Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-2-312/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-31
Bylos Nr.: 1A-2-312/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-10011-2014-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Jurgita Kolyčienė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: A. M., UAB „M.“
Advokatai: Julija Jankoitė, Daina Senapėdienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-312/2023Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10011-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.1; 1.2.18.10; 1.2.18.11; 1.2.29.1.3; 2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Pauliaus Veršekio,

Sekretoriaujant Aistei Bareikei, Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Songailai,nuteistajam A. M. ir jo gynėjai advokatei Julijai Jankoitei,nuteistosios UAB „M.“ gynėjui advokatui Linui Belevičiui,civilinio ieškovo atstovui Jonui Želviui,ekspertams P. K. (P. K.), A. C.,specialistui M. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir nuteistosios UAB „M.“, atstovaujamos advokatės Dainos Senapėdienės (toliau tekste – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 300 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė; taip pat pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 250 MGL dydžio bauda; taip pat pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 500 MGL dydžio bauda, taip pat pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, skirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 50 MGL dydžio, t. y. 1883 Eur bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

UAB „M.“ pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 1500 MGL dydžio bauda, taip pat pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1000 MGL dydžio bauda, taip pat pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1500 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir UAB „M.“ paskirta subendrinta bausmė – 1500 MGL, t. y. 56 490 Eur dydžio bauda. UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Visiškai patenkintas civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys ir iš UAB „M.“ valstybės naudai priteista 1 222 901 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. M. nuteistas už tai, kad 2006-2014 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagamino netikrus dokumentus bei juos panaudojo, dėl ko buvo padaryta didelės žalos Lietuvos valstybės biudžetui, o būtent:

Po to, A. M. minėtos 2006-09-01 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos pakeitimų Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje bei nenustatytomis priemonėmis pagamintus netikrus dokumentus: Naujosios Zelandijos įmonės „S.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“, Kanados įmonės „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras laikotarpiu nuo 2007-05-28 iki 2014-09-23 suorganizavo reguliarius pinigų pervedimus iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „S.“ banke Lietuvoje, į Naujosios Zelandijos įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „B.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „A.“, ir Kanados įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „L.“, iš viso pervedant 32 502 627,87 Lt (351 000 Lt, 8 477 933,14 Eur ir 999 000,77 Šveicarijos frankų) arba 9 437 737,85 Eur. Įtraukus Naujosios Zelandijos įmonės „S.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“, Kanados įmonės „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, jų pagrindu buvo sumažinti UAB „M.“ mokėtini mokesčiai: 2006 – 2014 metų pelno mokesčio deklaracijose buvo neapskaičiuota ir į biudžetą nesumokėta 3 785 482 Lt arba 1 096 351 Eur pelno mokesčio bei 2006 – 2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose buvo neapskaičiuota ir į biudžetą nesumokėta 436 951 Lt arba 126 550 Eur socialinio mokesčio, dėl ko buvo padaryta didelės – 4 222 433 Lt (3 785 482 Lt + 436 951 Lt) arba 1 222 901 Eur (1 096 351 Eur + 126 550 Eur) dydžio – žalos Lietuvos valstybės biudžetui.

Tokiu būdu A. M. pagamino netikrus dokumentus: 2006-09-01 paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei jos pakeitimus Nr. (duomenys neskelbtini) bei panaudojo netikrus dokumentus: 2006-09-01 paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), jos pakeitimus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Naujosios Zelandijos įmonės „S.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“, Kanados įmonės „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras, dėl ko buvo padaryta didelės – 1 222 901 Eur – žalos Lietuvos valstybės biudžetui.

Šiais veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje.

2. Taip pat A. M. nuteistas už tai, kad 2010-2015 metais, siekdamas išvengti 2006-2014 metų mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „M.“ pelną ir jo naudojimą į UAB „M.“ 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijas bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

A. M., laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2015-12-31, būdamas įmonės UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas savo žinioje įmonės turtą bei teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, kurio veikla yra informacinių technologijų paslaugų teikimas, turėdamas įsipareigojimus įmonės turtą naudoti pagal paskirtį vykdant paslaugų teikimą, turėdamas tikslą išvengti 2006-2014 metų UAB „M.“ privalomo sumokėti į valstybės biudžetą 3 785 482 Lt arba 1 096 351 Eur pelno mokesčio, per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamo veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, 2006-2014 m. neteisėtai pripažino sąnaudomis 51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur (2006 m. – 4 851 184 Lt arba 1 405 000 Eur, 2007 m. – 8 096 816 Lt arba 2 345 000 Eur, 2008 m. – 7 147 296 Lt arba 2 070 000 Eur, 2009 m. – 1 346 592 Lt arba 390 000 Eur, 2010 m. – 6 066 570 Lt arba 1 757 000,11 Eur, 2011 m. – 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur, 2012 m. – 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur, 2013 m. – 6 134 935 Lt arba 1 776 799,98 Eur, 2014 m. – 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur) sumą pagal įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ vardu įformintas sąskaitas – faktūras, neturinčias juridinės galios, įtraukė šią 51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur sąnaudų sumą į 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 11 straipsnio 4 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatas:

Dėl nepagrįstai 4 851 184 Lt arba 1 405 000 Eur padidintų 2006 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2006 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 596 597 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 4 851 184 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 5 447 781 Lt (596 597 Lt + 4 851 184 Lt) suma; 48-oje eilutėje „Mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas – pelnas“ nurodė 746 941 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 4 851 184 Lt sąnaudų, deklaracijos 48-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 5 598 125 Lt (746 941 Lt + 4 851 184 Lt) suma; deklaracijos 56-oje eilutėje „Apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas PMĮ 11 str. nustatyta tvarka“ nurodė 512 541 Lt, tačiau deklaracijos 56-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 5 363 725 Lt (512 541 Lt + 4 851 184 Lt) suma, 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 76 881 Lt, o turėjo būti nurodyta 804 559 Lt pelno mokesčio suma, 75 eilutėje „Pelno mokesčio skirtumas, mokėtinas į biudžetą“ nurodė 76 881 Lt, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2006 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 277 950 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 526 609 Lt (804 559 Lt – 277 950 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-09-10 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 449 728 Lt (526 609 Lt – 76 881 Lt) arba 130 250 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2006 metus.

Dėl nepagrįstai 8 096 816 Lt arba 2 345 000 Eur padidintų 2007 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2007 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė (-454 761 Lt), tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 8 096 816 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 7 642 055 Lt ((-454 761 Lt) + 8 096 816 Lt) suma; 48-oje eilutėje „Mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas – pelnas“, 56-oje eilutėje „Apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas PMĮ 11 str. nustatyta tvarka“ nurodė 370 578 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 8 096 816 Lt sąnaudų, deklaracijos 48-oje eilutėje, 56-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 8 467 394 Lt (370 578 Lt + 8 096 816 Lt) suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 55 587 Lt, o turėjo būti nurodyta 1 270 109 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2007 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 336 457 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 933 652 Lt (1 270 109 Lt – 336 457 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-10-01 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 878 065 Lt (933 652 Lt – 55 587 Lt) arba 254 305 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2007 metus

Dėl nepagrįstai 7 147 296 Lt arba 2 070 000 Eur padidintų 2008 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2008 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 747 329 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 7 147 296 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 7 894 625 Lt (747 329 Lt + 7 147 296 Lt) suma; 48-oje eilutėje „Mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas – pelnas“, 56-oje eilutėje „Apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas PMĮ 11 str. nustatyta tvarka“ nurodė 749 830 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 7 147 296 Lt sąnaudų, deklaracijos 48-oje eilutėje, 56-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 7 897 126 Lt (749 830 Lt + 7 147 296 Lt) suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 112 475 Lt, o turėjo būti nurodyta 1 184 569 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2008 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 740 435 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 444 134 Lt (1 184 569 Lt – 740 435 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-10-01 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 331 659 Lt (444 134 Lt – 112 475 Lt) arba 96 055 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2008 metus.

Dėl nepagrįstai 1 346 592 Lt arba 390 000 Eur padidintų 2009 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2009 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 63 927 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 1 346 592 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 1 410 519 Lt (63 927 Lt + 1 346 592 Lt) suma; 56-oje eilutėje „Apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas PMĮ 11 str. nustatyta tvarka“ nurodė 239 286 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 1 346 592 Lt sąnaudų, deklaracijos 56-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 1 585 878 Lt (239 286 Lt + 1 346 592 Lt) suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 47.857 Lt, o turėjo būti nurodyta 317 175 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2009 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 134 659 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 182 516 Lt (317 175 Lt – 134 659 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-10-01 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 134 659 Lt (182 516 Lt – 47 857 Lt) arba 39 000 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2009 metus.

Dėl nepagrįstai 6 066 570 Lt arba 1 757 000 Eur padidintų 2010 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2010 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 125 024 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 066 570 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 191 594 Lt (125 024 Lt + 6 066 570 Lt) suma; 56-oje eilutėje „Apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas PMĮ 11 str. nustatyta tvarka“ nurodė 139 547 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6.066.570 Lt sąnaudų, deklaracijos 56-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 206 117 Lt (139 547 Lt + 6 066 570 Lt) suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 20.932 Lt, o turėjo būti nurodyta 930 918 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2010 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 67.138 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 863 780 Lt (930 918 Lt – 67 138 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2011-05-30 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 842 848 Lt (863 780 Lt – 20 932 Lt) arba 244 106 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2010 metus.

Dėl nepagrįstai 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur padidintų 2011 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2011 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 671 345 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 007 872 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 679 217 Lt (671 345 Lt + 6 007 872 Lt) suma; 88-oje eilutėje „Apskaičiuota apmokestinamojo pelno suma“ nurodė 487 814 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 007 872 Lt sąnaudų, deklaracijos 88-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 495 686 Lt (487 814 Lt + 6 007 872 Lt) suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 73 172 Lt, o turėjo būti nurodyta 974 353 Lt (t. y. 901 181 Lt didesnė) pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2011 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 1 304 339 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, nustatyta, kad UAB „M.“ pelno mokestis už 2011 metus nebuvo sumažintas (901 181 Lt – 1 304 339 Lt = - 403 158 Lt).

