Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro E. Bagdono (toliau – ir Prokuroras), nukentėjusiųjų V. G., P. K. ir R. V. bei civilinio ieškovo Vilniaus apskrities VPK atstovės J. G. – F. apeliacinius skundus dėl 2015-03-31 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo

V. M. išteisinta, nesant jos veiksmuose BK 287 straipsnio 1 ir 2 dalyje, BK 290 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėčių;

D. K. išteisintas, nesant jo veiksmuose BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties;

A. L. išteisintas nesant jo veiksmuose BK 286 straipsnyje, BK 290 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėčių;

A. S. išteisintas nesant jo veiksmuose BK 286 straipsnyje, 290 straipsnyje, 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių.

Nukentėjusiųjų R. V., P. K. ir V. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. buvo kaltinama tuo, kad įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus ir jiems grasino bei panaudojo fizinį smurtą, o būtent tuo, kad 2012-06-10, nuo 2.56 val. iki 3.45 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (1.71‰) kavinėje - bare „Biržų alus“, esančioje Druskio g. 4A, Vilniuje, išsakė grasinimus, savo pareigas einančių valstybės tarnautojų - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patrulių P. K. ir V. G. bei 2-o būrio patrulių J. B. ir R. V. atžvilgiu. Šaukė, kad jos tėvas gruzinas, todėl už tai, kad pareigūnai ją sulaikys, visus susprogdins, įvykio vietoje buvusius pareigūnus grasino atleisti iš darbo, o lauke prie šios kavinės viešojo administravimo funkcijas atliekančio J. B. atžvilgiu panaudodama fizinį smurtą, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į nugarą (pečių srityje), reikalavo paleisti ją ir A. S., t.y. atlikti neteisėtus veiksmus. Taip pat, apie 3.45 val., pristatyta į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio patalpas, esančias Justiniškių g. 14A, Vilniuje, savo pareigas einančių valstybės tarnautojų - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio pareigūnų Ž. P., D. P. ir I. L. atžvilgiu vartojo necenzūrinius rusų kalbos žodžius, vadino policijos pareigūnus vulgariais žodžiais, išsakė grasinimus atleisti iš darbo, akcentuodama, kad jos tėvas yra rimtas gruzinų tautybės žmogus. Tokiu būdu, panaudodama psichinę prievartą, savo pareigas einančių policijos pareigūnų P. K., V. G., R. V., J. B., Ž. P., I. L. ir D. P. atžvilgiu išsakė grasinimus, reikalavo susilaikyti nuo veiksmų jos atžvilgiu atlikimo– nesulaikyti, o sulaikius – atlikti neteisėtus veiksmus - ją paleisti.

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad siūlė kyšį valstybės tarnautojui siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, o būtent tuo, kad 2012-06-10, apie 2.56 val., būdamas neblaivus (1.25‰) ant kavinės - baro „Biržų alus“, esančios Vilniuje, Druskio g. 4A, laiptų, pagal iškvietimą atvykusio ir viešosios tvarkos palaikymo funkcijas vykdančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 2-o būrio patrulio J. B. prašė paleisti jį ir jo draugus V. M., A. L., A. S., už tai siūlydamas atsidėkoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšiu - „alaus bonke“. Tokiu būdu D. K. siekė policijos pareigūno J. B. neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, tai yra siekė išvengti atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą ir prašė nevežti į policijos komisariatą.

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent tuo, kad, 2012-06-10, apie 2.56 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1.45 ‰ ) kavinėje - bare „Biržų alus“, esančioje Druskio g. 4A, Vilniuje, pagal iškvietimą atvykusiems ir savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patruliui P. K. ir 2-o būrio patruliui R. V. pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus – viešosios rimties trikdymą ir pateikti dokumentus, nereagavo. Elgėsi įžūliai ir agresyviai, o pranešus, kad bus pristatytas į policijos įstaigą asmenybės nustatymui, panaudodamas fizinį smurtą abiem rankomis du kartus pastūmė P. K.. Vengdamas sulaikymo A. L., pareigūnams R. V. ir P. K. bandant uždėti jam antrankius, rankas sukryžiavo ant krūtinės ir nedavė rankos antrankiams uždėti, tokiu būdu savo aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams.

Jis taip pat buvo kaltinamas tuo, kad įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, o būtent tuo, kad 2012-06-10, apie 2.56 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1.45 ‰) kavinėje - bare „Biržų alus“, esančioje Druskio g. 4A, Vilniuje, pagal iškvietimą atvykusiems ir savo pareigas einantiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 2-o būrio patruliams J. B. ir R. V., necenzūriniu rusišku žodžiu liepė pasišalinti, vadino pareigūnus įžeidžiančiais, vulgariais žodžiais. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patruliui P. K. ir 2-o būrio patruliui R. V. pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus ir pranešus, kad bus pristatytas į policijos įstaigą asmenybės nustatymui, šių valstybės tarnautojų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, vadino policijos pareigūnus nepadoriais žodžiais, išsakė grasinimus pareigūnams ir jų vaikams.

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, o būtent tuo, kad 2012-06-10, apie 2.56 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kavinėje – bare „Biržų alus“, esančioje Druskio g. 4A, Vilniuje, pagal iškvietimą atvykusiems ir savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 2-o būrio patruliams J. B. ir R. V. pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus – viešosios rimties trikdymą ir paprašius pateikti asmens dokumentus, šių valstybės tarnautojų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Vadino policijos pareigūnus vulgariais vardais, vartodamas nepadorius žodžius, išsakė grasinimus pareigūnams ir jų vaikams, siūlė įpilti alaus ir pavartodamas necenzūrinį žodį, reikalavo pasišalinti iš baro. Pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrį, esantį Justiniškių g. 14A, Vilniuje, įžeidinėjo patalpose buvusius Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio pareigūnus Ž. P., D. P. ir I. L. ir jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo vulgariais žodžiais, grasino visus pasodinti.

Be to, A. S. buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams ir sugadino svetimą turtą, o būtent tuo, kad 2012-06-10, nuo 2.56 val. iki 3.41 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kavinėje – bare „Biržų alus“, esančioje Druskio g. 4 A, Vilniuje, atvykusiems pagal iškvietimą ir savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patruliui V. G. ir 2-o būrio patruliui J. B., pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus – viešosios rimties trikdymą ir pateikti dokumentus, nereagavo. Elgėsi įžūliai ir agresyviai, o pareigūnams pranešus, kad bus pristatytas į policijos įstaigą, siekdamas išvengti sulaikymo, kad jam nebūtų uždėti antrankiai, panaudojo fizinį smurtą - abiem rankomis, ne mažiau nei du kartus, pastūmė V. G. ir dešine ranka į krūtinę pastūmė J. B.. Uždėjus antrankius ir namo kieme Druskio g. 4A, Vilniuje, siekiant jį pasodinti į tarnybinį automobilį ŠKODA OKTAVIA, v/n (duomenys neskelbtini) dešinės kojos keliu įspyrė į automobilio šoninį veidrodėlį, 185 Lt vertės ir jį nulaužė. Du kartus galva trenkė į priekinį stiklą, 430,01 Lt vertės ir jį įskėlė. Bandant nuvesti nuo apgadinto tarnybinio automobilio, kaire koja pabandė įspirti jį laikančiam J. B., tačiau jam atsitraukus, pataikė į tarnybinio automobilio ŠKODA OKTAVIA, v/n (duomenys neskelbtini) priekinį kairės pusės sparną ir jį nežymiai įlenkė. Vėliau, ne mažiau nei du kartus, kojomis spyrė į V. G., tačiau nepataikė. Galva bandė suduoti smūgį į nosį J. B.. A. S. pargriovus ir V. G. jį laikant prispaustą prie žemės, aktyviai priešinosi, bandydamas pareigūnui įspirti. Vėliau, bandant pasodinti į kitą tarnybinį automobilį ŠKODA OKTAVIA v/n (duomenys neskelbtini) koja įspyrė į galinį dešinės pusės sparną, 47.96 Lt vertės ir jį įlenkė, taip savo aktyviais veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams ir sugadino svetimą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį, 662.97 Lt vertės turtą.

