Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-09-06 · Civilinė byla Nr. e2S-875-730/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-06
Bylos Nr.
e2S-875-730/2018
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-00267-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erinija Kazlauskienė
Atsakovas
Ž. Ž., A. K.
Ieškovas
J. L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-875-730/2018Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00267-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.1.18.1.1.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 6 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų Ž. Ž. ir A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. (J. L.) ieškinį atsakovams Ž. Ž. ir A. K. (A. K.) dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose 2018 m. kovo 9 d. priimtas ieškovo J. L. ieškinys atsakovams Ž. Ž. ir A. K. dėl 13 500 EUR skolos, 5 procentų procesinių palūkanų nuo priteistos 13 500 EUR skolos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas teismo prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovams priklausančias pinigines lėšas ir padarant įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre, kuriuo uždraudžiama perleisti tretiesiems asmenims atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Grįsdamas tokį prašymą ieškovas nurodo, kad reiškiamo reikalavimo suma yra didelė ir todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir ieškovo trečios eilės reikalavimo įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, o, šio turto neradus ar esant nepakankamai, – atsakovams priklausančias pinigines lėšas, neviršijant 13 500 EUR sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, išskyrus atsiskaitymą su ieškovu pagal pareikštą reikalavimą, taip pat nustatant ne mažesnę nei 400 EUR sumą (kiekvienam), kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti naudojama atsakovų kasdieniams poreikiams tenkinti, mokesčiams į valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetus mokėti.Įvertinęs ieškovo pateikto ieškinio dalyką ir pagrindą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad prašomos priteisti skolos suma didelė, kreipimosi į teismą dieną nėra žinoma atsakovų turtinė padėtis, jų pozicija, įsipareigojimai kitiems kreditoriams. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad gali atsirasti didesnė teismo procesinio sprendimo neįvykdymo rizika, todėl yra pagrindas manyti, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešus atsakovams (CPK 148 straipsnis).Pažymėjo, kad nors ieškovas, be atsakovams priklausančių piniginių lėšų arešto, prašė padaryti ir įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre, kuriuo uždraudžiama perleisti tretiesiems asmenims atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ieškiniu reiškiamų materialinių teisinių reikalavimų turinį, tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas nėra konkretūs nekilnojamieji daiktai, sprendė, kad konkrečiu atveju tikslingiau yra areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, ir tik jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai prašo panaikinti 2018 m. kovo 9 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės, ieškovo prašymą, dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai: Pirmosios instancijos teismas areštuodamas atsakovams priklausančią asmeninę nuosavybę pažeidė teisės ir teisinės praktikos principus, nes suteikė ieškovui nepagrįstą pranašumą, suvaržė atsakovų teises nagrinėjamoje byloje, neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, pažeidė procesinius reikalavimus ir taip nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias priemones, buvo neteisingas ir neobjektyvus.pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąją apsaugos priemonę nenagrinėjo pareiškimo pagrįstumo klausimo, kas, atsakovų teigimu, rodo, jog pirmosios instancijos teismas ne tik nesiaiškino ir nevertino, ar ieškinyje yra pateikti tikėtini ieškinio pagrįstumo įrodymai, bet ir nenagrinėjo pareiškimo (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) pagrįstumo. Todėl, atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą.

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovas pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovų 13 500 EUR skolą, 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos 13 500 EUR skolos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas teismo prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovams priklausančias pinigines lėšas ir padarant įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre, kuriuo uždraudžiama perleisti tretiesiems asmenims atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Grįsdamas tokį prašymą ieškovas nurodė, kad reiškiamo reikalavimo suma yra didelė ir todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kad su atsakovais 2017 m. birželio 26 d. sudarė preliminariąją penkių kambarių buto ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad būsto įsigijimui negavo kredito, todėl pareikalavo iš atsakovų grąžinti sumokėtas pinigines lėšas. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo 2017 m. rugsėjo 28 d. kreipimasis į atsakovus su reikalavimu grąžinti pinigines lėšas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas areštuodamas atsakovams priklausančią asmeninę nuosavybę pažeidė teisės ir teisinės praktikos principus, nes suteikė ieškovui nepagrįstą pranašumą, suvaržė atsakovų teises nagrinėjamoje byloje, neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, pažeidė procesinius reikalavimus ir taip nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Be to, teismų praktikoje konstatuojama, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstų abejonių dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-147-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105-464/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo nurodė, kad įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prie ieškinio pateiktus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad prašomos priteisti skolos suma didelė, kreipimosi į teismą dieną nėra žinoma atsakovų turtinė padėtis, jų pozicija, įsipareigojimai kitiems kreditoriams, todėl padarė išvadą, kad gali atsirasti didesnė teismo procesinio sprendimo neįvykdymo rizika, todėl yra pagrindas manyti, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ieškovas kreipėsi į atsakovus dėl piniginių lėšų grąžinimo (2017 m. rugsėjo 28 d. kreipimasis), taip pat pateikti įrodymai dėl 2017 m. birželio 26 d. sudarytos preliminariosios buto ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Byloje duomenų apie atsakovų turtinę padėtį nėra. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartyje išsamiai ir tinkamai pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių egzistavimo pagrindo – dėl galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo, o pirmosios instancijos teismo motyvus pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas grėsmę galbūt jam palankaus teismo sprendimo tinkamam įvykdymui motyvavo tuo, kad ieškinio suma yra didelė ir atsakovai galbūt gali parduoti preliminariąja sutartimi parduotiną turtą ieškovui. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia atsakovo turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Šiuo konkrečiu atveju laikoma, kad ieškovas tinkamai pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą, o pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 11 punkte, priimdamas 2018 m. kovo 9 d. nutartį tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąją apsaugos priemonę nenagrinėjo pareiškimo pagrįstumo klausimo, kas, atsakovų teigimu, rodo, jog pirmosios instancijos teismas ne tik nesiaiškino ir nevertino, ar ieškinyje yra pateikti tikėtini ieškinio pagrįstumo įrodymai, bet ir nenagrinėjo pareiškimo (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) pagrįstumo. Todėl, atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. Su šiais atsakovų argumentais nesutinkama. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra laikinos, galioja tik tam tikrą laikotarpį – iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad skundžiama nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nereiškia, kad šiuo atveju buvo pasisakyta dėl ginčo esmės, priešingai, pirmosios instancijos teismas vertino, ar aptartoje ginčo situacijoje buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Erinija Kazlauskienė