Dėl nepagrįstai 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur padidintų 2012 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2012 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 157 544 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 007 872 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 165 416 Lt (157 544 Lt + 6 007 872 Lt) suma; 88-oje eilutėje „Apskaičiuota apmokestinamojo pelno suma“ nurodė 0 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 007 872 Lt sąnaudų, deklaracijos 88-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 007 872 Lt suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 0 Lt, o turėjo būti nurodyta 901 181 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2011 m. apskaičiuoto ir sumokėto į biudžetą pelno mokesčio prie pajamų šaltinio likutį 403 158 Lt bei 2012 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 383 561 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 114 462 Lt (901 181 Lt – 403158 Lt – 383 561 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2013-09-12 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 114 462 Lt arba 33 150 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2012 metus.

Dėl nepagrįstai 6 134 935 Lt arba 1 776 800 Eur padidintų 2013 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2013 metus 1-oje eilutėje „Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (įrašoma iš pelno (nuostolių) ataskaitos atitinkamos eilutės)“ nurodė 415 118 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 134 935 Lt sąnaudų deklaracijos 1-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 550 053 Lt (415 118 Lt + 6 134 935 Lt) suma; 88-oje eilutėje „Apskaičiuota apmokestinamojo pelno suma“ nurodė 165 017 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 134 935 Lt sąnaudų, deklaracijos 88-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 299 952 Lt (165 017 Lt + 6 134 935 Lt) suma; 57-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 69-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 73-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 24 753 Lt, o turėjo būti nurodyta 944 993 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2013 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 346 101 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 598 892 Lt (944 993 Lt – 346 101 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2014-06-02 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 574 139 Lt (598 892 Lt – 24 753 Lt) arba 166 282 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2013 metus.

Dėl nepagrįstai 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur padidintų 2014 metų sąnaudų (pardavimo savikainos) ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2014 metus 19-oje eilutėje „Pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuotas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą“ nurodė (-1 367 552 Lt), tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 007 872 Lt sąnaudų deklaracijos 19-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 4 640 320 Lt ((-1 367 552) Lt + 6 007 872 Lt) suma; 48-oje eilutėje „Apmokestinamasis pelnas pagal PMĮ 11 str.“ nurodė 564 491 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 6 007 872 Lt sąnaudų, deklaracijos 48-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 6 572 363 Lt (564 491 Lt + 6 007 872 Lt) suma; 55-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma“, 59-oje eilutėje „Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“, 62-oje eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nurodė 84 674 Lt, o turėjo būti nurodyta 985 855 Lt pelno mokesčio suma, tačiau, įvertinus UAB „M.“ 2014 m. apskaičiuotą ir sumokėtą į biudžetą 441 259 Lt pelno mokesčio prie pajamų šaltinio sumą, turėjo būti nurodyta 544 596 Lt (985 855 Lt – 441 259 Lt) pelno mokesčio suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2015-06-01 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 459 922 Lt (544 596 Lt – 84 674 Lt) arba 166 282 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ pelno mokestį už 2014 metus.

Taip pat A. M. 2006-2010 metais per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamo veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, dėl neteisėtai sumažinto 2006-2007 m. apmokestinamojo pelno 12 948 000 Lt (2006 m. – 4 851 184 Lt, 2007 m. – 8 096 816 Lt) 2006 – 2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose nedeklaravo ir nesumokėjo 436 951 Lt arba 126 550 Eur socialinio mokesčio, tuo pažeidė Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas:

Dėl nepagrįstai 4 851 184 Lt arba 1 405 000 Eur padidintų 2006 metų sąnaudų ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės socialinio mokesčio deklaracijos už 2006 metus 9-oje eilutėje „Mokesčio bazė“ nurodė 512 541 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 4 851 184 Lt sąnaudų deklaracijos 9-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 5 363 725 Lt (512 541 Lt + 4 851 184 Lt) suma; 13-oje eilutėje „Mokesčio suma“, 15 eilutėje „Mokesčio skirtumas, mokėtinas į biudžetą“ nurodė 20 502 Lt, tačiau turėjo būti nurodyta 214 549 Lt suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-09-10 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 194 047 Lt (214 549 Lt – 20 502 Lt) arba 56 200 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ socialinį mokestį už 2006 metus.

Dėl nepagrįstai 8 096 816 Lt arba 2 345 000 Eur padidintų 2007 metų sąnaudų ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės socialinio mokesčio deklaracijos už 2007 metus 9-oje eilutėje „Mokesčio bazė“ nurodė 370 578 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 8 096 816 Lt sąnaudų deklaracijos 9-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 8 467 394 Lt (370 578 Lt + 8 096 816 Lt) suma; 13-oje eilutėje „Mokesčio suma“, 15 eilutėje „Mokesčio skirtumas, mokėtinas į biudžetą“ nurodė 11 117 Lt, tačiau turėjo būti nurodyta 254 021 Lt suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-10-01 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 242 904 Lt (254 021 Lt – 11 117 Lt) arba 70 350 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ socialinį mokestį už 2007 metus.

Tokiu būdu A. M. 2010 – 2015 metais per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamo veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „M.“ pelną ir jo naudojimą bei socialinį mokestį į UAB „M.“ 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijas bei jas pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu UAB „M.“ naudai išvengdamas mokėtino į valstybės biudžetą 3 785 482 Lt arba 1 096 351 Eur pelno mokesčio ir 436 951 Lt arba 126 550 Eur socialinio mokesčio, t. y. iš viso 4 222 433 Lt (3 785 482 Lt + 436 951 Lt) arba 1 222 901 Eur (1 096 351 Eur + 126 550 Eur) mokesčių, dėl ko buvo padaryta didelės – 1 222 901 Eur – žalos Lietuvos valstybės biudžetui.

Šiais veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija).

3. Taip pat A. M. nuteistas už tai, kad 2006 – 2014 metų laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaulingai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, o būtent: A. M., laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2015-12-31 būdamas įmonės UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas savo žinioje įmonės turtą bei teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, kurio veikla yra informacinių technologijų paslaugų teikimas, turėdamas įsipareigojimus įmonės turtą naudoti pagal paskirtį vykdant paslaugų teikimą, pagal užsienio įmonių „S.“, „S.“ bei „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras, kuriomis buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos tarp UAB „M.“ ir užsienio įmonių „S.“, „S.“ bei „S.“ už 51 667 009 Lt sumą, t. y. dokumentus, kurių turinys neatitinka tikrovės, per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamos veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, padarė įrašus 2006-2014 metų pelno mokesčių deklaracijose 2010-2015 metais ir 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose 2010 metais, pateiktose Vilniaus apskrities VMI, bei UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registruose ir tokiu būdu pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 13 straipsnio 3 dalies reikalavimą: „Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų“. Taip pat A. M. pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas (galiojo iki 2012-12-31): „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, (redakcija nuo 2013-01-01 pagal 2012-04-24 įstatymą Nr. XI-1988) „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, kadangi ūkinės operacijos realiai tarp UAB „M.“ ir įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ neįvyko ir pagal įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ vardu įformintas tikrovės neatitinkančias sąskaitas – faktūras UAB „M.“ lėšos (51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur) buvo nepagrįstai pervestos iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke Lietuvoje, į Naujosios Zelandijos įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „B.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „A.“, ir Kanados įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „L.“, o tokių pavedimų duomenys buvo įrašyti į pateiktas Vilniaus apskrities VMI 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir į UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registrus, taip pat tokių pavedimų duomenys buvo įrašyti į pateiktas Vilniaus apskrities VMI 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijas, tuo iškreipiant duomenis apie UAB „M.“ turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

Tokiu būdu A. M. 2006 – 2014 metų laikotarpiu, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaulingai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

Šiais veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

4. Taip pat A. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio mėnesį dėl neatsargumo Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, o būtent: A. M., laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2015-12-31 būdamas įmonės UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas savo žinioje įmonės turtą bei teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB „M.“ 2006-2014 metų buhalterinės apskaitos registrų bei pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, tuo pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio nuostatų: 1) „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ (galiojo iki 2008-08-31) / „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ (galioja nuo 2008-09-01 pagal 2008-07-03 įstatymą Nr. X-1679); 2) „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ (galiojo iki 2008-08-31) „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ (galioja nuo 2008-09-01 (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1679 redakcija)), todėl nėra galimybės nustatyti, ar visos UAB „M.“ ūkinės operacijos, susijusios su turtu ir įsipareigojimais buvo apskaitytos ir/ar teisingai atvaizduotos metinėse 2006-2014 metų finansinėse ataskaitose, bei iš dalies negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

Tokiu būdu A. M. 2014 m. gruodžio mėnesį, Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, dėl neatsargumo įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

Šiais veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

5. UAB „M.“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nuteista už tai, kad, atstovaujama direktoriaus A. M., kuris turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui – UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, 2006-2014 metais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, dėl ko buvo padaryta didelės žalos Lietuvos valstybės biudžetui, o būtent:

Po to A. M. pagal minėtos 2006-09-01 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos pakeitimų Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje bei nenustatytomis priemonėmis pagamintus dokumentus: Naujosios Zelandijos įmonės „S.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“, Kanados įmonės „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras laikotarpiu nuo 2007-05-28 iki 2014-09-23 suorganizavo reguliarius pinigų pervedimus iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „S.“ banke Lietuvoje, į Naujosios Zelandijos įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „B.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „A.“, ir Kanados įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „L.“, iš viso pervedant 32 502 627,87 Lt (351 000 Lt, 8 477 933,14 Eur ir 999 000,77 Šveicarijos frankų) arba 9 437 737,85 Eur. Įtraukus Naujosios Zelandijos įmonės S.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“, Kanados įmonės „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras į UAB „M.“ buhalterinė apskaitą, jų pagrindu buvo sumažinti UAB „M.“ mokėtini mokesčiai: 2006 – 2014 metų pelno mokesčio deklaracijose buvo neapskaičiuota ir į biudžetą nesumokėta 3 785 482 Lt arba 1 096 351 Eur pelno mokesčio bei 2006 – 2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose buvo neapskaičiuota ir į biudžetą nesumokėta 436 951 Lt arba 126 550 Eur socialinio mokesčio, dėl ko buvo padaryta didelės – 4 222 433 Lt (3 785 482 Lt + 436 951 Lt) arba 1 222 901 Eur (1 096 351 Eur + 126 550 Eur) dydžio žalos Lietuvos valstybės biudžetui.