Apeliaciniais skundais civiliniai ieškovai R. V., P. K., V. G. bei Vilniaus apskrities VPK atstovė prašo teismo patenkinti jų byloje pareikštus civilinius ieškinius priteisiant iš A. S. V. G., P. K. bei R. V. po 868.86 Eur jų patirtai neturtinei žalai atlyginti, o Vilniaus apskrities VPK – 220,97 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti. Civiliniai ieškovai nurodo, jog byloje surinktais įrodymais, liudytojų parodymais nustatyta, jog A. S. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, aktyviais veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams, apgadino tarnybinius automobilius ŠKODA OKTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Civilinių ieškovų teigimu, apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nenurodo konkrečių aplinkybių, kuriomis remdamasis teismas nusprendė įrodymus vertinti kaltinamųjų naudai. Civilinių ieškovų nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad savo veikloje policijos pareigūnai vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu „Dėl policijos veiklos instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta instrukcija, pagal kurią tiek patys pareigūnai, tiek jų naudojamos transporto priemonės yra reguliariai tikrinami. Taigi akivaizdu, jog į iškvietimą policijos pareigūnai atvyko tvarkingais tarnybiniais automobiliais, tad apylinkės teismo prielaidos dėl galimai apibraižytų tarnybinių automobilių yra nepagrįstos ir atmestinos. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad pirmos instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, jog tarnybiniai automobiliai buvo apgadinti įvykio metu, A. S. panaudojus fizinį smurtą ir pasipriešinus valstybės tarnautojams. Vilniaus apskrities VPK nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai atmetė įrodymus ir argumentus, kurie buvo pateikti bylos medžiagoje ir kurie įrodo kaltinamųjų kaltę bei jų padarytas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniu skundu Prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-31 nuosprendį dėl V. M. išteisinimo pagal BK 287 str. 1 d. ir 2 d., 290 str., dėl D. K. išteisinimo pagal BK 227 str. 4 d., dėl A. L. išteisinimo pagal BK 286 str., 290 str., dėl A. S. išteisinimo pagal BK 286 str., 290 str., 187 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

pripažinti V. M. kalta pagal BK 287 str. 1 d. ir skirti jai 10 MGL dydžio baudą, taip pat pripažinti kalta pagal BK 287 str., 2 d. ir skirti jai 40 MGL dydžio baudą, pripažinti kalta pagal BK 290 str. ir skirti jai 20 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. paskirtas bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimą ir V. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę 40 MGL (1500,40 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

pripažinti D. K. kaltu pagal BK 227 str. 4 d. ir skirti jam 10 MGL (376,60 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

pripažinti A. S. kaltu pagal BK 286 str. ir skirti jam 30 MGL dydžio baudą, taip pat pripažinti kaltu pagal BK 187 str. 1 d. skirti jam 30 MGL dydžio baudą, taip pat pripažinti kaltu pagal BK 290 str. ir skirti jam 20 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir A. S. skirti 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

pripažinti A. L. kaltu pagal BK 286 str. ir skirti jam 1 m. laisvės atėmimo bausmę, taip pat pripažinti kaltu pagal BK 290 str. ir skirti jam 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. l d., 2 d., 5 d. esant idealiajai sutapčiai paskirtas bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimą ir A. L. skirti subendrintą bausmę - 1 metus laisvės atėmimo. Taikyti BK 64 str. ir prie 2012-04-05 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 283 str. 2 d. paskirtos 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str., buvo atidėtas 2 m. 6 mėn., pridėti dalį nauju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei skirti galutinę subendrintą bausmę 3 metus laisvės atėmimo.

tenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pareikštus civilinius ieškinius, priteisiant juos iš kaltinamųjų.

Prokuroro nuomone, nuosprendis naikintinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, byloje priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį ( BPK 328 str. 3 p., 329 str. 2 p.).

Prokuroro teigimu, išteisinamajame nuosprendyje teismas ne kartą paneigdamas nusikalstamų veikų, inkriminuotų kaltinamiesiems, požymius, akcentuoja, jog policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, veiksmai, neturėjo teisėto pagrindo, buvo neadekvatūs ir neproporcingi toje situacijoje, todėl kaltinamieji pagrįstai galėjo reikšti nepasitenkinimą pareigūnų veiksmais. Teismo teigimu, bylos aplinkybės leidžia neginčijamai teigti, kad konfliktą V.Druskio g. 4A, Vilniuje, netinkamai išsiaiškinę ir įvertinę situaciją bei bandydami jėga sulaikyti kaltinamuosius, išprovokavo policijos pareigūnai pirmieji atvykę į triukšmo (įvykio) vietą. Tačiau Prokuroras pažymi, kad nustatytų ir teisiamajame posėdyje ištirtų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog reaguodami į gautą pranešimą dėl tamsiuoju paros metu keliamo triukšmo į įvykio vietą atvykę pareigūnai R. V. ir J. B. teisingai nustatė triukšmo šaltinį, t.y. barą, esantį Druskio g. 4A, Vilniuje. Liudytojas S. M., kuris ir skambino dėl keliamo triukšmo bendrojo pagalbos centro telefonu, patvirtino, kad pareigūnai atvyko į tą vietą, iš kur tą naktį ir sklido triukšmas, bei teismui nurodė, kad girdėjo rėkavimą moterišku balsu, triukšmą, garsią muziką bei ją perrėkiančius vyriškus balsus. Iš BPC užfiksuoto skambučio garso įrašo matyti, kad pranešėjas S. M. operatorei nurodė adresą, t.y. barą Druskio gatvėje, iš kurio sklinda garsi muzika ir riksmai. Pareigūnams R. V. ir J. B. nustačius, kad vienintelis triukšmo šaltinis radijo ryšiu nurodytoje vietovėje yra minėtas baras, bare buvusiems asmenims, t.y. kaltinamiesiems, paaiškino, kad atvyko pagal iškvietimą dėl keliamo triukšmo. Prokuroro nuomone, teismo teiginiai, kad kaltinamieji neva nesuprato, dėl ko yra sulaikomi bei pristatomi į teritorinį policijos komisariatą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausti teismo posėdyje kaltinamieji patvirtino, kad atvykę pareigūnai juos informavo, kad atvyko būtent dėl triukšmo. Anot Prokuroro, skirtingai nei nuosprendyje nurodė teismas, teismo posėdžio metu kaltinamieji D. K., A. L. patvirtino, kad į barą įėję pareigūnai paaiškino jiems, jog keliamu triukšmu trikdoma viešoji rimtis. Kaltinamasis D. K., atsakydamas į teisėjos klausimą nurodė, kad mėgino tartis su pareigūnu J. B., kad jie pritildys muziką, o pareigūnai „išvyks". Pasak Prokuroro, iš pareigūnų J. B. ir R. V. parodymų taip pat nustatyta, kad kaltinamieji buvo paprašyti prisistatyti bei pateikti savo asmens dokumentus tapatybei nustatyti, tačiau tą daryti visi kaltinamieji atsisakė. Nei vienas iš buvusių bare asmenų nepateikė asmens dokumentų, neprisistatė, atsisakė vykti į teritorinį policijos komisariatą tapatybei nustatyti, t.y. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams.

Prokuroras nurodo, kad policijos pareigūnai veikė nepažeisdami Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio, 18 straipsnio nuostatų. Priežasčių, kurioms esant kaltinamieji būtų galėję nepaklusti pareigūnų pagrįstiems ir teisėtiems reikalavimams ir jų elgesys būtų pateisinamas, nebuvo nustatyta. Pareigūnams įvertinus aplinkybes dėl galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo, kaltinamieji nepateikė asmens dokumentų, neprisistatė, nenurodė baro savininko ar atsakingo asmens, todėl, Prokuroro nuomone, ir buvo priimtas teisėtas sprendimas juos (kaltinamuosius) pristatyti į policijos komisariatą jų asmenybei nustatyti. Prokuroras pažymi ir tai, kad apie specialiųjų priemonių panaudojimą kaltinamieji buvo įspėti. A. S. telefonu darytame vaizdo įraše yra užfiksuota, kad A. L. muistosi traukia rankas link savęs, po to policijos pareigūnas P. K. pasako ,jei", vėliau sunku suprasti, ką sako, tačiau aiškiai girdėti „bus uždėti antrankiai". Taigi buvo aiškiai išreikštas įspėjimas visiems kaltinamiesiems, jog nepaklusus pareigūnų reikalavimams, bus panaudotos specialios priemonės.

