Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Mockevičius Civilinė byla Nr. 2A-778-368 /2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1797-207/2010 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui Ž. S., institucijai, duodančiai išvadą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Ž. S. kviečiamas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam buvo pranešta tinkamai (b.l. 41-43), prašymų negauta, todėl byla buvo nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant.

Išvada teikianti institucija – Šiaulių miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą dėl šalių nepilnamečių vaikų A. D. S. ir R. M. S. gyvenamos vietos nustatymo (b. l. 34), kurioje nurodė, kad nepilnamečių vaikų gyvenamos vietos nustatymas su motina labiau atitiks vaiko interesus.

1.Teismas pažeidė dokumentų įteikimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Pažymi, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo teismui laiku pateikti atsiliepimo į ieškinį, nurodant aplinkybes, turinčias reikšmės šiai bylai, taip pat neturėjo realios galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose, nagrinėjant bylą ir taip apginti savo teises ir teisėtus interesus. Atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu visi procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikiami ne asmeniškai, o per motiną A. S., kuri gautus dokumentus siųsdavo atsakovui į užsienį. Todėl visus dokumentus atsakovas gaudavo pasibaigus procesinių dokumentų teismui pateikimo terminams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas pažeidė dokumentų įteikimą reglamentuojančias procesines teisės normas.Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (audiatur et altera pars). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas įgalina tinkamai taikyti rungimosi principą. Tai nulėmė, kad įstatyme detaliai reglamentuojama teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarka. Už procesinių dokumentų įteikimą atsakingas teismas, kuris pagal CPK 117 straipsnio 1 dalį, remdamasis diskrecijos teise ir atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, nustato, kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti procesinius dokumentus. CPK 123 straipsnyje įtvirtintos bendrosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės, pagal kurias procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje fiziniams asmenims įteikiami asmeniškai, o jeigu šie neturi civilinio procesinio veiksnumo – tai atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai turi būti įteikiami adresato gyvenamojoje arba darbo vietoje, kurias pradiniame civilinės bylos proceso etape privalo nurodyti bylą inicijuojantis asmuo. Siekiant užtikrinti procesinių dokumentų įteikimo efektyvumą, nustatytos bendrųjų procesinių dokumentų įteikimo tvarkos taisyklių išimtys: jei procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Toks įteikimas yra lygiavertis įteikimui asmeniškai adresatui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad visi procesiniai dokumentai atsakovui buvo siunčiami atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu - (duomenys neskelbtini), bet neradus atsakovo jo gyvenamojoje vietoje, įteikti jo motinai – A. S. (b. l. 28, 32, 40, 48, 54). Be to, atsakovo motina A. S. pranešimu informavo pirmos instancijos teismą, kad išsiuntė savo sūnui Ž. S. visus teismo pateiktus procesinius dokumentus (b. l. 41, 75), bei pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus – AB Lietuvos pašto kvitų nuorašus (b. l. 42, 76). Savo apeliaciniame skunde apeliantas patvirtino nurodytas aplinkybes, todėl nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad atsakovas neturėjo galimybės apginti savo teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentus, kad visus procesinius dokumentus atsakovas gaudavo pasibaigus dokumentų pateikimo terminams, todėl neturėjo realios galimybės teismui laiku pateikti atsiliepimo į ieškinį ir kitus procesinius dokumentus. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas buvo pateikęs pirmos instancijos teismui prašymą pratęsti procesinį terminą (b. l. 89), kuris teismo nutartimi buvo pratęstas (b. l. 106). CPK 77 str. 1 d. nustatyta, kad teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai teismo gali būti pratęsiami, o CPK 78 str. 1 d. įtvirtinta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apelianto skundo argumentą, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, netinkamai įvertino ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes ir tuo pažeidė materialines teisės normas. CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas; preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės; teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutuoktinio kaltės samprata, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, yra savita; sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas; atsižvelgiant į CK 3.26-3.30, 3.35-36 ir kituose straipsniuose nustatytų sutuoktinių pareigų turinį, esminiu sutuoktinių pareigų pažeidimu CK 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasme laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas, yra fakto klausimai, nustatinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-7/2006). Pirmos instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad ieškovė įrodė, kad atsakovas paliko šeimą ir daugiau nei vienerius metus visiškai ja nesirūpina, neišlaiko nepilnamečių vaikų, nesirūpina dukra ir neįgaliu sūnumi, gyvena faktinėje šeimoje su kita moterimi, tuo pripažindamas, kad jis sutuoktinei yra neištikimas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija ir pažymi, kad nors apeliantas apeliaciniame skunde ir pabrėžė, kad ieškovės nurodyti kaltinimai dėl santuokos iširimo yra nepagrįsti ir melagingi, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009).

