Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus (toliau – ir nuteistojo advokatas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, mokytis arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, senyvo amžiaus ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo N. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiojo naudai iš civilinio atsakovo MB „(duomenys neskelbtini)“ 966,34 Eur turtinei žalai ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo N. K. naudai iš kaltinamojo G. M. priteista 2100 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 27 d. 19.55 val. – 20 val., viešoje vietoje – kavinėje ,,(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) , kitų asmenų akivaizdoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – vartodamas necenzūrinius žodžius, elgdamasis įžūliai, be priežasties neįleido į kavinę grįžtančio, patiekalus jau užsisakiusio kliento N. K., griebė jį už dešiniojo peties, išstūmė iš kavinės patalpų pro duris į koridorių, pagriebęs už striukės grubiai išstūmė jį pro duris į gatvę ir pakišdamas koją pargriovė N. K. ant grindinio, N. K. vėl bandant teisėtai grįžti į kavinę, G. M. vėl jį pagriebė ir grubiai išstūmė pro duris į gatvę, ranka trenkė N. K. į veidą, sugriebęs N. K. už nosies jį stūmė nuo savęs, po to grubiai stūmė pro duris jį į gatvę ir vieną kartą ranka smogė N. K. link veido – šiais veiksmais padarė nukentėjusiajam N. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kaklo raiščių patempimu ir odos nubrozdinimu kairėje plaštakoje, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

2. Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinimas G. M. pasitvirtino, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, jo kaltė įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma.

5.7. Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio apeliaciniame skunde pasisakoma, kad byloje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl jau vien dėl pastarosios aplinkybės nukentėjusiojo civilinis ieškinys turi būti atmestas. Antra vertus, jeigu nukentėjusysis tariasi patyręs kokią nors žalą, dėl jos jis gali kreiptis civilinio proceso tvarka į kavinės „(duomenys neskelbtini)“ savininkus, valdytojus. Tuo tarpu G. M. nagrinėjamų įvykių metu vykdė išimtinai darbines pareigas ir jis pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus neprivalo atlyginti kitiems asmenims, jų manymu, jiems padarytą tariamą žalą. Taigi, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis tik nenustatytų ir nekonstatuotų nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumo, tokiu atveju byloje priimtas apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir G. M. atžvilgiu priimtas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys atmestas.

4. Atsiliepimų į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

6.Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Dėl teismo šališkumo

8. Skunde teigiama, kad pakankamą pagrindą išvadoms dėl bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumo sudaro tai, kad šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintasis N. K. yra Kauno apygardos prokuratūroje dirbančio prokuroro V. L. posūnis, t. y. šeimos narys, o nukentėjusiojo motina R. L. Kauno mieste dirba advokate. Skunde apelianto nurodyti faktai, kad nukentėjusiojo patėvis Kauno apygardos prokuratūroje dirba prokuroru, o motina – advokate, nenurodant jokių kitų aplinkybių, galinčių patvirtinti nuosprendį priėmusios teisėjos asmenines sąsajas su šiais asmeninis, jos pačios ar jos artimųjų suinteresuotumą bylos baigtimi, ir nepagrindžiant jų faktiniais duomenimis, neduoda jokio teisinio pagrindo išvadai, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas nukentėjusiosios šalies naudai.

9. Skunde taip pat pažymėta, kad nepaisant šių objektyvaus pobūdžio aplinkybių, keliančių abejonių minėtosios teisėjos nešališkumu, teisėjos elgesys šios bylos procese buvo šališkas, nes buvo šalinami kaltinamojo gynėjo užduodami nukentėjusiajam, liudytojams klausimai, nepalankūs kaltinimui, atmetami atskiri kaltinamojo gynybos prašymai, be to ir pats nuosprendis, dėl kurio nepagrįstumo konkrečiau nurodoma kitoje šio apeliacinio skundo dalyje, taip pat patvirtina minėtosios teisėjos šališkumą kaltinimo ir nukentėjusiojo šalies naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie skundo teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo. Tokių argumentuotų ir konkrečiais faktais pagrįstų duomenų nenurodė ir apeliantas. Iš pateiktos bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo patenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymai apklausti liudytojais tam tikrus asmenis, taip pat tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas naudojosi procesine teise užduoti klausimus nukentėjusiajam, liudytojams, teismo medicinos ekspertui.

10. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, G. M. advokatas teismo šališkumą įžvelgia ir proceso neobjektyvume bei dėl jo ginamajam nepalankių teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus, taigi, darytina išvada, jog apeliantas abejoja būtent objektyviuoju teismo nešališkumo aspektu. Svarbu pažymėti, kad tik vienos iš ginčo šalių nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2013, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-204-689/2019). Vien tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ar motyvuotai atmetė kokius nors proceso šalių prašymus, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017).

11. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą duomenų visumos analize, o ne taip, kaip norėtų gynybos pusė, ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas ar teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti nei galimą teisėjos asmeninį šališkumą ar tendencingumą, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumus, leidžiančius manyti, kad vienai proceso šaliai tokiu būdu buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.

Dėl įrodymų vertinimo

12. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiose taisyklėse nurodyta tai, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tokiu būdu įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

13. BK 284 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta, tai yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai - gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, reikalaujanti veiksmų padarinių. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.

14. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas.

15. G. M. nekaltumą advokatas apeliaciniame skunde visų pirma grindžia tuo, kad kaltinamasis įvykio metu atliko savo pareigas ir jo veiksmus sąlygojo išimtinai teisės normų reikalavimai, kavinės vidaus tvarkos taisyklės. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad konfliktas tarp G. M. ir N. K. įvyko G. M. atliekant darbines funkcijas, tačiau ši ir kitos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia G. M. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo N. K. parodymais, nes jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai išdėstė visas aplinkybes, prieš jį atliktus smurtinius kaltinamojo veiksmus, jo atžvilgiu išsakytus necenzūrinius žodžius. N. K. parodė, kad jis su draugais užėjo į barą, atsisėdo, užsisakė maisto ir išėjo su draugu į lauką parūkyti, tačiau grįžtant apsauginis jo neįleido į barą. Jis paaiškino apsaugos darbuotojui, kad draugai viduje, kad užsakytas maistas, paliko ant staliuko telefoną ir tikėjosi, kad jį praleis, todėl neneigia žengęs žingsnį, bandė praeiti link draugų, tačiau apsauginis suėmė jį ir nustūmė, jis ir toliau bandė paaiškinti, kad nori pasiimti daiktus, tačiau apsauginis jį dar kartą suėmė ir ištempė į lauką, sudavė vieną kitą smūgį, numušė kepurę, koliojo jį necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, suėmė už nosies, griebė už kaklo, jis jautė skausmą. Jis bandė vėliau dar kartą įeiti į barą, paieškoti klausos aparato, tačiau apsauginis vis tiek jo neįleido.

16. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ne tik kartu su nukentėjusiuoju buvę jo draugai, tačiau ir objektyvus įrodymas – įvykio metu užfiksuotas vaizdo įrašas, kuriame atsispindi visi nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistojo atlikti neteisėti veiksmai. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad G. M. neįleido į kavinę grįžtančio N. K., griebė jį už dešiniojo peties, išstūmė iš kavinės patalpų pro duris į koridorių, pagriebęs už striukės grubiai išstūmė jį pro duris į gatvę ir pakišdamas koją pargriovė N. K. ant grindinio. N. K. vėl bandant grįžti į kavinę, G. M. vėl jį pagriebė ir grubiai išstūmė pro duris į gatvę, ranka trenkė N. K. į veidą, sugriebęs N. K. už nosies jį stūmė nuo savęs, po to grubiai vėl stūmė pro duris nukentėjusįjį į gatvę ir bandė smūgiuoti N. K. į veidą. Vaizdo įrašas yra be garso įrašo, tačiau tai, kad G. M. įvykio metu vartojo necenzūrinius, įžeidžiančio pobūdžio žodžius, patvirtino ne tik pats nukentėjusysis, bet ir byloje apklausti liudytojai A. Z., J. P., O. S. s. Liudytojas A. Z. teisme paliudijo, jog girdėjo apsaugos darbuotoją sakant N. K., kad jis sės į zoną, šaukė ant N. K., vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Liudytojas J. P. taip pat nurodė, jog kaltinamasis vartojo N. K. atžvilgiu įvairius necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius. O. S. Vitas nurodė, jog apsaugos darbuotojas sakė N. K., kad jis sės į „gaidyną“, vartojo necenzūrinius žodžius. Taigi, visi šie liudytojai nors ir ne pažodžiui, tačiau nurodė girdėję G. M. nukentėjusiajam sakant iš esmės tuos pačius įžeidžiančius ir necenzūrinius žodžius, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

17. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog liudytojų A. Z. ir V. L. parodymai turi būti vertinti kritiškai ir jais nesivadovauta, nes jie su nukentėjusiuoju susiję asmenys ir todėl kaip ir pastarasis, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad netikėti nukentėjusiojo asmens ar liudytojais apklaustų asmenų parodymais ir laikyti juos neteisingais vien dėl to, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo pareiškimą, o procese apklausti asmenys kaip nors susiję su viena iš ginčo šalių, nėra teisinio pagrindo. Bet kurio byloje apklausto asmens parodymų įvertinimas turi būti padarytas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Parodymai, nepaisant kas juos davė, teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitinka kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą. Pažymėtina, kad liudytojų A. Z. ir V. L. parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo netikėti ir laikyti juos šališkais nukentėjusiojo naudai, nes jie neprieštarauja ištirtų įrodymų visumai. Tiek A. Z., tiek V. L. davė parodymus, kurie neprieštarauja bylos duomenų visumai, jie visiškai atitiko nukentėjusiojo, kartu su juo buvusių asmenų – J. P. ir O. S. V., bei kitų byloje apklaustų asmenų parodymus.

18. Nepagrįstas ir skundo argumentas, jog nėra nustatyta jokių objektyvaus pobūdžio duomenų apie byloje tariamą nukentėjusiojo patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą, o pastarasis diagnozuotas tik remiantis paciento nusiskundimais. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. G2898/2019 (02) nurodyta, kad N. K. padarytas kaklo raiščių patempimas ir odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje. N. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kaklo raiščių patempimas padarytas suspaudžiant kaklą ar pasukant kaklą į šonus. Odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti rankos nagas. Sužalojimai N. K. padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 45). Specialistas Leonas Gogelis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis apžiūrėjo asmenį ir nustatė odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje. Kitų sužalojimų, apžiūros metu, jis nenustatė. Kaklo raiščių patempimas gali atsirasti staigiai pasukant kaklą ar kažkuo suspaudžiant. Yra labai mažai tikėtina, kad asmuo galėtų pats pasitempti kaklo raiščius, patempimui įtakos turėjo pašalinė jėga. Odos nubrozdinimas, esantis ant plaštakos, galėjo būti padarytas nagu ar panašiu daiktu, taip pat asmuo galėjo atsitrenkti į kietą buką daiktą. Odos nubrozdinimai atitinka įvykio laiką. Kaklo raiščių patempimas ir nubrozdinimas tiek kartu tiek atskirai sudaro nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie objektyvūs duomenys neginčijamai patvirtina, kad nežymus sveikatos sutrikdymas N. K. buvo konstatuotas pagal objektyvius jam padarytus sužalojimus, o ne, kaip teigiama skunde, tik remiantis paciento nusiskundimais.

