Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-3847-1161/2026

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-01-26
Bylos Nr.: eI3-3847-1161/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04311-2018-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė, Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-3847-1161/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04311-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. sausio 26 d.Vilnius

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Adampolis“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 208 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) yra laikoma gamintoju / importuotoju, kuris privalo tvarkyti (organizuoti tvarkymą) jos išleistos į vidaus rinką gaminiais pripildytos pakuotės atliekas. Šios pareigos ji vykdyti tiesiogiai negali, o privalo pavesti pareigų, susijusių su pakuotės atliekų tvarkymu vykdymą, gamintojų ir importuotojų organizacijai (Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 1 ir 5 dalys). Pažymi, kad Įmonė gali pavesti organizuoti pakuotės atliekų tvarkymo organizavimą tik vienai gamintojų – importuotojų organizacijai. Pavedę atitinkamai gamintojų ir importuotojų organizacijai organizuoti pakuotės atliekų tvarkymą, gamintoja privalo jai mokėti nustatytą užmokestį už pakuotės atliekų tvarkymo organizavimą ir kitų pareigų, numatytų ATĮ ir Įstatyme gamintojams ir importuotojams vykdymą.

Teigia, kad vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Žaliasis taškas” (toliau – ir Organizacija) buvo pavedusi vykdyti Įmonei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo Įmonės pakuočių atliekų tvarkymą ir išdavė Įmonei metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, Organizacijos išduoti Patvirtinimai patvirtino Įmonės teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais Įmonė atitinkamai 2013–2015 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Paaiškina, kad gavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2018 m. vasario 23 raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus sprendimas) panaikino Organizacijos Įmonei išrašytus Patvirtinimus. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko Įmonės patikrinimą ir 2018 m. rugsėjo 14 d. surašė patikrinimo aktą Nr. K-80 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Įmonė dėl Patikrinimo akto pateikė pastabas, tačiau Departamentas į pateiktas pastabas atsižvelgė tik iš dalies (ištaisė „techninę klaidą“) ir 2018 m. lapkričio 8 d. priėmė Sprendimą, kuriuo Patikrinimo aktą patvirtino ir Įmonei apskaičiavo 17 295 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Argumentuoja, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis apie jos ar kitų asmenų padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y.: patikrinimą atlikusi institucija iš viso netyrė Įmonės faktinės veiklos, susijusios su pareigų, kylančių jai, kaip apmokestinamosios pakuotės gamintojui – importuotojui, vykdymu. Atsakovas patikrinimo metu netikrino, ar Įmonė laikosi ATĮ ir Įstatymo ir kitų teisės aktų jai nustatytų pareigų. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi ATĮ ir Įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Pažymi, kad dėl to, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu buvo panaikinti pareiškėjai Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo išduoti dokumentai Organizacijai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos – pareiškėjos sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Nepaisant to, atsakovas ginčijamu Sprendimu Įmonei nustatė antrą kartą sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, nors Įmonė jau buvo sumokėjusi mokestį už atliekų sutvarkymą.

Atkreipia dėmesį ir į tai, jog Vilniaus RAAD sprendimu nėra apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis. Sprendimas, kuriuo panaikinti Patvirtinimai, nebuvo įsiteisėjęs. Dėl šio sprendimo teisėtumo vyko teisminis ginčas. Nesant teismo nustatytų minėtų aplinkybių, Departamentui objektyviai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ar priimti Vilniaus RAAD sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Tai reiškia, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nenustatė ir negalėjo nustatyti objektyvių aplinkybių.

Teigia, kad nurodytos aplinkybės suponuoja situaciją, kai pažeidžiamas ūkio subjektų priežiūros minimalios administracinės naštos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36² straipsnyje ir nustatantis, kad „ <...> priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą; poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio); poveikio priemonės yra proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai“.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD pagal Gaminių ir (ar) pakuočių sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, jau 2014 metais, iki rugsėjo 1 d. privalėjo atlikti UAB „Metrail“ patikrinimą dėl šios bendrovės veiklos, susijusios su atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymu, tačiau to nepadarė laiku: patikrinimo aktas dėl UAB „Metrail“ 2013 metais padarytų pažeidimų surašytas tik 2015 m. gegužės 12 d. Teigia, kad jau 2013, 2014 ir 2015 metais Vilniaus RAAD turėjo informaciją apie UAB „Metrail“ daromus pažeidimus, tačiau nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tolimesniems pažeidimams. Tokiu būdu, de facto, ginčijamas Sprendimas, kuriuo naikinami Įmonei Organizacijos išrašyti patvirtinimai ir jo teisinės pasekmės – Įmonės pareiga sumokėti mokestį už 2013 ir 2015 metus, kyla dėl pačios institucijos, priėmusios sprendimą netinkamai vykdytų ar nevykdytų funkcijų, neužkertant kelio trečiojo asmens UAB „Metrail“ pažeidimams ar galimai padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Teigia, kad nėra padariusi nei vieno teisės akto pažeidimo ir savo veiklą, susijusią su pakuočių atliekų tvarkymu, vykdė ir vykdo nepažeisdama įstatymų nuostatų, o teisės aktų pažeidimus galimai padarė UAB „Metrail“, su kuria Įmonė neturi ir neturėjo nei sutartinių, nei jokių kitokių teisinių santykių. Pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, sankcijos gali būti taikomos tik esant kaltei.

Šalies argumentai

Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, 4 dalyje ir 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis Įmonei suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai, t. y. mokant mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą pakuočių kiekį bei organizuojant sunaudotų savo reikmėms pakuočių (susidarančių Įmonėje) sutvarkymą arba kolektyviai – pavedant vykdyti Įstatymu nustatytas pareigas gamintojų ir importuotojų organizacijai. Įmonė, pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie jai išliekančią pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Atkreipia dėmesį, kad pagal ATĮ 34²² straipsnio 14 dalį Organizacija privalo vykdyti Organizacijos narių, pavedimo davėjų ir atliekų tvarkytojų (atliekų surinkėjų ir atliekų naudotojų ar eksportuotojų), su kuriais sudarė sutartis dėl gamintojų ar pakuočių atliekų tvarkymo, sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi, Aprašo 56 punktu, Vilniaus RAAD sprendimu panaikino Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą.

Nurodo, kad Įmonė apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus mokestinį laikotarpį buvo informuota 2018 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu. Departamentas, atlikdamas Įmonės mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD (VAĮ 26 straipsnio 2 dalis ir 36⁶ straipsnio 3 dalis) ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 punktas). Departamentas patikrinimo metu analizavo duomenis: Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 27 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1585 pateiktą informaciją apie sprendimą panaikinti Organizacijos gamintojams ir (ar) importuotojams išrašytus Patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) teiktų deklaracijų, forma FR0524 bei ataskaitų apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus. Pagal Įmonės patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, Įmonė 2013-2015 metais į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėja, elektroniniu būdu pildydama ir teikdama VMI deklaracijas, pateikė VšĮ „Žaliasis taškas“ išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikino VŠĮ „Žaliasis taškas“ Įmonei išrašytą Patvirtinimą Nr. 1514VI0001-4687-2530 apie metalinės pakuotės (0,773 t.) atliekų sutvarkymą 2013 m. mokestiniu laikotarpiu; Patvirtinimą Nr. 1414VI0001-4687-2530 apie metalinės pakuotės (5,052 t.) atliekų sutvarkymą 2014 m. mokestiniu laikotarpiu ir Patvirtinimą Nr. 1314VI0886-4687-2530 apie metalinės pakuotės (2,934 t.) atliekų sutvarkymą 2015 m. mokestiniu laikotarpiu. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-14797 informavo Įmonę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., deklaracijų VMI nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į Vilniaus RAAD sprendimu panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad Įmonė 2013 m. (20 proc.), 2014 m. (20 proc.), 2015 m. ( 49 proc.) neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduoties (54 proc.). Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 17 295 Eur.

Teigia, kad pastabų dėl Patikrinimo akto teikimo metu, Bendrovė nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad metalinės pakuotės atliekos būtų sutvarkytos ir įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduotis (54 proc.). Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsniu, Patikrinimo aktas ir mokestinė prievolė už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius buvo patvirtinta ginčijamu Sprendimu. Organizacijos išrašyti Patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas Įmonei buvo pripažinti negaliojančiais remiantis Aprašo 55 punktu (53 punkto redakcija, galiojusi Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo metu). Daro išvadą, kad Patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto. Mano, jog panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka.