Dėl vaikų išlaikymo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo pajamos minimalios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. I. K., byla Nr. 3K-3-306/2005).

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, jog ieškovė yra bedarbė, registruota Darbo biržoje (b. l. 17). Ieškovės pajamos nustatytos jos pažymoje apie pajamas (b. l. 16), kurioje nurodyta, kad ieškovei mokama šalpos pensija neįgaliam vaikui bei priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija. Atsakovas nurodo, kad jo pajamos sudaro per mėnesį apie 1131,16 svarų (b. l. 72-74). Pažymėtina, kad atsakovas naudojasi profesionalaus advokato paslaugomis (b. l. 72), o ieškovei nagrinėjamoje byloje teikiama antrinė teisinė pagalba, atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b. l . 24). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepilnamečių vaikų - neįgalaus sūnaus A. D. ir dukros R. M. išlaidų dydį ieškovė grindžia byloje pateiktu vaikų poreikių tenkinimui reikalingos sumos paskaičiavimu, kuriame nurodytos vieno mėnesio neįgalaus sūnaus A. D. ir dukros R. M. išlaidos sudarytų apie 760 Lt kiekvienam vaikui (b. l. 18-19). Tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog šios ieškovės nurodytos išlaidos iš esmės, išskyrus pažyma apie pajamas, bei neįgaliojo pažymėjimu, iš kurių matyti, kad sūnui A. D. nustatytas sunkus neįgalumas, nėra pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais ar kitomis CPK nustatyta tvarka leistinomis priemonėmis (CPK 177 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3. 3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. T. K., byla Nr. 3K-3-286/2004). Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti, todėl apeliantas turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto nuomone, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė bei nepagrįstai priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos svarbos, santykio su kitomis tėvų teisėmis ir pareigomis auklėjant ir prižiūrinti vaikus yra suformuota ir nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant vaikų teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skunde išdėstytais argumentais, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė vaikų išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui po 6800 Lt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Nors apeliantas skunde ir nurodė, kad niekada nevengė išlaikyti savo vaikų bei pažymėjo, kad siuntė vaikams materialinius daiktus, pinigus, tačiau šiuos savo teiginius nepagrindė jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008). Taigi, priteisdamas įsiskolinimą skaičiuojant po 200 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui už 34 mėn., pirmos instancijos teismas tinkamai taikė CK 3.200 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos.

Dėl turto padalijimo.

Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje G. L. v. J. L.; bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.).

Pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad šalims gyvenant santuokoje, (duomenys neskelbtini) yra pirktas lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) pirktas lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini). Šiuos duomenis patvirtina ir bylos medžiaga – VĮ „Registra“ išrašas (b. l. 14). Nors atsakovas teigia, kad šie automobiliai įgyti, atsakovui gyvenant skyrium su ieškove, šie atsakovo teiginiai nepagrįsti įrodymais, o atsakovo argumentas, kad šie automobiliai jau seniai parduoti, nepaneigia to fakto, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.119 straipsnyje nurodyta, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100 straipsnyje. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nors apeliantas savo skunde nurodo mažesnę automobilių vertę nei ieškovė, tai nesuteikia teisinio pagrindo keisti pirmos instancijos teismo sprendimo, kadangi ieškovės nurodyta minėtų automobilių vertė nėra akivaizdžiai per didelė, o apeliantas savo argumentų dėl automobilių vertės nepagrindė jokiais įrodymais.

Dėl sutuoktinių bendrų prievolių.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dėl mokestinės nepriemokos padalijimo lygiomis dalimis tarp ieškovės ir atsakovo.

Pirmos instancijos teismas nurodė, jog preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str.). Kadangi šalių turtas - butas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas ir parduotas šalims gyvenant santuokoje, už mokestinę nepriemoką 1878,12 Lt prieš valstybę yra atsakingi abu sutuoktiniai lygiomis dalimis, todėl priteisė iš ieškovės I. S. ir atsakovo Ž. S. lygiomis dalimis kreditoriui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai po 939,06 Lt mokestinės nepriemokos.

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad butą, adresu(duomenys neskelbtini) ieškovė pardavė gavus atsakovo sutikimą, o už butą gauti pinigai atiteko ieškovei ir vaikams. Šiuos argumentus apeliantas nepagrindė jokiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto nurodytais motyvais.

Apibendrinant pirmiau nurodytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliacinės instancijos teisme ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė 240 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kadangi apeliacinis skundas atmestinas, šios išlaidos bei 4,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš atsakovo valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u taria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Ž. S. (a.k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) 240 Lt (du šimtus keturiasdešimt litų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630) bei 4,25 Lt (keturis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).