Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-04-11 · Byla Nr. Iv-833-171/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-09-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2011-12-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Iv-833-171/2012Sprendimas · 2012-04-11Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2012-08-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-11
Bylos Nr.
Iv-833-171/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00773-2011-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno teritorinė muitinė
Kategorijos
  • 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-833-171/2012Proceso Nr. 3-61-3-00773-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2; 37.1; 37.2.16; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Alvydui Jokšui, atsakovo atstovei Linai Markevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1?10), kuriame prašo:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2010-09-15 sprendimą Nr. S-246(7-198/2010);

2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2010-06-23 sprendimą Nr. 1A-4.13-353;

3) panaikinti Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimą Nr. 10PM 190165S ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus.

4) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnis nustato pagrindus muito skolai atsirasti ir pagrindus pripažinti asmenį muitinės skolininku. Tam, kad asmuo būtų pripažintas muitinės skolininku, turi būti nustatytas ir įrodytas bent vienas iš dviejų pagrindų, t. y. kad tas asmuo: 1) neteisėtai įvežė į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes; 2) neteisėtai įvežė į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje.

Paaiškino, kad cigarečių į Bendrijos muitų teritoriją V. Š. neįvežė, tai padarė tretieji asmenys, o jis jas tik nusipirko (duomenys neskelbtini) miestelyje. Tai patvirtina Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutarimas, kuriame nurodyta, kad cigaretės „Saint George“ ir „NZ“ buvo laikomos gyvenamajame name, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Telšių rajonas. Šį faktą pripažįsta ir Panevėžio teritorinė muitinė, nurodydama šią aplinkybę 2010-04-23 sprendime. Taigi, pareiškėjos manymu, ši aplinkybė pašalina pagrindą atsirasti muito skolai.

Nurodo, kad V. Š. nežinojo ir neturėjo jokių galimybių nustatyti aplinkybės, ar šios cigaretės yra teisėtai, ar neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, ar už jas yra sumokėti muito mokesčiai, ar ne. Pažymėjo, kad MGK iš Muitinės departamento nepareikalavo pateikti įrodymų, kad pareiškėjas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją 506 pakelius cigarečių, o sprendimą priėmė vadovaudamasi ne įrodymais, o vien tik muitinės pareigūnų teiginiais. Pareiškėjos teigimu, antroji aplinkybė, kuri yra būtina muitinės skolai atsirasti, taip pat nėra įrodyta. Taigi, nustačius, kad nėra nė vieno iš dviejų pagrindų, nurodytų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje, muito skolai atsirasti nėra pagrindo.

Nei Panevėžio teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas nepateikė, o MGK iš atsakovo neišreikalavo jokių įrodymų, kad pareiškėjas dalyvavo įvežant muitais apmokestinamas prekes, tai yra cigaretes, arba turėjo žinoti, kad muitais apmokestinamos prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. V. Š. buvo tas asmuo, kuris buvo įsigijęs ir laikė muitais apmokestinamas prekes, tai yra cigaretes, tačiau nėra kitų būtinųjų sąlygų, t. y. cigarečių įsigijimo ar žinojimo, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, o tai reiškia, kad trečias muitinės skolininko pripažinimo pagrindas pareiškėjai taip pat negali būti taikomas.

Pažymėjo, kad cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiųjų valstybių, taip pat ir iš Rusijos gali, neviršydamas leistinų normų, teisėtai įvežti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo. Aplinkybės, ar šios cigaretės buvo įvežtos teisėtai, o paskui trečiųjų asmenų supirktos pasienyje ir atvežtos į Tryškius, ar neteisėtai, vykdant kontrabandą, V. Š. nežinojo ir nebuvo pagrindo manyti, kad turėjo žinoti.

Bendrijos muitinės kodekso 206 straipsnis imperatyviai nurodo, kad su atitinkamomis prekėmis susijusi skola muitinei nelaikoma atsiradusia, jei suinteresuotas asmuo, šiuo atveju V. Š., įrodo, kad prievolės, susijusios su prekių, tai yra cigarečių, įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją, nebuvo įvykdytos dėl šių prekių sunaikinimo vykdant Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutartį. Skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusios vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, sulaikomos jas neteisėtai įvežant ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Aplinkybės, kada cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos, V. Š. nežinojo, bet jos konfiskuotos buvo kitą dieną, kai jas įsigijo, ir sunaikintos vykdant Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutarimą. Mano, kad, atsižvelgus į tai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsniu, skola muitinei išnyko tą pačią dieną, kai cigaretės buvo konfiskuotos, t. y. 2010-03-02.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėja nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 238 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog importo muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu prekės nebuvo naudojamos. Cigaretes V. Š. nusipirko 2010-03-01, o kitą dieną jos buvo konfiskuotos ir vėliau sunaikintos. Nė vienu cigarečių pakeliu jis nespėjo pasinaudoti, todėl importo mokesčiai negali būti išieškomi. Mano, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo reikalauti susimokėti muito mokesčių už konfiskuotas ir sunaikintas prekes.