Pasak Prokuroro, darydamas išvadas dėl pareigūnų veiksmų, teismas nevertinio kitos aplinkybės, tiesiogiai susijusios su kaltinamųjų veikomis. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate 2012-11-23 A. L. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 183 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, už tai, kad A. L. 2012-06-10, apie 02.45 vai., adresu V.Druskio g. 4A, Vilniuje, būdamas parduotuvės direktoriumi, neužtikrino, kad parduotuvėje „Biržų alus" nebūtų keliamas triukšmas, tai yra nakties metu buvo leidžiama muzika, triukšmaujama ir tuo trikdė viešąją rimtį. A. L. nutarimu buvo nubaustas už šiuos pažeidimus 650 Lt bauda. Šis sprendimas nebuvo panaikintas, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-06-10 nutartimi atmetė A. L. skundą ir paliko galioti nutarimą skirti baudą (administracinė byla Nr. ATP-613-487/2013). Taigi akivaizdu, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi buvo pripažintas administracinio teisės pažeidimo faktas, ir teismui, iki priimant išteisinamąjį nuosprendį visų kaltinamųjų atžvilgiu, ši informacija buvo žinoma, be to, teisiamojo posėdžio metu A. L. atsakydamas į teismo klausimus patvirtino, kad dėl triukšmo buvo nubaustas administracine tvarka, todėl, Prokuroro nuomone, teismo nuosprendyje nuolat atliekama administracinio teisės pažeidimo ir policijos pareigūnų veiksmų analizė dėl aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos ir patvirtintos administracinėje byloje, yra nepagrįsta. Anot Prokuroro, teismas neturėjo pagrindo daryti kategoriškas („neginčijamai įrodyta") išvadas, prieštaraujančias kitoje byloje jau nustatytoms aplinkybėms.

Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo nuosprendyje nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo Nr.10-1-00711-12, pradėto dėl A. S. patirto sunkaus kūno sužalojimo, t.y. priešingai nei nurodo teismas, šis ikiteisminis tyrimas yra pabaigtas 2014-10-30 priimant procesinį sprendimą ikiteisminį tyrimą nutraukti (BPK 212 str.), o prokuroro nutarimas Vilniaus apygardos teismo galutine ir neskundžiamą 2015-03-17 nutartimi paliktas galioti. Prokuroras pažymi, kad teismas, išeidamas už kaltinimo ribų, 2015-03-31 išteisinamajame nuosprendyje analizavo ir neginčijamais pripažino kaltinamajam A. S. kitoje byloje konstatuoto sveikatos sutrikdymo atsiradimo mechanizmą, būdą ir kitas aplinkybes.

Prokuroro teigimu, teismas nuosprendyje vertino tik išteisinamajam nuosprendžiui surašyti reikšmingas bylos aplinkybes, o byloje surinktus objektyvius duomenis, nemotyvuodamas, vertino paviršutiniškai, t.y. tiek, kiek jie neprieštaravo kaltinamųjų parodymams, arba šių duomenų apskritai nevertino. Taigi, išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė iš esmės tik kaltinamųjų parodymais. Pasak Prokuroro, vertinant kaltinamųjų parodymus, turi būti atsižvelgta į tai, kad kaltinamieji V. M., D. K., A. S. ir A. L., realizuodami savo teisę į gynybą, būdami suinteresuoti bylos baigtimi, siekdami sau ar kitiems asmenimis (kaltinamiesiems) naudingo teismo sprendimo, galėjo teikti nepilnus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai jiems pateikti aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipti savo ar kitų kaltinamųjų byloje naudai. Anot Prokuroro, jų parodymai ne tik galėjo būti, bet ir buvo nevisapusiški bei neobjektyvūs. Prokuroras akcentuoja, jog teismo nuosprendyje neatsižvelgta į aplinkybę, kad kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu apskritai nedavė parodymų, o pateikę savo paaiškinimus teisminio proceso metu atsakė tik į teismo klausimus bei nesutiko atsakinėti į prokuroro, civilinio ieškovo klausimus. Be to, priešingai nei konstatuoja teismas, visų kaltinamųjų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Prokuroro teigimu, kaltinamųjų parodymų, duotų įspėjant apie atsakomybę pagal BK 235 str., prieštaringumas buvo nustatytas ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-1-00711-12. Antai, V. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojoje byloje Nr.10-1-00711-12, iš esmės nesutapo su jos pateikta įvykių chronologija dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų baudžiamojoje byloje Nr, 1-79-655/2014. Nustatyta, kad byloje esanti vaizdinė medžiaga, t.y. A. S. mobilaus telefono, policijos pareigūnų tarnybinių automobilių registratorių bei vaizdo kamerų Vilniaus m. 5 PK, paneigia kaltinamojo A. S. parodymų teisme patikimumą. Anot Prokuroro, visos šios nurodytos aplinkybės pagrįstai kelia abejonių dėl teismo nuosprendyje padarytų išvadų.

Prokuroras pažymi, kad priešingai nei teigiama skundžiama nuosprendyje, teismui buvo pateikta visa su tiriamu įvykiu susijusi medžiaga, kurioje užfiksuoti bylai reikšmingi duomenys. Prokuroras nurodo, kad skirtingai nei teigia teismas, iš vaizdo ir garso įrašų galima identifikuoti juose užfiksuotus asmenis, užfiksuotų įvykių seką, įrašų tyrimo teismo posėdžio metu kaltinamieji šiuos įrašus matė, atsakinėjo į klausimus, reiškė pastabas, tačiau prieštaravimų dėl neaiškaus ir jiems nesuprantamo įrašų turinio išreikšta nebuvo. Be to, Prokuroro teigimu, teismas konstatavo nenustatytą 2012-06-10 įvykio bare, adresu Druskio g. 4, Vilniuje, laiko aplinkybę, nors tam turėjo pakankamai objektyvių duomenų (vaizdo ir garso įrašų, su nurodyta jų trukme ir chronologija) pasitikrinti, ar kaltinamiesiems inkriminuotos veikos galėjo buvo padarytos kitu metu, bei motyvuotai ir logiškai to nepaneigė.

Anot Prokuroro, teismo pateikti argumentai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamoji V. M. grasino pareigūnams, naudojo jų atžvilgiu psichinę prievartą ir sudavė smūgius nukentėjusiajam J. B., neatitinka nustatytų ir teisiamajame posėdyje ištirtų ir patvirtintų įrodymų. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymus dėl V. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys - vaizdo registratoriaus įrašas iš policijos tarnybinio automobilio AP45, J. B. bei kitų, tiesiogiai bylos baigtimi nesuinteresuotų, liudytojų parodymai (liudytojų D. K., A. N. parodymai). Pasak Prokuroro, V. M. kaltę patvirtina ir kaltinamojo A. S. parodymai, vaizdinė bei garsinė bylos medžiaga.

Pasak Prokuroro, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad grasinimai pareigūnams buvo išsakyti. Tuo tarpu išteisinamajame nuosprendyje teismas remiasi tik kaltinamajai palankiais vaizdo įraše užfiksuotais kaltinamosios pasisakymais, kurie, teismo teigimu, laikytini absoliučiai deklaratyviomis frazėmis, iš kurių tariamai neaišku, kam toks teiginys adresuojamas, tačiau visiškai nevertinas viso įrašo turinys, kuriame užfiksuoti V. M. nedviprasmiški, nevienkartiniai grasinimai ir necenzūriniai išsireiškimai yra aiškiai adresuoti buvusiems policijos pareigūnams. Anot Prokuroro, neteisėti kaltinamosios reikalavimai pareigūnams nesiimti teisėtų veiksmų, o vėliau imtis neteisėtų, lydimi psichinės prievartos, negali būti pateisinami tuo, kad pareigūnai neva neturėjo jokio pagrindo tikėti V. M. grasinimais. Prokuroras pažymi, kad BK 287 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja nustatyti konkretaus grasinimo turinio, t.y. jo realumo. Šiuo atveju įstatymų leidėjas pabrėžia patį grasinimą, o ne jo turinį, todėl vien reikalavimo elgtis pagal kaltininko nurodymą ir bet kokio grasinimo fakto pakanka veikai kvalifikuoti pagal BK 287 str. 1 d.

