- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-11
- Bylos Nr.
- e2-16588-909/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11375-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Justa Raciūtė (pirm.)
- Atsakovas
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- P. V. G.
- Trečiasis asmuo
- Bankrutavusi AB bankas SNORAS
- Advokatai
- Stasys Lileikis
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. V. G. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi AB bankas SNORAS, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovas teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 14 344,68 Eur draudimo išmoką bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad yra sudaręs tris obligacijų sutartis, su BAB banku SNORAS:
1) 2011 m. lapkričio 7 d. su BAB banku SNORAS ieškovas pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį (duomenys neskelbtini). Sutartimi ieškovas įgijo 230 vienetų BAB banko SNORAS obligacijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, vienos obligacijos įgijimo kaina 99,9789 Lt, o bendra įgyjamų obligacijų kaina — 22995,15 Lt (6659,86 Eur). Įgyjamų obligacijų kaina buvo apmokėta sutarties (duomenys neskelbtini)pasirašymo dieną, kaip numatyta Obligacijų pasirašymo sutarties (duomenys neskelbtini) 1.8 punkte, o obligacijų išpirkimo data buvo numatyta 2012 m. lapkričio 5 d. (sutarties 1.12 punktas);
2) 2011 m. rugsėjo 30 d. ieškovas pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį (duomenys neskelbtini). Sutartimi ieškovas įgijo 110 vienetų AB banko SNORAS obligacijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, vienos obligacijos įgijimo kaina 99,9993 Lt, už bendrą 10999,99 Lt (3185,82 Eur) kainą. Obligacijų įgijimo kainą ieškovas sumokėjo iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Obligacijų pasirašymo sutartyje (duomenys neskelbtini)buvo numatyta, kad obligacijas išpirks 2012 m. spalio 4 d. (sutarties 1.12 punktas);
3) 2011 m. spalio 18 d. ieškovas pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį (duomenys neskelbtini). Sutartimi ieškovas įgijo 45 vienetus BAB banko SNORAS obligacijų, kurių vienos nominali vertė 100 Lt, vienos obligacijos įgijimo kaina 99,9944 Lt, o bendra įgyjamų obligacijų kaina – 4499 Lt. Obligacijų pasirašymo sutarties (duomenys neskelbtini) 1.8 punkte, obligacijų įgijimo kaina buvo sumokėta iki 2011 m. spalio 18 d. BAB bankas SNORAS numatė, kad obligacijos bus išpirktos iki 2012 m. kovo 22 d. (sutarties 1.12 punktas).
Tačiau ieškovas nurodo, kad nesibaigus obligacijų pasirašymo sutartyse numatytam obligacijų išpirkimo terminui, 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“ AB bankui SNORAS buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas), o bankui paskirtas laikinasis administratorius ir pritaikytos banko turto apsaugos priemonės. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS akcijų paėmimo visuomenės poreikiams“, atsižvelgiant į tai, kad BAB bankas SNORAS gali turėti likvidumo problemų, taip pat į tai, kad egzistuoja reali grėsmė, jog bankas yra nemokus, BAB banko SNORAS akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams. Remiantis 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-196, visam laikui buvo atšaukta BAB bankui SNORAS išduota licencija, o 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2361-611/2012 BAB bankui SNORAS iškėlus bankroto bylą, BAB bankas SNORAS įgijo bankrutuojančios bendrovės statusą, o obligacijų pasirašymo sutartys nebėra vykdomos. Dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis terminuotomis indėlių sutartimis ir jam taikyti indėlininko apsaugą priteisiant draudimo išmoką iš atsakovės, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą. Ieškovas kreipėsi į kasacinę instanciją, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą.
Ieškovas paaiškina, kad atsakovė 2019 m. balandžio 17 d. atsakymu (duomenys neskelbtini) atsisakė tenkinti ieškovo prašymą išmokėti draudimo išmoką, nurodydama netenkinimo motyvus: 1) teisę į draudimo išmokas turi tik tie investuotojai, kurie sumokėjo pinigus už įgyjamas obligacijas, tačiau obligacijos nebuvo išleistos dėl to, kad BAB bankui SNORAS 2011 m. lapkričio 24 d. buvo atimta banko licencija, o mokėti draudimo išmokas pagal įsigaliojusias obligacijas, nėra jokio teisinio pagrindo; 2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, padarė išvadą, jog ieškovui susiklosčiusi teisinė situacija, kada investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į 1997 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB reguliavimo sferą (direktyvos 2 straipsnio 2 dalis) ir dėl to šios direktyvos apsauga negali būti taikoma; 3) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, nurodė, kad garantijų sistemą tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę taikoma tik neįsigaliojusių obligacijų savininkams, bet ne ieškovui, kurio obligacijos buvo įsigaliojusios iki BAB banko SNORAS veiklos sustabdymo.