Pažymi, kad, vadovaujantis Europos Bendrijos 2008-12-16 direktyvos 2008/118/EB 7 straipsnio 4 ir 5 dalimis, akcizais negalima apmokestinti prekių, kurios buvo negrįžtamai prarastos arba sunaikintos. Cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, taigi nebuvo jokio teisėto pagrindo reikalauti susimokėti akcizą.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 yra nustatytas minimalus kiekis cigarečių, kurias fizinis asmuo gali laikyti asmeninėms reikmėms Bendrijos muitų teritorijoje ir už kurias nereikia mokėti muito mokesčių, taip pat ir akcizo mokesčio, t. y. fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių. Atsižvelgus į tai, V. Š. turėjo teisę laikyti namuose 100 pakelių cigarečių, o kadangi kartu su juo gyveno jo žmona ir jos motina, kurios abi taip pat rūko, tai bendrai turėjo teisę laikyti nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis 300 pakelių cigarečių. V. Š. namuose buvo laikoma 506 pakeliai cigarečių, tai yra 206 pakeliais daugiau, nei leidžiama minėtu ūkio ministro įsakymu. Mano, kad nuo 206 pakelių cigarečių ir turėjo būti apskaičiuoti muito mokesčiai, bet jie galėjo būti apskaičiuojami tik tuo atveju, jei cigaretės būtų paliktos naudotis ir nebūtų konfiskuotos.

Pažymi, kad Europos Bendrijos 2008-12-16 direktyvos 2008/118/EB 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nuo akcizų yra atleidžiamas apdorotas tabakas (cigaretės, cigarai, cigarinės, rūkomasis tabakas), jei jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai. Cigaretės buvo konfiskuotos 2010-03-02 ir jau tada V. Š. jas negrįžtamai prarado, jų niekas negrąžino, taigi šio fakto pakanka, kad V. Š. būtų atleistas nuo akcizo mokesčio už cigaretes.

Teigia, kad, atsižvelgus į tai, jog cigarečių muitinė vertė ir akcizas buvo apskaičiuoti neteisėtai, į tai, kad muitinės skolininku V. Š. tapo pažeidžiant Bendrijos muitinės kodeksą, į tai, kad pridėtinės vertės mokestis taikomas tik apyvartoje esančioms prekėms, o ne konfiskuotoms ir sunaikintoms, pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, akcizo delspinigiai ir bauda taip pat buvo apskaičiuoti neteisėtai, todėl turi būti panaikinti.

Pareiškėja mano, kad Lietuvos muitinės pareigūnai savaip traktuoja, aiškina ir taiko Bendrijų muitinės kodekso reikalavimus, nors jiems tokia teisė nėra suteikta, jie privalo vykdyti ES teisės reikalavimus, o ne aiškinti ES teisę, kaip patys supranta.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, pareiškėja mano, kad yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo Bendrijų muitinės kodekso aiškinimo klausimu, prašyti priimti preliminarų sprendimą, ar priskaičiuojant V. Š. muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius už cigaretes, kurių jis neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją, o įsigijo iš nenustatyto asmens ir kurios kitą dieną po įsigijimo buvo konfiskuotos ir sunaikintos, nebuvo pažeisti ES Bendrijų muitinės kodekso 202 str., 206 str. ir 233 str. bei EB 2008/118 EB „Dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinti Direktyvą 92/12/EEB“ 7 str. 4 ir 5 d., 32 str. 1, 2 ir 3 d., 37 str. 1 ir 2 d.

Per teismo posėdį palaikė skunde išdėstytus reikalavimus. Pažymėjo, kad V. Š. laikė cigaretes, bet pats jų neįvežė ir negalėjo žinoti, kad cigaretės įvežtos neteisėtai. Nė vienoje Europos Teisingumo Teismo byloje nebuvo nagrinėjama situacija, kai cigaretės rastos asmens namuose. Mano, kad šiuo atveju cigaretės nepateko į rinką, o patekimas į rinką – tai prekių realizavimas. Palaikė prašymą kreiptis į ETT (b. l. 149–152).