Tokiu būdu A. M. pasirašydamas suklastojo tikrus dokumentus: 2006-09-01 paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos pakeitimus Nr. (duomenys neskelbtini) bei panaudojo suklastotus tikrus dokumentus: 2006-09-01 paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), jos pakeitimus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Naujosios Zelandijos įmonės „S.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“, Kanados įmonės „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras, dėl ko buvo padaryta didelės – 1 222 901 Eur žalos Lietuvos valstybės biudžetui.

Šiais veiksmais UAB „M.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

6. Be to, UAB „M.“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nuteista už tai, kad, atstovaujama direktoriaus A. M., kuris turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui – UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, 2010-2015 metais, siekdamas išvengti 2006-2014 metų mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „M.“ pelną ir jo naudojimą į UAB „M.“ 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijas bei jas pateikė valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

Taip pat, A. M., 2006-2010 metais per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamo veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, dėl neteisėtai sumažinto 2006-2007 m. apmokestinamojo pelno 12 948 000 Lt (2006 m. – 4 851 184 Lt, 2007 m. – 8 096 816 Lt) 2006 – 2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose nedeklaravo ir nesumokėjo 436 951 Lt arba 126 550 Eur socialinį mokesčio, tuo pažeidė Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas:

Dėl nepagrįstai 8 096 816 Lt arba 2 345 000 Eur padidintų 2007 metų sąnaudų ir sumažinto apmokestinamojo pelno, UAB „M.“ Metinės socialinio mokesčio deklaracijos už 2007 metus 9-oje eilutėje „Mokesčio bazė“ nurodė 370 578 Lt, tačiau dėl leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirtų 8 096 816 Lt sąnaudų deklaracijos 9-oje eilutėje turėjo būti įrašyta 8 467 394 Lt (370 578 Lt + 8 096 816 Lt) suma; 13-oje eilutėje „Mokesčio suma“, 15 eilutėje „Mokesčio skirtumas, mokėtinas į biudžetą“ nurodė 11 117 Lt, tačiau turėjo būti nurodyta 254 021 Lt suma, bei šią deklaraciją su įrašytais žinomai neteisingais duomenimis 2010-10-01 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu 242 904 Lt (254 021 Lt – 11 117 Lt) arba 70.350 Eur sumažindamas valstybės biudžetui mokėtiną UAB „M.“ socialinį mokestį už 2007 metus.

Šiais veiksmais UAB „M.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija).

7. Be to, UAB „M.“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nuteista už tai, kad, atstovaujama direktoriaus A. M., kuris turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui – UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, 2006 – 2014 metų laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaulingai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

A. M., laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2015-12-31 būdamas įmonės UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas savo žinioje įmonės turtą bei teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, kurio veikla yra informacinių technologijų paslaugų teikimas, turėdamas įsipareigojimus įmonės turtą naudoti pagal paskirtį vykdant paslaugų teikimą, pagal užsienio įmonių „S.“, „S.“ bei „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras, kuriomis buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos tarp UAB „M.“ ir užsienio įmonių „S.“, „S.“ bei „S.“ už 51 667 009 Lt sumą, t. y. dokumentus, kurių turinys neatitinka tikrovės, per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamos veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, padarė įrašus 2006-2014 metų pelno mokesčių deklaracijose 2010-2015 metais ir 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose 2010 metais, pateiktose Vilniaus apskrities VMI, bei UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registruose ir tokiu būdu pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 3 dalies reikalavimą: „Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų“. Taip pat A. M. pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas (galiojo iki 2012-12-31): „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, (redakcija nuo 2013-01-01 pagal 2012-04-24 įstat. Nr.XI-1988) „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, kadangi ūkinės operacijos realiai tarp UAB „M.“ ir įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ neįvyko ir pagal įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ vardu įformintas tikrovės neatitinkančias sąskaitas – faktūras UAB „M.“ lėšos (51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur) buvo nepagrįstai pervestos iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke Lietuvoje, į Naujosios Zelandijos įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „B.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „A.“, ir Kanados įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „L.“, o tokių pavedimų duomenys buvo įrašyti į pateiktas Vilniaus apskrities VMI 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir į UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registrus, taip pat tokių pavedimų duomenys buvo įrašyti į pateiktas Vilniaus apskrities VMI 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijas, tuo iškreipiant duomenis apie UAB „M.“ turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

Šiais veiksmais UAB „M.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje.

8. Be to, UAB „M.“ į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), buvo kaltinama tuo, kad, atstovaujama direktoriaus A. M., kuris turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui – UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2006-01-01 ir ne vėliau kaip 2014-12-31, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, aplaidžiai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, įstatymų nustatytą laiką neišsaugojo UAB „M.“ 2006-2014 metų buhalterinės apskaitos dokumentų, o būtent:

A. M., laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2015-12-31 būdamas įmonės UAB „M.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas savo žinioje įmonės turtą bei teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, kaip UAB „M.“ vadovas nepatvirtino dokumentų saugojimo tvarkos bei įstatymų nustatytą laiką, neišsaugojo UAB „M.“ 2006-2014 metų buhalterinės apskaitos dokumentų: registrų bei pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, tuo pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. nuostatų: 1) „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ (galiojo iki 2008-08-31) / „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ (galioja nuo 2008-09-01 pagal 2008-07-03 įstat. Nr. X-1679); 2) „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ (galiojo iki 2008-08-31) / „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ (galioja nuo 2008-09-01 (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1679 redakcija)), todėl nėra galimybės nustatyti, ar visos UAB „M.“ ūkinės operacijos, susijusios su turtu ir įsipareigojimais buvo apskaitytos ir/ar teisingai atvaizduotos metinėse 2006-2014 metų finansinėse ataskaitose, bei iš dalies negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus. Tokiu būdu A. M., Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, aplaidžiai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, įstatymų nustatytą laiką neišsaugojo UAB „M.“ 2006-2014 metų buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

Šiais veiksmais UAB „M.“ buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

9. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. ir nuteistoji UAB „M.“, atstovaujama advokatės Dainos Senapėdienės, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį dalyje dėl A. M. ir UAB „M.” nuteisimo, ir priimti šioje dalyje naują nuosprendj, kuriuo A. M. išteisinti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį, UAB „M.“ išteisinti pagal 300 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį, kadangi nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį UAB „M.“ dėl 1 222 901 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

10. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. M. ir UAB „M.“ atžvilgiu, pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančias teisės normas, tokiu būdu padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį jam išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Padaręs esminį BPK pažeidimą, teismas nuosprendį grindė nepagrįstomis ir neteisingomis išvadomis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatuodamas, kad A. M. ir UAB „M.“ padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus ir jų kaltė visiškai įrodyta. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus - neatskleidė jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, nepalygino tarpusavyje, nesusiejo į vieningą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų tarp jų, esminių byloje esančių gynybos įrodymų net neįvertino. Savo išvadas teismas grindė nieko neparemtomis prielaidomis ir spėjimais, pirmenybę teikdamas valstybės kaltintojo pozicijai.

Dėl BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

11. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, A. M. ir UAB „M.“ pripažindamas kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo, išvadą, jog sutartis, jos pakeitimai ir sąskaitos - faktūros yra suklastoti, kadangi realiai nei „S.“, nei „S.“, nei „S.“ (toliau – ir „S.“) sutartyje numatytos bendros numeracijos valdymo platformos licencijos bei sutartyje numatytų paslaugų UAB „M.“ nesuteikė, padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo normas.

12. Pažymima, jog teisminio nagrinėjimo metu A. M. davė nuoseklius ir išsamius parodymus, kuriuose paaiškino sutarties ir kitų su ja susijusių dokumentų atsiradimo bei vykdymo aplinkybes, tačiau teismas nepagrįstai jo parodymus atmetė.

13. Teismas, daug dėmesio nuosprendyje skyręs tarp UAB „M.“ ir „T.“ sudarytų 2004 m. liepos 6 d. Komandinio susitarimo, 2005 m. sausio 31 d. Susitarimo dėl programinės įrangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bei Darbų ataskaitos prie šio susitarimo turiniui, nepagrįstai nurodė, kad UAB „M.“ paslaugas (duomenys neskelbtini) teikė naudodamasis išimtinai iš „T.“ gauta programine įranga.

14. Pirma, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB „M.“ programinę įrangą tinkamam paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimui pirko ne tik iš „T.“ ir „S.“ įmonių, bet ir kitų tiekėjų. Pavyzdžiui, dėl bendros paskirties programinės įrangos UAB „M.“ sudarė 2006 m. vasario 28 d. licencinę sutartį su „O.“, pagal kurią įsigijo duomenų bazių valdymo sistemos 4 vnt. procesoriaus tipo licencijas su telkinio opcija (sinchronizavimas, realaus laiko klasterizavimas, resursų apjungimas). Šios sutarties realumo niekas nekvestionuoja. Jos egzistavimas vienareikšmiškai paneigia teismo išvadas apie tai, kad „T.“ buvo vienintelis programinės įrangos UAB „M.“ tiekėjas ir jo programinės įrangos visiškai pakako paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimui.

Šalies argumentai

15. Antra, iš „T.“ įsigytos programinės įrangos tikrai nebuvo pakankama efektyviam ir kokybiškam paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimui. Praktiškai „T.“ programinėje įrangoje (NPAS) duomenys apie abonementų numerius buvo fiksuojami tokia tvarka: (i) lentelėje buvo užfiksuota informacija apie numeracijos planus (Pvz.: (duomenys neskelbtini) ir t.t., tokiu pat principu (duomenys neskelbtini) ir kt.); (ii) po numerio perkėlimo UAB „M.“ darbuotojai rankiniu būdu darydavo pakeitimus lentelėje, kas labai komplikavo darbo efektyvumą ir didino klaidų atsiradimo tikimybę. Dėl šios priežasties jau po devynių tokio neefektyvaus darbo mėnesių UAB „M.“ savo veikloje pradėjo naudoti „S.“ įmonių programinę įrangą, kuri buvo reikalinga NPAS (fiksuoto ir judriojo telefono ryšio numerio perkėlimo veiklos procesai, informacijos, apie vykstančius telefono ryšio numerių perkėlimo procesus, pateikimo veiklos bei statistinių ataskaitų paruošimo veiklos procesai), bei iš dalies Nerilas (reagavimo į NPAS perkeltą numerį veiklos, reagavimo į pranešimus apie tinklo teikimo veiklą bei teisių naudoti numerius pakeitimo veiklos procesai) ir AVĖS (įvairių vartotojų, paslaugų tiekėjų registravimas, domeno susieto su numerių skaitmeninio parašu pokyčio registravimas procesų automatizavimui, eliminuojant rankinį darbą). Šias aplinkybes teismui detaliai išdėstė A. M. savo parodymuose. Byloje nėra nei vieno įrodymo, paneigiančio tokius jo parodymus. Teismo samprotavimai apie tai, neva A. M. nepagrindė tokių savo parodymų įrodymais, vertintini kaip reikalavimas įrodyti savo nekaltumą.

