taip savo tyčiniais veiksmais, kai bendrovės piniginės lėšos naudojamos ne bendrovės veikloje, turėjo įtakos bendrovės nemokumui atsirasti, o tai nulėmė įmonės bankrotą, ir padarė didelę 173 944 Lt (50 377,66 Eur) žalą septyniolikai įmonės kreditorių.

Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai, nustatyti bankroto byloje Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartimi, kurioje UAB „A“ bankrotas buvo tyčinis bei nurodytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai (CPK 182 str. 2 p.), taip pat baudžiamojoje byloje Nr. 1-79-316/2015 nustatyti įmonės vadovo A. K. nesąžiningi veiksmai, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti atsakovo nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, bei esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolių kreditoriams (tarp jų ir ieškovui). Tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas, pasisakydamas, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Pagrindinio skolininko bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatyta, kad būtent atsakovo veiksmai nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą. Tai reiškia, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko nemokumo, t. y. negalėjimo įvykdyti prievolės kreditoriui, kartu tai reiškia, jog egzistuoja priežastinis ryšys kaip CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012).

Atsižvelgus į suformuotą kasacinio teismo praktiką ir įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdžiai egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti – prieš tai minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose, kurie turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, yra konstatuoti atsakovo nesąžiningi civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti veiksmai, priežastinis ryšys ir pagrindinio skolininko negalėjimas įvykdyti prievolės kreditoriui, dėl kurio ginčo byloje nėra, o kreditoriaus reikalavimo dalis pagrindinio skolininko bankroto byloje liko nepatenkinta.

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl žalos kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), akcentuota, kad žala visada turi būti įvertinama, išreiškiama pinigais. Nagrinėjamoje byloje nustatytos visos atsakovo A. K. atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį sąlygos. Pagrindiniam skolininkui UAB „A“ iškėlus bankroto bylą ir jį išregistravus iš Juridinių asmenų registro bendrovės prievolės kreditoriams (tarp jų ir ieškovui) liko neįvykdytos, todėl darytina išvada, jog subsidiarus skolininkas turi prievolę atlyginti visą ieškovo patirtą žalą, kuri yra lygi likusiai nepatenkintai ieškovo kreditorinio reikalavimo daliai pagrindinio skolininko bankroto byloje.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismas nustatė, kad atsakovas, yra subsidiarus skolininkas, prievolė kreditoriui nebuvo įvykdyta, dėl ko ieškovė patyrė žalą. Todėl ieškovės prašymas šioje dalyje taip pat yra tenkintinas priteisiant iš atsakovo ieškovės naudai 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Teismui nusprendus ieškinį tenkinti, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė už ieškinio pateikimą elektroninės formos elektroninių ryšių priemonėmis sumokėjo valstybei 79,00 Eur dydžio žyminį mokestį ir patyrė 550,00 Eur išlaidų už advokato pagalbą todėl iš atsakovo ieškovo naudai ši suma priteistina (CPK 80 str. 7 d., 93 str. 1 d.).

Teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei iš atsakovo nepriteistinos, kadangi šių bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią (3 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 str. 1 d., 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285 – 287 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „L“, juridinio asmens kodas 145442757, 3484,13 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus, 13 centų) turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 3484,13 Eur, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-05-28) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 79,00 Eur (septyniasdešimt devynis eurų) septyniasdešimt devynių eurų) žyminį mokestį ir 550,00 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) penkis šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Šiaulių apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą pareiškimo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo sprendimo už akių priėmimo dienos.

Ieškovas per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.