Muitinės departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 110?111) nurodė, kad ginčo dėl to, ar V. Š. įsigijo ir laikė ginčo cigaretes, nėra. Skundo argumentai, kad V. Š. prekių (cigarečių) į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, o išvakarėse jas įsigijo iš nepažįstamo asmens, ir tai, kad jis nežinojo bei neturėjo žinoti, kad jo įsigyjamos prekės buvo įvežtos neteisėtai, todėl nėra pagrindo jo pripažinti skolininku muitinei, yra nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis Akcizų įstatymo 32 straipsniu bei Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 408 5 punktu, ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai – banderolės. V. Š. nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių cigarečių turimą Bendrijos prekių statusą. Įsigytos cigaretės buvo paženklintos Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. Š. privalėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritorija yra įvežtos neteisėtai.

Muitinės departamento nuomone, pareiškėjos argumentas, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsniu ir Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi cigaretės iš V. Š. yra konfiskuotos ir sunaikintos, todėl ji turi būti atleista nuo mokesčių mokėjimo, yra nepagrįstas. Pareiškėja neteisingai aiškina minėtas teisės aktų nuostatas. Remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, Bendrijų muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta tik, jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Nagrinėjamu atveju V. Š. buvo sulaikytas ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl nėra pagrindo neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą.

Atsakovas akcentavo, kad administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 yra nustatyta, jog V. Š. neteisėtai laikė 506, o ne 206 pakelius cigarečių. Be to, minėtą aplinkybę bei padarytą pažeidimą jis pripažino. Nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 yra įsiteisėjęs, todėl privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Taigi, pareiškėjos skundo aplinkybė, kad muitinė turėjo apmokestinti nebent 206 pakelius cigarečių, nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, muitinė pagrįstai V. Š. įregistravo mokėtinus mokesčius, apskaičiavo delspinigius bei paskyrė baudą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą nepagrįstas, kadangi yra priimti prejudiciniai sprendimai, kuriuose yra išaiškintos Bendrijos muitinės kodekso 202, 233 straipsnių nuostatos (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Nr. C-459/07, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-230/08), be to, nagrinėjamu klausimu yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A143-2570/2011, Nr. A261-1138/2011).

Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, paskirta bauda turėtų būti panaikinta, tačiau V. Š. turėtų būti pripažintas skolininku. V. Š., įsigydamas tokį didelį kiekį cigarečių, turėjo suprasti, kad jos apyvartoje yra neteisėtai (b. l. 149–152).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime išdėstė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovas (b. l. 141–142). Papildomai pažymėjo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu, o skolininkais muitinei solidariai tampa asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat asmenys, įgiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Teigia, kad, skirtingai, nei teigia pareiškėja, Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad būtų pripažintas skolininku.

Nurodo, kad V. Š., disponuodamas cigaretėmis, kurios nepažymėtos nustatyto pavyzdžio Lietuvoje akcizo ženklais, negalėjo nežinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse realizuojamų cigarečių, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais – banderolėmis, Lietuvoje nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su skundo argumentu, kad ji turi būti atleista nuo mokesčių sumokėjimo, kadangi cigaretės iš V. Š. buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš jų išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos, o nagrinėjamu atveju V. Š. laikomos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje.

Mano, kad prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą nepagrįstas, kadangi šis teismas jau yra priėmęs prejudicinius sprendimus, kuriuose išaiškintos Bendrijos muitinės kodekso 202, 233 str. nuostatos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 145).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2010-03-24 Telšių r. apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-2654-187/2010 V. Š. pripažintas padaręs pažeidimą, nustatytą ATPK 163² str. 2 d., ir jam paskirta 1 000 Lt bauda su 381 pakelio cigarečių „Saint George“ bei 125 pakelių cigarečių „NZ“ konfiskavimu už tai, kad 2010-03-02 apie 12 val. 15 min. savo uošvės namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestelis, Telšių r., laikė 381 cigarečių pakelį „Saint George“, 125 cigarečių pakelius „NZ“, kurie buvo su rusiškomis banderolėmis, jų vertė 506 Lt (b. l. 21).