Ieškovo nuomone, atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti jam priklausančią draudimo išmoką. Atsakovė iš esmės remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, tačiau ieškovas pažymi, kad po 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo buvo priimti kiti teismų sprendimai, keičiantys paminėta kasacinio teismo nutartimi suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Taigi, nors pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 9 straipsnį ieškovas neįgijo draudimo apsaugos, darytina išvada, kad tokią teisę jis turi pagal tarptautinius teisės aktus ir jais numatytą apsaugos taikymo procedūrą. Todėl ieškovas toliau remiasi Europos Sąjungos direktyvomis, t. y. 1994 gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva Nr. 94/19/EB), 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Direktyva Nr. 97/9/EB) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2004-04-21 Direktyva Nr. 2004/39/EB (toliau – Direktyva 2004/39/EB) dėl finansinių priemonių rinkų, kuri yra iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611 EEB, 93/6 EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/2 EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22 EEB.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad atsakovė neteisingai aiškina Direktyvos Nr. 97/9/EB nuostatas, t. y. kad ieškovas nepatenka į šioje direktyvoje numatytą reguliavimo sferą (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Pastarąją direktyvą pakeitusios Direktyvos 2004/39/EB I-ojo priedo C skirsnyje išdėstytas finansinių priemonių sąrašas, be kita ko, apima ir perleidžiamus vertybinius popierius, prie kurių Direktyvos 1 dalies 18 punkto b papunktis finansinių priemonių priskiria obligacijas ir kitos formos skolos vertybinius popierius, įskaitant indėlių pakvitavimus, susijusius su tokiais vertybiniais popieriais. Taigi, ieškovas mano, jog pagal paminėtus teisės aktus ieškovas laikytinas investuotoju, o obligacijos, kurias jis įgijo pagal sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, patenka į paminėtais tarptautinės teisės aktais numatytą investuotojų apsaugos sistemą, todėl tokia apsauga turėtų būti taikoma ir ieškovui, atsižvelgiant į tai, kad tarptautiniais teisės aktais numatytą investuotojų teisių apsaugos funkciją tiesiogiai Lietuvos valstybė yra pavedusi atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IĮIDĮ 2 straipsnio 1 dalis).
Ieškovo nuomone, atsakovė, atmesdama jo prašymą išmokėti draudimo išmoką, taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuri yra ydinga, nes prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, byloje C-671/13, pateiktiems išaiškinimams. Todėl ieškovas nurodo, kad po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo buvo priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-219/2018, ir kitos nutartys, išaiškinančios investuotojų (obligacijų turėtojų) teisę gauti draudimo išmoką pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir tuo atveju, jeigu nacionaliniai teisės aktai tokios teisės nenumato. Taigi, ieškovas teigia, kad atsakovė, atsisakydama išmokėti draudimo išmoką ieškovui už neįsigaliojusias obligacijas, dirbtinai sureikšmina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 nutartyje ir kitose nutartyse nurodytas faktines aplinkybes, t. y. kad jose buvo sprendžiami ginčai, kilę dėl apmokėtų, bet neišleistų obligacijų.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad nėra pažeidusi IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Pažymi, kad po BAB SNORAS banko bankroto BAB bankas SNORAS neperdavė atsakovei duomenų apie ieškovą dėl jam galimai priklausančios ieškinyje nurodomo dydžio draudimo išmokos, todėl atsakovė nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Nėra ir pagrindo ieškovui mokėti jo prašomą draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d., Lietuvos banko nutarimas dėl licencijos BAB bankas SNORAS panaikinimo dėl nemokumo, ieškovas buvo savo valia perdavęs BAB bankui SNORAS pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas. Atsakovė nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.103 straipsnio nuostatą, kuri reglamentuoja obligacijos sampratą, taip pat Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymą, kitų vertybinių popierių išleidimą ir apyvartą reglamentuojančius teisės aktus, kurie nedraudė ir nedraudžia pačiam emitentui platinti savo vertybinius popierius. Todėl atsakovė teigia, jog ieškovas, įsigydamas obligacijas, žinojo, kad tai yra BAB banko SNORAS, o ne atskiros investicinės įmonės obligacijos, ir jas įsigijo BAB banko SNORAS padaliniuose. BAB bankas SNORAS šią informaciją ieškovui buvo pateikęs viešai Prospekte ir Galutinėse sąlygose. Atsakovė paaiškina, kad šioje byloje, ieškovo įsigytos obligacijos nebuvo išpirktos dėl emitento bankroto, o ne dėl obligacijų platintojo veiksmų. Atsakovė formuluoja klausimus, susijusius su BAB bankas SNORAS atsakomybe dėl kilusios situacijos, ar tuo atveju, jeigu bet koks kitas finansų makleris savo kliento pavedimu būtų savo klientui nupirkęs tokių pačių BAB banko SNORAS obligacijų, tai ar po BAB banko SNORAS bankroto, finansų makleris, būtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos. Atsakovė teigia, jog tokie atvejai negalimi ir paaiškina, kad šiuo atveju ieškovo bandymas sulyginti BAB banko SNORAS, kaip emitento, ir BAB banko SNORAS, kaip obligacijų platintojo, atsakomybę, bei bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti atsakovei, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kurioje buvo aiškinami obligacijų draudimo ir išmokų išmokėjimo klausimai ir nustatė, jog ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi, atsakovė teigia, kad ieškovas, įgydamas obligacijų, savo valia ir noru perdavė BAB banko SNORAS nuosavybėn ieškovui priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas BAB banko SNORAS obligacijas. BAB bankas SNORAS šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. BAB bankas SNORAS nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes investicinė įmonė to negali padaryti dėl obligacijų emitento bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Atsakovė taip pat nurodo, kad minėtoje nutartyje ir minima, kad obligacija yra vertybinis popierius, kuris yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, todėl, atsakovės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nesuvokė Obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio.
Atsakovė taipogi pasisako dėl ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių, jog dėl minėtų obligacijų pasirašymo sutarčių bei iš jų kylančių bylos šalims teisių ir pareigų ginčas jau buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos teisme bei Lietuvos apeliaciniame teisme. Nagrinėjamu atveju, atsakovė pažymi, kad išnagrinėtoje byloje ieškovo ieškinio reikalavimas buvo iš esmės tapatus šiame ieškinyje reiškiamam reikalavimui, t. y. ieškovas, be kita ko, prašė priteisti atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos atsakovės, ieškovui draudimo išmoką, kuri sudaro 14344,68 Eur. Atsakovė teigia, jog apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovo ieškinį ir nepriteisus ieškovo prašomos draudimo išmokos, ieškovas iš dalies modifikavo savo ieškinį bei pakartotinai kreipiasi į teismą, prašydamas priteisti draudimo išmoką, o tai atsakovė vertina kaip ieškovo piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis ir yra pagrindas nutraukti bylą.
Trečiojo asmens atstovas atsiliepimo per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Atsiliepimas
Ieškovas dublike palaiko ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir reikalavimus. Ieškovas teigia, kad atsakovės atsiliepime vienu iš atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ieškovui motyvų nurodoma aplinkybė, kad draudžiamojo įvykio dienai ji iš BAB bankas SNORAS nėra gavusi duomenų apie ieškovą dėl jam priklausančios draudimo išmokos, tačiau, ieškovo nuomone, ši aplinkybė nėra pagrindas atmesti jo pareikštą reikalavimą. Ieškovas yra pateikęs atsakovei duomenis apie jo investicijų įsigyjant obligacijas dydį, todėl atsakovė turi realią galimybę padaryti reikiamus skaičiavimus nustatant ieškovui išmokėtinos draudiminės išmokos sumą. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2019 m. balandžio 17 d. rašte (duomenys neskelbtini), atsakydama į ieškovo pretenziją, atsakovė aplinkybes apie duomenų negavimą nenurodė bei neginčijo reikalaujamos išmokėti draudiminės išmokos dydžio. Reikalavimo dydžio, apskaičiuoto ieškovo jai pateiktų duomenų pagrindu, atsakovė neginčija ir savo atsiliepime, todėl ieškovas mano, jog pareikšto reikalavimo dydį atsakovė pripažįsta esant teisingu. Ieškovas nurodo, kad jam neturėtų kilti neigiamos pasekmės dėl to, kad trečiasis asmuo apie jį nėra perdavęs duomenų atsakovei, nes ji, gavusi pretenziją, o vėliau ir ieškinį, įgyvendindama savo teises ir vykdydama pareigas, turėjo galimybę savo iniciatyva išreikalauti duomenis apie ieškovo investicijų laiką, dydį ir kt. Ieškovo paminėtas atsakovės nurodomas argumentas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant ginčą, nes duomenų apie indėlininkus ir investuotojus pateikimas yra pagrindas išmokėti draudimo išmoką tuo atveju, jeigu atsakovė tai sutiktų padaryti gera valia, tačiau, atsiliepimo turinyje, ji nesutinka, nes nepagrįstai mano, kad ieškovo reikalavimas neturi teisinio pagrindo. Atsakovės atsiliepime bandoma įrodyti, jog ieškovas yra kaltas dėl susidariusios situacijos, tačiau ieškovas teigia, jeigu taip būtų, tai neturėtų reikšmės ginčo išsprendimui. BAB bankas SNORAS legaliai platino obligacijas ir kitus vertybinius popierius, apie šią veiklą skelbė viešai, todėl ieškovas, kaip ir daugelis kitų asmenų, tuo metu neturėjo pagrindo abejoti BAB bankas SNORAS vykdomos veiklos teisėtumu ir patikimumu ar galvoti, kad ji yra rizikinga. Kita vertus, investuodamas ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, kad jo investavimo rizika yra minimalizuota Lietuvos Respublikos įgaliotų institucijų vykdomos BAB banko SNORAS priežiūros, kad yra sukurtos tinkamos teisinės ir ekonominės priemonės investuotojų teisių apsaugai.
Dublike taip pat teigiama, atsakovė netinkamai vykdė savo teises ir pareigas, kadangi atsakovė yra ne tik draudikas, draudžiantis indėlius ir investicijas, bet yra ir draudėjus kontroliuojanti institucija. Todėl ieškovas teigia, jog ši įmonė nekontroliavo BAB banko SNORAS skelbiamos klaidinančios informacijos apie obligacijų draudimą bei kitas banko teikiamas paslaugas, kas lėmė ieškovo suklaidinimą ir žalos jam padarymą.
Dublike ieškovas nesutinka su ieškovo prašymu dėl bylos nutraukimo ir argumentais dėl ieškinio tapatumo bei ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3336-614/2017 atsakovu buvo BAB bankas SNORAS, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo tik trečiuoju asmeniu. Šioje civilinėje byloje reiškiamo reikalavimo teisinis pagrindas yra tiesioginio taikymo tarptautinės teisės aktai, užtikrinantys investuotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą nuo teisės aktuose numatytų investavimo rizikų. Todėl ieškovas paaiškina, jog šiuo konkrečiu atveju, nėra sąlygų nutraukti bylos nagrinėjimą, kadangi ieškinys nėra tapatus.
Atsiliepimas
Atsakovė triplike prašo ieškovo reikalavimus atmesti. Nurodo, kad minėtuose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose, kuriais remiasi ieškovas, yra sprendžiami iš esmės kiti teisės aiškinimo ir taikymo klausimai nei šioje byloje. Bylos nėra analogiškos ar panašios savo faktinėmis aplinkybėmis. Atitinkamai, rėmimasis tokiose bylose teismo išdėstytais išaiškinimais, kurie išimami iš bendro nagrinėjamos bylos konteksto, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes ir kilusį ginčą dėl teisės, yra nepagrįstas ir klaidinantis. Ieškovo procesiniuose dokumentuose yra keliamas klausimas dėl tiesioginio Direktyvos 97/9/EB taikymo. Atsakovė pažymi, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, o jų tiesioginis taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, konstatavus direktyvos tiesioginio veikimo sąlygas ir teisinius pagrindus. Atsakovė pateikia nuomonę dėl obligacijų, jų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes nėra šio draudimo taikymui sąlygų. Ieškovas netinkamai aiškina Direktyvos 97/9/EB, kadangi nedaro atskirties tarp investicinės įmonės, su kuria buvo sudaryti sandoriai dėl obligacijų įsigijimo, ir obligacijų emitento. Todėl atsakovė teigia, kad ieškovas neįrodo aplinkybės, kad investicinė įmonė neįvykdė savo įsipareigojimų jo atžvilgiu ir nepagrindžia savo teisės draudimo išmoką už įsigytas obligacijas. Taipogi atsakovė pasisako dėl draudimo išmokos termino ir nurodo, jog indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. BAB bankas SNORAS draudžiamojo įvykio atveju, draudimo išmokas buvo galima atsiimti per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., o ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2020 m. balandžio 20 d. Todėl atsakovė nurodo, kad ieškovas yra praleidęs terminą tokiam reikalavimui teikti.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Stasys Lileikis palaikė ieškinyje ir dublike išdėstytus reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Ieškovo atstovas papildomai paaiškino, jog BAB banko SNORAS pasekmės bei padariniai yra jaučiami iki šiol, kadangi dėl BAB banko SNORAS išleistų obligacijų yra nukentėjęs ne vienas asmuo ir teikiant ieškinius, jie buvo išspręsti ne asmenų naudai. Atstovas rėmėsi ieškinyje nurodytomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taipogi pridūrė, jog atsakovė neteisingai aiškina teismų praktiką, nacionalinius aktus bei tarptautinius aktus. Teismo posėdžio metu atstovas pasisakė, kad obligacijos gali būti draudimo objektu ir investuotojai gali remtis Direktyvomis tiesiogiai, juolab, jei šių santykių neapsaugo nacionaliniai teisės aktai. Atstovo nuomonė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties yra kritiška, kadangi ši nutartis buvo priimta dėl BAB banko SNORAS įvykių, kurie tuo metu buvo dar neseniai atsitikę, kas įtakojo, jog nutartyje nėra išsamiai aiškinamos materialiosios teisės normos, o viskas paremta BAB banko SNORAS įvykiais, dėl to šią nutartimi remtis pilna apimtimi būtų netikslinga. Taipogi priduria, jog obligacijos, nors ir išleistos į apyvartą, jos vis tiek yra apdraustinos, apskaitymas nenulemia, jog iškėlus bankroto bylą, obligacijos yra negrąžintinos, neapdraustos. Atstovas nurodė, kad 5 metų ieškinio senaties terminas negali būti pasibaigęs. Ieškovo atstovas nesutinka, jog ieškinys yra tapatus, kadangi šioje byloje ieškovas kildina reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, o ieškinyje, kuris buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-3336-614/2017, – reikalavo pasirašytas Obligacijų sutartis pripažinti indėlio sutartimis, todėl ieškiniai yra skirtingo pobūdžio ir negali būti laikomi tapačiais.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė Dovilė Stoškuvienė nesutiko su ieškovo pozicija, palaikė atsiliepime ir triplike išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais remiasi ieškovas, yra skirtingi ir netapatūs, todėl jais remtis šioje byloje būtų netikslinga. Atstovė teigė, kad atsakovė, kaip valstybės įmonė, negali elgtis priešingai nei nustato įstatymai. Taipogi teismo posėdžio metu pabrėžė, kad ieškovas remiasi bylomis, kuriose obligacijos jau yra įsigaliojusios ir tai nebuvo pripažinta draudiminiu įvykiu. Atstovė išaiškino, kad draudimo išmokos yra išmokamos tik neįsigaliojusių obligacijų turėtojams. Nagrinėjamu atveju nėra draudiminio įvykio, todėl draudimo išmoka negali būti išmokama. Teismo posėdžio metu atstovė taip pat patikslino, kad nebepalaiko triplike išdėstytų argumentų dėl ieškinio senaties termino praleidimo.
Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, prašymų negauta. Byla išnagrinėta trečiojo asmens atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 247 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, ieškovas su BAB banku SNORAS, atstovaujamos filialo vadybininkų, sudarė tris Obligacijų pasirašymo sutartis: 1) (duomenys neskelbtini), pasirašyta 2011 m. kovo 7 d., įgyjant 230 vienetų BAB banko SNORAS obligacijų, 100 Lt vertės, vienos obligacijos įgijimo kaina 99,9789 Lt, bendra kaina 22995,15 Lt; 2) (duomenys neskelbtini), pasirašyta 2011 m. rugsėjo 30 d., įgyjant 110 vienetų BAB banko SNORAS obligacijų, 100 Lt vertės, vienos obligacijos įgijimo kaina 99,9993 Lt, bendra kaina 10999,99 Lt; 3) (duomenys neskelbtini), pasirašyta 2011 spalio 18 d., įgyjant 45 vienetus BAB banko SNORAS obligacijų, 100 Lt vertės, vienos obligacijos įgijimo kaina 99,9944 Lt, bendra kaina 4499 Lt.
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2019 m. balandžio 17 d. atsakymu (duomenys neskelbtini) į ieškovo 2019 m. kovo 20 d. prašymą paaiškino, kad mokėti draudimo išmokas už įsigaliojusias BAB banko SNORAS obligacijas nėra teisinio pagrindo ir atsisako draudimo išmoką išmokėti ieškovui.
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo terminuotaisiais indėliais atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi teisėjų kolegija ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti.
Dėl ieškovo sumokėtų lėšų draustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą
CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą ar turtines teises. IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalyje yra aiškiai apibrėžta investuotojo sąvoka: tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius, norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis.
Vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, BAB banko SNORAS obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su BAB banku SNORAS susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta banko veikla ir obligacijų išleidimo procesas. Dėl to BAB bankas SNORAS negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 punktas) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas vertybinių popierių sąskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 AB banko SNORAS akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o pačiam bankui buvo pritaikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.
Nagrinėjamu atveju, ieškovo pasirašytose Obligacijų pasirašymo sutartyse (1.1. punktuose) nurodyta, kad: „Šia sutartimi Investuotojas įsigyja 1.2. punkte nurodytą skaičių obligacijų (toliau – Obligacijos) iš obligacijų emisijos Banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 1 ((duomenys neskelbtini) sutarties atveju), Nr. 7 ((duomenys neskelbtini)sutarties atveju), Nr. 10 ((duomenys neskelbtini) sutarties atveju) ((duomenys neskelbtini)duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)sutarties atveju), (duomenys neskelbtini) (sutarties atveju), (duomenys neskelbtini) (N(duomenys neskelbtini) sutarties atveju), (toliau – Emisija) išleistos pagal 500 000 000 Lt (pagal sutartį (duomenys neskelbtini) išleidimo kiekis nenurodytas) kitų vidutinės trukmės obligacijų programą (toliau – Programa), patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje 2011 m. birželio 15 d.“. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.10. punkte nurodyta, kad obligacijų įsigaliojimo datos pasirašytose sutartyse – 2011 m. kovo 21 d., 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. spalio 31 d. Taigi, ieškovo obligacijos yra įsigaliojusios, o įsigaliojusių obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas.
Byloje esančios obligacijų pasirašymo sutartys patvirtina, kad ieškovas buvo įsigijęs banko obligacijų. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas. Pagal CK 1.103 straipsnyje pateiktą obligacijos sąvoką, obligacija nėra ir negali būti pripažinta indėlių draudimo objektu IĮIDĮ prasme. Tokį aiškinimą teikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
Minėtoje nutartyje teismas išaiškino, kad „Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad BAB banko SNORAS išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.“ Tai patvirtina išvadą, kad ieškovo pasirašytos obligacijos buvo išleistos ir ieškovas jas įsigijo, dėl ko nėra pagrindo taikyti indėlininkams taikomą kompensavimo sistemą, kaip tai numato Direktyva 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“.
Todėl ieškovas, kaip investuotojas, neįgijo teisės į draudimo išmoką. BAB bankas SNORAS tiksliai įvykdė pareigas finansinių priemonių platintojui ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. obligacijų sutarčių 1.22 punkte prieš pat šalies parašą, aiškiai matomoje vietoje, yra nurodyta, jog pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią, taip pat prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Ieškovas asmeniškai pasirašytinai patvirtino, kad jis susipažino su visomis sutarties sąlygomis, jam yra suprantamos ir priimtinos galimos rizikos, o sutartis atspindi ieškovo tikrąją valią. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliam klientui, turinčiam minimalias žinias investavimo srityje.
Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų įgyvendina vienas teisės aktas – Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 (naujas bylos Nr. 3K-3-214-701/2018), kuria buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo apsisprendimas abi šias direktyvas įgyvendinti viename teisės akte papildomai apsunkina šiose direktyvose įtvirtintų apsaugos sistemų taikymą tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė (žr. minėtos nutarties 43 punktą). Nacionalinio įstatymo leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški (žr. minėtos nutarties 47 punktą). Remiantis IĮIDĮ (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio metu) 2 straipsnio 2 dalies 11 punktu, investuotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pagal šio straipsnio 12 dalį, įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamoje byloje teismo nenustatyta, kad BAB bankas SNORAS ieškovo pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jo valios.
Ieškovui procesiniuose dokumentuose akcentuojant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16, teismas, susipažinęs su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018-03-22 prejudicinio sprendimo sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16 turiniu, atkreipia dėmesį į tai, jog aptartose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose buvo analizuojama faktinė situacija, kuomet ginčas kilo dėl skolos vertybinių popierių emisijos, kuri neįsigaliojo ir vertybiniai popieriai buvo neperduoti lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau buvo nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą. Tokia aplinkybė reiškia, jog aptariamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas buvo priimtas aiškinant kitokią savo faktinėmis aplinkybėmis situaciją, t. y. situaciją, kuomet ginčas kilo iš teisinių santykių, kuomet kompensacijos buvo prašoma dėl lėšų kompensavimo pagal neįsigaliojusias obligacijų (vertybinių popierių) sutartis, o ne pagal įsigaliojusias obligacijų (vertybinių popierių) sutartis. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-688/15 bei Nr. C-109/16 pasisakyta (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo 111 punktas), kad Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa galima remtis nacionaliniame teisme, visgi, teismo vertinimu, ieškovas turėjo įrodyti aplinkybes, jog IĮIDĮ nuostatos buvo netinkamai ar apskritai neįgyvendintos ieškovo ginčo (situacijos) atveju. Pastebėtina, jog ir pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad kasacinis teismas dar 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinęs, jog asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką ir nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ.
Ieškovas, grįsdama savo turtinį reikalavimą, ieškinyje akcentuoja dvi kasacinio teismo nutartis: 2018 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 bei 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018. Susipažinus su ieškovo nurodomomis kasacinio teismo nutartimis nustatyta (CPK 4 straipsnis), kad aptartose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai draustumą pagal IĮIDĮ, aiškinimo ir taikymo. Todėl nustatytina, jog ieškovas neginčijo, jog ieškovo obligacijų įsigaliojimo datos buvo 2011 m. kovo 21 d., 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. spalio 31 d., t. y. dar prieš tai, kai Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla BAB bankui SNORAS. Teismo vertinimu, ieškovo nurodomi kasacinio teismo nutartys neaktualios šiai bylai ir jose pateiktais išaiškinimais vadovautis negalima.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pagal ieškovo pasirašytas Obligacijų pasirašymo sutartis obligacijų įsigaliojimo terminas jau yra suėjęs ir pagal teismo nurodytą reglamentavimą, teismų praktiką ir išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovės draudimo išmokos, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį. Ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Teismas nesutinka su atsakovės argumentais dėl tapataus ieškinio ir pagrindo nutraukti civilinę bylą. Iš teismui pateikto Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3336-614/2017 matyti, kad minėtoje byloje atsakovu buvo BAB bankas SNORAS, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo tik trečiuoju asmeniu, taigi nesutampa šalių procesinė padėtis. Be to, skiriasi šioje byloje reiškiamo reikalavimo teisinis pagrindas, nors ieškinio dalykas ir tas pats. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja bylos nutraukimo sąlyga, nurodyta CPK 293 straipsnio 3 punkte. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės argumentai dėl bylos nutraukimo atmestini kaip nepagrįsti.
Taipogi teismas papildomai nepasisako dėl atsakovės triplike išdėstytų argumentų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, kadangi teismo posėdžio metu atsakovės atstovė šių triplike išdėstytų argumentų nebepalaikė.
Kiti tiek ieškinyje, tiek atsiliepime bei paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Byloje ieškovas yra pateikęs prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau įrodymų, patvirtinančių patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė.
Ieškovas, pateikdamas ieškinį, dėl sunkios materialinės padėties prašė 323 Eur žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki bylos išnagrinėjimo arba iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi teismas atidėjo 323 Eur žyminio mokesčio mokėjimą iki sprendimo byloje priėmimo. Atsižvelgiant į tai, jog ieškinys yra atmestas, yra pagrindas priteisti iš ieškovo 323 Eur žyminį mokestį valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis).
Byloje atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo P. V. G. 323 Eur (trijų šimtų dvidešimt trijų eurų) žyminį mokestį valstybės naudai.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.