Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1447-436/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-16
Bylos Nr.
2A-1447-436/2017
Teisminio proceso Nr.
3-69-3-21513-2015-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
D. K.
Atsakovas
Kauno savivaldybės įmonei Kapinių priežiūra, A. P. V. Č., D. C.
Trečiasis asmuo
Kauno miesto savivaldybės administracija
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1447-436/2017Teisminio proceso Nr. 3-69-3-21513-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1. (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-364-848/2017 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovams Kauno savivaldybės įmonei Kapinių priežiūra, A. P. V. Č., D. C. su trečiuoju asmeniu Kauno miesto savivaldybės administracija dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl kapavietės priežiūros teisėtumo ir iš to kylančių asmens teisių.

Šalies argumentai

Ieškovė D. K. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais atsakovų Kauno savivaldybės įmonės Kapinių priežiūra, A. P. V. Č., D. C. veiksmus: Kauno miesto Petrašiūnų viešųjų kapinių 7-4-14 kapavietės 2,71 m. ilgio dalies atidalinimą, suteikiant šiai atidalintai 2,71 m. ilgio daliai atskirą Nr. 13, likusiai 14-os kapavietės daliai paliekant 1,55 m. ilgio dalį, atsakovės D. C. paskyrimą atsakinga už šios atidalintos 2,71 m. dalies tvarkymą, taip pat pertvaros, atskiriančios šias atidalintas kapavietės dalis, įrengimą, savo giminaičių palaidojimą kairėje kapavietės dalyje, esančioje už vidurio linijos, vienodai nutolusios nuo kapavietės dešinės ir kairės pusių kraštinių lygiu atstumu, ten, kur palaidoti ieškovės 4 artimųjų palaikai ir įpareigoti atsakovus A. P. V. Č. ir C. D. atkurti iki ieškovės teisių pažeidimo buvusią padėtį: pašalinti Kauno miesto Petrašiūnų kapinėse 7 kvartale, 4 eilėje, 14 kapavietėje neteisėtai įrengtą tvorelę ir patraukti jiems priklausantį paminklą į dešinę pusę nuo kapavietės vidurio linijos, vienodai nutolusios nuo kapavietės dešinės ir kairės pusių kraštinių lygiu atstumu, tiek, kad nei viena šio paminklo dalis, įskaitant ir jo pamatą, nekirstų nurodytosios kapavietės vidurio linijos, perlaidoti į dešinę kapavietės dalį, esančią už kapavietės vidurio linijos, tuos šioje kapavietėje palaidotus savo giminaičius, kurių palaikai neteisėtai palaidoti kairėje kapavietės dalyje, esančioje už kapavietės vidurio linijos, kurioje palaidoti ieškovės 4 artimųjų palaikai bei priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pirmasis kapų prtiežiūros žurnaluose nurodytas asmuo, atsakingas už kapų priežiūrą, buvo atsakovės D. C. motina, vėliau pati atsakovė D. C., todėl ieškovė, laidodama kapavietėje savo tėvus, turėjo gauti kapą prižiūrinčio asmens sutikimą, o tokio gavusi nebuvo. Palaidojus ieškovės tėvus laidojimo žurnaluose be pagrindo buvo padaryti įrašai Nr. 98 ir Nr. 250, kur už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu nurodyta D. K., kadangi už kapavietės priežiūrą negali būti atsakingi keli asmenys.