16. Trečia, UAB „M.“ paslaugas (duomenys neskelbtini) teikė 2006 - 2015 m. laikotarpiu, kai jau intensyviai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, vykdomi procesiniai veiksmai - kratos, poėmiai ir kt. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai tuo metu rinko visą jiems reikalingą informaciją apie UAB „M.“ veiklą ir turėjo visas galimybes įsitikinti bei įsitikino, kad paslaugos (duomenys neskelbtini) yra teikiamos tinkamai, jokių klausimų dėl paslaugų teikimui naudojamos programinės įrangos jiems nekilo. Kas tik dar kartą patvirtina, kad visa paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimui reikalinga įranga egzistavo ir buvo naudojama.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai atmetė A. M. parodymus dalyje, kurioje jis paaiškino, kad UAB „M.“ darbo optimizavimui reikalingą programinę įrangą jis sukūrė pats. Teismas vadovavosi 2015 m. gruodžio 4 d. raštu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, kuriame A. M. nurodė, kad UAB „M.“ dirba tik penki darbuotojai, todėl įvertinus vien pateikto programinio kodo teksto dalies apimtis matyti, kad UAB „M.“ pats nesukūrė ir niekaip negalėjo sukurti minėtos programinės įrangos platformos, o įsigijo licenciją iš „S.“ įmonių, ir nusprendė, kad A. M. vienas savarankiškai sukurti tokios programinės įrangos irgi nebūtų galėjęs. Akivaizdu, jog šiuo atveju teismas savo išvadas grindė ne įrodymais, o prielaidomis ir spėjimu, neturėdamas jokių faktinių objektyvių duomenų. Tokiu būdu padaryta teismo išvada yra neteisėta, nes padaryta pažeidžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo taisykles ir nepagrįsta, nes aplinkybė, jog penki UAB „M.“ darbuotojai, turintys visai kitas darbo funkcijas (tinkamas ir kokybiškas paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimas) neturėjo nei laiko, nei galimybių ne tik teikti paslaugas (duomenys neskelbtini), bet ir sukurti programinę įrangą, jokiu būdu nereiškia, kad programinės įrangos sukurti negalėjo A. M., kuris paaiškino, jog darė tą ilgą laiko tarpą 2005 - 2006 metais, turėdamas tam tinkamų žinių ir kompetencijos.

18. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė A. M. parodymus dalyje, kurioje jis paaiškino, kad sukūręs programinę įrangą, šią intelektinę nuosavybę perdavė specialiai tam įkurtai „S.“ įmonei. Atmesdamas A. M. paaiškinimus, teismas vadovavosi aplinkybe, jog nei liudytojas I. V., nei „S.“ įmonės nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių A. M. teiginius apie intelektinės nuosavybės perdavimą, tokiu būdu vėl pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą.

19. Teismas, nuosprendyje paminėjęs, kad I. V. nepateikė į bylą dokumentų, patvirtinančių intelektinės nuosavybės perdavimo fakto, neužsiminė ir priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į tai, kad apklausos metu šis liudytojas patvirtino žinantis, jog Jungtinės Karalystės įmonė „S.“ teikė paslaugas kažkokiai Lietuvos įmonei (2016 m. gegužės 17 d. apklausa), taip pat paaiškino teismui, kad teikė teisines paslaugas UAB „M.“, daugiausia tai buvo įvairios teisinės konsultacijos užsienio valstybių mokestinių įstatymų išaiškinimu (2019 m. spalio 14 d. posėdžio garso įrašo 2:20 - 2:50 min.). Ši aplinkybė patvirtina, jog teismas, priimdamas nuosprendį, įrodymus vertino selektyviai ir A. M. bei UAB „M.“ teisinančius nepagrįstai ignoravo.

20. Apeliantų teigimu, teismas neteisingai įvertino liudytojos I. K. parodymus ir padarė niekuo neparemtas išvadas, neva pastaroji „įmonių „S.“ paskirtį galėjo ir turėjo žinoti“. Iš liudytojos I. K. parodymų, duotų teisme metu, matyti, kad ji buvo paskirta vienos iš „S.“ įmonių atstove tik tam tikrų formalumų Lietuvoje atlikimui, o apie įmonės veiklą jai nieko nebuvo žinoma. Atsižvelgiant į tokius liudytojos parodymus, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, tampa akivaizdu, jog I. K. nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti apie „S.“ įmonių veiklą ir paskirtį, todėl aplinkybė, kad liudytoja nežinojo apie intelektinės nuosavybės perleidimą, jokiu būdu nepatvirtina, kad tokio perleidimo nebuvo apskritai.

21. Be to, teismas nuosprendyje neteisingai įvertino vienus svarbiausių duomenų byloje, o būtent: 2015 m. vasario 4 d. ant A4 formato lapų (4 130 vnt.) atspausdinto iš „S.“ įgyto programinio kodo dalies teksto (angl. Hardcopy printout) perdavimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams, specialistų A. C. bei P. K. parodymai, kurie patvirtina, kad remiantis Sutartimi ir jos Pakeitimais UAB „M.“ buvo realiai suteikta licencija naudotis „S.“ įmonėms priklausančia programine įranga, visiškai ignoruodamas faktą, jog apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu specialistas A. C. paaiškino, kad jo duota (citata): „išvada nėra visiškai kategoriška, ta prasme, mes paaiškiname, kad tarkim, kad visiškai kategoriškai neteigiam“ (2020 m. vasario 18 d. posėdžio garso įrašo 9:50 -10:00 min). Jis taip pat nepaneigė, kad jiems tirti perduoti dokumentai galėjo būti programiniu kodu, naudojamu numerio perkėlimui vykdyti, nurodęs (citata): „tikrai negaliu netiriant atsakyti <...> Aš atsakiau, kad negaliu nustatyti (2020 m. vasario 18 d. posėdžio garso įrašo 19:55 min. ir 20:40 min.). O į klausimą ar archyvuotuose failuose irgi galėjo būti programinis kodas atsakė (citata): „Taip, galėjo būti“ (2020 m. vasario 18 d. posėdžio garso įrašo 19:00).

22. Teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai ignoravo ir kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, jog licencija programinei įrangai iš „S.“ įmonių realiai buvo įgyta, o būtent aplinkybė, kad Kanados įmonė „S.“ licenciją yra suteikusi ne tik UAB „M.“, bet ir kitai bendrovei - Bangladešo įmonei I., adresas (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) 2020 m. vasario 20 d. raštą dėl informacijos pateikimo. Taip pat teismas nuosprendyje nepagrįstai ignoravo faktą, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2009 m. pagal papildomai sudarytą susitarimą naudojo įmonės iš „S.“ įsigytą programinę įrangą numeracijos resursų valdymui ir 2011 m. įvedė naują, pažangų numeracijos resursų administravimą.

23. Anot apeliantų, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė A. M. parodymus ir jais nesivadovavo. A. M. parodymai, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (I. V. parodymais, A4 formato lapų (4 130 vnt.) atspausdinto iš S. įgyto programinio kodo dalies teksto (angl. Hardcopy printout) perdavimu, specialistų A. C. bei P. K. išvada, A. C. parodymais teisme, (duomenys neskelbtini) raštu ir kt.) patvirtina, kad tarp UAB „M.“ ir „S.“ įmonių buvo sudaryta licencinė Sutartis. Šia Sutartimi UAB „M.“ buvo suteikta licencija numeracijos valdymo sistemai, kurią sukūrė A. M.. Sistema UAB „M.“ sėkmingai naudojosi nuo Sutarties sudarymo iki 2015 m. pabaigos.

Šalies argumentai

24. Apeliantų vertinimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog A. M. ir UAB „M.“ padarė 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. A. M., būdamas UAB „M.“ direktoriumi, negamino jokių netikrų dokumentų ir jokių netikrų dokumentų neklastojo. Sutartis, jos pakeitimai ir sąskaitos-faktūros - tai realūs dokumentai, kurie sukūrė realius verslo santykius tarp UAB „M.“ ir skirtingų „S.“ įmonių skirtingais laikotarpiais.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

25. A. M. ir UAB „M.“ pripažinti kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo, teismui konstatavus, neva Sutartis, jos pakeitimai ir sąskaitos-faktūros yra suklastoti, kadangi realiai „S.“ įmonės „sutartyje numatytos bendros numeracijos valdymo platformos licencijos bei sutartyje numatytų paslaugų UAB „M.“ nesuteikė“. Tačiau, apeliantų teigimu, iš jau aptartų argumentų ir aplinkybių matyti, kad licencinė Sutartis, sudaryta tarp „S.“ įmonių ir UAB „M.“ buvo reali. Šia Sutartimi UAB „M.“ buvo suteikta licencija numeracijos valdymo sistemai. Sistema UAB „M.“ sėkmingai naudojosi nuo Sutarties sudarymo iki 2015 m. pabaigos. Tokiu būdu konstatuotina, jog A. M., turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, pagrįstai įtraukė į sąnaudas sumas, sumokėtas „S.“ įmonėms pagal licencinę Sutartį už turimą licenciją, pateikė deklaracijas su teisingais duomenimis, todėl nei A. M., nei UAB „M.“ nepadarė ir šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

26. A. M. ir UAB „M.“ pripažinti kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo, teismui konstatavus, jog A. M., turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, 2006 - 2014 metų laikotarpiu Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaulingai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

27. Skunde pažymima, jog apklausos teisme metu specialistė A. M. patvirtino, kad jos duota išvada yra sąlyginė (citata): „dabar jei rašytume, tai pas mus trupučiuką pasikeitė metodika, dabar rašytume su „jeigu““ (2020 m. liepos 9 d. posėdžio 3.20 min). Todėl byloje nustačius, kad UAB „M.“ išlaidos buvo pagrįstos, jos teisėtai apskaitytos buhalterinėje apskaitoje, specialistės išvada apie būtinųjų nusikaltimo padarinių - negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, egzistavimą nepasitvirtina.

