- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- AS-662-876-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00773-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. Š. skundu (b. l. 1-10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. S-246(7-198/2010), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-353, Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 10PM 190165S ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 1-4 punktus. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo dėl Komisijos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) padavimo terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi tenkino pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, atnaujino pareiškėjos skundo padavimo terminą ir perdavė skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pašalinti skundo trūkumus. Pareiškėja per nustatytą terminą skundo trūkumus pašalino. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo sustabdyti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10PM 190116S ir Departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 galiojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartimi A. Š. skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukė Klaipėdos teritorinę muitinę.
Teismas nurodė ABTĮ 71 straipsnio 1, 2 dalis, Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad Panevėžio teritorinė muitinė 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 10000151507 nusprendė nepradėti 2298 Lt akcizo, 587 Lt PVM, 54 Lt akcizo delspinigių, 14 Lt PVM delspinigių ir 307 Lt baudos išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas. Darė išvadą, kad jau yra nuspręsta laikinai nevykdyti pareiškėjos šioje byloje ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos sumų priverstinio išieškojimo ir pareiškėjai toks priverstinis išieškojimas šiuo metu negresia. Konstatavo, kad šiuo metu nėra jokio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir priimti kokius nors papildomus procesinius sprendimus dėl ginčijamų PVM, akcizo, akcizo delspinigių ir PVM delspinigių bei baudos sumų priverstinio išieškojimo laikino nevykdymo. Atkreipė dėmesį, kad muitinės įstaigos nėra sustabdžiusios pareiškėjos šioje byloje ginčijamos 181 Lt muito sumos išieškojimo. Nurodė Mokesčių administravimo įstatymo 161 straipsnį, 110 straipsnio 1 dalį, Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėja Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnyje nurodytos garantijos nepateikė, todėl darė išvadą, kad jai priskaičiuotas muito išieškojimas galėtų būti sustabdytas tik pareiškėjai pateikus įrodymus, patvirtinančius rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų grėsmę. Teismo vertinimu, sumokėjus 181 Lt muito sumą, neatitaisoma žala pareiškėjai negalės būti padaryta, nes tuo atveju, jei teismas pripažins, kad pareiškėja neturi mokėti šios muito sumos, pareiškėja turės teisę šią sumą susigrąžinti iš biudžeto. Darė išvadą, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir būtinas.
III.
Pareiškėja A. Š. atskiruoju skundu (b. l. 71-74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10 PM 190165S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ bei Departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 „Dėl V. Š. skundo“ vykdymą, kol nebus išnagrinėtas skundas ir priimtas galutinis sprendimas.
Pažymi, kad teismas neanalizavo Bendrijos muitinės kodekso nuostatų, reglamentuojančių priskaičiuotų muito mokesčių sustabdymo sąlygas. Nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 222 straipsnio 2 dalis nustato, jog prievolės sumokėti muitą yra sustabdomos, jei prekės yra sulaikomos, ketinama jas vėliau konfiskuoti, ir ši procedūra atliekama vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio c, d punktais. Teigia, kad cigaretės yra ne tik konfiskuotos, bet ir sunaikintos, todėl, pareiškėjos nuomone, tai yra pagrindas sustabdyti muitų išieškojimą. Nurodo Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio 3 dalį, paaiškina, kad 181 Lt mokėjimas pareiškėjai nesukels jokių neigiamų ekonominių ar socialinių pasekmių, tačiau nurodo, kad neprivalo mokėti muito mokesčius už konfiskuotas ir sunaikintas prekes, kadangi to nereikalauja Bendrijos muitinės kodeksas. Daro išvadą, kad muitinė pažeidžia Bendrijos muitinės kodekso reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad muitinė reikalauja garantijos, tačiau toks reikalavimas nėra nustatytas Bendrijos muitinės kodekso 189 straipsnio 5 dalyje. Pažymi, kad muitinės reikalaujamas sumokėti 181 Lt muito mokestis yra kelis kartus mažesnė suma nei Bendrijos muitinės kodekso 189 straipsnio 5 dalyje nustatyta suma, todėl, pareiškėjos manymu, nėra pagrindo reikalauti garantijos. Mano, kad Departamentas, Komisija privalėjo išnagrinėti pareiškėjos prašymą sustabdyti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10 PM 190165S vykdymą, kol nebus išnagrinėtas skundas ir priimtas galutinis sprendimas, tačiau tai nebuvo padaryta. Paaiškina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamų aktų vykdymą, būtina taikyti todėl, kad Departamentas bet kada gali pradėti priskaičiuotinų mokesčių išieškojimą. Nurodo, kad teismui patenkinus pareiškėjos skundą ateityje gali pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas išreikalauti iš Departamento neteisėtai priskaičiuotų ir sumokėtų mokesčių grąžinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas sustabdyti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10PM 190165S, Departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 vykdymą iki kol bus išnagrinėtas skundas ir priimtas galutinis sprendimas, palikti nepakeistą. Mano, kad teismas pagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 161, 244 straipsniais. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog, pareiškėjai sumokėjus 181 Lt muito, jai būtų padaryta neatitaisoma žala. Atkreipia dėmesį, kad to neginčija ir pati pareiškėja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10 PM 190165S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 „Dėl V. Š. skundo“ vykdymą, kol nebus išnagrinėtas skundas ir priimtas galutinis sprendimas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (pvz., administracinės bylos Nr. AS15-622/2006, AS11-367/2007, AS8-488/2007, AS16-528/2007, AS2-646/2007, AS502-470/2008, AS525-328/2006 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., administracinės bylos Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. nutartimi pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonę atmetė, remdamasis iš esmės tuo, kad pareiškėjai sumokėjus 181 Lt muito sumą neatitaisoma žala jai nebus padaryta, teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, ji turės teisę šią sumą susigrąžinti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos rimtų ekonominių ar socialinių sunkumų grėsmę. Atkreiptinas dėmesys, kad pati pareiškėja atskirajame skunde pripažįsta, jog 181 Lt sumokėjimas jai nesukels jokių neigiamų ekonominių ar socialinių pasekmių. Pabrėžtina, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį yra realiai gresiantis teismo sprendimo įvykdymo negalimumas ar ženklus jo įvykdymo pasunkėjimas, jeigu tokios priemonės nebus pritaikytos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepateikė įrodymų ar argumentų, kurie pakankamai pagrįstų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą arba negalimumą. Bylos medžiagoje nėra objektyvių įrodymų, jog priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, negalėtų būti atkurta ar pasunkėtų iki skundžiamų aktų priėmimo buvusi padėtis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui patenkinus skundą dėl ginčijamų aktų panaikinimo, pareiškėjai neužkertama galimybė reikalauti žalos atlyginimo. Tuo atveju, jei pareiškėja dėl neteisėto akto, kuris būtų panaikintas, realiai patirtų žalą, ją pareiškėja galėtų išsiieškoti remdamasi žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi teisėtai ir pagrįstai nusprendė netaikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl A. Š. atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.