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio teritorinė muitinė, atsižvelgusi į Telšių r. apylinkės teismo nutarimą, 2010-04-23 sprendimu Nr. 10PM190165S (b. l. 89–91) pripažino V. Š. skolininku muitinei ir įregistravo muitinėje jam už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę: muitą – 181 Lt, akcizą – 2 298 Lt, PVM – 587 Lt, akcizo delspinigius – 54 Lt, PVM delspinigius – 14 Lt ir baudą – 307 Lt.

Nesutikdamas su priimtu sprendimu, V. Š. jį apskundė Muitinės departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą, jo netenkino ir 2010-06-23 sprendimu Nr. 1A-4.13-353 (b. l. 92–93) patvirtino Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimą Nr. 10PM190165S.

V. Š. 2010-07-12 pateikė skundą MGK (MGK byla, b. l. 2–10), kurį išnagrinėjusi 2010-09-15 sprendimu Nr. S-246(7-198/2010) (b. l. 97–99) patvirtino Muitinės departamento 2010-06-23 sprendimą Nr. 1A-4.13-353.

Ginčo dalykas – Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimo Nr. 10PM 190165S, Muitinės departamento 2010-06-23 sprendimo Nr. 1A-4.13-353 ir MGK 2010-09-15 sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) teisėtumas ir pagrįstumas.

Mokestinis ginčas kilo dėl V. Š., kurio teisių perėmėja yra pareiškėja A. Š., Bendrijos muitų teritorijoje laikytų prekių (506 pakelių cigarečių, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis) apmokestinimo pagrįstumo.

Iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji nesutinka, kad jos sutuoktinis V. Š. gali būti pripažintas skolininku muitinei, nes prekes į Bendrijos muitų teritoriją įvežė nenustatyti tretieji asmenys, o ne jis.

Pagal Bendrijos muitinės kodeksą skolininku laikomas bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 12 p.). Skola muitinei yra suprantama kaip „asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) sumą“ (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalį, importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas.

Bendrijų muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis nustato, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrijų muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje „Spedition Ulustrans“ Nr. C‑414/02, 31 p.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą.

Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiosios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi turinčios egzistuoti kartu sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) vadovaujantis minėta nuostata.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. Š. laikė (turėjo savo žinioje) 506 pakelius cigarečių, pažymėtų rusiškomis banderolėmis, be to, tai nustatyta Telšių r. apylinkės teismo 2010-03-24 nutarimu. Laikymo faktą pagrindžia 2010-03-02 Telšių apskrities VPK suradimo ir paėmimo protokolas (MGK byla, b. l. 36), Telšių apskrities VPK tyrėjo V. P. tarnybinis pranešimas (MGK byla, b. l 35). Nurodytą aplinkybę pripažįsta ir pati pareiškėja skunde teismui (b. l. 2). Taigi anksčiau minėta pirmoji sąlyga, kad asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, yra tenkinama.

Žemesnės instancijos teismas

Europos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pripažįstant „skolininku“ pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Nr. C-414/02 27 ir 28 p.; 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Nr. C-195/03 40 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į šią teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas ir nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Nagrinėjamoje byloje remiantis objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. įsigijo (gavo) ir namuose laikė 506 Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis paženklintus pakelius cigarečių, t. y. įsigijo (gavo) prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat – pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 30 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Iš to, kad ginčo prekės buvo paženklintos tik Rusijos Federacijos specialiais ženklais ir buvo šios valstybės kilmės, pareiškėjas galėjo suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. kad šios prekės buvo importuotos. Taip pat aplinkybė, kad buvo įsigytas (gautas) ir laikytas didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų cigarečių – 506 pakelių, leidžia daryti išvadą, kad V. Š., elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. žinojo (ar pagal nustatytas aplinkybes turėjo žinoti), kad įsigijo (gavo) bei vėliau laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl darytina išvada, kad jis pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką ir jam pagrįstai buvo apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė.

Pareiškėja skunde nurodo, kad visos jos sutuoktinio laikytos cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, todėl remiantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio nuostatomis skola muitinei turi būti laikoma neatsiradusia.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktą, nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

Analogiškai Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatą aiškina ir Europos Teisingumo Teismas, kuris 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje Nr. C-459/07 konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, jei neteisėtai į Europos Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, V. Š. laikytos cigaretės buvo surastos ir paimtos ne jas įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, o jau jas ten laikant ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mstl., Telšių r.) (MGK byla, b. l. 33, 35, 36).