28. Iš aukščiau jau aptartų argumentų ir aplinkybių matyti, kad licencinė Sutartis, sudaryta tarp „S.“ įmonių ir UAB „M.“ buvo reali. Šia Sutartimi UAB „M.“ buvo suteikta licencija numeracijos valdymo sistemai. Sistema UAB „M.“ sėkmingai naudojosi nuo Sutarties sudarymo iki 2015 m. pabaigos. Tokiu būdu konstatuotina, jog A. M., turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui UAB „M.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą, pagrįstai įtraukė į sąnaudas sumas, sumokėtas „S.“ įmonėms pagal licencinę Sutartį už turimą licenciją, todėl nei A. M., nei UAB „M.“ nepadarė ir šios jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

29. A. M. pripažintas kaltu dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teismui konstatavus, jog jis 2014 m. gruodžio mėnesį Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, dėl neatsargumo įstatymų nustatytu laiku nesaugojo UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus.

30. Nagrinėjamu atveju, A. M. neišsaugojo UAB „M.“ dokumentų ne dėl savo kaltės, o dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų - vagystės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad remiantis UAB „M.“ egzistavusia žodine tvarka (šias aplinkybes patvirtino A. M., UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės), bendrovės apskaitos dokumentai buvo saugomi tokia tvarka - dokumentai buvo pas buhalterinę apskaitą tvarkančią įmonę, o pasibaigus finansiniams metams, kurie sutapo su kalendoriniais, dokumentai buvo atiduodami A. M. tolimesniam saugojimui. Dėl didelės apimties dokumentai buvo saugomi ne UAB „M.“ ofise, o kitose patalpose - garaže-sandėlyje, nuomojamame toje pačioje aptvertoje teritorijoje, kurioje buvo UAB „M.“ ofisas. Be dokumentų, tose patalpose buvo saugoma ir UAB „M.“ priklausanti nenaudojama kompiuterinė technika. Saugant turtą ir dokumentus buvo imtasi visų būtinųjų saugumo priemonių - patalpos buvo rakinamos. 2014 m. gruodžio 19 d. buvo pastebėta, kad patalpos yra apvogtos - nuplėšta spyna, dokumentai ir nenaudojama kompiuterinė technika pavogti. Nedelsiant buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini).

31. Apeliantų teigimu, teismo nuosprendyje padarytos išvados, neva A. M. nesiėmė visų įmanomų priemonių tam, kad UAB „M.“ dokumentų vagystės būtų išvengta, nėra pagrįstos ir teisingos. A. M. ėmėsi visų būtinų veiksmų tam, kad dokumentai būtų išsaugoti - jis išnuomojo tam tikslui patalpas, užtikrino, kad jos būtų rakinamos, patalpos buvo uždarame kieme, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, tampa akivaizdu, jog A. M. nėra kaltas dėl buhalterinių dokumentų neišsaugojimo ir dėl šios veikos padarymo Teismo turėjo būti išteisintas.

32. Apeliaciniame skunde papildomai pažymima, kad A. M. atkūrė prarastus dokumentus ir pateikė juos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausiajai specialistei I. P., kuri šiuo metu atlieka UAB „M.“ mokestinį patikrinimą, todėl šiuo metu nėra jokių kliūčių nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2006-2014 metus.

Atsiliepimas

33. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

34. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. M., jo gynėja ir UAB „M.“ atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. M. ir nuteistosios UAB „M.“ atstovės advokatės D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

35. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių UAB „M.“ ir A. M. kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek UAB „M.“ bei A. M. teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė teisinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai UAB „M.“ bei A. M. pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, todėl keisti ar naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

Dėl BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

37. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl A. M. ir UAB „M.“ pripažinimo kaltais pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. tarp UAB „M.“ ir Naujojoje Zelandijoje registruotos įmonės „S.“ buvo pasirašyta fiktyvi sutartis, pagal kurią „S.“ įsipareigojo pateikti numerių perkeliamumo valdymo platformos licenciją ir atlikti jos administravimą, priežiūros paslaugas pagal papildomas sutarties sąlygas. Nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. Naujosios Zelandijos įmonės „S.“ teises ir įsipareigojimus pagal minėtą 2006 m. rugsėjo 1 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) perėmė Jungtinės Karalystės įmonė „S.“, o nuo 2013 m. gegužės 15 d. Jungtinės Karalystės įmonės „S.“ teises ir pareigas pagal minėtą paslaugų sutartį perėmė Kanados įmonė „S.“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad kuri nors iš paminėtų „S.“ įmonių iš tiesų būtų teikusi paslaugas UAB „M.“, todėl 2006-2014 metais 14 963 800,10 Eur suma pagal įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ vardu įformintas sąskaitas-faktūras, neturinčias juridinės galios, negalėjo būti pripažinta teisėtomis sąnaudomis.

38. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nustatė, kad visos „S.“ įmonės, t. y. Naujojoje Zelandijoje registruota įmonė „S.“, Jungtinėje Karalystėje registruota įmonė „S.“, Kanadoje registruota įmonė „S.“ buvo fiktyvios, įkurtos ir naudojamos tik nusikalstamai veikai daryti, o būtent – šios bendrovės neturėjo jokio turto, taip pat neturėjo darbuotojų, galėjusių sukurti, aptarnauti ir tobulinti programinę įrangą, kurią, kaip teigiama, naudojo UAB „M.“. Pažymėtina, jog darant nusikalstamą veiką, buvo tik naudojamasi minėtų „S.“ įmonių banko sąskaitomis, į kurias fiktyvių duomenų pagrindu laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo nepagrįstai pervesta 51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur (2006 m. – 4 851 184 Lt arba 1 405 000 Eur, 2007 m. – 8 096 816 Lt arba 2 345 000 Eur, 2008 m. – 7 147 296 Lt arba 2 070 000 Eur, 2009 m. – 1 346 592 Lt arba 390 000 Eur, 2010 m. – 6 066 570 Lt arba 1 757 000,11 Eur, 2011 m. – 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur, 2012 m. – 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur, 2013 m. – 6 134 935 Lt arba 1 776 799,98 Eur, 2014 m. – 6 007 872 Lt arba 1 740 000 Eur). Netikri dokumentai, t. y. sutartys, sutarčių priedai, sąskaitos-faktūros buvo panaudoti UAB „M.“ buhalterinėje apskaitoje ir tokiu būdu buvo sumažinti mokėtini mokesčiai.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu pateiktus rašytinius dokumentus – specialistų išvadas, jų paaiškinimus, nuteistojo bei liudytojo D. M. parodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog „S.“ iš tiesų turėjo 2006 m. rugsėjo 1 d. paslaugų sutartyje nurodytą programinę įrangą ir ją perdavė UAB „M.“. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, jog UAB „M.“ jau nuo 2006 m. sausio 1 d., tai yra iki įmonės „S.“ įregistravimo 2006 m. rugpjūčio 15 d. ir galimo A. M. intelektinės nuosavybės šiai įmonei perdavimo, teikė paslaugas (duomenys neskelbtini) tarnybai pagal tarp šalių sudarytą Centrinę duomenų bazės administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, sprendė, kad sutartinius įsipareigojimus pagal Centrinę duomenų bazės administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „M.“ nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. (kai, A. M. teigimu, buvo sudaryta 2006 m. rugsėjo 1 d. paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „M.“ ir „S.“) vykdė neturėdamas ir nenaudodamas programinės įrangos, kurią, kaip jis nurodė, perdavė „S.“. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į (duomenys neskelbtini) tarnybos Viešam konkursui išrinkti centrinės duomenų bazės administratorių UAB „M.“ pateiktų dokumentų, 2005 m. sausio 31 d. UAB „M.“ ir T. susitarimo dėl programinės įrangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bei Darbų ataskaitos prie šio susitarimo turinį, teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „M.“ sutartiniams įsipareigojimams pagal Centrinę duomenų bazės administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti naudojo iš „S.” įmonių galimai įgytą programinę įrangą.

40. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, be kitų ištirtų įrodymų, rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų A. C. ir P. K. išvada bei specialistų teisme duotais paaiškinimais dėl jų ištirtos A. M. pateiktos, jo teigimu – programinės įrangos platformos, kuria UAB „M.“ įgijo teisę naudotis pagal UAB „M.“ ir „S.“ sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), programinio kodo teksto dalį. Tyrimą atlikę Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai konstatavo, jog tyrimui pateiktuose 3968 spausdintuose lapuose nėra atspausdintas vientisas programos kodas, o pateikti skirtingų programavimo kalbų „Erlang“ ir JavaScript fragmentai, taip pat daugiau negu pusę spausdintos informacijos (2003 lapai), sudaro skirtingų failų (PNG, GIF, JPEG, ZIP, TXT) spausdintas turinys. Atsižvelgiant į tai, ekspertai negalėjo nustatyti, ar atspausdinti programinio kodo fragmentai veikia kaip vientisa programa ir kokią funkciją (funkcijas) tokia programa gali vykdyti (atlikti) (t. 46, b. l. 17-22). Šią išvadą pateikę specialistai A. C. bei P. K. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat A. C. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad specialistams pateiktuose spausdintuose lapuose esančių duomenų vientisa programa negalima vadinti, o suvedus tai, kas atspausdinta, programa neveiktų, nes dalis informacijos yra prarasta. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantai su šia specialistų išvada nesutinka, nurodo, kad išvadą pateikęs teismo specialistas A. C. paaiškino, kad pateikta išvada nėra visiškai kategoriška. Apeliacinės instancijos teisme, gynybos prašymu, buvo apklaustas privatus specialistas M. P., kuris atliko programinio kodo dalies (4130 spausdintų lapų) tyrimą ir pateikė konsultacinę išvadą, atsakydamas į užduotyje suformuluotus klausimus. Konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad į advokato pateiktą klausimą „Jei tyrimui pateikta tekstinė informacija yra programinis kodas, ar galima pagal pateikto programinio kodo veikimo principus (elementus) teigti, kad tai pilnai funkcionuojanti informacijos sistemos programa ir koks jos funkcionalumas ar pagrindinės funkcijos?“ specialistas pažymėjo, kad „galima teigti, kad pateiktas kodas yra veikiančios informacinės sistemos, kurioje buvo sistemos vartotojų posistemė su vartotojais ir jų teisėmis, priežiūros institucijos posistemė su vartotojais (Priedas 12), kurioje yra vartotojai iš (duomenys neskelbtini) pusės „d.“ ir „a.“. Programa turėjo savo duomenų bazę, generavo ataskaitas, užtikrino duomenų apsikeitimą per automatizacijos API. Programinė įranga turėjo savęs testavimo posistemę (Priedas 1, 2).“ Tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas M. P. nurodė, jog programinis kodas nėra pilnos apimties, todėl normalaus testavimo tokiam kodui atlikti negalima. Jis bandė paleisti atskirus fragmentus, persikopijavo konfigūracinius failus, pakoregavus klaidas, o ne pilną kodą. Dėl testavimo posistemės nurodė, kad nebuvo duomenų apie tai, kad tas testavimo kodas buvo bandytas LOG failų, kuriuose liktų informacija. Bendrai pati išvaizda duomenų, kuriuos jis gavo, panašu, kad ten trūksta duomenų. Taip pat specialistas M. P. nurodė, kad jis nerado visų failų duomenų apsikeitimui lentelės. Struktūra jos yra, bet duomenų nėra. Gali būti taip, kad tai yra tarpinis kažkuris programavimo kodo serveris, iš kurio paimta, o ne tas, iš kurio sukelti duomenys. Jis nerado telefono numerių ir nerado perkėlimo tarp dviejų paslaugų tiekėjų duomenų bazės lentelės. Anot specialisto, ji arba nebuvo pateikta teismui, arba ji yra dingusi. Pavyzdžiui, tam, kad būtų galima perkelti numerį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), turėjo praeiti visas procesas, tame tarpe lentelė turėjo užfiksuoti: užklausė – gavo – atidavė, tačiau tokios lentelės nėra. Be to, nors specialistas M. P. tvirtino, kad paleidus atskirus fragmentus, jie veikė, tačiau teismui pateiktoje išvadoje nėra jokių duomenų (pavyzdžiui, ekrano nuotraukų), patvirtinančių, jog minėtieji programos fragmentai veikė. Taigi, šiuo atveju tyrimą atlikęs privatus specialistas M. P. vienareikšmiškai nenustatė, kad minėta programinė įranga iš tiesų tinkamai funkcionavo.

41. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad paprastai vien tik remiantis konsultacine išvada negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gauto ekspertizės akto (specialisto išvados) įrodomoji reikšmė. Be to, ekspertizių patikimumą lemia ne išvadų įvardijimas kaip kategoriškų ar tikėtinų, o taikytų tyrimo metodų patikimumas, išvadų aiškumas, išsamumas ir argumentavimas, ekspertiniame tyrime naudotų pradinių duomenų tikslumas ir išsamumas, ekspertų paaiškinimai dėl teismui kilusių abejonių. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-273-654/2022). Ekspertiniai tyrimai atliekami remiantis moksliniais tyrimais ir patvirtintomis metodikomis, ir teismas, abejodamas patvirtintų metodikų patikimumu ir eksperto atliktais tyrimais, turi aiškintis jam abejones sukėlusias aplinkybes. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiomis ekspertų išvadomis bei išklausiusi jas atlikusių ekspertų paaiškinimus, daro išvadą, jog visos šioje byloje esančios išvados yra tikėtinos, privataus eksperto padarytos išvados nėra kategoriškesnės ar patikimesnės nei Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų padarytos išvados. Visi ekspertai patvirtino, jog jie nematė vientisos programos veikimo, jie neturėjo galimybės patys jos betarpiškai atkurti, paleisti ar išbandyti pilnai bei tokiu būdu tinkamai įvertinti jos funkcionalumą. Atsižvelgiant į tai, remiantis ekspertų pateiktomis išvadomis ir paaiškinimais, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ekspertams pateikta programinio kodo dalis realiai galėjo veikti kaip vientisa ir tinkamai funkcionuojanti numerių perkėlimo programa ir o tuo pačiu nepatvirtina, kad tokia programa buvo.

42. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog A. M. teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus, paaiškino sutarties ir kitų su ja susijusių dokumentų atsiradimo bei vykdymo aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog nors A. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad numerių perkėlimo programą sukūrė jis pats, šią programą jo vadovaujama UAB „M.“ naudojo ilgą laiką, tačiau pirmosios instancijos teisme nuteistasis negalėjo nurodyti nei programos pavadinimo, nei techninių parametrų, šios programos dydžio, nei aplinkybių, kaip ši programa buvo sukurta. Teisėjų kolegija pastebi, jog A. M. pozicija dėl aptariamos programos perleidimo UAB „M.“ negali būti laikoma nuoseklia viso proceso metu. Kaip matyti iš 2015 m. gruodžio 4 d. A. M. pateikto prašymo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai dėl papildomų dokumentų prijungimo, kuriuo pateikta programinio kodo teksto dalis, A. M. nenurodė, kad jis pats sukūrė minėtą programą ir ją perleido „S.“ įmonei, tačiau priešingai, jis paaiškino, kad UAB „M.“ dirba tik 5 darbuotojai, kurie šios programos nesukūrė ir niekaip negalėjo sukurti (t. 23, b. l. 110). Taigi, A. M. pozicija dėl programinės įrangos sukūrimo ir perleidimo UAB „M.“ nebuvo nuosekli nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Kartu įvertintina ir ta aplinkybė, jog kaip nurodė apeliacinės instancijos teisme specialistas M. P., ši programa buvo ne vieno žmogaus darbas. Šią programą galėjo sukurti vienas programuotojas per ilgą laiką arba kelių programuotojų komanda. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, yra pagrindas abejoti A. M. teiginiais, jog šią programinę įrangą jis sukūrė vienas ir per gana trumpą laiką – maždaug pusantrų metų. Papildomai pažymėtina, jog A. M. 2015 m. gruodžio 4 d. pateikė tik dalį programinio kodo teksto, nurodydamas, kad visas kodas yra itin didelės apimties (t. 23, b. l. 110). 2016 m. vasario 5 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Specialiųjų užduočių valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininkas pareikalavo pateikti UAB „M.“ naudojamą programinę įrangą – kodą, gautą iš „S.“ kompiuterinėje laikmenoje arba sudaryti sąlygas pareigūnams apžiūrėti programinę įrangą, kad būtų galima nustatyti tyrimui reikšmingas aplinkybes (t. 24, b. l. 26), tačiau 2016 m. vasario 19 d. buvo gautas atsakymas į minėtą reikalavimą, jog reikalavimas negali būti tenkintas, nes visa sistemos programinė įranga kartu su duomenimis buvo sunaikinta (t. 24, b. l. 27), kartu su atsakymu pateikta 2016 m. sausio 29 d. „M.“ atliktų darbų sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, apeliacinės instancijos teismui pagrįstai kyla abejonių dėl to, kad A. M., žinodamas, kad minėta programa yra reikalinga ikiteisminiam tyrimui, siekiant nustatyti jos tikrumą ir realų funkcionavimą, taip pat galėdamas tikėtis, kad iš jo gali būti pareikalauta pateikti pilną programinio kodo versiją, nėpraėjus nei 2 mėnesiams, jis minėtą programą sunaikino. Atsižvelgiant į visas šias paminėtas aplinkybes, taip pat į specialistų pateiktus paaiškinimus, darytina išvada, jog A. M. 2015 m. gruodžio 4 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikta programinio kodo dalis (4130 lapų) nepatvirtina ir neįrodo, kad nurodyta programa iš tiesų buvo sukurta ir funkcionavo.

43. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas turtines teises autorius gali perduoti kitiems asmenims pagal autorinę sutartį dėl teisių perdavimo arba suteikti pagal autorinę licencinę sutartį (išimtinė arba neišimtinė licencija). 42 straipsnyje numatyta, jog autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė kūrinio užsakymo sutartis sudaromos raštu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai materialiose laikmenose užfiksuotos kompiuterių programos ir elektroninės duomenų bazės platinamos per prekybos tinklą, teisė naudotis kompiuterių programomis ar elektroninėmis duomenų bazėmis suteikiama pagal licencinę sutartį, kuri pirkėjui pateikiama kompiuterių programos ar duomenų bazės pakuotėje (paketo licencija). Paketo licencijoje nurodytos sąlygos kompiuterių programos ar elektroninės duomenų bazės naudotojui yra privalomos. Jos turi būti pateikiamos laikantis Vartotojų teisių gynimo ir Valstybinės kalbos įstatymų reikalavimų. Kai kompiuterių programos ar elektroninės duomenų bazės pateikiamos kompiuterių tinklais, teisė naudotis kompiuterių programa ar duomenų baze naudotojui gali būti suteikiama licencine sutartimi, kuri pateikiama elektronine forma ir kurią naudotojas turi patvirtinti prieš pradėdamas naudoti kompiuterių programą ar elektroninę duomenų bazę. Taigi, visais atvejais, perleidžiant kompiuterinę programą, sudaroma autorinė licencinė sutartis.

44. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl sutarties tarp UAB „M.“ ir „S.“ fiktyvumo, pažymi, jog kaip nurodė pats nuteistasis A. M., jis perleido visas savo sukurtos programos autorines teises „S.“ įmonei pagal teisininkų paruoštą sutartį, tačiau jis nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų programinės įrangos perdavimą „S.“ įmonei, be to, negalėjo pasakyti, kur šie dokumentai yra. Pažymėtina ir tai, jog A. M. duotų parodymų apie sudarytą autorinių teisių perdavimo sutartį nepatvirtino nei vienas teisme apklaustas teisininkas, susijęs su „S.“ įmonių steigimu, perkėlimu ir likvidavimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje paminėjo, kad teisininkas I. V. nepateikė į bylą dokumentų, patvirtinančių intelektinės nuosavybės perdavimo faktą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad apklausos metu šis liudytojas patvirtino žinantis, jog Jungtinės Karalystės įmonė „S.“ teikė paslaugas kažkokiai Lietuvos įmonei (2016 m. gegužės 17 d. apklausa), taip pat paaiškino teismui, kad teikė teisines paslaugas UAB „M.“, daugiausia tai buvo įvairios teisinės konsultacijos užsienio valstybių mokestinių įstatymu išaiškinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina A. M. intelektinės (autorinių teisių) nuosavybės perleidimo įmonei „S.“, o tuo pačiu nesudaro pagrindo abejoti teismo padaryta išvada, jog sutartis tarp UAB „M.“ ir „S.“ buvo fiktyvi. Kaip matyti iš liudytojo I. V. ikiteisminio tyrimo metu, 2016 m. gegužės 17 d., duotų parodymų, kuriuos jis patvirtino teisme, jis žinojo tik tiek, kad minėta įmonė teikia kažkokias paslaugas įmonei, esančiai Lietuvoje, tačiau detalizuoti, kokias paslaugas, negalėjo. Be to, liudytojas teisme gana išsamiai paaiškino, kokias būtent paslaugas teikė UAB „M.“, tačiau tarp jo suteiktų teisinių paslaugų nebuvo nurodyta 2006 m. rugsėjo 1 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp bendrovių „M.“, atstovaujamos direktoriaus A. M., ir „S.“, atstovaujamos N. M., rengimas. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, vertinant jas kartu su kitomis aplinkybėmis, patvirtina, kad programinė įranga neegzistavo, A. M. jos nesukūrė ir neperdavė „S.“ įmonei, o ši įmonė negalėjo jos suteikti UAB „M.“ ir už tai gauti atlyginimą.

45. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojos I. K. parodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad ji įmonės „S.“ paskirtį galėjo ir turėjo žinoti“. Apeliantai pažymi, jog I. K. buvo paskirta vienos iš „S.“ įmonių atstove tik tam tikrų formalumų Lietuvoje atlikimui, o apie įmonės veiklą jai nieko nebuvo žinoma. Tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. M. nurodė, kad jis negali pakomentuoti I. K. parodymų, ji meluoja, kad ji nieko neatliko ir nieko nežino, buvo areštuota. Tokie nuteistojo parodymai vertintini kritiškai, juos paneigia ir liudytojo I. V. parodymai apie tai, kad I. K. ateidavo pas juos į ofisą dėl įvairių teisinių klausimų, susijusių su „S.“, registruotos Didžiojoje Britanijoje, veikla. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog I. K., ilgą laiką būdama iš esmės vienintelė „S.“ įmonių įgaliota atstovė ir, atsižvelgiant į tai, kad šių įmonių vienintelė paskirtis buvo disponavimas nurodytąja A. M. intelektine nuosavybe, pagrįsta manyti, jog I. K. įmonių paskirtį galėjo ir turėjo žinoti.

46. Papildomai paminėtina ir ta aplinkybė, jog didžioji dalis iš UAB „M.“ į „S.“ įmonių sąskaitas pervestų lėšų vėliau buvo suteiktos kaip paskolos juridiniams ir fiziniams asmenims, tačiau abejonių kelia tai, kad byloje nėra pateikta jokių paskolų sutarčių, sudarytų su minėtais asmenimis, taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad suteiktos paskolos buvo grąžintos ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M. apklausos pirmosios instancijos teisme metu dėl milijoninių paskolų suteikimo aplinkybių apskritai negalėjo paaiškinti, nurodė, jog aplinkybių neatsimena, jam tai nebuvo svarbu. Apie minėtas paskolas paklaustas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad pinigai buvo naudojami investicijoms, tačiau pats investuoti neturėjo noro, jam tai neįdomu, jis nežino, kaip tai daryti, todėl tie pinigai buvo paskolinti. Apeliacinės instancijos teisme jis negalėjo pasakyti, kam pinigai buvo paskolinti. Iš byloje esančių bankinių pavedimų grandinės matyti, kad didžioji dalis pinigų, pervestų „S.“ įmonėms, nurodant paskolų paskirtis, buvo pervesta AB „P.“ bei šios bendrovės valdybos nariui A. M. B. Kaip apeliacinės instancijos teisme nurodė A. M., A. M. B. yra jo artimas draugas. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad A. M. B. sūnus T. B. 2001-2011 m. vadovavo (duomenys neskelbtini) tarnybai bei priėmė įsakymus dėl viešojo konkurso. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, o būtent į tai, kad A. M. negalėjo paaiškinti tokių pavedimų tretiesiems asmenims logikos, neatmestina tikimybė, kad tokiu būdu, pervedant iš UAB „M.“ pinigines lėšas „S.“ įmonėms ir vėliau jas pervedant neva paskolų pagrindu tretiesiems asmenims – artimam A. M. draugui A. M. B. ir AB „P.“, buvo bandoma užmaskuoti fiktyvius sandorius tarp UAB „M.“ ir „S.“ įmonių dėl neva suteiktos programinės įrangos.

47. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties tarp „S.“ ir UAB „M.“ netikrumą patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys. UAB „M.“ Lietuvoje veikiančioms telekomunikacijų bendrovėms teikiama numerių perkėlimo tarp bendrovių paslauga neatitiko rinkos kainos, t. y. buvo nepagrįstai brangi. Šią aplinkybę, jog UAB „M.“ teikiama paslauga neatitiko rinkos kainos, nurodė liudytoja VšĮ „N.“ direktorė J. K., kuri parodė, kad už vieno numerio perkėlimą UAB „M.“ buvo mokamas 1 Lt (0,31 Eur), kai tuo tarpu, įsteigus VšĮ „N.“ ir pakeitus paslaugos teikėją, už vieno numerio perkėlimą buvo mokami 0,05 Lt (0,01 Eur).

48. Kaip įrodymas, kad UAB „M.“ programinę įrangą tinkamam paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimui pirko ne tik iš „T.“ ir „S.“ įmonių, bet ir kitų tiekėjų, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad dėl bendros paskirties programinės įrangos UAB „M.“ sudarė 2006 m. vasario 28 d. licencinę sutartį su „O.“, pagal kurią įsigijo duomenų bazių valdymo sistemos 4 vnt. procesoriaus tipo licencijas, o tai paneigia teismo išvadas, kad „T.“ buvo vienintelis programinės įrangos UAB „M.“ tiekėjas ir jo programinės įrangos visiškai pakako paslaugų (duomenys neskelbtini) teikimui. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė anaiptol nepatvirtina to, kad UAB „M.“ naudojosi „S.“ įmonių pateikta programa, o ne būtent įsigyta iš „T.“ ir „O.“.

49. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai analizavo UAB „M.“ konkursinį pasiūlymą (duomenys neskelbtini) tarnybai dėl dalyvavimo konkurse, Komandinį susitarimą, UAB „M.“ susitarimą su bendrove „T. „Dėl jos programinės įrangos funkcijų“ ir padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „M.“ numerio perkėlimo paslaugoms teikti buvo naudojama „T.“ programinė įranga, o A. M. įsteigtos „S.“ įmonės jokių paslaugų pagal sutartį nesuteikė. A. M. pateikti duomenys apie „S.“ tariamą programinę įrangą ir jos funkcionalumą visiškai atitinka „T.“ programinės įrangos aprašymą. Tokiu būdu, UAB „M.“ numerių perkėlimo paslaugai teikti naudojo būtent įsigytą oficialią programinę įrangą iš visuotinai pripažintų kompanijų, o „S.“ įmonės tariamai pateikta programinė įranga buvo reikalinga tik mokesčių sumažinimui bei vėlesniam piniginių lėšų pervedimui kaip paskolų suinteresuotiems asmenims. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga, jos nepaneigia apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai.

50. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat įvertino Jungtinėje Karalystėje veikiančios įmonės „Q.“ atlikto tyrimo išvadą, kurią teismui pateikė UAB „M.“ atstovas. UAB „M.“ atstovas šiai įmonei, dirbančiai tarptautinės kainodaros srityje, pateikė prašymą nustatyti, kokia galėtų būti tokio pobūdžio programinės įrangos, kurią „S.“ įmonės pardavė UAB „M.“, licencijos rinkos kaina 2006-2014 metais. Susipažinus su minėta išvada, matyti, kad siekiant nustatyti „S.“ programinės įrangos rinkos kainą, įmonė „Q.“ pasitelkė lyginamąjį metodą, t. y. buvo lyginami šie veiksniai: sandorio sutartinės sąlygos, funkcijos, kurias atlieka kiekviena sandorio šalių, perduodamo turto savybės, šalių ekonominės aplinkybės ir rinka, kurioje šalys vykdo savo veiklą, šalių vykdomos verslo strategijos. Taigi, matyti, kad tyrimo metu iš esmės buvo analizuojamas sutarties tarp UAB „M.“ ir „S.“, registruotos Naujojoje Zelandijoje, turinys bei pateikta šios sutarties lyginamoji analizė su panašiais susitarimais rinkoje. Pateiktoje išvadoje nurodyta, kad atliekant tyrimą nebuvo rasta pakankamai potencialiai palyginamų sutarčių telekomunikacijų ir programinės įrangos pramonėje, todėl tyrime neapsiribota šia konkrečia pramonės šaka, dėmesys sutelktas į licencijavimo sutarties ypatybes, kad būtų galima atlikti platesnį palyginimą. Kaip nurodyta išvadoje, siekiant pagerinti pradinio rinkinio palyginamumą, buvo išskirta sutartis su tam tikrais pramonės šakos raktiniais žodžiais („medicininis“, „biologinis“, „žaidimas“, „automobilis“, „transporto priemonė“) (t. 73, b. l. 142). Taigi, pirmiausia pastebėtina, jog tyrimo metu lygintos sutartys iš esmės nebuvo panašios, t. y. visos jos buvo licencinės, tačiau ne telekomunikacijų ir programinės įrangos pramonės srityse. Antra, atkreiptinas dėmesys, jog „Q.“ atlikto tyrimo išvadoje nurodytos UAB „M.“ pajamos 2005-2014 metais yra 80 048,773 Lt, licencijos mokesčiai, sumokėti „O.“ sudaro 710,273 Lt, o licencijos mokesčiai, sumokėti „T.“ – 4116,115 Lt (t. 73, b. l. 148). Tačiau UAB „M.“ pajamos minėtu laikotarpiu neabejotinai buvo žymiai didesnės, kadangi, kaip nurodyta 2016 m. balandžio 21 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų išvadoje dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytu laikotarpiu vien į „S.“ banko sąskaitas buvo pervesta 51 667 009 Lt (14 963 800,10 Eur) suma. Taigi, akivaizdu, jog pateiktoje išvadoje nurodytos UAB „M.“ pajamos neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad įmonės „Q.“ tyrimas atliktas remiantis klaidingais duomenimis apie UAB „M.“ pajamas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad lyginamajai analizei buvo pasitelkti pavyzdžiai, kurie neturi visiškai nieko bendra su numerio perkėlimo paslaugomis, pateikta tyrimo išvada nagrinėjamu atveju vadovautis nėra pagrindo.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė esminių įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų, kurie šioje byloje būtų lėmę neteisingas išvadas dėl A. M. ir UAB „M.“ kaltės, padarius BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

52. Nuteistųjų A. M. ir UAB „M.“ kaltė dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, taip pat visiškai įrodyta byloje surinktais, ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais.

53. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius A. M. ir jo vadovaujamos UAB „M.“ kaltę padarius šiems asmenims inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir nustatė, kad A. M., būdamas UAB „M.“ steigėju, vieninteliu akcininku ir vadovu, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs UAB „M.“ finansus, organizavęs šios bendrovės veiklą nuo jos įsteigimo, taip pat ir kaltinime nurodytu laiku, veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, siekdamas išvengti UAB „M.“ privalomų mokėti mokesčių per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenimis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamos veikos ir vykdžiusius jo, kaip UAB „M.“ vadovo, nurodymus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2006-2014 m. neteisėtai pripažino sąnaudomis 51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur sumą pagal įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ vardu įformintas sąskaitas – faktūras, neturinčias juridinės galios, įtraukė šią 51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur sąnaudų sumą į 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir pateikė šias deklaracijas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat A. M. per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenimis, nesuvokusius jo daromos nusikalstamos veikos, pažeisdamas Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl neteisėtai sumažinto 2006-2007 m. apmokestinamojo pelno 2006-2007 m. apmokestinamojo pelno (12 948 000 Lt (2006 m. – 4 851 184 Lt, 2007 m. – 8 096 816 Lt)) 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose įrašė žinomai neteisingus duomenis bei šias deklaracijas pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokią išvadą teismas grindė byloje pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų išvada dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais, specialisčių I. P., A. M. paaiškinimais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų T. N., J. Ž. parodymais bei kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu įrodymų vertinimu sutinka, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

54. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. ir UAB „M.“ pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Remiantis tuo, kad 2006 m. rugsėjo 1 d. paslaugų sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) bei jos pakeitimuose Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyti melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, o Naujosios Zelandijos įmonė „S.“, Jungtinės Karalystės įmonė „S.“, Kanados įmonė „S.“ minėtoje sutartyje numatytos bendros numeracijos valdymo platformos licencijos bei sutartyje numatytų paslaugų UAB „M.“ nesuteikė, teismas sprendė, kad byloje yra įrodyta, kad A. M., būdamas UAB „M.“ steigėju, vieninteliu akcininku ir vadovu, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs UAB „M.“ finansus bei organizavęs šios bendrovės veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 2 dalies (įstatymo redakcijos, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu) pagal užsienio įmonių „S.“, „S.“ bei „S.“ vardu išrašytas sąskaitas – faktūras, kuriomis buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos tarp UAB „M.“ ir užsienio įmonių „S.“, „S.“ bei „S.“ už 51 667 009 Lt sumą, t. y. dokumentus, kurių turinys neatitinka tikrovės, per UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, nesuvokusius A. M. daromos nusikalstamos veikos ir vykdžiusius jo nurodymus, padarė įrašus 2006-2014 metų pelno mokesčių deklaracijose 2010-2015 metais ir 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijose, 2010 metais pateiktose Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, bei UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registruose, kadangi ūkinės operacijos realiai tarp UAB „M.“ ir įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ neįvyko ir pagal įmonių „S.“, „S.“ ir „S.“ vardu įformintas tikrovės neatitinkančias sąskaitas – faktūras UAB „M.“ lėšos (51 667 009 Lt arba 14 963 800,10 Eur) buvo nepagrįstai pervestos iš UAB „M.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke Lietuvoje, į Naujosios Zelandijos įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „B.“, Jungtinės Karalystės įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „A.“, ir Kanados įmonės „S.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią užsienio banke „L.“, o tokių pavedimų duomenys buvo įrašyti į Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas 2006-2014 metų pelno mokesčio deklaracijas ir į UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registrus, taip pat tokių pavedimų duomenys buvo įrašyti į Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas 2006-2007 metų socialinio mokesčio deklaracijas, tokiu būdu iškreipiant duomenis apie UAB „M.“ turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006-2014 metus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, rėmėsi byloje pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų išvada dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais, specialisčių I. P., A. M. paaiškinimais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų T. N., J. Ž. parodymais bei kita bylos medžiaga.

55. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia teismo išvada ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme 2020 m. liepos 9 d. vykusios apklausos metu specialistė A. M. patvirtino, kad jos duota išvada yra sąlyginė, ji nurodė: „dabar jei rašytume, tai pas mus trupučiuką pasikeitė metodika, dabar rašytume su „jeigu““. Apeliantų teigimu, byloje nustačius, kad UAB „M.“ išlaidos buvo pagrįstos, jos teisėtai apskaitytos buhalterinėje apskaitoje, specialistės išvada apie būtinųjų nusikaltimo padarinių – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros – egzistavimą nepasitvirtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad specialistės A. M. pateikta išvada yra sąlyginė. Pažymėtina, jog specialistė patvirtino pateiktoje 2017 m. gruodžio 5 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų išvadoje dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos (duomenys neskelbtini) išdėstytus teiginius. Teismo posėdyje specialistei buvo užduotas klausimas, ar pateikta išvada, jog neįmanoma nustatyti turto, įsipareigojimų dydžio, nes į apskaitą yra įtrauktos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, yra paremta sąlyga, jog ūkinės operacijos nėra įvykusios. Atsakydama į šį klausimą, specialistė paaiškino, kad šiuo metu yra pasikeitę išvados rašymo metodai ir dabar rašytų nurodant žodį „jeigu“, bet šiuo atveju, remiantis byloje surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. iš Anglijos gautu atsakymu, kad „S.“ įmonė yra vadinama priedangos įmone, kad toji įmonė neturėjo nei jokio ofiso, nei darbuotojų, pinigai į tos įmonės sąskaitas buvo gauti tik iš UAB „M.“ ir pinigai buvo pervedami į susijusių asmenų sąskaitas, be to, nebuvo kam atlikti paslaugų, kurios buvo įvardintos, nepateikti apskaitos registrai bei dokumentai, pagal kuriuos tos paslaugos buvo atliktos, buvo padaryta tokia išvada. Įvertinus šiuos specialistės paaiškinimus, matyti, kad ji patvirtino savo pateiktą išvadą ir joje išdėstytus teiginius, paaiškino tokios išvados priėmimo motyvus, todėl pagrindo nesivadovauti šia išvada nėra.

56. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, yra susijusios su BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, t. y. žinomai neteisingų duomenų apie įmonės pajamas ir pelną įrašymas į deklaraciją ir jos pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių bei apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, sekė būtent iš to, kad paslaugų sutartis tarp UAB „M.“ ir „S.“ įmonių buvo fiktyvi, taigi, ir mokėjimai, atlikti pagal šią sutartį, buvo fiktyvūs, taip pat duomenys, įrašyti į finansinės atskaitomybės dokumentus bei pateikti valstybės įgaliotai institucijai yra fiktyvūs, taip pat buhalterinės apskaitos vedimas į ją įtraukiant visų „S.“ įmonių fiktyvias sąskaitas faktūras, yra neteisėtas.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

57. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų visų trijų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nustatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

58. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog A. M., būdamas UAB „M.“ direktorius, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, neužtikrino, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tinkamai saugomi, neužtikrino tinkamos jų saugojimo vietos, t. y. nors buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi garaže-sandėlyje, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiose patalpose nebuvo įrengta signalizacija, vaizdo stebėjimo kameros, taip pat nesiimta jokių kitų veiksmų garaže laikomiems dokumentams apsaugoti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad patalpos buvo rakinamos, tai nelaikytina pakankama dokumentų apsauga. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad A. M. nesiėmė visų būtinų veiksmų tam, kad patalpa, kurioje buvo saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai, užtikrintų realią dokumentų apsaugą. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. M. kaltės dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo klausimą, atsižvelgė į šiuo atveju aktualią teismų praktiką, jog netgi esant situacijai, kai buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai atsiranda dėl trečiųjų asmenų veiksmų, pvz. vagystės, įmonės vadovas vis tiek atsako pagal BK 223 straipsnio nuostatas, jeigu nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad to būtų išvengta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2003, 2K-106/2009, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-95-594/2018). Taigi, vien ta aplinkybė, kad buhalterinės apskaitos dokumentai – registrai ir pirminės apskaitos dokumentai buvo pavogti, savaime nešalina UAB „M.“ vadovo A. M. atsakomybės dėl minėtų dokumentų neišsaugojimo, kadangi šiuo atveju nebuvo imtasi pakankamai apsaugos veiksmų, siekiant užkirsti kelią galimai vagystei ar kitokiam minėtų dokumentų dingimui.

59. Apeliaciniame skunde deklaruojama, kad A. M. atkūrė prarastus buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, taip pat kad šiuo metu atliekamas UAB „M.“ mokestinis patikrinimas ir nėra jokių kliūčių nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2006-2014 metus. Pažymėtina, jog šias aplinkybes A. M. nurodė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų, t. y. nei nurodytų atkurtų prarastų buhalterinės apskaitos dokumentų, nei kreipimąsi į Valstybinę mokesčių inspekciją patvirtinančių duomenų ar iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauto patvirtinimo, jog buhalterinės apskaitos dokumentai – registrai bei pirminės apskaitos dokumentai buvo pateikti. Nesant jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių apelianto teiginius, kad buhalterinės apskaitos dokumentai iš tiesų buvo atkurti ir dėl to galima nustatyti įmonės turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą už 2006-2014 metus, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

60. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje ištirti įrodymai patvirtina A. M. kaltinime nurodytas aplinkybes bei inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą, todėl pripažįstama, kad kaltinimas pasitvirtino ir A. M. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. ir nuteistosios UAB „M.“ atstovės advokatės Dainos Senapėdienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jurgita KolyčienėVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys