Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. G. priteista 900 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. K..

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų. Teismas nustatė, kad šią nusikalstamą veiką A. G. padarė tokiomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl dalies teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Atsakydama į nuteistojo ir jo gynėjos klausimus, liudytoja parodė, kad arčiau nukentėjusiojo veido buvo A. B., o A. G. buvo užšokęs ant nukentėjusiojo kelių. Būtent šia liudytojos parodymų dalimi apeliaciniame skunde remiasi gynėja ir teigia, kad tokioje padėtyje A. G. niekaip negalėjo suduoti smūgių į galvą, kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Tai, kad liudytoja teisme aiškino, jog A. G. buvo arčiau nukentėjusiojo kojų, nuteistojo kaltės nepaneigia. E. K. mušimo kažkuriuo momentu taip tikrai galėjo būti. Tačiau šiuo atveju reikėtų įvertinti ir kitus jos parodymus apie tai, kad E. K. A. G. su A. B. mušė pasikeisdami, kad buvo prietema ir ji atidžiai įvykio nestebėjo, juolab, kad mušimas vyko trumpai. Be to, liudytoja net kelis kartus atsakydama ir į teismo, ir į nuteistojo bei gynėjos klausimus, patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, jog ne tik A. B., bet ir A. G. sudavė E. K. į galvą. Ji teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau nei dabar. Policijos pareigūnai jai nenurodinėjo, kokius parodymus reikia duoti.

Iš aptartų liudytojos V. G. parodymų matosi, kad teismas neturėjo pagrindo juos atmesti, todėl nuteistojo A. G. kaltę jais grindė pagrįstai. Šios liudytojos parodymuose buvusius prieštaravimus teismas pašalino, apklausdamas liudytoją teisiamajame posėdyje bei vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis perskaitydamas jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuosprendyje liudytojos V. G. parodymai yra išsamiai aptarti, įvertintos ir priežastys, dėl kurių ji juos keitė.

Byloje nustatyta, kad V. G. gyveno pas V. B., todėl natūralu, kad iš pradžių ji nenorėjo duoti parodymų apie šio sūnų A. B.. Vėliau jau davus parodymus apie A. B. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, liudytoja stengėsi bent kiek palengvinti jo padėtį, kad A. B. nebūtų kaltinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe. Nenustatyta, kad V. G. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti ar juo labiau melagingai apkaltinti A. G.. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šios liudytojos parodymais netikėti nėra pagrindo.

Mėgindama sumenkinti V. G. parodymų svarbą gynėja skunde nurodo, kad kambaryje visą laiką, be V. G., buvo dar V. B. ir V. S., bet jie nematė, kad A. G. suduotų smūgius nukentėjusiajam. Tačiau tokie apeliantės argumentai yra niekuo nepagrįsti, nes V. S. teigė, kad A. G. įvykio vietoje visai nebuvo. Iš esmės tokius pačius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir V. B. (1 t., 53 b. l.)

Taigi liudytojos V. G. parodymai neabejotinai patvirtina, kad E. K. mušė A. G. kartu su A. B.. Taip pat ji aiškino, kad be A. G. ir A. B. niekas kitas E. K. V. B. namuose nemušė o iki tol nukentėjusysis buvo sveikas. Kiti teisme apklausti liudytojai V. P. ir L. D., tvirtinę, kad jokių konfliktų ir muštynių iki jiems išeinant iš V. B. buto nebuvo, nenurodė ir to, kad E. K. būtų buvęs sužalotas. L. D. aiškiai parodė, kad E. K. sėdėjo šalia jo, buvo sveikas ir nesiskundė, kad jį būtų kas sumušę. Netgi liudytojas V. S., vienintelis parodęs apie nukentėjusiojo spardymą, irgi tvirtino, kad E. K. atėjo pernakvoti, atsinešė butelį degtinės, kurią jie kartu išgėrė. Jokių sumušimo žymių ant nukentėjusiojo jis nematė.

Visos šios aplinkybės patvirtina tai, kad E. K. sumušė ir jį sunkiai sužalojo A. G. su A. B..