Taigi, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog cigaretės vėliau buvo sunaikintos, prievolei atsirasti importo (muitų) skolai muitinei jokios reikšmės neturi. Iš Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Nr. C-230/08 matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Pareiškėja skunde taip pat dėsto argumentus, kad jos sutuoktinio V. Š. laikytos cigaretes buvo konfiskuotos ir sunaikintos, todėl muitinė neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti sumokėti akcizą už prekes, kurios nebuvo apyvartoje ir nebuvo naudojamos.

Vadovaujantis Akcizų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. bei 3 str. 9 d. nuostatomis, cigaretės priskiriamos apdorotam tabakui ir yra akcizų objektas. Pagal Akcizų įstatymo 8 str. 1 d. 8 p. prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje taip pat atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Pagal to paties straipsnio 9 d., prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes.

Teismas, išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis akcizais apmokestinamas, nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes.

Tokią išvadą taip pat patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (pvz., Europos Teisingumo Teismo 2001 m. balandžio 5 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-325/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 ir kt.). Kad būtų konstatuotas laikymo faktas, pakanka nustatyti faktinį prekių turėjimą asmens žinioje ir nereikia nustatyti konkretaus prekių teisinio statuso (jų valdymo (naudojimo) nuosavybės ar kita teise) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 939/2009).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjos sutuoktiniui V. Š., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mstl., Telšių r., laikiusiam 506 pakelius cigarečių, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis, atsirado pareiga mokėti akcizus nuo nurodytų prekių laikymo pradžios momento.

Pažymėtina, kad atleidimas nuo akcizo mokesčio ar jo grąžinimas, vadovaujantis Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyvos Nr. 92/12/EEB „Dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole“ nuostatomis, yra išimtis iš bendros apmokestinimo akcizų mokesčiu taisyklės. Pagal minėtos direktyvos 22 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis valstybės narės gali atmesti prašymą dėl akcizų grąžinimo, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų, be to, kiekvienos valstybės narės už mokesčius atsakingos institucijos nustato jų teritorijoje taikomas akcizo grąžinimo kontrolės procedūras ir metodus. Iš šių direktyvos nuostatų matyti, kad akcizų grąžinimo atvejus ir tvarką privalo nustatyti pačios valstybės, kurios yra Europos Bendrijos narės.

Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu, t. y. nuo 2004-05-01 iki 2010-04-20) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai. Pagal Apdoroto tabako sunaikinimo, prižiūrint apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ir atleidimo nuo akcizų taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. VA-155 (toliau – Taisyklės), punktą nuo apmokestinimo akcizais gali būti atleidžiamas toks sunaikintas apdorotas tabakas, kurį po naujo Lietuvos Respublikos teisės akto, reglamentuojančio apdoroto tabako licencijavimo, gamybos, prekybos, gabenimo ar vartojimo klausimus įsigaliojimo draudžiama laikyti, gabenti ar parduoti arba kuris dėl kitų priežasčių (pasibaigęs galiojimo terminas, bloga kokybė, pasibaigęs sertifikato galiojimas ir pan.) yra išimtas iš apyvartos. Taisyklių 6.2 punkte nustatyta, kad draudimas laikyti, gabenti ar parduoti apdorotą tabaką gali būti susijęs su įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų apdoroto tabako gaminių ženklinimo reikalavimų pasikeitimu (pvz., naujo pavyzdžio banderolių atsiradimas, įpakavimo reikalavimų pasikeitimas ir pan.).

Taigi pagal nurodytas taisykles nuo akcizų gali būti atleidžiamas toks apdorotas tabakas, kuris Europos Bendrijų teritorijoje yra patekęs į teisėtą apyvartą (t. y. apdorotas tabakas, kuris buvo patekęs į teisėtą apyvartą, tačiau dėl tam tikrų Taisyklėse apibrėžtų priežasčių privalo būti išimtas iš jos).

Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos tais atvejais, kai apdorotas tabakas buvo įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2570/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuo akcizų gali būti atleidžiamas toks apdorotas tabakas, kuris Europos Bendrijų teritorijoje yra patekęs į teisėtą apyvartą (t. y. apdorotas tabakas, kuris buvo patekęs į teisėtą apvartą, tačiau dėl tam tikrų Taisyklėse apibrėžtų priežasčių privalo būti išimtas iš apyvartos). Neteisėtai laikomų (gabenamų) tabako gaminių sunaikinimas dėl jų konfiskavimo nepatenka į šią Taisyklių sureglamentuotą situaciją. Apdoroto tabako sunaikinimo, prižiūrint kompetentingai institucijai, faktas pats savaime nereiškia, kad yra pagrindas taikyti Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl atleidimo nuo akcizų. Naikinant tabako gaminius, nesvarbu, ar jie naikinami vykdant teismų sprendimus (bendrąja prasme) dėl šių prekių konfiskavimo administracinių teisės pažeidimų bei baudžiamosiose bylose, ar pagal teisės aktais nustatyta tvarka pateiktus prašymus, visais atvejais prekių naikinimą prižiūri kompetentinga institucija (žr., pvz., 2008 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1502/2008, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1829/2008, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008, 2009 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje A143-205/2009; 2010-11-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1784/2010, 2011-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1452/2011).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (žr., pvz., 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2010 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-916/2010).

Teismas, remdamasi šiais išaiškinimais, daro išvadą, kad Akcizų įstatymo 31 straipsnyje bei Taisyklėse reglamentuoti specialūs atleidimo nuo akcizų atvejai, o, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. tabako gaminius Bendrijos muitų teritorijoje laikė neteisėtai, darytina išvada, kad jam nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos. Pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo taikyti V. Š. atžvilgiu Akcizų įstatymo nustatyto atleidimo nuo akcizų atvejo, todėl, net ir konfiskavus ir sunaikinus Bendrijos muitų teritorijoje neteisėtai laikytas cigaretes, prievolė sumokėti 2 298 Lt akcizo mokestį neišnyko.

Pareiškėja skunde teigia, kad akcizų mokestis turėjo būti apskaičiuotas nuo 206 pakelių cigarečių, nes Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-05-26 įsakymo Nr. 4-200 3 punkte nustatyta, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių. Taigi V. Š. turėjo teisę laikyti namuose 100 pakelių cigarečių, o kadangi kartu su pareiškėju gyvena jo žmona ir žmonos motina, kurios abi taip pat rūko, tai bendrai turėjo teisę laikyti 300 pakelių cigarečių.

Kaip jau minėta, 2010-03-24 Telšių r. apylinkės teismo nutarime administracinėje byloje Nr. A2.8-2654-187/2010 konstatuota, kad V. Š. 2010-03-02 apie 12 val. 15 min. savo uošvės namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestelis, Telšių r., laikė 381 pakelį cigarečių „Saint George“, 125 pakelius cigarečių „NZ“, kurie buvo su rusiškomis banderolėmis, jų vertė – 506 Lt (b. l. 21). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nutarime nurodytas bendras rusiškomis banderolėmis pažymėtų V. Š. laikytų cigarečių kiekis yra 506 pakeliai, o duomenų nei byloje, nei teismų informacinėje sistemoje LITEKO apie tai, kad minėtas nutarimas būtų apskųstas ir pakeistas ar panaikintas, nėra, daro išvadą, kad akcizo mokestis pagrįstai apskaičiuotas nuo 506 pakelių laikytų cigarečių.

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Bendrijų teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 13 d. (ginčui aktuali 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai V. Š. apskaičiavo ir nurodė sumokėti 587 Lt PVM.

Pareiškėja šioje byloje taip pat kelia klausimą dėl paskirtos baudos neteisėtumo.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principams įgyvendinti baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir dėl kitų padarytų teisės pažeidimų. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad pareiškėjai paskirti mokėti delspinigiai už mokestinės prievolės neįvykdymą šiuo konkrečiu atveju nelaikytini baudimu pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį. Delspinigiai, jų skaičiavimo tvarka, dydis, atleidimo nuo jų sąlygos nustatytos Mokesčių administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje, kuris skirtas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams reglamentuoti (Mokesčių administravimo įstatymo 95–100 str.). Dėl to mokesčių teisėje delspinigių pirminė funkcija yra užtikrinti mokestinės prievolės (į)vykdymą, jie pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansiniams nuostoliams, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kadangi šiuo konkrečiu atveju delspinigiai, kuriuos Panevėžio teritorinės muitinės sprendimu buvo įpareigotas sumokėti V. Š., savo turiniu ir pobūdžiu neturi nubaudimo pagal Konvenciją požymių, todėl darytina išvada, kad įpareigojimas juos sumokėti yra pagrįstas.