Atsakovė D. C. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis laidojimų Kauno Petrašiūnų viešosiose kapinėse registravimo žurnalo įrašų Nr. 98 ir Nr. 250 dalis, kuriose už kapavietės, kurioje 1995-06-19 palaidotas V. D. ir 2007-11-03 palaidota J. D., priežiūrą atsakingu asmeniu įrašyta D. K. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino, pripažino negaliojančiomis laidojimų Kauno Petrašiūnų viešosiose kapinėse registravimo žurnalo įrašų Nr. 98 ir Nr. 250 dalis, kuriose už kapavietės, kurioje 1995-06-19 palaidotas V. D. ir 2007-11-03 palaidota J. D., priežiūrą atsakingu asmeniu įrašyta D. K., priteisė iš ieškovės atsakovui A. P. V. Č., 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei D. C. 991 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 18,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:

Palaidojus ginčo kapavietėje J. P., E. Z., V. Z. ir J. Z. kapinių registracijos žurnale už kapo priežiūrą atsakingas asmuo nurodytas nebuvo, taip pat nebuvo nurodytas ir kapavietės numeris. Ginčo kapavietės numeris yra 7-4-14, ji padalinta niekada nebuvo, numeris 7-4-13 kapavietei suteiktas taip pat nebuvo. Nesant ginčo dėl kapavietės numerio, ieškovų argumentai bei rašytiniai įrodymai šiuo aspektu nevertinti.

Ginčo kapavietėje 1990 m. palaidojus V. Z. Petrašiūnų kapinių žurnale Nr. 45 buvo padarytas pirmasis įrašas apie kapavietę prižiūrintį asmenį (S. Č. - atsakovų mama), kuri turėjo teisę leisti į jos prižiūrimą kapavietę laidoti kitus asmenis. Nepaisant to, neturint kapą prižiūrinčio asmens sutikimo 1995-05-12 į ginčo kapavietę buvo palaidotas V. D. (ieškovės tėvas) ir kapinių registracijos žurnale kaip atsakinga už kapo priežiūrą nurodoma D. K., o 2007 m. buvo palaidota ir ieškovės motina J. D., o kapinių registracijos žurnale kaip atsakingi už kapo priežiūrą nurodyti jau du asmenys – K. D. ir Z. S. 1995-06-19 palaidojus buvusią atsakinga už kapo priežiūrą S. Č. kapinių registracijos žurnale atsakingu už kapo priežiūrą asmeniu įrašyta atsakovė D. C. Nesant duomenų apie tai, kad ieškovė iki atsakovės motinos S. Č. buvo paskirta kapą prižiūrinčiu asmeniu, nėra pagrindo spręsti, kad teisė prižiūrėti kapą perėjo ieškovei. Priešingai, byloje pateikti duomenys, jog pirmu asmeniu atsakingu už kapavietės priežiūrą buvo paskirta S. Č., po jos mirties – D. C. Dėl kapą prižiūrinčio asmens pakeitimo į S. Č., D. C., ar kapinių prižiūrėtoją kreiptasi nebuvo.

Byloje nustačius, kad ieškovė nėra atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo, ji neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo prašant nugriauti kapavietėje neteisėtai pastatytus statinius bei perlaidoti asmenis.

Liudytojų J. V. bei R. D. parodymai vertinti kritiškai – J. V. yra artimais giminystės ryšiais susijęs su ieškove, ieškovės atstove, su ieškovės atstove R. D. susituokęs nuo 2000 m., todėl kapinių suteikimo, ar atsakingo asmens už kapo priežiūrą skyrimo aplinkybės jam gali būti žinomos tik iš kitų asmenų pasakojimų, jų vertinimų, o aplinkybės dėl kapinių nepriežiūros nėra reikšmingos; R. D. laidojant į ginčo kapavietę pirmuosius asmenis buvo 10 m. amžiaus, todėl mažai tikėtina, kad jai buvo žinomos kapavietės suteikimo ar laidojimo aplinkybės, o kitos jos nurodytos aplinkybės ginčo išsprendimui nėra reikšmingos.

Pagal šalių pateiktas schemas arčiausiai vidurio kapavietės linijos paskutinis atsakovų šeimos narys (atsakovų mama S. Č.) buvo palaidota 1995-06-19. Ieškovės atstovai teigė, jog jie kapavietę prižiūrėjo, ja rūpinosi, lankė, todėl darytina išvada, jog šis faktas ieškovei buvo žinomas 1995 metais. Įvertinus tai, kad ieškovė dėl jos manymu pažeidžiamų teisių į teismą kreipėsi tik 2015-10-29 konstatuotina, jog šiam reikalavimui yra suėjęs bendras ieškinio senaties terminas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Ieškovė D. K., atstovaujama advokato V. G., apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. kovo 6 d. Kauno apylinkės teismo galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas be pagrindo nestabdė civilinės bylos nagrinėjimo iki bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su laidojimo žurnalų įrašų teisėtumu, o rėmėsi duomenimis, turinčiais akivaizdžių klastojimo požymių.

Atsakovai nepateikė į bylą duomenų apie tai, kad kapavietėje palaidoti asmenys giminystės ryšiais susiję su atsakovais, ar apskritai jie ten yra palaidoti, o teismas atsakovų paaiškinimus laikė pakankamais. Be to, E. Z.-R. nebuvo ieškovės dėdės sugyventinė, kadangi kartu su skundu pateikiami duomenys patvirtina, kad jie gyveno atskirai.

Teismas netinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus.

Teismas be pagrindo taikė ieškinio senatį, kadangi apie tai, kad kapavietėje yra palaidoti atsakovų šeimos nariai ieškovei tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo teisme metu.

Atsiliepimas

Atsakovai D. C. ir A. P. V. Č., atstovaujami advokato V. G., atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, ir padarė pagrįstas išvadas, jog pati ieškovė nebuvo sąžininga, ji be teisinio pagrindo kapavietėje palaidojo savo giminaičius, neturėdama faktinio kapo prižiūrėtojo sutikimo.

Ikiteisminis tyrimas yra atliekamas siekiant įvertinti ne tai, ar buvo suklastoti įrašai, susiję su kapų priežiūra, tačiau siekiant išsiaiškinti kapaviečių žymėjimo klausimus, o tai nesusiję su ginču, be to, vykstantis ikiteisminis tyrimas nėra privalomas bylos sustabdymo pagrindas.

Atsakovė Kauno savivaldybės įmonė Kapinių priežiūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkitni, teismo sprnedimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

Teismas tinkamai įvertino byloje sutinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvasą apie tai, kad ginčas kilęs būtent dėl kapavietės Nr. 7-4-14 priežiūros.

Vykdomas ikiteisminis tyrimas neturi įtakos ginčo išsprendimui civiline tvarka.

Byloje pateikti ieškovės duomenys neleidžia identifikuoti visų jos giminės palaidotų asmenų, todėl tai, jog tokių duomenų stinga ir apie atsakovų giminės mirusiuosius, negalima laikyti teismo sprendimo trūkumu.

Pirmąja kapo prižiūrėtoja žurnaluose įrašius atsakovės motiną ir šio įrašo nenuginčijus, teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė be jos sutikimo palaidojusi bendroje kapavietėje savo tėvus, tą padarė neteisėtai.

Argumentai, susiję su mirusių asmenų giminyste nėra teisiškai reikšmingi dėl to, kad nėra reikalavimo būti giminaičiu, norint tapti už kapo priežiūrą atsakingu asmeniu.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas teismo sprendimą skundžia iš esmės dviem pagrindais: dėl procesinės teisės normų pažeidimo (netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo - CPK 185 str.; bylos sustabdymą reguliuojančių nuostatų netinkamo taikymo - CPK 162³ str., 163-164 str.); 2) dėl materialinės teisės normų pažeidimo (ieškinio senaties pradžią apibrėžiančių nuostatų taikymo – CK 1.127 str.).

Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia ieškovės kartu su apeliaciniu skundu bei atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą.

