- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- A-2138-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02065-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- L. Č.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl termino atnaujinimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. Č. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2391 ,,Dėl 2014 m. vasario 11 d. prašymo“; 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 11 d. prašymą; 4) priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. jai, kaip dirbančiai pensininkei, paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ir našlių pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu jai nebuvo išmokėta 7 098,88 Lt senatvės ir 84 Lt našlių pensijos. Dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo 2014 m. vasario 11 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), tačiau pastarasis prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV. Atsakovas pateiktą prašymą atsisakė nagrinėti, nurodydamas, kad ji praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Pareiškėja nesutiko, kad į VSDFV kreipėsi praleidusi terminą, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Net ir nustačius, kad praleido nurodytą trejų metų terminą, jis turėtų būti atnaujintas, kadangi priešingu atveju būtų pažeista asmens teisė į senatvės pensiją, Konstitucijoje įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamybę, paneigti lygiateisiškumo bei proporcingumo principai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 15–18) prašė nutraukti bylos dalį dėl termino atnaujinimo, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusią Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakciją, skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų pensijų klausimais VSDFV, kaip privalomai ikiteisminei ginčus nagrinėjančiai institucijai, turėjo būti paduoti per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimas yra ta objektyvi aplinkybė, nuo kurios turi būti skaičiuojamas trejų metų terminas. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., vadinasi, tada ir buvo priimtas sprendimas dėl jai paskirtos pensijos perskaičiavimo. Skundą VSDFV pareiškėja padavė praleidusi trejų metų terminą, todėl pagrįstai ginčijamu sprendimu atsisakė jį nagrinėti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 50–52) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas yra keliamas dėl VSDFV sprendimo, kuriuo atsisakyta iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2014 m. vasario 11 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui pateikė prašymą išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (10.1)3-19215 pareiškėjos prašymo dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV. Pastaroji ginčijamu 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2391 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes į atsakovą buvo kreiptasi praleidus iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Taip pat išaiškino pareiškėjai teisę iki 2014 m. kovo 28 d. pateikti prašymą atnaujinti praleistą terminą ir jame nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėja nesutiko su nurodytu VSDFV sprendimu, todėl prašė teismą jį panaikinti, atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti atsakovą jį išnagrinėti iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaravusiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra. Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėja turi teisę teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad, atsakovo nuomone, ji yra praleidusi teisės aktuose nustatytą trejų metų terminą kreiptis į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją – VSDFV.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad pareiškėjos keliamam ginčui įstatymas nustatė privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėja siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV. Pastaroji 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2391 pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo atsisakė nagrinėti, nes į atsakovą buvo kreiptasi praleidus iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas pažymėjo, jog, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. sumažintos pensijos mokėjimo metu, kai pareiškėja įgijo materialinę teisę į pensijos nepriemoką, galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendimą mokėti sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją VSDFV teritorinis skyrius priėmė, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), t. y. sprendimas mokėti sumažintą pensiją išreikštas VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais. Nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl skundas VSDFV turėjo būti pateiktas iki 2013 m. sausio mėn. Pareiškėja su prašymu į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2014 m. sausio 11 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjai buvo pasiūlyta iki 2014 m. kovo 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Šia teise pareiškėja nepasinaudojo.
Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir jį grindė tuo, kad, gavusi pirmąją sumažintą pensiją, negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nes Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d., o įsigaliojo – 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismo nuomone, nurodyti argumentai prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai, kad apie savo teisių pažeidimą pensijų gavėjai sužinojo tada, kai jiems buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Jokių objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į VSDFV, pareiškėja nenurodė, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo patenkinti prašymą ir atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas nesutiko su pareiškėjos atstovės argumentais, kad turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, t. y. terminas atnaujinamas bendrais pagrindais, o ne dėl objektyvių priežasčių egzistavimo. Pažymėjo, kad tokios pozicijos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos gavėjų bylose buvo laikomasi tik todėl, jog nebuvo aiškus teisinis reguliavimas dėl nurodytų asmenų kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjų teisių gynimo tvarka aiškiai įtvirtinta Pensijų įstatyme.
Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 54–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėja nurodo, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad dirbantiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, konstatuotinas jos teisių pažeidimas. Tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo momento jai galėjo tapti žinoma, jog dalis pensijos buvo neišmokėta neteisėtai. Pensijos nepriemoka atsirado ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, bet dėl įstatymų leidėjo veiklos. Atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3625-121/2013. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti, ir dėl šios priežasties atmetė apeliantės skundą. Be to, teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl termino atnaujinimo atsižvelgiant į specialią asmenų grupę – senatvės pensijų gavėjus – kurie yra senyvo amžiaus ir iš esmės turi ribotas galimybes gauti informaciją, paprastai neturi specialių teisinių žinių. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014. Skirtingas valstybinių ir senatvės pensijų gavėjų vertinimas reikštų senatvės pensijų gavėjų diskriminavimą, tai pažeistų Konstitucijos 29 straipsnį. Iki šiol nėra parengtas sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos mechanizmas, ir taip yra pažeidžiami senatvės pensininkų interesai ir jų teisėti lūkesčiai. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 konstatavo, jog veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61–65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Pareiškėja ginče dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijų, sumažintų pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, dalių išmokėjimo nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose dėl Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų išmokėjimo ir nepagrįstai teigia, jog skirtingas valstybinių pensijų gavėjų ir valstybinių socialinių draudimo pensijų gavėjų vertinimas reiškia pastarųjų diskriminavimą. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos ekstraordinariomis ir objektyviai užkirtusiomis kelią jai per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Teismas teisingai konstatavo, kad VSDFV 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2391 yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėja praleido 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimų mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas senatvės ir našlių pensijas pateikti bei individualių ar objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis praleistas terminas galėtų būti atnaujintas, teismui ar VSDFV nenurodė, todėl teismas pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja siekia jai paskirtų ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijų neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažintos senatvės ir našlių pensijos pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
1) 2014 m. sausio 11 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jai paskirtos pensijos sumažinimu ir prašė išmokėti pensijos nepriemoką;
2) VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 13 d. raštu paminėtas pareiškėjos 2014 m. sausio 11 d. prašymas buvo persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją atsakovui (VSDFV);
3) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamu 2014 m. kovo 14 d. sprendimu atsakovas, nurodęs, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, pareiškėjos 2014 m. sausio 11 d. prašymą paliko nenagrinėtą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punkto pagrindu, taip pat jai buvo pasiūlyta iki 2014 m. kovo 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškinta, kad, jai pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pastebėtina ir pabrėžtina, kad šiame sprendime atsakovas nepasisakė pareiškėjos prašymo išmokėti jos nurodytą pensijos nepriemoką pagrįstumo klausimu, o tik informavo pareiškėją apie numatytą santykių dėl tokio pobūdžio nepriemokų grąžinimo teisinį reglamentavimą (b. l. 21-22);
5) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą. Skunde teismui nurodė, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nepraleido, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik paskelbus paminėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. sausio 11 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėtos (pervestos) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintas senatvės ir našlių pensijos. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintas senatvės ir našlių pensijas. Todėl pareiškėjos nurodyti argumentai dėl šio termino nepraleidimo negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.
Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.
Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. kovo 14 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.