Kaip jau minėta, V. Š. buvo nubaustas Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 pagal ATPK 163² str. 2 d. už laikymą iš kitų valstybių įvežtų viršijančių leistiną laikyti tabako gaminių kiekį ir jam skirta 1 000 Lt bauda su rastų cigarečių konfiskavimu.

Kaip matyti iš Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimo Nr. 10PM190165S, apskaičiuojant mokesčius bei delspinigius ir skiriant baudą, vadovautasi Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutarime administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 nustatytomis aplinkybėmis.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, bauda už mokestinės prievolės nevykdymą skiriama, jeigu mokesčių mokėtojas, be kita ko, neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir dėl šios priežasties mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino. Panevėžio teritorinės muitinės sprendime, vadovaujantis minėta Mokesčių administravimo įstatymo norma, nurodyta, kad bauda V. Š. skiriama už neapskaičiuotus ir nedeklaruotus mokesčius.

Išdėstytos nuostatos bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą V. Š. buvo paskirta už tai, kad jis Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė, o tai reiškia, kad turėjo savo žinioje, nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, t. y. neįvykdė mokesčių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. Š., kuris pagal Konvenciją buvo nubaustas 1 000 Lt bauda už akcizais apmokestinamų prekių laikymą (turėjimą savo žinioje), Panevėžio teritorinės muitinės sprendimu pagal Konvenciją buvo nubaustas už iš esmės tuos pačius veiksmus, t. y. akcizais apmokestinamų prekių laikymą nustatyta tvarka nesumokėjus už jas atitinkamų mokesčių.

Teismas iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 įsiteisėjo, taigi jis įgijo res judicata galią, todėl atitinkamai konstatuotina, kad pagal Konvenciją V. Š. 1 000 Lt bauda jau yra nubaustas galutiniu teismo sprendimu.

Tiek Telšių rajono apylinkės teismo 2010-03-24 nutarimu, tiek muitinės sprendimais nubaustas pagal Konvenciją buvo tas pats fizinis asmuo – V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) todėl asmens tapatumo sąlyga, vertinant non bis in idem principo pažeidimą, taip pat tenkinama.

Vadovaudamasis tuo, kas buvo išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimas Nr. 10PM190165S skirti V. Š. 307 Lt baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimo Nr. 10PM190165S dalis, kuria nuspręsta skirti V. Š. 307 Lt baudą, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta. Taip pat naikintinos ir Muitinės departamento 2010-06-23 sprendimo Nr. 1A-4.13-353 bei MGK 2010-09-15 sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) dalys, kuriomis palikta galioti Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimo dalis, kuria V. Š. įpareigotas sumokėti 307 Lt baudą.

Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo Muitinės kodekso nuostatų aiškinimo klausimu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi suformuota Europos Teisingumo Teismo praktika aiškinant Bendrijų muitinės kodekso 202 ir 233 nuostatas, kurios, teismo vertinimu, yra aiškios ir nedviprasmiškos. Nagrinėju atveju teismui nekilo neaiškumų taikant Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, taigi pareiškėjos prašymas sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą netenkintinas.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomi argumentai, kad kreiptis į Europos Teisingumo Teismą būtina dėl to, kad neįmanoma išspręsti šios bylos, kol nebus gautas kompetentingos ES teismo aiškinimas šiuo klausimu bei dėl to, kad ūkio ministro įsakymu buvo sumažinti leidžiamų laikyti fiziniams asmenims nepaženklintų lietuviškomis banderolėmis cigarečių kiekis, taigi ateityje bylų dėl priskaičiuotų muito mokesčių už konfiskuotas ir sunaikintas cigaretes teismuose gali padaugėti, yra paremti tik jos subjektyvia nuomone ir samprotavimais, kas galėtų būti. Pažymėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėja nesutinka su pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ETT dėl preliminaraus nutarimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2650/2011). Teismas mano, kad Bendrijų muitinės kodekso 202, 206 ir 233 straipsnių nuostatos yra aiškios, todėl daro išvadą, kad pagrindo kreiptis į ETT dėl preliminaraus nutarimo nėra.

Pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bus išspręstas įsiteisėjus teismo sprendimui Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio teritorinės muitinės 2010-04-23 sprendimo Nr. 10PM190165S, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-06-23 sprendimo Nr. 1A-4.13-353 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-09-15 sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) dalis, kuriomis V. Š. įregistruota ir jis įpareigotas sumokėti 307 Lt baudą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė