- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-119-513/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00487-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“
- Atsakovas
- V. R., I. K., R. S.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“, trečiojo asmens bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“ ieškinį atsakovams V. R., I. K., R. S. trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. R. priešieškinį kooperatinei bendrovei „Lietuvos centrinė kredito unija“ ir bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ dėl kredito pripažinimo grąžintu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė KB „Lietuvos centrinė kredito unija“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų 6 516,45 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovas V. R. priešieškiniu prašė ieškinį atmesti ir pripažinti, kad kredito likutis 6 516,45 Eur pagal 2013 m. balandžio 25 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 13-00014 yra grąžintas 2016 m. gegužės 16 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinys atmestas, priešieškinis patenkintas ir pripažinta, kad atsakovo V. R. prievolė BKB „Pajūrio kredito unija“ pagal 2013 m. balandžio 25 d. vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00014 pasibaigė 2016 m. gegužės 13 d. įskaitymu.
4. Teismas nustatė, jog pradinė kreditorė KB „Pajūrio kredito unija“ (toliau – Kredito unija) ir atsakovas V. R. 2013 m. balandžio 25 d. sudarė vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00014, pagal kurią Kredito unija suteikė 21 721,50 Eur (75 000,00 Lt) dydžio kreditą, kurį atsakovas turėjo grąžinti iki 2018 m. balandžio 25 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas 2013 m. balandžio 25 d. laidavimo sutartimi Nr. 201304-00005, sudaryta su atsakove I. K., ir laidavimo sutartimi Nr. 201304-00006, sudaryta su atsakove R. S. Atsakovas V. R., prieš Kredito unijai suteikiant paskolą, pagal Paskolos sutarties 4.1 punktą 2013 m. balandžio 26 d. į Kredito unijos sąskaitą įmokėjo 22 500,00 Lt (6 516,45 Eur) dydžio pajinį įnašą, tą pačią dieną atsakovui grynaisiais pinigais išmokėta 75 000,00 Lt (21 721,50 Eur) paskola. Atsakovai 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašė panaudoti papildomo pajaus dalį gautam kreditui ir palūkanoms dengti, tačiau Kredito unija prašymo netenkino ir 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakymu Nr. 533 nurodė, kad priėmė sprendimą pajinio įnašo išmokėjimą laikinai sustabdyti, taip pat nurodė, kad pagal paskolos sutartį nėra įsipareigojusi atlikti prašomą įskaitymą. Atsakovas ir toliau mokėjo kredito įmokas, 2016 m. gegužės 13 d. pervedė Kredito unijai 2 971,89 Eur sumą likdamas skolingas 6 516,45 Eur paskolos ir pateikė prašymą likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus. Kredito unijos valdybos 2016 m. gegužės 24 d. posėdyje buvo svarstomas V. R. prašymas likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus sąskaitos ir jame vienbalsiai nutarta sustabdyti atsakovo paskolos dengimą papildomu pajumi, kol Kredito unija vykdys visus veiklos riziką ribojančius normatyvus, ir nuo 2016 m. gegužės 25 d. paskolai taikyti nulinę palūkanų normą ir mėnesio paskutinę dieną sumažinti priskaičiuotus delspinigius.
5. Teismas nustatė, kad Lietuvos bankas 2017 m. kovo 17 d. atšaukė pradinės kreditorės Kredito unijos licenciją, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-459/2017 Kredito unijai iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta S. S. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 3 d. Pradinė kreditorė Kredito unija, atstovaujama bankroto administratorės, ir ieškovė 2019 m. kovo 29 d. sudarė Reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19-74, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą, perleisto reikalavimo dydis – 6 516,45 Eur.
6. Teismas konstatavo, kad šalis siejo sutartiniai vartojimo paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis), ir nurodė, jog byloje sprendžiamas ginčas dėl pajinio įnašo panaudojimo skolai Kredito unijai dengti.
7. Teismas pažymėjo, jog pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, turi būti nustatomi tikrieji sutarties šalių ketinimai, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Teismas padarė išvadą, kad paskolos sutarties sudarymo dieną suformuotas atsakovo 22 500,00 Lt (6 516,45 Eur) pajinis įnašas iš esmės buvo laikomas papildoma paskolos gražinimo užtikrinimo priemone, finansiniu užstatu, kuriuo užtikrinamas paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymas ir kuris galėjo būti mažinamas periodiškai, mažėjant paskolos sumai, paskolos gavėjui tinkamai vykdant savo prievoles, ir kurio gražinimas nebuvo siejamas su išstojimu iš Kredito unijos. Pagal Sutarties sąlygas pajinio įnašo suma nelaikytina pajumi Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 11 dalies požiūriu, nes pagal Sutarties Bendrosios dalies 11.1.1 ir 11.1.2 punktus paskolos gavėjas turėjo teisę prašyti sumažinti turimos šios sumos (sutartyje įvardijamos pajiniu įnašu) dydį, kai jis visiškai įvykdo prievoles pagal sutartį, jeigu likusi pajinio įnašo suma nebus mažesnė nei kredito unijos nustatyta ir visais atvejais ne mažesnė kaip 1/10 turimų paskolų bei kitų įsipareigojimų unijoje bendros sumos dalis, ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo pajinio įnašo unijoje suma turi likti ne mažesnė nei unijos nustatyta ir visais atvejais ne mažesnė kaip 1/10 pagal sutartį likusios sumokėti paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Teismas nurodė, jog tokią valią atsakovas V. R. buvo nurodęs dar prašyme gauti vartojimo paskolą, tačiau šios jo teisės pradinė kreditorė nerealizavo, nors paskolos įmokas ir palūkanas jis mokėjo laiku. Teismas vertino, kad Sutartyje numatytų sąlygų nesilaikė pati pradinė kreditorė ir taip pablogino silpnesniosios sandorio šalies padėtį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas vykdė sutarties sąlygas tinkamai ir laiku, o pagal Kredito unijos darbuotojos nurodymus įmokėjęs paskolos dengimo sumą, kad jos likutis būtų toks, koks įnešto pajinio įnašo dydis, pagrįstai tikėjosi, kad pateiktas prašymas bus patenkintas, o negavęs neigiamo atsakymo pagrįstai tikėjosi, kad jo prievolė įskaityta ir yra pasibaigusi. Teismas nustatė, kad tokia likusios paskolos dalies dengimo praktika Kredito unijoje buvo įprasta, todėl priešingas šių aplinkybių traktavimas reikštų dėl Kredito unijos atsakingų darbuotojų netinkamai atliktų pareigų atsiradusių neigiamų padarinių perkėlimą atsakovui, o tai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams.
8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas Kredito unijos licenciją atšaukė tik 2017 m. kovo 17 d., o pagal tuo metu galiojusio Kredito unijų įstatymo nuostatas buvo įtvirtintas draudimas įskaityti bet kokius kredito unijos ir jos klientų reikalavimus nuo sprendimo paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių pateikimo kredito unijai dienos (Įstatymo 65 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Atsakovo Kredito unijai 2016 m. gegužės 13 d. prašymo pateikimo metu dėl pajinio įnašo panaudojimo paskolos galutiniam dengimui jokie draudimai atlikti finansines operacijas ir patenkinti atsakovo prašymą negaliojo. Kredito unijos valdybos 2016 m. gegužės 24 d. priimtas sprendimas buvo nulemtas siekio stabilizuoti Kredito unijos veiklą, tačiau teismas pažymėjo, kad sprendimas buvo tik negrąžinti pajinių įnašų be Valdybos suderinimo, tačiau neapėmė įskaitymo. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neprašė grąžinti jam pajaus, prašė tik atlikti įskaitymą ir, kaip minėta, sprendimas iš esmės nebuvo neigiamas, tik atidėtas neapibrėžtam laikui, o tai laikytina nepriimtina sąlyga prievoliniuose santykiuose. Teismas nustatė, kad apie sprendimą atsakovas net nebuvo informuotas, todėl laiku negalėjo apginti galbūt pažeistų teisių, o gavęs 2015 m. rugsėjo 22 d. neigiamą atsakymą į pakartotinį prašymą atsakovas būtent ir padengė paskolą ne pagal paskolos gražinimo grafiką, o daug didesne suma, kad būtų įgyvendintos sąlygos prašyti prievolės įskaitymo ir tikėtis paskolos visiško padengimo įprastai Kredito unijoje taikyta tvarka.
9. Teismas vertino, kad atsakovo reikalavimas įskaityti paskolos likutį jo pajiniu įnašu atitiko tikrąsias ginčo šalių sudarytos sutarties nuostatas, o jo prievolė laikytina pasibaigusia įskaitymu (CK 6.130 straipsnis), nes pagal CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo ir nagrinėjamu atveju egzistavo visos įskaitymo sąlygos įmokėtą pajinį įnašą prilyginant paskolos grąžinimo garantui. Pripažinęs, kad atsakovo prievolė yra pasibaigusi, teismas konstatvo, kad pasibaigusiu laikomas ir pagrindinę prievolę užtikrinęs laidavimas (CK 6.76 straipsnis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
10. Ieškovė KB „Lietuvos centrinė kredito unija“ ir trečiasis asmuo BKU „Pajūrio kredito unija“ (apeliantės) apeliaciniais skundais prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.
11. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo 22 500,00 Lt (6 516,45 Eur) pajinis įnašas laikytinas papildoma paskolos gražinimo užtikrinimo priemone, finansiniu užstatu, nes toks vertinimas neatitinka Unijos veiklos specifikos ir iki bankroto bylos iškėlimo teiktų finansinių paslaugų esmės bei teisinio reglamentavimo. Unijai teikiant finansines paslaugas papildomo pajaus įmokėjimas buvo privaloma paskolos sutarties sudarymo ir galiojimo sąlyga. Neįmokėjus reikalaujamo dydžio papildomo pajaus Unija negalėjo išduoti ir nėra niekam išdavusi paskolos. Sąlygos dėl papildomo pajaus įmokėjimo buvo aiškiai įvardytos ir Sutartyje, todėl nei skolininkas, nei skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neturėjo pagrindo jo vertinti kitaip nei papildomo pajaus pagal Kredito unijų įstatymo nuostatas. Pagal Paskolos sutarties 8 punktą viena iš skolininko pareigų – užtikrinti, kad visą paskolos laikotarpį skolininko turimo pajinio įnašo Unijoje suma nebūtų mažesnė nei nurodyta Paskolos sutarties 2.17 punkte, t. y. ne mažesnė kaip 22 500 Lt. Apsvarsčius skolininko prašymą nebuvo pripažinta, kad paskolos laikotarpis pasibaigė, todėl Unija pagal paskolos sutartį ir Įstatymo reikalavimus turėjo užtikrinti, kad jo pajinis įnašas išliktų ir nebūtų mažinamas.
12. Argumentuoja, kad Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 1 dalis numatė, jog visų kredito unijos pajinių įnašų, gautų už pagrindinius ir papildomus pajus, vertė sudaro kredito unijos pajinį kapitalą. Pagal Unijos įstatų 6.2 punktą pajinis kapitalas sudaro Unijos nuosavą kapitalą. Įstatų 6.7 punkte buvo numatyta, kad Unijos pajinį kapitalą sudaro visų Unijos pajinių įnašų, gautų už pagrindinius ir papildomus pajus, vertė. Unijos pajamoms Vertybinių popierių įstatymas netaikomas. Įstatų 6.9 punkte buvo numatyta, kad pajiniai įnašai yra Unijos nuosavybė. Pajaus išmokėjimas yra siejamas tik su pasitraukimu iš Unijos narių, o atsižvelgiant į tai, kad pajiniu įnašu yra užtikrinamas unijos kapitalo pakankamumas, pajinis įnašas grąžinamas tik įvertinus unijos finansinę būklę.
Šalies argumentai
13. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tuo metu, kai atsakovas Viktoras V. R. 2016 m. gegužės 13 d. pateikė Kredito unijai prašymą dėl pajinio įnašo panaudojimo paskolos galutiniam dengimui, teisės aktų nuostatos nedraudė Kredito unijai atlikti jokių finansinių operacijų ir patenkinti atsakovo prašymą. Pažymi, jog Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio 1–3 dalyse buvo numatyta, kad Unija turi sustabdyti papildomų pajų grąžinimą pajininkams, jeigu jos veikla yra nuostolinga. Būtent šiomis nuostatomis remdamasi Unijos valdyba 2016 m. gegužės 24 d. ir priėmė sprendimą netenkinti prašymo, nes Unija 2016 metais veikė nuostolingai, nuostoliai per metus siekė 410 tūkst. Eur. Įskaitydama skolininko pajų Unija būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių finansinių duomenų nevertino, dėl to priėmė imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantį sprendimą.
14. Pažymi, kad ir pats skolininkas turėjo pareigą domėtis ir žinoti apie savo neįvykdytą įsipareigojimą Unijai, o žinodamas, kad 2016 m. gegužės 24 d. Unijos valdybos posėdžio nutarimu paskolos dengimas papildomu pajumi buvo sustabdytas, atsakovas negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad šis prašymas buvo patenkintas. Pagal apskaitos dokumentus, atsakovas visą laikotarpį ir po nurodyto Unijos valdybos posėdžio išliko Unijos skolininku ir pajininku – tai reiškia, kad pajus nebuvo panaudotas paskolai padengti.
15. Ieškovė KB „Lietuvos centrinė kredito unija“ papildomai pažymi, kad neegzistavo ir įskaitymo sąlygos, nes atsakovas neturi priešpriešinio reikalavimo. Pagal įstatymą pajiniai įnašai yra kredito unijos, o ne atsakovo nuosavybė, todėl nesant priešpriešinio reikalavimo įskaitymas negalėjo net būti svarstomas.
Atsiliepimas
16. Atsakovas V. R. atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad apeliantėms teigiant, jog 2016 metų Unijos veikla buvo nuostolinga, bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikti Unijos 2015 metų ir 2016 metų pirmo pusmečio rodikliai, kurie buvo tokie, kad Kredito unija privalėjo tenkinti jo prašymą dėl įskaitymo, dėl kurio prašymas buvo pateiktas 2016 m. gegužės mėnesį.
17. Nesutinka su apeliančių teiginiais, kad jo paties veiksmai buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Teigia, jog priešingai, jis elgėsi sąžiningai ir įvykdė visus savo įsipareigojimus, anksčiau numatyto termino sumokėjo paskolos įmokas Kredito unijai, siekė sumažinti įsiskolinimą iki papildomo pajaus dydžio, kad galėtų prašyti papildomu pajumi padengti kreditą, raštu prašė panaudoti pajų, gavęs 2015 m. gegužės 22 d. atsakymą Nr. 533 toliau mokėjo įmokas ir tik po trejų su puse metų, t. y. 2019 metų rudenį, pakartotinai paprašęs gavo 2016 m. gegužės 24 d. Kredito unijos valdybos atsakymą, kad prašymas atmestas. Pažymi, kad pati paskolos davėja elgėsi neatsakingai ir neteisėtai, jai iškelta bankroto byla, unijos vadovai patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir jiems priimti apkaltinamieji nuosprendžiai.
18. Pažymi, kad neprašė grąžinti pajaus, o prašė tik įskaityti pajų kaip skolos grąžinimą, todėl Kredito unijoje esantys pinigai tiesiog būtų buvę pervesti iš papildomo pajaus sąskaitos į kitą Unijos sąskaitą, suteikta paskola būtų laikoma grąžinta, o Kredito unija tokiu atveju būtų laikoma gavusi pelną, nes ir toliau galėjo naudoti jo grąžintus pinigus (paskolą) ir už paskolą sumokėtas palūkanas.
Atsiliepimas
19. Atsakovės I. K. ir R. S. atsiliepimais apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad ieškovė teismui nurodo ne visas sandorio sudarymo sąlygas ir elgiasi nesąžiningai, nes atsakovas V. R. yra visiškai grąžinęs kreditą ir sumokėjęs palūkanas. Pažymi, kad dalis paskolos atsakovui nebuvo išduota, už ją atsakovas įsigijo Kredito unijos pajų, tai buvo paskolos davėjo sąlyga ir reiškia, kad dalis pinigų taip ir liko Kredito unijoje. Teigia, kad apie pajaus pirkimą nežinojo ir su jomis ši sąlyga nebuvo derinta. Mano, kad ieškovė pirmiausiai turėjo išsiaiškinti su paskolos gavėju ir tik po to kreiptis į laiduotojas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo ir patenkintas atsakovo priešieškinis dėl kredito pripažinimo grąžintu, t. y. prievolė pagal vartojimo kredito sutartį pripažinta įvykdyta, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pajinis įnašas galėjo būti panaudotas paslolai dengti.
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo teisinius santykius ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
24. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2012 m. rugpjūčio 16 d. Kredito unijos valdybos posėdyje nutarta priimti ieškovą tikruoju unijos nariu, o 2013 m. balandžio 19 d. nutarta išduoti jam 75 000 Eur paskolą 60 mėnesių terminui su 8 proc. dydžio metinėmis palūkanomis ir 30 proc. dydžio papildomu pajumi, papildomą pajų mažinant ne dažniau kaip kartą per metus, laiduojant I. K. ir R. S., šalių susitarimu kapitalo dalį ir palūkanas pradedant mokėti nuo 2013 m. gegužės 25 d. Šio sprendimo pagrindu šalys 2013 m. balandžio 25 d. sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00014, jos 4.1 ir 2.17 punktais paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo iki paskolos suteikimo (išmokėjimo) įnešti į Uniją 22 500 Lt (6 516,45 Eur) pajinį įnašą ir 8.3 punktu įsipareigojo užtikrinti, kad visu paskolos laikotarpiu jo turimo pajinio įnašo Unijoje suma nebūtų mažesnė nei nurodyta Sutarties 2.17 punkte (t. y. 22 500 Lt (6 516,45 Eur)), išskyrus Sutarties 11.1 punkte nurodytus atvejus. Sutarties 11.1 punkte buvo numatyta, kad paskolos gavėjas turi teisę prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį tokiais atvejais: kai jis visiškai įvykdo prievoles pagal Sutartį, jeigu likusi pajinio įnašo suma nebus mažesnė nei Kredito unijos nustatyta (100 Lt pagal Unijos įstatų 6.6 punktą) ir visais atvejais ne mažesnė kaip 1/10 turimų paskolų bei kitų įsipareigojimų Unijoje bendros sumos dalis (11.1.1 punktas); ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo pajinio įnašo Unijoje suma turi likti ne mažesnė nei Unijos nustatyta ir visais atvejais ne mažesnė kaip 1/10 dalis pagal sutartį likusios sumokėti paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditinių įsipareigojimų Unijai bendros sumos (11.1.2 punktas).
25. Byloje nėra ginčo, kad susiklostė buvimo Kredito unijos nariu ir paskolos Kredito unijos nariui teisiniai santykiai, o atsakovas paskolos teisiniuose santykiuose su ieškove laikytinas vartotoju, todėl esant neaiškumų sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovo naudai.
26. Apeliantėms keliant ginčą dėl pajinio įnašo sąvokos, pažymėtina, kad pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Sumokėdamas pajinį įnašą, asmuo įgyja pajų, kuris kaip vertybinis popierius patvirtina asmens dalyvavimą kredito unijos kapitale su kredito unijos nariui suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis (Kredito unijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 8, 9 dalys, įstatymo redakcija, galiojusi atsakovo tapimo Unijos nariu ir paskolos jam suteikimo metu). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 39 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su apeliantėmis, kad pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, tačiau nepaisant to jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės apima teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis Įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (Įstatymo 15, 18 straipsniai), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teiktinos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (Įstatymo 47 straipsnio 3 dalis).
27. Apeliantėms argumentuojant, kad pajiniai įnašai galėjo būti grąžinami išimtinai tik nariui išstojant iš Unijos ir tik visiškai grąžinus paskolą, pažymėtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu atsakovo teisę reikalauti grąžinti pajų tuo atveju, kai narystė unijoje nesibaigia, Įstatymas ribojo dviem pagrindais – pirma, minimaliu pajiniu įnašu, būtinu išlikti kredito unijos nariu, antra, pajiniu įnašu, kuris sudarė 1/10 dalį pasiskolintos iš kredito unijos sumos. Trečiasis pagrindas – ribojimas susigrąžinti pajinį įnašą neviršijant paskolos, jei kredito unijos narys pasiskolino lėšas be CK numatytų prievolių užtikrinimo priemonių, kai nario prašoma skolinti pinigų suma ir palūkanos už ją neviršija jo pajinio įnašo kredito unijoje dydžio, nagrinėjamu atveju neaktualus, kadangi atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį buvo užtikrintos laidavimu. Ieškovės Įstatų 4.12.10 punkte taip pat buvo nustatyta, kad unijos narys turi teisę reikalauti, kad unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi įstatų 3.3 punkte nustatytų ribojimų.
28. Be to, minėtu Sutarties 11.1 punktu taip pat buvo susitarta dėl galimybės sumažinti turimo pajinio įnašo dydį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ir aptartu Kredito unijos valdybos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo nuspręsta suteikti atsakovui paskolą papildomą pajų mažinant ne dažniau kaip kartą per metus. Paskolos sutartimi šalys susitarė, kad atsakovas prievoles pagal paskolos sutartį vykdys dalimis, kas mėnesį mokamomis paskolos dalies ir apskaičiuotų palūkanų įmokomis, paskutinę įmoką įmokės 2018 m. balandžio 25 d., tuomet atsakovas būtų laikomas visiškai grąžinęs paskolą bei sumokėjęs apskaičiuotas palūkanas. Taigi, atsakovo terminuotos prievolės (visiškas paskolos ir palūkanų grąžinimas) įvykdymas išdėstytas dalimis (CK 6.33 straipsnio 2 dalis), šalys paskolos sutartimi nustatė prievolės dalių įvykdymo terminus (CK 6.35 straipsnio 1 dalis), kurių, kaip nustatyta byloje, atsakovas nepažeidė. Aiškinant paskolos sutarties nuostatas, teisėjų kolegijos vertinimu, formuluotė „visiškai įvykdo prievoles pagal sutartį“ reiškia ne visos atsakovui suteiktos paskolos sumos grąžinimą, kaip nepagrįstai nurodo ieškovė, tačiau ir tinkamą paskolos grąžinimo grafiko laikymąsi. Atsakovas, nevėlavęs mokėti paskolos įmokų grafike nurodytais terminais, yra visiškai įvykdęs prievoles pagal sutartį, kurių įvykdymo terminai yra suėję, todėl turėjo teisę kasmet prašyti Unijos sumažinti turimo pajinio įnašo dydį. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas iki eilinės įmokos dalies mokėjimo termino pabaigos turėjo būti laikomas visiškai įvykdžiusiu ankstesnes prievoles pagal Paskolos sutartį ir galėjo kreiptis į Uniją dėl pajinio įnašo dalies sumažinimo.
29. Nors apeliantės neigia, tačiau papildomo pajinio įnašo antrinė paskirtis gali būti prievolės (paskolos grąžinimo) užtikrinimas. Nagrinėjamu atveju šalys paskolos sutartyje susitarė dėl atsakovo prievolių įvykdymo užtikrinimo laidavimu, šis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas numatytas ir ieškovės 2013 m. balandžio 19 d. valdybos sprendime, nurodyti konkretūs laiduotojai, tačiau ši aplinkybė nepaneigia šalių galimybės susitarti dėl papildomos prievolių užtikrinimo priemonės – papildomo pajaus. Būtent tai ir buvo nurodyta ir minėtame valdybos sprenime ir Paskolos sutartyje, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iki paskolos suteikimo (išmokėjimo) įnešti į Uniją 22 500 Lt (6 516,45 Eur) pajinį įnašą. Vertinant aptartas Sutarties nuostatas, darytina išvada, kad papildomo pajinio įnašo dalis, viršijanti 1/10 suteiktos paskolos dalį, atsakovui tinkamai vykdant prievolės pagal Paskolos sutartį, galėjo būti kasmet mažinama (grąžinama, įskaitoma paskolos daliai dengti), kadangi papildomas pajus nebeatliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkcijos.
30. Nors gramatinis Paskolos sutarties 11.1 punkto aiškinimas suponuoja tik atsakovo teisę prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį, o ieškovės 2013 m. balandžio 19 d. valdybos sprendimo formuluotė „papildomą pajų mažinant ne dažniau kaip kartą per metus“ reiškia tik ribojimą mažinti papildomą pajų daugiau nei kartą per metus ir nesuponuoja ieškovės pareigos atsakovo papildomą pajų mažinti, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ne tik gramatinę susitarimo formuluotę, bet ir tikruosius šalių ketinimus, tai, kaip jos suprato įgyjamų teisių ir pareigų turinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog šalys susitarė, kad paskolos gavėjo pajinis įnašas paskolos gavėjo prašymu galėjo būti mažinamas tais atvejais, kai paskolos gavėjas visiškai įvykdo prievoles, nagrinėjamoje byloje pajaus įskaitymo galimybė į pajaus dydžio skolos likutį atitinka šio išaiškinimo esmę. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta buvusi tuometinė ieškovės admnistracijos direktorė ir valdybos pirmininkė N. P. parodė, jog Kredito unijoje buvo įprasta praktika, kad papildomu pajumi būdavo padengiamas skolos likutis ir nuo tos sumos nebebūdavo skaičiuojamos ir mokamos palūkanos. Dar daugiau, liudytoja parodė, jog savaime skolos padengimas nevykdavo, reikėjo paskolos gavėjo rašytinio prašymo ir būdavo atvejų, kai įskaitymas būdavo atidedamas keliems mėnesiams, tačiau jis visada įvykdavo. Liudytojos parodymus patvirtina ir Kredito unijos valdybos sprendimai. Atsakovai 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašė panaudoti papildomo pajaus dalį gautam kreditui ir palūkanoms dengti, tačiau Kredito unija 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakymu Nr. 533 nurodė, kad priėmė sprendimą pajinio įnašo išmokėjimą laikinai sustabdyti. Atsakovas toliau mokėjo kredito įmokas, 2016 m. gegužės 13 d. pervedė Kredito unijai 2 971,89 Eur sumą likdamas skolingas 6 516,45 Eur, t. y. sumą, atitinkančią turimo papildomo pajaus vertę, o Kredito unijos valdybos 2016 m. gegužės 24 d. posėdyje nutarta sustabdyti atsakovo paskolos dengimą papildomu pajumi, kol Kredito unija vykdys visus veiklos riziką ribojančius normatyvus, ir nuo 2016 m. gegužės 25 d. paskolai taikyti nulinę palūkanų normą ir mėnesio paskutinę dieną sumažinti priskaičiuotus delspinigius. Taigi, ir iš Kredito unijos valdybos 2016 m. gegužės 24 d. sprendimo matyti, kad iš esmės skolos likučio dengimas papildomos pajaus verte buvo galimas. Be to, ir pats atsakovas paaiškino, kad ne pirmą kartą skolinosi iš Unijos ir būtent iš papildomo pajaus būdavo padengiamas skolos likutis. Pažymėtina, jog atsakovui teigiant, kad 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas jam nebuvo išsiųstas, o ieškovei šios aplinkybės neneigiant, vertinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius ir faktinius santykius, akivaizdu, kad ieškovė, neinformavusi atsakovo apie priimtą sprendimą ir daugiau nei trejus metus nereiškusi jokio reikalavimo ar pretenzijų, sukėlė atsakovui teisėtą lūkestį, kad skola yra įskaityta ir atsakovas nebėra skolingas. Šiuo požiūriu nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kad tik 2019 m. kovo 29 d. ieškovė įsigijo reikalavimo teises, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-459/2017 pradinei kreditorei Pajūrio kredito unijai iškelta bankroto byla.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos aplinkybių visuma pagrindžia aplinkybę, kad ieškovė sudarydama paskolos sutartį veikė tokiu būdu, kad atsakovas, būdamas vartotojas ir neturėdamas lygios derybinės galios su ieškove, galėjo pagrįstai tikėtis, kad ieškovė mažins papildomą pajų proporcingai grąžintai paskolos sumai arba įskaitys paskolos dalį turimo pajaus verte. Priešingas sutarties aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis) ir pažeistų atsakovo, kaip vartotojo, teises. Pažymėtina, kad sutartį parengė ir jos sąlygas nustatė Kredito unja, sutartis yra standartinė, atsakovas ją sudarė prisijungimo būdu ir negalėjo daryti esminės įtakos sutarties sąlygoms, todėl būtent Kredito unijaii, kaip profesionaliai verslininkei, veikiančiai finansų srityje, t. y. kvalifikuotam šių teisinių santykių subjektui, tenka sutarties turinio neaiškumų rizika (CK 6.193 straipsniai).
32. Taigi, Kredito unija turėjo teisę reikalauti paskolos sumos su palūkanomis sumokėjimo, o atsakovas galėjo reikalauti įskaityti pajaus sumą į bendrą skolos sumą. Unijos ir atsakovo Paskolos sutarties 11.1 punktas, Įstatų 4.12.10 punktas ir Kredito unijų įstatymo normos leido atsakovui reikalauti grąžinti, t. y. įskaityti į skolą, pajinį įnašą, jei likusi pajinių įnašų suma nėra mažesnė kaip 1/10 įsipareigojimų sumos. Tai reiškia, jog pačios šalys bendradarbiavimo pradžioje susitarė dėl galimybės anksčiau grąžinti pajų įskaitymo būdu. Taigi, įvykdžius Sutarties sąlygą dėl teisės prašyti įskaityti pajų, kai liko 1/10 įsipareigojimų sumos, atsirado sąlyga dėl reikalavimo vykdytinumo. Pažymėtina, kad apeliantės kitų įskaitymo sąlygų neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė CK 6.130 straipsnio taikymo sąlygas, ir jų nekartoja.
33. Įvertinusi Paskolos sutarties sąlygas, aplinkybes, kad Paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu iki Lietuvos banko taikytų apribojimų ir bankroto bylos Unijai iškėlimo atsakovas du kartus kreipėsi į Uniją su prašymu įskaityti papildomo pajaus dalis, tai, kad skolos likutis atitiko atsakovo turimo pajaus vertę, o įskaitymas buvo įprasta Unijos praktika, tai, kad nebuvo priimtas neigiamas sprendimas ir ilgiau kaip trejus metus po prašymo dėl įskaitymo pateikimo Unija iš atsakovo nereikalavo sumokėti skolą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė ir atsakovas buvo susitarę, kad atsakovas galės realizuoti teisę ir pagrįstai tikėtis reikalauti įskaityti papildomą pajinį įnašą į tokio paties dydžio skolos likutį. Pažymėtina, kad Kredito unija galėjo atsisakyti įskaityti papildomą pajų tik tuo pagrindu, kad atsakovas netinkamai vykdė paskolos sutartį, o tokia aplinkybė nenustatyta. Priešingai, atsakovas skolą grąžino prieš Sutartyje numatytą terminą ir visą Sutarties vykdymo laikotarpį elgėsi sąžiningai. Taigi, apeliantės neįrodė atsisakymo atsakovo papildomą pajinį įnašą panaudoti paskolai dengti pagrįstumo.
34. Remiantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, todėl aplinkybė, kad nebuvo konkretaus Unijos valdybos sprendimo dėl įskaitymo, nėra sąlyga pripažinti atliktą įskaitymą negaliojančiu.
35. Nors šalys tokio argumento nenurodo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų ir liudytojos buvusios tuometinės Kredito unijos administracijos direktorės ir vadovės paaiškinimų matyti, kad ieškovė nustatė 3/10 dalių paskolos sumos papildomo pajinio įnašo dydį valdybos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu. Pajinis įnašas buvo įmokėtas iš atsakovui skolinamų lėšų, todėl Unija pažeidė Kredito unijų įstatymo 48 straipsnį ir Įstatų 3.7 punktą, kuriuose numatytas draudimas kredito unijai skolinti įsigyjamą jos pajų pajiniam įnašui atlikti. Pervesdama paskolos lėšas kaip mokėjimą už atsakovo papildomą ir minimalius įstatymo reikalavimus viršijančią pajaus dalį, pati Kredito unija veikė neteisėtai.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantės, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, juo labiau kad šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.
37. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
41. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmetami, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.
42. Atsakovas V. R. prašo priteisti 200 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“ ir trečiojo asmens bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ po 100 Eur (vienas šimtas eurų), apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovo V. R. naudai.