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – J. P. namų knygos kopiją, kuria grindžia savo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmieji ginčo kapavietėje palaidoti asmenys – J. P. ir E. Z.-R. nevedė bendro ūkio, todėl tai patvirtina, kad kapaviete rūpinosi būtent ieškovės, o ne atsakovės giminaičiai. Atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė nekilnojamojo turto registro išrašą, kuris patvirtina ieškovės turėto nekilnojamojo turto perleidimo aplinkybes, taip norėdama patvirtinti ieškovės nesąžiningumą siekiant išvengti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujais įrodymais bei įvertinęs jų vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad prašomi pridėti prie bylos nauji duomenys nesusiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, todėl juos atsisakytina priimti (CPK 314 str., 306 str. 3 d.) kartu nurodant, kad būtinumas pateikti naujus įrodymus siejamas su visapusišku bylos dalyką sudarančių aplinkybių ištyrimu, bet ne ginčo šalių santykių visų aspektų detaliu tyrinėjimu (CPK 180 str., žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2014).

Apeliantas skunde taip pat išdėstė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantas savo prašymo nepagrindžia jokiais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas procesinės teisės normų tinkamo taikymo aspektu bei ieškinio senaties pradžią nustatančių teisės normų tinkamu taikymu, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje R Nr. 3K-3-48/2005).

Byloje nustatyta, kad Kauno m. Petrašiūnų kapinėse esančioje kapavietėje Nr. 7-4-14 yra palaidoti 4 ieškovės giminės mirusieji asmenys: 1952-10-15 J. P. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 43, l. 75, įrašo Nr. 338), 1959-11-26 J. Z. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 44, l. 50, įrašo Nr. 330), 1995-05-12 V. D. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 45, l. 122, įrašo Nr. 98), 2007-11-03 J. D. (2007 m. kapinių registravimo žurnalas įrašo Nr. 250, 1 t., b. l. 92-93). Šioje kapavietėje yra palaidoti dar 4 atsakovų giminės mirusieji asmenys: 1952-11-21 E. Z. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 43, l. 78, įrašo Nr. 378), 1953-10-15 V. Z. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 43, l. 99, įrašo Nr. 297), 1990-03-26 V. Z. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 45, l. 71, įrašo Nr. 67), 1995-06-19 S. Č. (kapinių registravimo žurnalas Nr. 45, l. 124, įrašo Nr. 140, 1 t. b. l. 87-90). Iš kapinių registracijos žurnalų duomenų nustatyta, kad pirmasis įrašas apie už ginčo kapavietės priežiūrą atsakingą asmenį yra padarytas tik 1990-03-26 palaidojus V. Z. (atsakingas už kapą asmuo – S. Č., 1 t. b. l. 89-90).

Ieškovė pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde įrodinėjo, kad nėra pakankamai duomenų apie tai, jog atsakovų artimieji giminaičiai, išskyrus E. Z.-R., apskritai yra palaidoti ginčo kapavietėje, todėl jų teiginius siejo su siekiu pasipelnyti – užgrobti atsakovams nepriklausančią kapavietę. Be to, apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad apie tai, jog kapavietėje yra palaidota daugiau asmenų, sužinojusi tik bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip neįrodytus, kadangi iš bylos medžiagos apie tai, kad ieškovė žinojo apie kapavietėje palaidotus asmenis iki bylos nagrinėjimo teisme dienos, galima daryti priešingą išvadą nei ji teigia. Iš prie ieškinio pateiktos Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ išduotos laidojimo schemos matyti, kad ginčo kapavietėje (Nr. 7-4-14) yra palaidoti 8 asmenys, t. y. tie asmenys, kuriuos nurodo ieškovė kaip palaidotus savo mirusius giminaičius, taip pat atsakovai, kaip palaidotus savo giminės mirusius asmenis, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas (1 t., b. l. 22). Vien šis įrodymas paneigia apeliantės teiginius apie tai, kad: 1) nežinia, ar atsakovų nurodomi asmenys apskritai yra palaidoti ginčo kapavietėje; 2) kyla neaiškumas dėl kapavietės numeracijos (7.4.13 ar 7-4-14); 3) ji nežinojo apie tai, kad ginčo kapavietėje yra daugiau palaidotų atsakovų mirusių giminaičių). Šį teismo vidinį įsitikinimą dar sustiprina pateikti kapinių registracijos žurnalai (duomenys, nurodyti juose, aptarti nutarties 18 punkte), atsakovų duoti paaiškinimai bei aplinkybės, nurodomos šalių procesiniuos dokumentuose. Dar kartą pabrėžtina, kad ieškovės pozicija bylos nagrinėjimo metu akivaizdžiai nesutapo su jos pačios teikiamais duomenimis, be to, liudytojais apklausti asmenys paliudijo ne tiek ieškovės siekiamas įrodyti aplinkybes, kiek ir tai, kad ieškovei neabejotinai buvo žinomos kapo priežiūros ir tvarkymo bei laidojimo kapavietėje aplinkybės (žr. pvz. liudytojos R. D. parodymai 1 t., b. l. 126-127: „J. D. pastebėjusi, kad yra palaidotas naujas žmogus“; „Praėjus savaitei po savo vyro laidotuvių, J. D. atvyko aplankyti savo vyro kapo. Vizito metu pastebėjo, kad šalia, per savaitę, palaidotas dar vienas žmogus“). Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė CPK 185 straipsnyje nurodytas nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad ginčo kapavietės numeris yra 7-4-14, joje palaidoti 4 ieškovės giminės mirę artimieji ir 4 atsakovų giminės mirusieji asmenys.