Įvertinant visus bylos duomenis, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paties nuteistojo A. G. parodymai nebuvo nuoseklūs. Pirmojoje įtariamojo apklausoje jis parodė, kad nematė, jog kas nors būtų mušęs E. K., jis pats tikrai nemušė. Papildomos įtariamojo apklausos metu jis jau nurodė, jog priėjęs prie lovoje gulinčio E. K. sudavė jam vieną kartą kumščiu į šoną. Po to matė, kaip A. B. judino E. K. (1 t., 87, 88 b. l.). Iš dalies kaltu prisipažino bei tą patį jis nurodė ir kitos įtariamojo apklausos metu (1 t. 91-92 b. l.). Tačiau teisme nagrinėjant kardomosios priemonės suėmimo skyrimo klausimą A. G. jau teigė, kad nieko nedarė, prie E. K. net nepriėjo (1 t., 95 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu A. G. irgi prieštaringai aiškino reikšmingas bylai aplinkybes. Iš pradžių jis parodė, kad lovoje gulintį E. K. pajudino, nes norėjo pažiūrėti, gal matytas. Po to teigė, kad sudavė jam į šoną nestipriai, kad pažiūrėtų, kas tai per žmogus. Dar toliau parodė, kad „to žmogaus nemušė, tik buvo prie jo priėjęs“. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis dar kitaip aiškina įvykio aplinkybes. Nuolat tvirtinęs, kad matė tik kaip A. B. judino E. K., skunde nurodo, jog matė, kaip A. B. bandė prikelti lovoje gulintį E. K. ir jį mušė. Jis pats nukentėjusiajam sudavė į šoną, manydamas, kad šis apsimeta ir nesikelia.

A. G. turi teisę duoti bet kokius, taip pat ir melagingus, parodymus. Juos turi įvertinti teismas ir padaryti dėl jų išvadas. Tokius nuteistojo parodymus kolegija vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi juos paneigia kiti teisme išnagrinėti įrodymai (liudytojos V. G. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada).

Abu apeliantai skunduose atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. S. parodymus apie tai, kad E. K. buvo spardomas gulintis ant grindų. Gynėja, remdamasi šio liudytojo parodymais, daro prielaidą, kad E. K. spardomas buvo jau po to, kai A. G. buvo išėjęs iš buto ir kad būtent tada nukentėjusiajam galėjo būti padaryti mirtini sužalojimai.

Šie apeliantų argumentai taip pat nepagrįsti. Liudytojo V. S. parodymus teismas visiškai pagrįstai atmetė, nes jie yra ne tik prieštaringi, bet neatitinkantys kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. iš pradžių parodė, kad E. K. niekas nemušė. Vėliau jau tvirtino, kad matė, kaip ant grindų gulintį E. K. kojomis spardė A. B., du kartus įspirdamas į krūtinės ląstą (1 t., 47-48, 49 b. l.). Teisme iš pradžių šis liudytojas teigė, kad nei V. B., nei A. G. nepažįsta, o pats pas V. B. visai nebuvo. Tik perskaičius teisme jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jau pripažino, kad ne tik įvykio dieną pas V. B. girtavo, bet ir kurį laiką pas jį gyveno. Jis nurodė, kad E. K. tądien atėjo pas V. B. pernakvoti, jie išgėrė ir E. K. užmigo ant grindų prie sofos. Matė, kaip A. B. porą kartų spyrė E. K., gulinčiam ant grindų, bet ne lovoje. Teigė, kad A. G. tą vakarą iš viso nebuvo V. B. bute.

Tokie liudytojo V. S. parodymai neatitinka ne tik liudytojos V. G., bet ir paties nuteistojo parodymų apie tai, kad E. K. visą laiką gulėjo lovoje. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad E. K. būtų užmigęs ant grindų šalia lovos. Visi liudytojai patvirtino ir A. G. buvimo V. B. namuose faktą. Be to, liudytojo V. S. parodymų neatitinka ir objektyvūs bylos duomenys (specialisto išvada). Joje nurodyta, kad, be sužalojimų galvoje, E. K. buvo padaryti sužalojimai tik dešinėje plaštakoje, kairėje blauzdoje ir 9 šonkaulio lūžimas. Tuo tarpu šis liudytojas teigė, kad A. B. tik du kartus spyrė į krūtinės ląstą. Kolegijos nuomone, liudytojo V. S. parodymus teismas pagrįstai atmetė, padaręs išvadą, kad jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Esant nepatikimiems ir bylos aplinkybių neatitinkantiems V. S. parodymams, yra niekuo nepagrįsta ir gynėjos versija, kad E. K. galėjo būti spardomas A. G. jau išėjus iš buto.

Kad A. G. su A. B. nukentėjusįjį sumušė ir mirtinai sužalojo kaltinime nurodytu laiku, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada (1 t., 11-16 b. l.). Joje konstatuota, kad E. K. mirtis įvyko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, į skilvelius, galvos smegenų sumušimo. Mirtis galėjo įvykti 24-36 val. iki tyrimo pradžios. Specialisto išvados 4.1 punkte išvardinti sužalojimai E. K. galvoje, t. y. nubrozdinimai ir kraujosruvos kaktoje, kairiame smilkinyje, žande, nosyje, pakaušio minkštuose audiniuose, raumenyse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį bei kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties sumušimas yra padaryti kietais bukais daiktais mažiausiai 5 smūgių pasekoje apie 6 val. iki mirties. Tai visiškai atitinka kaltinime nurodytą E. K. sumušimo laiką ir sužalojimų padarymo mechanizmą.

Nors byloje neabejotinai nustatyta, kad E. K. smūgius į galvos sritį sudavė ne tik A. G., bet ir A. B., nustatyti, nuo kieno suduotų smūgių buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai, nėra galimybės. Todėl už savo veiksmus, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, privalo atsakyti visi mirtį sukėlusius sužalojimus padarę asmenys. Specialisto išvada dėl mirties priežasties (nuo galvoje padarytų sužalojimų visumos) leidžia daryti vienintelę išvadą, kad tarp nukentėjusiojo mirties ir abiejų smūgius į galvą sudavusių A. G. ir A. B. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, kuris taip pat teisingai konstatavo, jog E. K. sumušė ir mirtį sukėlusius sužalojimus bendrais veiksmais padarė A. G. su A. B.. Tačiau nuosprendyje nurodydamas, kad A. G. E. K. nužudė veikdamas bendrininkų grupe su A. B., padarė išvadą, neatitinkančią bylos aplinkybių.

BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ar sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Iš pačios šio įstatymo formuluotės matosi, kad bendrininkavimui būdinga tai, jog darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Bendrininkavimo subjektu gali būti pripažintas tik tas bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvaujantis fizinis asmuo, kuris yra sulaukęs amžiaus, nuo kurio yra galima baudžiamoji atsakomybė už jo konkrečiai padarytą (daromą) nusikalstamą veiką bei pakaltinamas, t. y. sugebantis suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, arba ribotai pakaltinamas, t. y. negalintis visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų asmuo.

Atlikus stacionarinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, jos akte (4 t., 108-113 b. l.) trijų ekspertų komisija konstatavo, kad A. B. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiame akte taip pat konstatuota, kad A. B. ir baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo tuo pačiu lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. B. būtina taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones.

Šios ekspertizės akto išvados jokių abejonių nekelia. Jos buvo ištirtos bei įvertintos ir pirmosios instancijos teismo, kuris tos pačios dienos, t. y. 2012 m. spalio 25 d. nutartimi pripažinęs, jog A. B. uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Taigi, minėto ekspertizės akto išvados patvirtina, kad A. B. yra nepakaltinamas, toks jis buvo ir nusikalstamos veikos padarymo metu. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje pats teismas nurodė, kad A. G. veikė bendrininkų grupe su nepakaltinamu asmeniu A. B.. Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad A. B. negali būti nusikaltimo subjektu, o tuo pačiu ir bendrininkavimo subjektu.

Dėl to nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama aplinkybė, kad A. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe. Tokiu būdu byloje yra nustatyta, kad A. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su nepakaltinamu asmeniu A. B., tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius kumščiais gulinčiam E. K. į galvą, tuo bendrais su A. B. veiksmais padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, kairiame smilkinyje, ausyje, skruoste, žande, poodines kraujosruvas kairėje ausyje – smilkinyje, kraujosruvas kaktos, kairio antakio lanko – akiduobės skruosto, kairio žando, smilkinio, pakaušio minkštuose audiniuose, raumenyse, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties sumušimą. Nuo galvos sumušimo, lydimo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų apie kairį pusrutulį, į skilvelius, galvos sumušimo, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju ir krešuliais, susikaupusiais po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį pusrutulį, galvos smegenų kairio pusrutulio dislokacija į dešinę su skilvelių suspaudimu, antrinėmis kraujosruvomis smilkininėje skiltyje, tilte, E. K. 2011 m. sausio 18 d. mirė.

Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose bausmės dydžio klausimo neginčija. Todėl nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka netikrinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nuta r i a:

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad A. G. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe su nepakaltinamu asmeniu A. B..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.