Prokuroro teigimu, konstatuodamas tam tikrų faktų buvimą (pvz. smurto A. S. atžvilgiu panaudojimo faktą), teismas vadovavosi tik subjektyviais ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais kaltinamosios parodymais, o ne nustatytomis ir patvirtintomis kitoje byloje aplinkybėmis, kurios teismui iki priimant nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, turėjo būti žinomos. Be to, iš pačios kaltinamosios parodymų matyti, kad ji nepaneigė, jog tam tikri jos veiksmai, nukreipti prieš J. B., buvo. V. M. parodė, kad nepamena, kad būtų sudavusi pareigūnui J. B. per nugarą, teigė, kad pareigūną tiesiog bandė atitraukti nuo mušamo A. S..

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog tariamus įžeidinėjimus būtų girdėję kiti asmenys, veiksmas vyko naktį, pakankamai nuošalioje vietoje, daugiau aplinkinių namų gyventojų nusiskundimų dėl triukšmo įvykio vietoje tą naktį nebuvo gauta, todėl darytina išvada, kad kaltinamųjų vartojami vulgarūs ir necenzūriniai žodžiai policijos pareigūnų atžvilgiu buvo ne tiesioginis kaltinamųjų siekis įžeisti, pažeminti nukentėjusiųjų kaip policijos pareigūnų garbę ir orumą, sumenkinti jų autoritetą kitų asmenų akyse, pakirsti visuomenės pasitikėjimą policijos autoritetu, o emocingas neblaivių asmenų žodinis pasipriešinimas jų atžvilgiu taikytai fizinei prievartai. Analizuodamas byloje surinktus įrodymus, Prokuroras nurodo, kad yra užtektinai duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamųjų V. M., A. S. ir A. L. veiksmais tyčia buvo siekiama tikslingai pažeminti pareigūnus ir juos įžeisti. Kaltinamųjų pavieniui išsakomus necenzūrinius išsireiškimus ir įžeidimus girdėjo tiek pareigūnai buvę įvykio vietoje, tiek ir pareigūnai komisariato patalpose, o taip pat ir patys kaltinamieji. Be to, anot Prokuroro, veikai kvalifikuoti pagal BK 290 straipsnį, nebūtina, kad įžeidimus butų girdėję ir pašaliniai asmenys.

Prokuroro teigimu, A. L. ir A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymo pagrindžia ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir vaizdinė medžiaga. Iš pastarosios matyti, kad A. L. ir A. S. nepakluso pareigūnų reikalavimams, bandant jį sulaikyti grūmėsi, dėl ko, po įspėjimo ir buvo panaudotos specialiosios priemonės.

Prokuroras pažymi, kad A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagrindžia ne tik nukentėjusiųjų parodymai, tačiau ir policijos automobilio vaizdo registratoriaus įrašas. Pasak Prokuroro, nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas aplinkybes, be prieštaravimų. Be to, aplinkybę, kad A. S. buvo agresyvus ir tyčia gadino policijos automobilį, patvirtina ir kitų liudytojų parodymai (liudytojo A. V.), bei duomenys, užfiksuoti skirtinguose policijos automobiliuose buvusių vaizdo registratorių, tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (netrukus po įvykio dalinantis įspūdžiais apie automobilių apgadinimo aplinkybes). Prokuroras pažymi, kad teismas A. S. kaltės įrodymų, dėl policijos automobilių apgadinimo, nerado motyvuodamas ir tuo, kad teismo medicinos eksperto J. R. nustatytų A. S. sužalojimų padarymo mechanizmas nebuvo suderinamas su apgadinimais, užfiksuotais ant automobilių, tačiau Prokuroras pažymi, kad pats specialistas nepaneigė galimybės, jog A. S. kontaktavus galva su stiklu iki jo apžiūros atlikimo neišliko šį kontaktą patvirtinančių požymių, t.y. nebuvo paneigtas A. S. smūgiavimo galva į automobilio stiklą faktas.

Anot Prokuroro, bylos duomenys - nukentėjusiojo J. B. parodymai, vaizdo įrašas iš A. S. telefono, pagrindžia ir tai, kad D. K. siūlė kyšį - pilstomo alaus butelį - policijos pareigūnui J. B., už policijos pareigūnų neteisėtą neveikimą, t.y. siekė išvengti atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą ir prašė nepristatinėti visų bare buvusių asmenų į policijos komisariatą, t.y. jų nesulaikyti. A. S. telefonu darytame įraše girdimi D. K. teiginiai, leidžia daryti išvadą, kad atitinkamo turinio pokalbis su J. B. buvo. Nors kaltinamasis ir neigia siūlęs kyšį, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje D. K. patvirtino, kad nuėjęs nuošaliau nuo kitų asmenų kalbėjosi su pareigūnu J. B., kaltinamojo teigimu, bandė „gražiuoju" susitarti, kad pritildys muziką. Prokuroras nurodo, kad netikėti pareigūno J. B. parodymais, priešingai nei nurodė išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, nėra jokio pagrindo, kadangi jo parodymai dėl visų įvykio aplinkybių ir visų kaltinamųjų atžvilgiu buvo nuoseklūs, išsamūs bei patvirtinti kitais įrodymais (vaizdo registratoriaus bei A. S. telefono vaizdo ir garso įrašų turiniu, liudytojų parodymais).

Prokuroras taip pat pažymi, kad teismas, 2015-03-31 išteisinamąjį nuosprendį grįsdamas kaltinamųjų parodymais, nesuabejojo kaltinamųjų asmenybių bruožais, kad A. L. teistas būtent už nepaklusnumo įstatymui vandališkais veiksmais vykdymą - masines riaušes (LR BK 283 str. 2 d.), bei nutylėjo svarbius kaltinamuosius charakterizuojančius duomenis: 1) jog D. K. 2013-12-06 Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3506-870/2013 pagal LR BK 259 str. 2 d., nuteistas 4 MGL (520 Lt) bauda (duomenų apie baudos išieškojimą nėra); 2) kad D. K. nuosprendžio priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje 1-952-576/2015 kaltinamas analogiško nusikaltimo LR BK 227 str. 2 d., padarymu, kas gali turėti įtakos sprendžiant D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir šioje byloje. Teismas, nuosprendyje nukentėjusiuosius policijos pareigūnus apibūdindamas neva neigiamai, sukūrė prielaidą, jog jų parodymais remtis negalima, nors objektyviai negatyvūs apibūdinimai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiųjų pareigūnų parodymų objektyvumu.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas priimdamas nuosprendį negali nemotyvuodamas suteikti pirmenybę vieniems įrodymams kitų atžvilgiu. Tokių motyvų Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-03-31 išteisinamajame nuosprendyje, dėl kaltinamajame akte paminėtų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų atmetimo, Prokuroro nuomone, nenurodė. Teismas, nepagrįstai remdamasis vien tik kaltinamųjų parodymais ir nevertindamas kitų įrodymų, kurių objektyvumas patvirtintas kita bylos medžiaga, ir tokio savo sprendimo nemotyvuodamas, išeidamas už baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir kaltinimo ribų, konstatuodamas kitos bylos aplinkybes ir padarydamas kategorišką išvadą dėl nukentėjusiųjų veiksmų traktavimo įvykio metu, t.y. kad į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų veiksmai neturėjo teisėto pagrindo, buvo neadekvatūs ir neproporcingi toje situacijoje, todėl kaltinamieji pagrįstai byloje nustatytu būdu ir veiksmais galėję reikšti nepasitenkinimą pareigūnų elgesiu, tokiu būdu nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamieji V. M., D. K., A. L. ir A. S. nepadarė jiems įkaltintų veikų.

Teismo posėdžio metu išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti, prokuroras, nukentėjusieji ir civilinio ieškovo atstovė – tenkinti.

Nukentėjusiųjų V. G., P. K. ir R. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Civilinio ieškovo Vilniaus apskrities VPK atstovės J. G. – F. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.

Išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje pateiktu policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimu. Byloje yra nustatyta, kad į Druskio gatvę policijos pareigūnai važiavo pagal iškvietimą, gavę pranešimą, jog ten yra triukšmaujama. Policijos pareigūnų teigimu, atvažiavę į įvykio vietą, jie išjungė mašinos variklį ir išgirdo iš baro sklindančią muziką, priėję prie minėto baro, pro langą pamatė, jog viduje yra šokama ir linksminamasi. Pažymėtina, kad šie policijos pareigūnų parodymai byloje yra nepaneigti, jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Juo labiau, kad juos patvirtina ne tik bylos medžiaga (BPC pranešimai, liudytojo S. M. parodymai), bet iš dalies ir pačių išteisintųjų paaiškinimai, kur jie nurodė, jog įvykio naktį būdami bare iš tikrųjų vartojo alkoholinius gėrimus ir linksminosi. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekdami išsiaiškinti galimo pažeidimo padarymo aplinkybes, užėję į baro vidų policijos pareigūnai teisėtai A. S., A. L., D. K. bei V. M. pareiškė reikalavimus pateikti jų asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus arba nurodyti savo vardus ir pavardes. Reikšdami šiuos reikalavimus policijos pareigūnai neviršijo savo įgaliojimų, elgėsi vadovaudamiesi jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, tad A. S., A. L., D. K. bei V. M. privalėjo jiems paklusti. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog policijos pareigūnai veikė teisėtai, ši aplinkybė laikytina byloje nustatyta, todėl vėliau šiuo klausimu plačiau pasisakoma nebus.

Dėl V. M. įkaltinamų veikų

Nagrinėjamoje byloje V. M. buvo kaltinama tuo, kad ji grasino policijos pareigūnams ir panaudojo fizinį smurtą (BK 287 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos veikos) bei, būdama Vilniaus apskrities VPK 5PK patalpose, įžeidė savo pareigas ėjusius valstybės tarnautojus (BK 290 straipsnyje numatyta veika). Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog V. M. veiksmuose nėra jai įkaltinamų nusikaltimų sudėčių požymių.

Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai, o to paties straipsnio 2 dalį – tam, kas šią veiką padarė panaudodamas fizinį smurtą. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už reikalavimą iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai yra diferencijuojama pagal tai, kokiu būdu toks reikalavimas pasireiškė. Jeigu panaudojant psichinę prievartą – veika kvalifikuojama pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinį smurtą – pagal 2 dalį. Nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo psichinės prievartos ar (ir) fizinio smurto panaudojimo reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko ar kito asmens naudai momento. Pažymėtina, kad nagrinėjamo straipsnio prasme daroma psichinė prievarta nėra savitikslė, ja nesiekiama vien įbauginti nukentėjusįjį. Kartu su psichine prievarta turi būti keliami tam tikri reikalavimai, kurie yra būtinasis šio nusikaltimo požymis. Keliami reikalavimai reiškia, kad nukentėjusiajam daromas tam tikras psichinis poveikis ar naudojamas fizinis smurtas siekiant, kad šis padarytų tam tikrus veiksmus ar susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų paties kaltininko ar trečiųjų asmenų naudai.

Įvertinęs surinktą medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas V. M. konkrečių reikalavimų pateikimo policijos pareigūnams faktas, todėl jos veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 287 straipsnį. Darydamas tokią išvadą, teismas vadovaujasi prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojama vaizdo ir garso medžiaga bei nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kuriais byloje yra nustatytas tik V. M. necenzūrinių žodžių policijos pareigūnų atžvilgiu panaudojimo faktas bei ta aplinkybė, jog ji dažnai kartojo, jog jos tėvas yra įtakingas gruzinas. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog elgdamasi tokiu būdu V. M. būtų kažko konkrečiai reikalavusi iš policijos pareigūnų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai, kalbėdami apie V. M. veiksmus, pažymėdavo tik jos vartotus keiksmažodžius bei išsakytus grasinimus (dėl tėvo tautybės ir įtakingumo), tačiau apie jokius jiems reiškiamus reikalavimus net neužsiminė. Tuo tarpu vien psichinės prievartos naudojimas, nekeliant nukentėjusiajam jokių reikalavimų, nesudaro BK 287 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apie netinkamą ir galimai neteisėtą V. M. elgesį policijos pareigūnai apskritai pradėjo kalbėti tik bylą nagrinėjant teisme. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nei nukentėjusysis policijos pareigūnas R. V., nei nukentėjusysis P. K. (b. t. 1, b. l. 85-86, 90, 92-93), kuriems (pagal V. M. suformuluotą kaltinimą) dar būnant baro patalpose neva buvo grasinta bei reiškiami reikalavimai nesulaikinėti V. M., jokių pastarosios galimai neteisėtų veiksmų nenurodė, o policijos pareigūnas J. B. (b. t. 1, b. l. 60-61) buvo nurodęs tik tai, jog V. M. lauke, šaukdama, kad policijos pareigūnai paleistų A. S., bandė suduoti jam dešinės rankos delnu per veidą, tačiau jis jos ranką pagavo, užlaužė už nugaros ir uždėjo antrankius. Pažymėtina, kad panašiai ikiteisminio tyrimo metu V. M. veiksmus apibūdino ir V. G., nurodęs, jog V. M. bandė suduoti J. B., bet šiam smūgių pavyko išvengti (b. t. 1, b. l. 100-101). Taigi nepaisant to, jog ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų apklausos vyko netrūkus po įvykio, t. y. 2012 m. birželio – liepos mėn., apie V. M. jiems reiškiamus reikalavimus arba jos naudotą fizinį smurtą jie jokių aplinkybių nenurodė. Reikėtų pažymėti, kad jokių duomenų, susijusių su jiems galimai reiškiamais reikalavimais policijos pareigūnai nenurodė ir pirmos instancijos teisme, nors, pakeitę parodymus, jau kalbėjo apie tai, jog V. M. įvykio metu keikėsi ir nuolat minėjo savo gruzinų tautybės tėvą. Tačiau ir šie nukentėjusiųjų paaiškinimai negali būti vertinami kaip itin nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje. Taip R. V. teisme nurodė, jog mergina bare nieko neįžeidinėjo, šaukė tik lauke, kai buvo sulaikytas A. S.. Pasak R. V. ji šaukė, kad jos tėvas yra įtakingas gruzinas, tačiau jis rimtai į V. M. žodžius nereagavo, kadangi ji nuolat tą rėkė (b. t. 4, b. l. 28). Policijos pareigūnas P. K. nurodė apskritai neprisimenantis V. M. reiškiamų grasinimų (b. t. 4, b. l. 29). Tuo tarpu policijos pareigūnas J. B. teisme paaiškino, jog V. M. bare ir policijos įstaigoje daug kartų sakė, jog jos tėvas gruzinas visus susprogdins. Anot J. B., tuo metu, kai A. S. buvo paguldytas ant asfalto, prie jo pribėgo V. M. ir pradėjo kumščiais daužyti jam per pečius, sakydama: “Ką jūs darote, paleiskite jį“. Tuomet, pasak J. B., jis prispaudė V. M. prie mašinos, iš nugaros uždėjo antrankius ir pasodino į mašiną (b. t. 4, b. l. 15-16). Savo parodymus teisme pakeitė ir policijos pareigūnas V. G.. Ikiteisminio tyrimo metu sakęs, jog V. M. bandė suduoti J. B., bet šiam smūgių pavyko išvengti, teisme nukentėjusysis paaiškino, jog V. M. ne tik sudavė J. B. per nugarą, tačiau tampė už striukės ir jį, V. G. (b. t. 4, b. l. 30-31). Pastarojo teigimu, V. M. kartojo, jog jos tėvas gruzinas visus susprogdins. Grįsdamas V. M. pareikštą kaltinimą, apeliaciniame skunde prokuroras akcentavo liudytojų policijos pareigūnų D. K. ir A. N. parodymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ir šie liudytojai galėjo patvirtinti tik tiek, jog būdama lauke V. M. rėkė, keikėsi ir grasino turinti įtakingų pažįstamų (b. t. 4, b. l. 58, 60). Jokių aplinkybių, susijusių su V. M. policijos pareigūnams galimai reiškiamais reikalavimais minėti liudytojai nurodyti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog vaizdo ir graso įrašuose, darytuose Vilniaus miesto 5 PK patalpose, tuo metu, kai V. M. grasino policijos pareigūnams, girdisi pastarųjų juokas (b. t. 1, b. l. 164), kas leidžia teigti, jog priešingai negu, kad nurodo prokuroras, policijos pareigūnai nereagavo į V. M. žodžius rimtai.