Byloje taip pat nebuvo paneigtos ir ginčijamos aplinkybės apie tai, kad kapinių registracijos žurnaluose iki 1990 m. kovo 26 d. nebuvo įvardytas už kapą atsakingas asmuo, kas reiškia, jog toks apskritai iki nurodyto laiko paskirtas nebuvo. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad iki nurodytos datos ginčo kapavietėje galėjo būti laidojami tiek ieškovės, tiek atsakovų mirę šeimos nariai (žr. 1990-11-26 Nr. 359 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 359 Dėl Kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo 12 punktą: „Šeimos kapo sklype laidoti šeimos nario palaikus leidžiama kapą prižiūrinčiam šeimos nariui, o jam nesant – kitam šeimos nariui), kas įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir buvo daroma. Tačiau, kapą prižiūrinčiu asmeniu 1990 m. kovo 26 d. paskyrus atsakovės motiną S. Č., nuo nurodyto laikotarpio laidoti kapavietėje buvo galima tik turint jos sutikimą ir nekeičiant už kapo priežiūrą atsakingo asmens, negalėjo būti skiriamas antrasis už kapo priežiūrą atsakingas asmuo (žr. jau nurodytą nutarimo 12 p.).

Apeliantė be pagrindo teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo kape palaidoti asmenys yra atsakovų giminaičiai. Šios aplinkybės paneigiamos atsakovų paaiškinimais ir pateiktais duomenimis apie tai, kad E. Z. buvo J. P. sugyventinė, V. Z. – jos tėvas, V. Z. – motina, S. Č. – sesuo (1 t., b. l. 186, 190-192). Pažymėtina, kad Kapinių tvarkymo taisyklėse buvo numatyta, kad šeimos kape galėjo būti laidojami šeimos nariai. Kadangi šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai, akivaizdu, kad ieškovė be pagrindo teigia, kad kape palaidoti galbūt svetimi atsakovams asmenys.

Nustatytos faktinės aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui tenkinti priešieškinio reikalavimus dėl nepagrįstų įrašų skirti antrąjį už kapų priežiūrą atsakingą asmenį pripažinti negaliojančiais bei tai nustačius konstatuoti, kad ieškovė, nebūdama atsakingu asmeniu už kapo priežiūrą, neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl kapo pertvarkymo, perlaidojimo ir pan.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Šioje byloje, kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad paskutinis atsakovų šeimos narys (atsakovų mama S. Č.) buvo palaidotas 1995-06-19, o ieškovė teigė, jog kapavietę prižiūrėjo, ja rūpinosi, lankė, todėl darė išvadą, jog šis faktas ieškovei buvo žinomas 1995 metais, todėl ieškovė, į teismą kreipusis tik 2015-10-29, praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu.

Apeliantė nurodo, kad ji apie tai, jog kapavietėje palaidoti kiti atsakovų giminės mirusieji sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. Tačiau, kaip jau nustatyta nutarties 19 punkte, apie tai, kad kapavietėje Nr. 7-4-14 yra 1990 ir 1995 metais palaidoti dar du mirusieji, kaip teisingai nurodė teismas, turėjo galimybę sužinoti netrukus po to, taigi dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), skaičiuotinas nuo to momento, kai ieškovė turėjo sužinojo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti apie jos tariamą teisių pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Nurodyti argumentai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą praleido.

Dėl teismo pareigos ir teisės sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nestabdė bylos nagrinėjimo dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, kuriame aiškinamasi dėl laidojimo žurnaluose padarytų įrašų galimo suklastojimo, o rėmėsi duomenimis, kurie turi akivaizdžių klastojimo požymių.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, jog civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos; civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios; byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).

CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 str. 4 p.).

Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl bylos sustabdymo kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Šiuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodydamas, kad aplinkybės, dėl kurių teismas pripažįsta esant pagrindą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo, gali būti svarbios, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo apimtį, konkrečius jame atliekamus veiksmus ir jų civilinius teisinius padarinius. Reikia vadovautis tuo, ar civilinės bylos sustabdymo metu ikiteisminio tyrimo procese atliekamos ekspertizės, kokie klausimai jų metu tiriami, ar numatomos gauti išvados gali būti panaudojamos civiliniame procese ir ar jos būtų reikšmingas įrodymų šaltinis. Jeigu bylos aplinkybės gali būti ištirtos apklausiant šalis ar liudytojus, tai teismas turi motyvuotai pagrįsti, kodėl to negali operatyviau atlikti civilinio proceso tvarka, o numato laukti, kol neapibrėžtai ateityje tai atliks kita institucija – tyrėjas. Teismas turi įvertinti, kad ikiteisminio tyrimo institucijų, pareigūnų sprendimai ir nutarimai neturi civiliniame procese prejudicinės galios, o yra tik vieni iš rašytinių įrodymų. Jie dažniausiai yra išvestiniai iš pareigūnų surinktų tiesioginių įrodinėjimo šaltinių – dokumentų, aktų, raštų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2008). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad materialine prasme civilinių teisinių padarinių ikiteisminio tyrimo faktas ar jo metu priimami sprendimai paprastai nesukuria, o daugiausia turi procesinę reikšmę – atsiranda naujų įrodymų, gali būti nustatytas dokumentų klastojimas ir kt. Nepaisant to, teismas turi įvertinti, ar pagal byloje surinktus duomenis jis gali išnagrinėti bylą nelaukdamas ikiteisminio tyrimo baigties.

Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu ir tai, kad Kauno apygardos prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00441-16 dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje. Pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad atsakovė siekia užvaldyti kapavietę, pateikia suklastotus duomenis nurodant netinkamą kapavietės numerį (2 t., b. l. 48-19). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes spręstina, kad ikiteisminiame tyrime nustatytini faktai neturės lemiamos reikšmės nagrinėjamos civilinės bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nestabdyti civilinės bylos, kadangi pagal joje surinktus duomenis civilinę bylą išnagrinėti ir byloje nustatyti tiesą nebuvo kliūčių.

Kartu pažymėtina ir tai, kad asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tačiau to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Priešingu atveju būtų pažeisti CPK nustatyti civilinio proceso tikslai, reikalaujantys, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, kurių dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintus dydžius (Rekomendacijų 8.11 p., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovei D. C., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisRūta PalubinskaitėArūnas Rudzinskas