19. G. M. nekaltumas skunde grindžiamas ir tuo, jog jis pagal savo pareigas privalėjo tikrinti, kad į barą po 20.00 valandos nepatektų asmenys, kurie yra jaunesni nei 20 metų, tačiau kaip užfiksuota vaizdinėje medžiagoje, N. K. į barą atėjo dar prieš 20.00 val., ir su draugu parūkęs lauke, į barą jis sugrįžo taip pat dar prieš 20.00 val., kas paneigia skunde nurodytą teiginį apie G. M. teisėtą pareigą neįleisti nukentėjusiojo, kaip asmens, neturinčio 20 metų, į baro patalpas po 20.00 val. Skunde taip pat minimas Vidaus tvarkos taisyklių 7 punktas, jog „(duomenys neskelbtini)“ administracija pasilieka teisę neįleisti asmenų, kurių elgesys yra netinkamas, gali sutrukdyti baro tvarką, kelia pavojų kitų svečių saugumui, neatitinka baro koncepcijos, prieštarauja viešai tvarkai moralei bei kitoms visuomenėje priimtinoms elgesio normoms. Vienintelis aktyvus veiksmas, kurį atliko N. K., buvo bandymas praeiti pro G. M., kai šis jo nepraleido į barą, tačiau nėra užfiksuota jokių įrodymų, kad nukentėjusysis savo veiksmais būtų elgęsis iššaukiančiai, neadekvačiai, kėlęs kokį nors pavojų paties G. M. ar kitų baro lankytojų saugumui. Nuteistasis nurodė, kad jo vertinimu, N. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų medžiagų, kas galėjo įtakoti neadekvatų elgesį, tačiau tai, kad nukentėjusysis į barą atėjo blaivus, patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. K. ir M. V., kurie įvykio vietoje patikrino jo blaivumą, buvo nustatytas 0 promilių.

20. Advokatas skunde nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusysis klausos aparatą prarado nagrinėjamų įvykių metu, nes N. K. neprigirdėjo nuo pat įėjimo į baro patalpas momento, ko G. M. nežinojo ir nesusikalbėjimą su juo priėmė kaip jaunuolio galimo apsvaigimo, neadekvatumo požymius. Tokie skundo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik paties G. M. nuomone, ir vertinti kritiškai kaip siekimas įtikinti nuteistojo versijos teisingumu, nes juos paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kita bylos medžiaga. N. K. visuose savo parodymuose teigė, kad tik išėjęs iš baro suprato, jog jam iškrito klausos aparatas. Kai grįžo link baro, jis prašė, kad jį įleistų pažiūrėti, ar nepametė klausos aparato, tačiau apsauginis jo vis tiek neįleido. Klausos aparato jis taip ir nesurado. Klausos aparatas iškrito tik iš vienos ausies, todėl jis galėjo girdėti, tik girdėjo prasčiau. Liudytojai O. S. V., A. Z. parodė, kad jie nematė, neatkreipė dėmesio, ar jiems išėjus iš kavinės N. K. buvo su klausos aparatu, tačiau iki to laiko, kol jie atėjo į kavinę, N. K. tikrai turėjo klausos aparatą, nes jis be aparato neprigirdi, o susikalbėjo su juo sklandžiai. Liudytojas Jonas parodė, kad nežinojo, ar N. K. turi klausos aparatą, nes jie buvo tik neseniai pradėję bendrauti, tačiau jo nuomone, gali būti, jog nesusikalbėjimas prie baro įvyko būtent dėl klausos sutrikimo, nes N. K. ne viską girdėjo. Liudytojas V. L. patvirtino, jog atvažiavus prie baro, N. K. jam paminėjo, kad pametė klausos aparatą, visi pradėjo jo ieškoti. N. K. prie durų rado nedideles klausos aparato baterijas. Liudytojas M. V. parodė, kad įvykio vietoje buvo jaunuolis, apsaugos „J.“ ekipažas, jaunuolio tėvai ir jie visi ilgai bandė surasti klausos aparatą. Klausos aparato ieškojo ir baro viduje, rado kažkokią klausos aparato detalę, gal bateriją. Liudytojas M. M. parodė, kad jis buvo bare, matė, kaip nukentėjusiojo apsauginis neįleido kokius tris kartus, vaikinas bandė pasakyti, kad jo draugai yra viduje, jog jis yra užsisakęs maisto. Apie klausos aparatą jis nieko nežinojo ir tik atvykus tėvams buvo pradėta jo ieškoti. Iš protokolo - pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, kad jame N. K. kartu su visomis kitomis aplinkybėmis nurodė ir tai, kad tik po konflikto su baro apsaugos darbuotoju, kai šis jį iškeikė necenzūriniais žodžiais, stumdė ir išmetė iš kavinės, jis pasigedo savo klausos aparato, kuris buvo ausyje. Šių duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad klausos aparatą N. K. prieš įvykį turėjo, ir jo pasigedo būtent po įvykių bare, be to, nukentėjusiojo versiją patvirtina ir faktas, kad po įvykio, prie baro buvo rasta klausos aparato detalė, galimai baterija.