Taigi aukščiau išnagrinėtais byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog V. M. tik vieną kartą buvo išreiškusi reikalavimą policijos pareigūnams paleisti A. S., t. y. tuo metu, kai jis gulėjo ant asfalto, ji pribėgo prie policijos pareigūno J. B. sakydama: „Ką jūs darote, paleiskite jį“. Akcentuotina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tuo pačiu metu V. M. naudotų ir psichologinį smurtą, t. y. reikalavo paleisti A. S., grasindama policijos pareigūnams susidorojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neginčytinai nustatytas ir V. M. fizinio smurto panaudojimo policijos pareigūno J. B. atžvilgiu faktas. Teismo jau buvo minėta, jog ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su smūgių J. B. sudavimu. Atvirkščiai, tiek policijos pareigūnas J. B., tiek V. G. buvo paaiškinę, jog nors V. M. ir bandė ranka suduoti J. B. per veidą, šiam smūgio pavyko išvengti. Tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių V. M. fizinio smurto panaudojimą, patvirtina ir ta aplinkybė, jog kaltinimas dėl BK 287 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo jai buvo pareikštas tik bylos nagrinėjimo teisme metu, vadovaujantis vien J. B. ir V. G. nenuosekliais ir net tarpusavyje nevisiškai sutampančiais (V. G. nurodė, jog V. M. tampė už striukės ir jį) parodymais. Darydama išvadą dėl V. M. veiksmų, susijusių su galimu fizinio smurto panaudojimu, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į aukščiau minėtų policijos pareigūnų parodymų nenuoseklumą, bet vadovaujasi ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme peržiūrėta vaizdo medžiaga. Taip teisiamojo posėdžio protokole nurodoma, jog peržiūrėjus voke Nr. 6 buvusį DVD diską nustatyta, jog jame užfiksuotas policijos pareigūnas J. B., guldantis ant kapoto A. S.. Prie jų prieina pareigūnas V. G., šalia „blaškosi“ V. M., J. B. atstumia ją nuo savęs, guldo ant kapoto ir uždeda antrankius (b. t. 4, b. l. 138-139). Pažymėtina, kad kalbėdamas apie V. M. smūgių jam sudavimą, J. B. buvo nurodęs, jog iš karto po to jis paguldė V. M. ant kapoto ir uždėjo jai antrankius. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog vaizdo įraše yra užfiksuotas būtent tas momentas, apie kurį savo parodymuose kalbėjo J. B., tačiau jokie V. M. smurtiniai veiksmai tame vaizdo įraše nėra užfiksuoti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant V. M. veiksmus, reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog nagrinėjamoje byloje yra neginčytinai nustatyta, jog įvykio metu A. S. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Sutiktina su prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, jog šiuo metu ikiteisminis tyrimas, pradėtas policijos pareigūnams dėl šio įvykio, yra nutrauktas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia paties byloje nustatyto fakto, jog iki sulaikymo A. S. buvo sveikas, pačių policijos pareigūnų teigimu, šoko ir linksminosi su draugais bare, o iš karto po sulaikymo, būdamas policijos komisariato patalpose, vaitojo iš skausmo, o nuvežus jį į ligoninę, jam buvo nustatytas plonosios žarnos plyšimas. Akivaizdu, jog laikotarpiu nuo A. S. buvimo bare iki jo nuvežimo į policijos komisariatą, A. S. be policijos pareigūnų daugiau su niekuo nekontaktavo. Tuo tarpu apylinkės teisme apklaustas specialistas J. R. patvirtino, jog taip susižaloti pačiam neįmanoma. J. R. teigimu, tokio sužalojimo nepadarysi ir buitinio atsitikimo metu. Pasak specialisto, tokio pobūdžio sužalojimas padaromas didele jėga, mušant daiktu ribotu paviršiumi. Specialistas pažymėjo, jog reikalingas stiprus smūgis, gili deformacija, kad pilvo priekinė siena atsitrenktų į stuburą. Tuomet padidėja spaudimas pilvo ertmėje ir gali atsitikti žarnų plyšimas. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat atsižvelgia į tai, jog duodami parodymus teisme, policijos pareigūnai nieko negalėjo paaiškinti apie pakankamai ilgą laiko tarpą, kai A. S. buvo paliktas gulėti ant asfalto. Pažymėtina, kad pasak policijos pareigūnų, aktyviai sulaikymui besipriešinantis A. S., niekam jo nelaikant, gulėjo ant asfalto visiškai nejudėdamas. Tą patvirtino ne tik išteisintieji, liudytojai policijos pareigūnai A. S. (b. t. 4, b. l. 56), A. V. (b. t. 4, b. l. 57), A. N. (b. t. 4, b. l. 60), D. K. (b. t. 4, b. l. 58), bet ir automobilių vaizdo registratorių įrašai. Be to, būdamas jau PK patalpose ir kalbėdamasis su V. M., A. S. buvo jai pasakęs, jog „..jie man sudaužė visą pilvą“ (b. t. 1, b.l. 165). Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija neatmeta galimybės, jog V. M. veiksmai ir reikalavimas paleisti A. S. buvo sąlygoti susidariusios situacijos. O prašydama paleisti pastarąjį, V. M. siekė ne sutrikdyti normalią policijos pareigūnų veiklą, kas sudaro BK 287 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektą, o išvengti dar sunkesnių A. S. galinčių atsirasti padarinių. Tokia teismo išvada grindžiama ne tik aukščiau aptartais duomenimis, bet ir kitais netiesiogiai ją patvirtinančiais byloje surinktais įrodymais. Taip policijos pareigūno A. N. teigimu, V. M. gynė ne tiek save, kiek A. S., ir nuolat kaltino policijos pareigūnus sumušus pastarąjį (b. t. 4, b. l. 60). Bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog tiek būdama lauke prie baro, tiek policijos komisariato patalpose, V. M. elgėsi isteriškai, verkė. Anot D. K., ją buvo apėmusi panika dėl A. S. būsenos, ji bijojo dėl jo, nuolat verkė ir rėkė.

Atsižvelgdama į aukščiau byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktais ir teismų ištirtais įrodymais nepavyko pašalinti abejonių dėl BK 287 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių V. M. veiksmuose buvimo, todėl apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą – išteisino V. M. pagal šiuos jai pareikštus kaltinimus.

Tas pats pasakytina ir dėl V. M. pareikštų kaltinimų pagal BK 290 straipsnį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK 187 straipsnio 2 dalis) atsakomybė kyla už pasipriešinimą inter alia (be kita ko) policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010). Iš esmės teismų praktika atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį. Baudžiamajame kodekse veikos – įžeidimo turinys absoliučiai nedetalizuotas, o administracinių teisės pažeidimų kodekse – šiek tiek detalizuojamas, tačiau sąvoka „kitokiu elgesiu“ taip pat gali būti vertinama labai įvairiai. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami pareigūnų atžvilgiu pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Pats valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą. Darydami tokio pobūdžio veikas, dažnai asmenys būna neblaivūs. Tokiais atvejais svarbiomis tampa tokios detalės: ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–324/2013)

