Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams G. P., S. P., trečiajam asmeniui E. A. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime įvardijo tris ieškinio atmetimo pagrindus: pirma, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo; antra, praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo terminą atnaujinti; trečia, neįrodytas žalos, kaip civilinės atsakomybės, taikymo sąlygos, faktas ir dydis. Apeliaciniu skundu ginčijamas šių išvadų pagrįstumas.

Dėl ieškovo tinkamumo

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo susiaurindamas aiškino šilumos vartotojo statusą, nepagrįstai apribojo žalos patyrusio asmens teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą ginant pažeistą savo teisę ar teisėtą interesą įtvirtinta CPK 5 straipsnyje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, reikalauti žalos atlyginimo gali asmuo, kuriam žala padaryta. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovas ginčo laikotarpiu gyveno trečiajam asmeniui priklausančiame bute, naudojosi šildymo prietaisais. Tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiklostė gyvenamosios patalpos panaudos teisiniai santykiai, todėl pareiga mokėti mokesčius kilo ieškovui (CK 6.636 str.). Ginčo dėl to, kad susitarimo su trečiuoju asmeniu pagrindu sąskaitas už šildymą apmokėjo ieškovas, nėra, todėl būtent jam padaryta žalos neteisėtu prisijungimu prie šildymo sistemos. Šilumos tiekimą reglamentuojantys teisės aktai taip pat nepaneigia ieškovo teisės į žalos atlyginimą. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad šilumos vartotoju gali būti tik patalpos, į kurią tiekiama energija, savininkas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. lapkričio 15 d.) 2 straipsnio 45 dalimi, šilumos vartotoju pripažįstamas asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punkte nurodoma, jog į taisyklėse vartojamą pastato savininko sąvoką įeina ir asmenys, kurie pastatą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo, panaudos, nuomos teise ar kitais teisėtais pagrindais. Taisyklių 20.2 punkte numatyta galimybė sudaryti šilumos energijos vartojimo sutartį ne tik su buto savininku, bet ir su nuomininku. Asmens, kuris faktiškai naudojasi šilumos energija, savarankiškas statusas buvo įtvirtintas ir ankstesnėse taisyklių redakcijose, kurios galiojo ginčo laikotarpiu (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintos redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 203.2 punktas, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.2 punktas).Teisėjų kolegija sprendžia, kad šilumos tiekėjo teisė nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties reikalauti, kad už tiekiamą energiją atsiskaitytų patalpos savininkas (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 20 p., Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 5–7 p.), yra speciali šilumos tiekėjo teisė, kuri nepaneigia ieškovo, kaip faktinio šilumos energijos vartotojo, teisės reikalauti žalos atlyginimo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.11 punkto pagrindu.Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog R. A. buvo šilumos energijos vartotojas, su neteisėtu šilumos energijos panaudojimu susijusi žala teko būtent jam, todėl jis yra tinkamas ieškovas byloje (CK 6.245 str. 1 d., 6.249 str. 1 d., 6.636 str.).

Dėl ieškinio senaties

Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties instituto taikymu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimą, taip pat praleisto senaties termino atnaujinimą.Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad sužinojimo apie pažeidimą data turėtų būti siejama su įtarimų atsakovui G. P. pareiškimu ikiteisminio tyrimo metu. Ieškovas pripažino apie žalą sužinojęs 2008 m. spalio mėn. Kaip matyti iš ieškovo 2008 m. lapkričio 14 d. skundo, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 1 t., b. l. 6), jau šiame dokumente ieškovas įvardijo tiek žalos sumą, tiek ir G. P., kaip asmenį, padariusį ieškovui žalos. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog terminas reikalavimui dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu iki 2008 m. spalio mėn., pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo 2008 m. spalio mėn. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ginčijamo sprendimo motyvu, jog ieškovas turėjo pareigą domėtis, ar jo teisių pažeidimas nesitęsia, o kartu ir galimybę kreipdamasis į bendrijos pirmininkę išsiaiškinti, kiek už šilumos energiją moka atsakovas. Tačiau teismas be pagrindo sprendė, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. pareikšti prasidėjo 2009 m. balandžio mėn. Iki nurodytos datos ieškovas turėjo galimybę išsiaiškinti, ar jam nebuvo padaryta žalos per 2008–2009 m. šildymo sezoną, tačiau objektyviai negalėjo žinoti apie galimus atsakovų veiksmus vėlesniais laikotarpiais. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tęstinio pažeidimo atveju termino pradžia sietina su diena, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie jau padarytą pažeidimą. Dėl nurodytos priežasties senaties termino pradžia už dviejų vėlesnių šildymo sezonų metu galimai padarytą žalą turėjo būti skaičiuotina nuo kiekvieno šildymo sezono pabaigos (t. y. iki 2010 m. balandžio mėn. ir 2011 m. balandžio mėn.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimas turėjo įtakos ieškinio senaties termino G. P. reiškiamiems reikalavimams eigai. S. P. atžvilgiu kaltinimai nebuvo reiškiami, ji nebuvo įvardinta atsakove baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje. Šios atsakovės atžvilgiu ieškinio senaties terminas nebuvo nutrauktas, todėl reikalavimams už vėliausią laikotarpį pareikšti suėjo 2014 m. balandžio mėn., t. y. praėjus 3 metams nuo sprendimo 19 pastraipoje nurodytos termino pradžios datos. Reikalavimai jai pareikšti tik 2016 m. birželio 23 d. pateiktame patikslintame ieškinyje (1 t., b. l. 61–65), t. y. žymiai praleidus ieškinio senaties terminą. Civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimas 2011 m. spalio 3 d. (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 5 t., b. l. 104) turėjo įtakos senaties termino G. P. atžvilgiu eigai. Vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 5 dalimi, nuo ieškinio pareiškimo momento senaties termino eiga nutrūko ir atsinaujino tada, kai baudžiamoji byla buvo nutraukta ir civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamoji byla buvo nutraukta ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi, bet Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 8 t., b. l. 82–89). Dėl nurodytos priežasties senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2008 m. spalio mėn. pareikšti suėjo 2014 m. birželio mėn. (2 m. 11 mėn. nuo termino pradžios iki civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo ir 1 mėn. po civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto), senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio iki 2009 m. balandžio mėn. pareikšti suėjo 2014 m. lapkričio mėn. (2 m. 6 mėn. nuo termino pradžios iki civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo ir 6 mėn. po civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto), senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo už 2009–2010 m. šildymo sezoną pareikšti suėjo 2015 m. lapkričio mėn. (1 m. 6 mėn. nuo termino pradžios iki civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo ir 1 m. 6 mėn. po civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto). Ieškinį pateikus 2016 m. balandžio 13 d., senaties terminas nurodytiems reikalavimams pareikšti buvo pasibaigęs. Ieškinio pareiškimo metu nebuvo pasibaigęs senaties terminas reikalavimams atsakovui G. P. už 2010–2011 m. šildymo sezoną pareikšti, kadangi nuo termino pradžios iki civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo praėjo 6 mėn., o nuo civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto iki ieškinio civilinėje byloje pareiškimo – 1 m. 11 mėn. (iš viso 2 m. 5 mėn.). Konstatavus, jog didžiajai daliai reikalavimų pareikšti buvo suėjęs ieškinio senaties terminas, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, turi būti sprendžiamas klausimas dėl sąlygų terminui atnaujinti egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog terminas praleistas be svarbios priežasties, ir pritaikė termino praleidimo teisines pasekmes, t. y. ieškinį atmetė. Su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas nepagrįstai delsė reikšti reikalavimus atsakovei S. P., neįvardijo jokios priežasties, dėl ko šios atsakovės atžvilgiu terminas buvo praleistas ne mažiau kaip 2 m. ir 2 mėn. (reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2008 m. spalio mėn. – net 4 metus ir 8 mėn.). Nei baudžiamojoje byloje ar po jos išnagrinėjimo, nei pradiniame ieškinyje jokios pretenzijos šiai atsakovei nereikštos. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino senaties termino reikalavimams S. P. pareikšti.Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ir atsakovo G. P. atžvilgiu ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių. Žymi senaties termino dalis praėjo ne dėl ieškovo pasyvumo, bet dėl užsitęsusio ir civilinio ieškinio palikimu nenagrinėto pasibaigusio baudžiamojo proceso. Kaip matyti iš bylos medžiagos, didžiąją dalį ieškinio senaties termino sudarė laikotarpis iki civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo. Ieškovas šiuo laikotarpiu elgėsi aktyviai, sužinojęs apie savo teisių pažeidimus nedelsdamas inicijavo baudžiamąjį persekiojimą atsakovo G. P. atžvilgiu, dalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir įstatyme nustatyta tvarka pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi (1 t., b. l. 21–26) nutraukdamas baudžiamąją bylą konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas nepagrįstai užsitęsė ir procesas negalėjo būti tęsiamas dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Dėl nurodytų aplinkybių pagrįstu pripažįstamas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas turėjo pagrindą tikėtis, jog jo teisės bus apgintos baudžiamajame procese.Po baudžiamosios bylos nutraukimo ieškovas taip pat nebuvo pasyvus. Jis teikė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarties (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-39-923/2013; 8 t., b. l. 120–123), kuriuo prašė apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo, be kita ko, buvo iš dalies patenkintas jo baudžiamojoje byloje pateiktas civilinis ieškinys. Ieškovo elgesiui įtakos galėjo turėti galimybė sulaukti palankios baudžiamosios bylos baigties kasaciniame teisme. Vien aplinkybė, jog civilinį procesą ieškovas inicijavo ne iš karto po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo, negali būti vertinama kaip paneigianti jo aiškų siekį, kad atsakovui būtų pritaikyta civilinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog ieškinio senaties institutas negali būti taikomas mechaniškai, taip paneigiant teismo pareigą vykdyti teisingumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015, 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017). Teisėjų kolegija sprendžia, jog ši pusiausvyra ginčijamu sprendimu buvo paneigta. Ieškovas aktyviais veiksmais siekė apginti savo teises, ieškinio senaties termino praleidimui įtakos turėjo nuo ieškovo nepriklausiusios aplinkybės, kurias teismas pripažįsta pakankamomis CK 1.131 straipsnio 2 daliai taikyti ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams G. P. atžvilgiu pareikšti.

Dėl žalos fakto ir dydžio

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas ir šią išvadą vertina kaip nepagrįstą.Vadovaujantis CK 6.245–6.249 straipsniais, civilinė atsakomybė taikytina nustačius keturias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltę. Kaltės sąlyga yra preziumuojama, todėl ieškovui byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo tenka pareiga įrodyti egzistuojant kitas tris civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.Byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovei S. P. priklausančiose ir atsakovo G. P. valdytose patalpose buvo pakeista šildymo sistema, sukuriant galimybę ieškovo valdomai gyvenamajai patalpai tiekiamą šilumos energiją panaudoti atsakovų valdomai patalpai apšildyti. Šią aplinkybę patvirtina ir šilumos tiekėjo pozicija bei specialisto išvados baudžiamojoje byloje (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-39-923/2013; 1 t., b. l. 121, 124–125, 131–132).Kaip teisingai nurodoma ginčijamame sprendime, vien galimybės sujungti sistemas buvimas neparodo, kad ieškovui buvo padaryta žalos. Žalos galima padaryti tik sistemas faktiškai sujungiant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentu, jog ieškovas įrodė sistemų sujungimo faktą. Tiek ieškovas, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai G. Š. ir K. D. (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 3 t., b. l. 11–17; 20, 23) patvirtino, kad 2008 m. trūkus radiatoriui ieškovo bute pradėjo tekėti termofikatas. Liudytojai, bandydami likviduoti avariją, užsuko šilumos energijos tiekimą, tačiau slėgis išliko ir tekėjimas nesustojo. Tekėjimas buvo sustabdytas tik po to, kai G. P. liudytojui G. Š. matant užsuko atsakovo buto šildymo sistemos sklendes. G. Š. šias aplinkybes patvirtino ir apklausiamas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 7 t., b. l. 107–113) bei teismo posėdyje civilinėje byloje (2017 m. birželio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: 5 min. 00 sek. – 16 min. 50 sek.). Šie įrodymai patvirtina ne tik tai, kad sistemos buvo sujungtos, bet ir faktą, jog G. P. buvo žinoma apie sistemų sujungimą. . Teisėjų kolegija pripažįsta reikšminga ir aplinkybę, jog atsakovas vengė įsileisti tikrintojus į jam priklausančias patalpas. Toks atsakovo elgesys kelia abejonių dėl jo sąžiningumo, parodo, jog galimybė užfiksuoti faktinį prisijungimą buvo nepagrįstai ribojama (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 1 t., b. l. 40–47, 68–71, 76).Prisijungimo faktą patvirtina ir duomenys apie suvartotos energijos kiekius. Atsakovų bute sunaudotas energijos kiekis laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2008 m. lapkričio mėn. buvo žymiai mažesnis už kituose butuose sunaudotus kiekius (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., b. l. 119–144, 153–155; 2 t., b. l. 67–71). Byloje nėra duomenų, kad šiems kiekiams įtakos turėjo alternatyvūs šildymo šaltiniai. Dujinį katilą G. P. įsirengti galėjo tik 2005 m. (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 3 t., b. l. 62–66). Byloje nėra duomenų, kad šiuo katilu buvo naudojamasi, be to, suvartotos šilumos energijos kiekiai po katilo įrengimo iš esmės nesikeitė. Šios išvados nepaneigia ir atsakovų argumentas dėl jų bute buvusio apskaitos prietaiso gedimo. Kaip matyti iš į baudžiamąją bylą pateiktos VĮ „Vilniaus metrologijos centro“ pažymos (1 t., b. l. 30), gedimas buvo nustatytas tik 2008 m. rugsėjo 24 d. Be to, byloje nėra duomenų, kad pažymoje nurodytas trūkumas (termodaviklių pažeidimas) turėjo įtakos sunaudotos energijos kiekiui apskaityti. Į baudžiamąją bylą pateikti duomenys apie suvartotus elektros energijos kiekius (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., b. l. 147–150) taip pat nepatvirtina, jog šis energijos šaltinis buvo naudojamas patalpos šildymui. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas įrodė neteisėto prisijungimo, dėl kurio jam padaryta žalos laikotarpiu iki 2008 m. lapkričio mėn., faktą. Šiuo laikotarpiu padarytos žalos dydį ieškovas apskaičiavo sudėdamas abiem butams pateiktos energijos kiekius, padalindamas juo proporcingai butų plotams ir iš atsakovams turėjusio tekti kiekio atimdamas faktiškai patiektą kiekį. Šilumos tiekėjas patvirtino, kad tai objektyviausias galimas žalos dydžio apskaičiavimo būdas (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., b. l. 65–71). Taikant šį būdą gauta žalos už laikotarpį iki 2008 m. lapkričio mėn. suma – 4 656 Lt (1 348,47 Eur). Atsakovas G. P., turėdamas galimybę jo valdytose patalpose prisijungti prie ieškovo valdomo buto šildymo sistemos, šia galimybe faktiškai pasinaudojo, taip padarydamas ieškovui žalos, kurios atlyginimas priteisiamas ieškovui iš atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai dėl žalos laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. kovo mėn. fakto ir dydžio yra nepagrįsti. Ši ieškinio dalis grindžiama tik ieškovo paaiškinimais apie galimus temperatūros pokyčius jo gyvenamojoje patalpoje. Jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Be to, kaip matyti iš duomenų apie suvartotos energijos kiekius (1 t., b. l. 123; Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini); 2 t., b. l. 119–141; 6 t., b. l. 47–51), po pažeidimo nustatymo 2008 m. lapkričio mėn. atsakovo suvartotos energijos kiekiai padidėjo, atskirais mėnesiais jie buvo didesni už ieškovo suvartotus kiekius. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų nurodytu laikotarpiu fakto, taip pat fakto, jog ieškovui buvo padaryta žalos (CK 6.246 str., 6.249 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, neturtinė žala atlyginama tik įstatyme nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvardintas joks faktinis pagrindas, kuriam esant įstatymas numato galimybę reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi atsakovas nebuvo pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, jo padarytas pažeidimas yra išskirtinai turtinio pobūdžio, jam neatsirado pareiga atlyginti ieškovui turtinę žalą. Be to, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jis tokią žalą patyrė (CK 6.250 str. 1 d.). Ieškovas tesužinojo, kad jis išleido per daug pinigų gyvenamosios patalpos šildymui, ir ėmėsi veiksmų, kad permoka jam būtų atlyginta. Įvertinusi aukščiau aptartus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai atsakovo G. P. atžvilgiu, ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti ieškovui iš atsakovo G. P. 1 348,47 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Byloje priimtu nauju sprendimu nenaikinama ir nekeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti reikalavimai S. P. Dėl šios priežasties nekeičiama ir teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei iš ieškovo priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 93 str.). Be to, atsakovei iš ieškovo priteisiamas 400 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimas (CPK 93 str., 98 str.). Ieškinį atsakovo G. P. atžvilgiu patenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovo priteisiama 40 Eur žyminio mokesčio suma, sumokėta už patenkintą ieškinio reikalavimo dalį (1 348,47 Eur * 3 proc.) ir tokia pati 40 Eur žyminio mokesčio suma, sumokėta už patenkintą apeliacinio skundo dalį (2 t., b. l. 12) (CPK 93 str.). Be to, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį (1 348,47 Eur / 4 665 Eur = 29 proc.), ieškovui iš atsakovo priteisiamas 145 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas (500 Eur (1 t., b. l. 157) * 29 proc.) (CPK 93 str., 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai atsakovo G. P. atžvilgiu, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą.

Atnaujinti ieškovui R. A. ieškinio senaties terminą reikalavimams atsakovui G. P. pareikšti.

Priteisti ieškovui R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 348,47 Eur (tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 47 ct) turtinės žalos atlyginimo, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) žyminio mokesčio ir 145 Eur (šimtą keturiasdešimt penkis eurus) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40 Eur (keturiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Priteisti atsakovei S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.