21. Skunde advokatas taip pat pažymi, kad net nepriklausomai nuo paties įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, nes nebuvo nustatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymis - pavojingi veikos padariniai ir kaltininko tiesioginė tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. M. veiksmuose yra nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje – G. M. vartojo necenzūrinius žodžius ir smurtavo prieš nukentėjusįjį baro patalpose, kuriose buvo ne tik nukentėjusysis su draugais, bet ir kitų baro lankytojų, t. y. kitų žmonių akivaizdoje, taip pat ir lauke, prie baro, kur taip pat vaikšto žmonių ir jie galėjo matyti smurtinius nuteistojo veiksmus, girdėti jo sakomus necenzūrinius žodžius. Tokiais savo veiksmais G. M. demonstravo nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams. Dėl G. M. panaudoto smurto nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Advokatas skunde nurodo, jog peržiūrėjus vaizdo įrašus akivaizdžiai matyti, jog kavinės lankytojai sureagavo būtent į neteisėtą paties nukentėjusiojo elgesį, kuomet jis jėga bandė praeiti pro praėjimą užstojusį G. M., tačiau įvertinus vaizdo įraše užfiksuotus nuteistojo bei nukentėjusiojo veiksmus, jų atliktų veiksmų intensyvumą, taip pat šiuos duomenis gretinant su įvykį mačiusių liudytojų parodymais, nėra abejonių, jog būtent aktyvūs G. M. veiksmai prieš nukentėjusįjį, jo panaudotas smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip įžūlus, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai elgesys, kas sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Nors G. M. siekia įrodyti, jog jis savo veiksmais siekė vienintelio tikslo – atlikti savo darbines funkcijas ir neįleisti į barą nepageidaujamo asmens, G. M. elgesys su nukentėjusiuoju: stumdant jį ir naudojant fizinį smurtą kitų asmenų akivaizdoje, plūdimasis necenzūriniais žodžiais, patvirtina, kad G. M. suprato, jog taip bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

22. Nuteistojo advokatas civilinio ieškinio pagrįstumą ginčija jau aptartais teiginiais, jog G. M. nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, o jeigu nukentėjusysis tariasi patyręs kokią nors žalą, dėl jos jis gali kreiptis civilinio proceso tvarka į kavinės „(duomenys neskelbtini)“ savininkus, kadangi G. M. įvykių metu vykdė išimtinai darbines pareigas. Aukščiau aptartų įrodymų analizės kontekste jau buvo konstatuota, jog G. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl nėra jokio pagrindo abejoti G. M. neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam N. K. padaryta turtine ir neturtine žala. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta G. M. atliekant darbines funkcijas, darbo metu, tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl N. K. nustatytą padarytą turtinę ir neturtinę žalą priteisė iš civilinio atsakovo MB „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu teismo sprendimu.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistojo G. M. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 284 straipsnį kvalifikuota teisingai. Tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.