V. M. buvo kaltinama tuo, jog ji, būdama Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK patalpose, policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius rusiškius žodžius, vadino juos vulgariais žodžiais, išsakė grasinimus atleisti iš darbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant V. M. kaltės klausimą dėl BK 290 straipsnyje numatytos veikos padarymo, neabejotinai reikšmės turi aukščiau apeliacinės instancijos teismo aptartos pačios V. M. bei kitų kartu su ja buvusių asmenų sulaikymo aplinkybės, kurios pagrįstai leidžia teigti, jog įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu neabejotinai buvo priešiškas, būdama PK patalpose V. M. nuolat priekaištavo policijos pareigūnams dėl A. S. sumušimo bei jos atžvilgiu panaudotų ašarinių dujų, kentėjo nuo skausmo akyse („nesuprantate, kaip skauda“; skauda, nenormalūs jūs žmonės, ką jūs padarėte“; „ ... negaliu atmerkti akių“; „idiotai, pridurkai, kvieskit greitąją, negaliu atsimerkti“ ir kt. (b. t. 1, b. l. 163)), kartojo, jog nieko nemato, prašė iškviesti jai ir A. S. greitąją pagalbą, verkė (b. t. 1, b. l. 163-166). Duodami parodymus teisme, policijos pareigūnai R. V., D. P. (b. t. 4, b. l. 6), išteisintasis D. K. (b. t. 4, b. l. 79) patvirtino, jog V. M. buvo ištikta isterijos. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu policijos pareigūnai neigė naudoję dujas V. M. atžvilgiu, ši aplinkybė byloje laikytina nustatyta. Tokią teismo išvadą patvirtina ne tik aukščiau aptartas pačios V. M. elgesys, A. L. žodžiai policijos pareigūnams, jog pastaroji gavo dujų (b. t. 1, b. l. 163), bet ir ta aplinkybė, jog pasiprašiusi į tualetą V. M. buvo lydima policijos pareigūno I. L. (pastarasis laikė ją už pečių ir už nugaros), kadangi pati ji nematė kur eiti (b. t. 1, b. l. 164). Teismo posėdžio metu policijos pareigūnų pateikta versija, jog V. M. galėjo paprasčiausiai patekti į akis dujų tuo metu, kai ji dar buvo bare, paneigta paties policijos pareigūno V. G. teismui pateiktais paaiškinimais, kur jis nurodė, jog dujos eina siaura čiurkšle, kuria tiesiai purškiama sulaikomajam į akis ir dujos neišsisklaido (b. t. 4, b. l. 145). Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, jog V. M. vartojami necenzūriniai žodžiai buvo nukreipti ne asmeniškai į kažkokius konkrečius pareigūnus, bet buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus (ašarinių dujų panaudojimo; A. S. sulaikymo ir jo atžvilgiu panaudoto smurto ir pan.) bei priekaištaujant jiems dėl V. M. tuo metu kenčiamo skausmo. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad (pagal V. M. pareikštą kaltinimą) necenzūriniai žodžiai buvo vartojami PK patalpose, t. y. ne viešoje vietoje, vėlyvu paros metu, aplinkui nesant jokių pašalinių žmonių, konstatuotina, jog V. M. veiksmai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas ir nesudaro baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka baustinos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties.

Toks teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro argumentais, jog V. M. elgesys PK patalpose negali būti vertinamas kaip visiškai teisėtas ir nesukeliantis jokių padarinių, tačiau mano, jog nagrinėjamu atveju galima būtų kalbėti tik apie administracinės atsakomybės kilimą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog veika buvo padaryta 2012-06-10, t. y. daugiau nei prieš trejus metus, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. M. nepradėtina (ATPK 35 straipsnio 4 dalis).

Dėl D. K. įkaltinamos veikos

Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad netrūkus po policijos pareigūnų R. V. ir J. B. atvykimo į barą „Biržų alus“ dėl D. K. bei kartu su juo buvusių asmenų keliamo triukšmo, D. K. pasiūlė pareigūnui J. B. išeiti pasikalbėti. Pastarojo teigimu, jiems išėjus į lauką, D. K. pasiūlė policijos pareigūnams įpilti alaus, už ką jie turėjo išvažiuoti („(necenzūrinis žodis) iš ten“). Pasak J. B., jis atsisakė D. K. pasiūlymo ir įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės už papirkimą. Spręsdamas D. K. atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, jo kaltės, padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką, be J. B. parodymų, nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusiojo R. V. parodymai, tiek A. S. telefonu filmuota vaizdo ir garso medžiaga patvirtina tik paties pokalbio tarp J. B. ir D. K. buvimą, t. y. tą aplinkybę, kurios neneigia ir pats išteisintasis. Taip policijos pareigūnas R. V. nurodė, kad J. B. buvo išėjęs pasikalbėti su D. K.. Pasak R. V., jis pokalbio turinio negirdėjo (b. t. 4, b. l. 28). Tuo tarpu A. S. mobiliuoju telefonu darytas vaizdo ir garso įrašas (užfiksuota D. K. frazė „tas pasirašė jau“) (b. t. 4, b. l. 142), teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai labiau patvirtina D. K. parodymus, kur jis nurodė, jog lauke J. B. jam paaiškino, kad jie greitai turėtų išvažiuoti, bet viskas priklauso nuo R. V.. Taigi D. K. teigimu, jam pažadėjus daugiau netriukšmauti, J. B. iš esmės sutiko išvažiuoti, ką pagal savo prasmę patvirtina ir D. K. draugams pasakyta aukščiau nurodyta frazė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pats J. B. buvo iš dalies pakeitęs savo parodymus ir, atsakydamas į teismo klausimus, nurodė, jog jie su D. K. buvo išėję į lauką, pastarasis jam pasiūlė „bonkę“ alaus ir žadėjo elgtis gražiai, netriukšmauti, prašė, kad policijos pareigūnai išvažiuotų. Į ką, pasak J. B., jis atsakė, kad „bonkės“ tikrai nereikia, ir ne jis čia sprendžia išvažiuoti jiems ar ne (b. t. 4, b. l. 142). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ir nukentėjusysis J. B. nebuvo nuoseklus duodamas parodymus, keitė jam D. K. pateikto pasiūlymo formuluotę, kas yra itin svarbu sprendžiant D. K. kaltės klausimą dėl policijos pareigūno papirkimo. Taip pat teismui neaišku apie kokių liudytojų parodymus savo apeliaciniame skunde kalba prokuroras, kadangi bylos medžiaga nustatyta, jog J. B. ir D. K. pokalbio metu baro patalpose be J. B., R. V. ir išteisintųjų daugiau nieko nebuvo.

Kita vertus, teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl kyšininkavimo pabrėžiama, kad konstatuojant kyšininkavimą reikia nustatyti būtiną kyšininkavimo požymį – kyšio davėjo pageidaujamą kyšio priėmėjo veikimą ar neveikimą, t. y. būtina išsiaiškinti, ko siekė kyšio davėjas, pasiūlydamas ar pažadėdamas duoti kyšį, koks yra (buvo) jo interesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2013). Suprantama, kad, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sampratą baudžiamajame įstatyme, normų, nustatančių atsakomybės pagrindus už tokių veikų padarymą, paskirtį, yra prielaidos išvadai, kad kyšiu laikytina tai, kuo siekiama kaltininkui reikšmingų, racionalių, logiškų padarinių (pvz., išvengti griežto nubaudimo, didelių turtinių nuostolių, išsaugoti gerą reputaciją).

Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės tiksliai nenustačius tarp J. B. ir D. K. vykusio pokalbio turinio, liko nenustatyta ko konkrečiai siekė D. K. to pokalbio metu. Teismas neturi duomenų, patvirtinančių, jog dėl keliamo triukšmo D. K. būtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ar jis būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Paties prokuroro teigimu, administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas tik baro direktorius A. L.. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog abejonių kelia ir pati kaltinimo konstrukcija, o būtent tai, jog pagal D. K. suformuluotą kaltinimą jis prašė J. B. paleisti jį ir jo draugus, už tai siūlydamas atsidėkoti „alaus bonke“. Tačiau bylos medžiaga nustatyta, jog J. B. ir D. K. pokalbio metu dar niekas nebuvo sulaikytas, tad pastarasis negalėjo prašyti policijos pareigūno kažką paleisti. Akcentuotina, kad apie jokį paleidimą savo parodymuose nekalba ir J. B.. Šios aplinkybės suponuoja teismui išvadą dėl D. K. reiškiamo kaltinimo „pritempimo“ prie būsimų (J. B. ir D. K. pokalbio metu dar neįvykusių) įvykių.

Antra vertus, net ir pasitvirtinus J. B. nurodomoms aplinkybėms dėl D. K. jam siūlomo alaus, tokia „kyšio“ forma negalėtų būti vertinama vienareikšmiškai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu pasiūlymu („mes jums įpilam alaus, o jūs išvažiuojate“) policijos pareigūnas galėjo būti greičiau įžeistas, o ne paveiktas, siekiant kažkokių D. K. reikšmingų rezultatų. Manytina, jog nagrinėjamu atveju atskirai turėtų būti įvertintas ir pats „kyšis“ – pilstomas alus, kurio vertės realiai net neįmanoma nustatyti. Šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į D. K. veiksmų intensyvumą – viena kartą pakalbėjęs su J. B., jis daugiau su niekuo kalbėti ir tartis net nebandė ir jokių siūlymų policijos pareigūnams nepateikinėjo.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai, patikimai patvirtinančių D. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavę, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti; kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo sprendimas, dalyje dėl D. K. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, nesant jo veiksmuose šio baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl A. L. įkaltinamos, BK 286 straipsnyje numatytos, veikos

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad A. L. veiksmais buvo siekiama tikslingai pažeminti pareigūnus bei juos įžeisti. Taip pat, pasak prokuroro, bylos medžiaga (nukentėjusiųjų parodymai, vaizdinė bylos medžiaga) patvirtina, jog A. L. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams, bandant jį sulaikyti grūmėsi, dėl ko po įspėjimo buvo panaudotos specialiosios priemonės.