Pažymi, kad mokestinė prievolė – pareiga sumokėti mokestį kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. Įmonei. Mokestinės prievolės dydis negali apspręsti teisinio santykio pobūdžio. Teigia, kad Sprendimu Įmonei neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, o nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjos skundą prašo tenkinti ir panaikinti Sprendimą.

Nurodo, kad yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir ATĮ bei Įstatymo nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacija yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Organizacija vadovaudamasi ATĮ 34²² straipsniu įgyvendina gamintojams ir importuotojams (Organizacijos dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį ATĮ nustatytų pareigų, bet netapusiems Organizacijos dalyviais) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius.

Paaiškina, kad su gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems ATĮ nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su pareiškėja. Teigia, kad įgyvendindama prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – ir Tvarkytojai). Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Organizacijai išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – ir įrodantys dokumentai), kuriuos Organizacija paskirsto gamintojams ir importuotojams išrašydama patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą.

Pažymi, kad pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas bei kitas teisės aktų numatytas pareigas sutarties su Organizacija pagrindu, t. y. pagal į rinką išleidžiamų pakuočių kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau ginčijamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Teigia, kad įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas yra neteisėtas.

Teigia, kad pareiškėjai tinkamai įvykdžius savo pareigas, mokestinė lengvata jai buvo pritaikyta pagrįstai ir remiantis teisės aktų reikalavimais, todėl ji negali būti panaikinta remiantis Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu sprendimu. Atkreipia dėmesį, kad tiek pagal MAĮ, tiek pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, tiek pagal mokslo doktriną, su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymo. Konkrečiu atveju nei MUATĮ, nei ATĮ apskritai nereguliuoja Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų.

Taip pat teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punkto nuostata negalėjo būti taikoma dėl tos priežasties, kad Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu. Ginčo teisinių santykių metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę Vilniaus RAAD ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai gamintojų ir importuotojų teisę į mokestinę lengvatą. Tvirtina, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ne tik įstatyme, bet ir atsakovo teisiniu pagrindu nurodomame poįstatyminiame teisės akte buvo numatyta tik galimybė pripažinti neteisėtais išrašytais atliekų tvarkytojų išduotus įrodančius dokumentus, tačiau ne Organizacijos išduotus Patvirtinimus. Organizacijai 2013–2015 m. išdavus Patvirtinimus, o gamintojams ir importuotojams pasinaudojus Patvirtinimų pagrindu atsiradusia mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Organizacijai ir jos gamintojams ir importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės atsakovui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius.

Pažymi, kad RAAD nevykdė atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ kontrolės, neinformavo Organizacijos ir kitų suinteresuotų asmenų apie atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ padarytus pažeidimus. Organizacija veikia griežtai reguliuojamoje sferoje ir nėra laisva pasirinkti Tvarkytojo, su kuriuo sudaro atliekų tvarkymo sutartį. Atliekų tvarkytojų veikla yra licencijuota, o Organizacija Tvarkytoją pasirenka iš licencijuotų Atliekų tvarkytojų sąrašo. Tvarkytojas parenkamas ne komerciniais pagrindais, bet pirkimo būdu pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką.

Argumentuoja, kad MUATĮ 9 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad tiek ATĮ, tiek ir Įstatymas (7 straipsnio 5 dalis) suteikia teisę gamintojams ir importuotojams pasirinkti, kokiu būdu organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, o kolektyvaus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo reikalavimai ir gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimas reglamentuojami ATĮ ir Įstatyme. Pažymi, kad be kitų pareigų organizacijos, įgyvendindamos Įstatymo 10 straipsnio nuostatas, privalo vykdyti atliekų tvarkytojų sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę (ATĮ 34²² straipsnio 14 dalis). Atsižvelgiant į tai, laiko, kad teisės aktuose nustatytos teisės ir pareigos gamintojams ir importuotojams, kurias jie turi vykdyti atliekų tvarkymo srityje.

Atkreipia dėmesį, kad prievolė sumokėti mokestį už aplinkos teršimą atliekomis Įmonei atsirado, kadangi buvo pripažinti negaliojančiais pareiškėjai išduoti Patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą, o šie buvo panaikinti tuo pagrindu, jog dokumentai, kurių pagrindu šie Patvirtinimai buvo išrašyti, buvo pripažinti negaliojančiais. Vadovaudamasi ATĮ 34²⁵ straipsniu, Aprašo 53 punktu (pagal šio teisės akto redakciją, galiojusią iki 2018 m. sausio 1 d., analogiška nuostata buvo įtvirtinta Aprašo 55 punkte, o nuo 2018 m. sausio 1 d. – Aprašo 53 punkte), teigia, kad patvirtinimai pripažįstami negaliojančiais, jeigu buvo išrašyti remiantis dokumentais, kurie pripažinti negaliojančiais dėl to, kad buvo išrašyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, mano, kad pagal Aprašo nuostatas sprendimų, kuriais pripažinti negaliojančiais atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, priėmimas sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiais patvirtinimus, kurie išrašyti remiantis panaikintais atliekų sutvarkymą įrodančiais išduotais dokumentais, t. y. išduotus VšĮ „Žaliasis taškas“ Patvirtinimus pareiškėjai. Apraše minimi organizacijų patvirtinimai suprantami kaip organizacijų išrašomi dokumentai, kuriais organizacijos paskirsto/ perskirsto pavedimą davusiems gamintojams ir/ ar importuotojams atliekų tvarkytojų išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiuose dokumentuose nurodytą sutvarkytą gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekį). Pagal Aprašo 3 punktą patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais. Teigia, kad patvirtinimo galiojimas (negaliojimas) yra sąlygojamas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento, kuriuo remiantis jis išrašytas, galiojimu (negaliojimu). Todėl vadovaujantis principu „iš neteisės negali kilti teisė“, jei atliekų tvarkytojo išrašytas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, tokio dokumento pagrindu organizacijos išrašytas patvirtinimas (kuriuo pagal panaikintame atliekų tvarkytojo dokumente nurodytą sutvarkytą atliekų kiekį buvo išdalintas/ paskirstytas sutvarkytas atliekų kiekis gamintojams ir/ ar importuotojams) taip pat laikytinas negaliojančiu. Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą neteisėtumas yra išvestinis iš dokumentų, įrodančių atliekų sutvarkymą, išrašymo proceso neteisėtumo.

Nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, jog ginčijamas Sprendimas pažeidžia įstatymo viršenybės, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principus, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l335-575/2015, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-319-662/2018) ir laiko, kad mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir išieškojimo klausimai, kurie nenustatyti MUATĮ, yra reglamentuoti MAĮ, kurio nuostatos taikytinos pagal analogiją. Mano, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies ir 107 straipsnio nuostatų.

Pažymi, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (6, 8, 12 straipsniai), kiti teisės aktai, reglamentuojantys mokesčio už aplinkos teršimą nustatymą, administravimą, kontrolę, įskaitant ir mokestinių patikrinimų atlikimą, Aplinkos apsaugos departamento nuostatai, patvirtinti aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277, numato teisę Departamentui atlikti ūkio subjektų veiklos patikrinimus, siekiant nustatyti, ar tinkamai vykdoma apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys, tikrinti, ar teisingai apskaičiuojamas mokestis už aplinkos teršimą, o pagal Aprašo 2 punktą Departamentas vykdo šiuo įsakymu patvirtinto aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priima sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti įstatymų nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2025 m. lapkričio 13 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose prašė, nesant pagrindo tenkinti viso pareiškėjos skundo, jį tenkinti iš dalies, pakeisti Sprendimą, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 17 295 Eur mokesčio sumą iki atsakovo, jam vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, perskaičiuoto patikslinto dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas 2025 m lapkričio 7 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose palaikė argumentus ir motyvus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, ir teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti, Sprendimu patvirtintą 17 295 Eur nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 17 108 Eur.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ 2025 m lapkričio 10 d. teismui pateikė nuomonę, kurioje nurodė išvadą, kad atsakovas turi patikslinti skundžiamą sprendimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį teisminiame procese Nr. 3-61-3-00858-2018-5.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija 2025 m lapkričio 11 d. teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad palaiko savo atsiliepime išdėstytus argumentus, tačiau, mano, kad byla turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartyje konstatuotus faktus, pagal kuriuos, laikytina, kad pareiškėjai, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi panaikinto Vilniaus RAAD sprendimo dalį, už 2013 metus perskaičiuotinas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 208 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo aktas Nr. K-80 ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį 17 295 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, kuris laikomas gamintoju / importuotoju, todėl privalo tvarkyti (organizuoti tvarkymą) jos išleistos į vidaus rinką gaminiais pripildytos pakuotės atliekas. Vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas” pavedė vykdyti Įmonei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus – Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: Nr. 1314VI0886-4687-2530 už 2013 m., Nr. 1414VI0001-4687-2530 už 2014 m. ir Nr. 1514VI0001-4687-2530 už 2015 m. Šie VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti Patvirtinimai, remiantis MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013-2015 m. ir taip realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 21 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog buvo atliekamas neplaninis teminis patikrinimas dėl Organizacijos išrašytų Patvirtinimų teisėtumo. Patikrinimo metu nustatyta, kad atlikus Tvarkytojo patikrinimą, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi (tuo metu galiojusi 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-289 redakcija), Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas, Departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. liepos 13 d. patikrinimo aktas ir Departamento 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. liepos 14 d. patikrinimo aktas bei panaikinti Tvarkytojo už 2013–2015 metus Organizacijos išrašyti metalinės bei PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, nurodant jų datas, numerius ir atliekų kiekius, kurių pagrindu Organizacija už 2013–2015 metus gamintojams ir (ar) importuotojams išrašė nagrinėjamam ginčui aktualius Patvirtinimus apie metalinių ir plastikinių (PET) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Vilniaus RAAD, įvertinęs 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo akte išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, Organizacijos pateiktas pastabas, bei vadovaudamasis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54, 55 punktais, Tvarkos aprašo 14 punktu, MAĮ 132 straipsniu, ATĮ 34²⁵ straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktais bei 3 dalimi, 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Vilniaus RAAD sprendimu patvirtintas 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo aktas, kuriuo panaikinti Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Vilniaus RAAD sprendimu, be kita ko, nustatyta, kad panaikinti 2013–2015 m. UAB „Metrail“ metalinės ir plastikine PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, išrašyti Organizacijai: 2015 m. birželio 4 d. dokumentas Nr.1514VI0004-4994-4687, išrašytas už 190 t.;2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514V10003-4994-4687, išrašytas už 0,730 t.; 2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514VI0002-4994-4687, išrašytas už 356 t.; 2015 m. balandžio 17 d. dokumentas Nr. 1514VI0001-4994-4687, išrašytas už 750 t.; 2014 m. birželio 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0001-4994-4687 už 711,320 t.; 2014 m. birželio 12 d. dokumentas Nr. 1414VI0002-4994-4687 už 288,680 t.; 2014 m. liepos 2 d. dokumentas Nr. 1414VI0003-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. liepos 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0004-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1414VI0005-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugsėjo 15 d. dokumentas Nr. 1414VI0006-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. spalio 1 d. dokumentas Nr. 1414VI0007-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. lapkričio 24 d. dokumentas Nr. 1414VI0008-4994-4687 už 134 t.; 2014 m. gruodžio 16 d. dokumentas Nr. 1414VI0009-4994-4687 už 50 t.; 2013 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0002-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. rugsėjo 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0003-4994-4687 už 400 t.; 2013 m. rugsėjo 10 d. dokumentas Nr. 1314VI0004-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. spalio 5 d. dokumentas Nr. 1314VI0006-4994-4687 už 750 t.; 2013 m. spalio 17 d. dokumentas Nr. 1314VI0007-4994-4687 už 350 t.; 2013 m. spalio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0009-4994-4687 už 185 t.; 2013 m. spalio 28 d. dokumentas Nr. 1314VI0010-4994-4687 už 215 t.; 2013 m. lapkričio 15 d. dokumentas Nr. 1314VI0011-4994-4687 už 58 t.; 2013 m. gruodžio 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0015-4994-4687 už 150 t.; 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentas Nr. 1314VI0021-4994-4687 už 35,321 t.; 2013 m. spalio 4 d. dokumentas Nr. 1317VI0001-4994-4687 už 452 t.

Departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu informavo įmones pagal sąrašą (tarp jų ir pareiškėją), jog 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus; Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai nuo Sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekusiais galios; įmonės įpareigotos apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį.

Departamentas 2018 m. atliko pareiškėjos planinį patikrinimą dėl 2013-2015 metų mokestiniu laikotarpiu mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose (FR0524) Įmonės pateiktų ir patvirtintų duomenų teisėtumo, Vilniaus RAAD pripažinus negaliojančiais pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus.

Patikrinimo metu 2018 m. rugsėjo 14 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. K-80, kuriame padarytos išvados, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinus VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus Patvirtinimus, pareiškėja nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Nurodytais veiksmais pareiškėja pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies, MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Todėl, vadovaujantis MUATĮ 9 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, apskaičiuota už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleista apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 17 295 Eur.

Pareiškėja 2018 m. spalio 12 d. rašytinėse pastabose (toliau – ir Pastabos) Departamentui nurodė, kad yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi ATĮ ir Įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, Bendrovė taip pat nurodė, kad dėl to, jog Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų Tvarkytojo išduoti dokumentai Organizacijai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei UAB „Adampolis“, nei Organizacijos – įmonės sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Departamento siekis, kad UAB „Adampolis “ antrą kartą sumokėtų daug kartų didesnę sumą, nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, reiškia, kad UAB „Adampolis“ yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė), nesant jos kaltės. Bendrovė nurodė ir kitus nesutikimo su Patikrinimo aktu argumentus.

Departamentas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 208 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, įvertinęs Pastabas, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu, patvirtino Patikrinimo aktą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 208 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikino.

Atsakovas VAAT 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-28-525/2025 atsakovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino VAAT 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, iš dalies neįsigilino į ginčo esmę ir be pagrindo išplėtė nagrinėjamos bylos ginčo dalyką, todėl byloje kilusio ginčo šalių esminių argumentų neišnagrinėjo, todėl toks sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ 2018 m. kovo 13 d. apskundė Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. Sprendimą teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu (toliau – ir VAAT sprendimas) administracinėje byloje Nr. eI3-37-764/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5) atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo.

VAAT sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į 2025 m. liepos 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m lapkričio 7 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013-2015 metus – Sprendimu dėl patvirtintą 17 295 Eur nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažino iki 17 108 Eur.

Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą, pirmiausia pasisako dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu ir lex retro non agit principo (įstatymas atgal negalioja) taikymo.

Aptariamu aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Teismas pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikė išaiškinimus dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios ATĮ bei Įstatymo vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, Įstatymo, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais (patvirtinančiais) dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant ATĮ, Įstatymo bei MUATĮ nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais, inter alia (be kita ko), reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, o tai lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl, nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendusi, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Aptariamoje norminėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta ATĮ bei Įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin glaudžiai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 išdėstytų argumentų kontekste Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 papunkčiu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai, Aplinkos ministerijai, inter alia (be kita ko), įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus, buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas. Jo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimu iš esmės numatyta analogiška tvarka, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – ir patvirtinimas).

Nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus RAAD sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti Patvirtinimai pareiškėjai buvo išrašyti 2013–2015 m. Minėta, kad 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktus išaiškinimus dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pasisakant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pagal MUATĮ 9 straipsnio 1 dalį Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

MAĮ 13 straipsnio 8 punkte ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Vadovaujantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Remiantis aktualios ginčui Įstatymo redakcijos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 5 dalį gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais). Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Aptartose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

Pagal ATĮ 34³¹ straipsnio 3 dalį sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

MUATĮ nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Tai yra, tuo atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga įrodyti (pagrįsti) aplinkybę, jog yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka mokesčio mokėtojui, siekiančiam pasinaudoti apmokestinimo išimtimi (lengvata). Būtent mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtinta apmokestinimo išimtimi, turi pateikti duomenis (įrodymus), sudarančius pagrindą taikyti apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą), t. y. duomenis, patvirtinančius gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-189-789/2025; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikdama duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis mokesčio suma apskaičiuota už 2013-2015 m. laikotarpį, t. y. pagal Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: už 2013 m. Nr. 1314VI0886-4687-2530 metalinės pakuotės kiekis – 2,934 t., už 2014 m. Nr. 1414VI0001-4687-2530 metalinės pakuotės kiekis – 5,052 t.; už 2015 m. Nr. 1514VI0001-4687-2530 metalinės pakuotės kiekis – 0,773 t. Departamentas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo ginčijamu Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą ir paliko galioti sutvarkytų atliekų kiekį už 2013 m. – 0,09277150 t., priskirdama 3,1592 proc. sutvarkytų pakuočių atliekų kiekio nuo 2013 m. pareiškėjai išduotų patvirtinimų. Tokiu būdu panaikintas pakuočių atliekų kiekis lieka 2,84167593 t.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, šioje administracinėje byloje neliko ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduoti – 2013 m. Patvirtinimas dėl 2,84167593 t. metalinių pakuočių kiekio, 2014 m. Patvirtinimas dėl 5,052 t. metalinių pakuočių kiekio ir 2015 m. Patvirtinimas dėl 0,773 t. metalinių pakuočių kiekio yra pripažinti negaliojančiais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad Užduotis už 2013–2015 m. buvo pilnai įvykdyta. Teismui nagrinėjant bylą, pareiškėja taip pat tokių įrodymų nepateikė, todėl daroma išvada, kad ji neturėjo teisės pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad šiuo atveju nebuvo jos kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, teismas papildomai pastebi, kad mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę gali sudaryti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių. Tačiau aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę nėra ir negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) taikyti apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvata), kai mokesčių mokėtojas neatitinka visų įstatymų leidėjo nustatytų materialiųjų apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-624/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų. Jokiais nacionaliniais mokesčių įstatymais nenumatyta, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas vertina, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad jai Sprendimu taikoma sankcija, yra tik jos subjektyvi nuomonė, nes skundžiamame Sprendime buvo apskaičiuotas aplinkos teršimo mokestis už į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį, skirtas pareiškėjai (gamintojai /importuotojai), nepagrindusiai teisės pasinaudoti šio mokesčio lengvata, o ne, kaip nurodo pareiškėja, skirta sankcija. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Mokestis už aplinkos teršimą, apskaičiuotas pagal apmokestinamųjų pakuočių atliekų, faktiškai išleistų į rinką, kiekį, nėra sankcija. Atvejai, kai yra paneigiama mokesčio mokėtojo teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimi, nes nėra tenkinamos mokesčio įstatymo nuostatose nustatytos apmokestinimo išimties (mokestinės lengvatos) taikymo sąlygos, taip pat nėra pripažįstami sankcija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą byloje Société Oxygene Plus prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 76959/11), 40–51 punktus; taip pat LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025).

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad atsakovas turėjo pozityvią pareigą laiku tikrinti VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytoją UAB „Metrail“, tačiau to nepadarė. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties nevykdė VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas UAB „Metrail“, kurie yra licencijuoti ir valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga vertinant pareiškėjos mokestines prievoles (jų apimtį), nes MAĮ pareiškėjai aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Organizacijos patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė Pastabas dėl Patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo turinio suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi, pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį Sprendimą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų (pagrįstų), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taigi, teismas, vadovaudamasi aktualių teisės aktų nuostatomis, prieina prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja neįgijo teisės į MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtintą apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą) ir turėjo pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja atitiko įstatymo nuostatose nustatytas sąlygas ginčo laikotarpiu naudotis minėta apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata), t. y. kad pareiškėja įvykdė nustatytą atliekų tvarkymo užduotį. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius tikėtis, jog ginčo laikotarpiu ji turėjo teisę naudotis apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata). Be to, pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, Spendimas pagrįstas aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. priimtą nutartį, perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 17 108 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio prieštaravimo nepateikė. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 17 295 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 17 108 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 208 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 17 295 Eur mokesčio sumą iki 17 108 Eur.

Kitoje dalyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Adampolis“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas KaminskasIndrė Pukanasytė-BiekšėIndrė Žvaigždinienė