A. L. buvo pareikštas kaltinamas dėl to, kad jis, būdamas neblaivus, konfliktavo su policijos pareigūnais, elgėsi įžūliai ir agresyviai, stumdėsi (2 kartus pastūmė policijos pareigūną), o bandant uždėti jam antrankius, rankas sukryžiavo ant krūtinės ir nedavė rankos antrankiams uždėti, tokiu būdu savo aktyviais veiksmais pasipriešino policijos pareigūnams.

BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2009). ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K–324/2013).

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl A. L. pasipriešinimo policijos pareigūnams jo sulaikymo metu, tačiau pažymi, kad A. L. veiksmai (muistymasis, 2 policijos pareigūno postūmiai bei rankų sukryžiavimas ant krūtinės), priešingai negu kad nurodo prokuroras, pagal jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį negali būti vertinami kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad nukentėjusysis policijos pareigūnas P. K., kurio pastūmimu buvo kaltinamas A. L., ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog smūgių nuo A. L. jam pavyko išvengti ir jokio skausmo dėl pastarojo veiksmų jis nepatyrė (b. t. 3, b. l. 128). Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis jau patvirtino, jog A. L. buvo jį kelis kartus pastūmęs, tačiau apie šiais veiksmais jam sukeltą skausmą pareigūnas P. K. ir teisme nieko neužsiminė (b. t. 4, b. l. 29). Tuo tarpu BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas, kurio panaudojimu kaltinamas A. L., yra suprantamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, jog asmens rankų sukryžiavimas ant krūtinės apskritai negalėtų būti vertinamas kaip fizinio smurto panaudojimas, kadangi šiais veiksmais joks tiesioginis poveikis policijos pareigūnams nėra daromas. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog dėl A. L. veiksmų didesnė žala policijos pareigūnams nebuvo padaryta, paties nukentėjusiojo P. K. teigimu, A. L. kelis kartus jį pastūmus, jis jokio skausmo nepatyrė. Be to, tiek nukentėjusiųjų parodymai, tiek A. S. mobiliuoju telefonu darytas vaizdo įrašas patvirtina, jog bendrais policijos pareigūnų R. V. ir P. K. veiksmais toks A. L. pasipriešinimas buvo greitai palaužtas (jam buvo uždėti antrankiai ir jis buvo išvestas iš baro patalpų). Akcentuotina, kad pastarasis vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad A. L. veiksmai nebuvo itin intensyvūs – jis muistėsi, nedavė policijos pareigūnams rankų, tačiau jokių smūgiavimo, spardymosi ar pan. veiksmų neatliko (b. t. 4, b. l. 144-145).

Šie ir kiti bylos duomenys patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog A. L. veiksmai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. L. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 1 dalyje požymių, tačiau nuo įvykio praėjus daugiau nei dvejų metų laikotarpiui administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. L. nepradėtina (ATPK 35 straipsnio 4 dalis).

Dėl A. L. ir A. S. įkaltinamų, BK 290 straipsnyje numatytų, veikų

A. L. taip pat buvo kaltinamas įžeidęs savo pareigas einančius policijos pareigūnus, nurodant, jog būdamas neblaivus, jis vadino policijos pareigūnus J. B. ir R. V. įžeidžiančiais, vulgariais žodžiais, policijos pareigūnams P. K. ir R. V. pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, išsakė grasinimus pareigūnams ir jų vaikams.

Panašiai kaltinamas buvo suformuluotas ir A. S., papildomai nurodant, jog būdamas Vilniaus miesto 5 PK patalpose jis įžeidinėjo policijos pareigūnus Ž. P., D. P. ir I. L., vadino juos vulgariais žodžiais, grasino visus pasodinti.

Teismo jau buvo minėta, kad vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pažymėta, kad darydami tokio pobūdžio veikas, dažnai asmenys būna neblaivūs. Tokiais atvejais svarbiomis tampa tokios detalės: ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–324/2013). Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp policijos pareigūnų ir išteisintųjų nuo pat pradžių susiklostė konfliktinė situacija, kuri neabejotinai įtakojo tiek A. L., tiek A. S. elgesį, tame tarpe ir šių asmenų necenzūrinių žodžių vartojimą policijos pareigūnų atžvilgiu. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad situacijai „aštrėjant“, tampant vis labiau nevaldomai, intensyvėjo A. L. bei A. S. reakcija į jų atžvilgiu policijos pareigūnų naudojamus sulaikymo veiksmus – buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, prašoma pasiaiškinti dėl policijos pareigūnų veiksmų, priešinamasi sulaikymui, pradėta filmuoti policijos pareigūnų veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, jog vartojant necenzūrinius žodžius buvo siekiama ne įžeisti policijos pareigūnus, bet išsakyti nepasitenkinimą, protestą prieš jų veiksmus. Be to, bylos medžiaga tiksliai neįmanoma nustatyti tiek A. L., tiek A. S. pareigūnų atžvilgiu vartojamų necenzūrinių žodžių intensyvumo. Duodami parodymus, policijos pareigūnai ne visada galėjo tiksliai ir konkrečiai nurodyti kas vartojo jų atžvilgiu vienokį ar kitokį necenzūrinį žodį. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. pateiktame ir teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu peržiūrėtame vaizdo įraše A. L. ir A. S. necenzūrinių žodžių vartojimas yra užfiksuotas tik jų sulaikymo metu, t. y. policijos pareigūnams jau panaudojus jų atžvilgiu specialiąsias priemones (b. t. 4, b. l. 142-145). Tuo tarpu policijos pareigūnams R. V. ir J. B. laukiant pastiprinimo, jokių keiksmažodžių vartojimas nėra užfiksuotas. Policijos pareigūno R. V. teigimu, A. S. pateiktas vaizdo įrašas nėra vientisas (b. t. 4, b. l. 144). Anot jo, tarp įrašų yra tarpai, kurių metu policijos pareigūnai buvo įžeidinėjami. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šių nukentėjusiojo teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, todėl nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo vadovaujamasi byloje surinktais ir apylinkės teismo ištirtais įrodymais.

Kaip jau buvo minėta, A. S. buvo kaltinamas įžeidęs policijos pareigūnus ne tik baro, bet ir Vilniaus miesto 5 PK patalpose. Pasisakant dėl V. M. reiškiamų kaltinimų, apeliacinės instancijos teismo jau buvo išsamiai aptartos A. S. sulaikymo, kurio metu jis galimai patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, aplinkybės, tad teisėjų kolegija jų nebekartoja. Papildomai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl nepaaiškinamų priežasčių A. S. buvo pristatytas į Vilniaus miesto 5 PK patalpas susilenkęs pusiau, be kelnių, būdamas vien su trumpikėmis (b. t. 1, b. l. 163) (kelnes vėliau iš lauko atnešė policijos pareigūnas V. G. (b. t. 1, b. l. 163)). Vaizdo įrašuose užfiksuota, jog kentėti nuo stiprių skausmų A. S. pradėjo dar būdamas policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, kartojo, kad jam bloga, aimanavo, prašė jį nuvežti į ligoninę, sakė negalintis kvėpuoti (b. t. 1, b. l. 184). Patyręs plonosios žarnos plyšimą, A. S. neabejotinai kentė stiprius skausmus ir būdamas Vilniaus miesto 5 PK patalpose, prašė policijos pareigūnų iškviesti jam greitąją, pats teigė, jog jam tikriausiai kažkas plyšo (b. t. 1, b. l. 165). Kęsdamas skausmą, A. S. nuolat judino kojas, keisdavo jas vietomis, tai paguldydavo, tai pastatydavo pėdas (b. t. 1, b. l. 166). Esant šioms aplinkybėms, darytina pagrįsta išvada, jog A. S. Vilniaus miesto 5 PK patalpose policijos pareigūnų atžvilgiu vartoti necenzūriniai žodžiai buvo sąlygoti jo kenčiamo skausmo. Tokiu būdu jis siekė ne įžeisti pareigūnus, bet išreikšti pasipiktinimą jų veiksmais. Šią teismo išvadą patvirtina ne tik aukščiau aptartos aplinkybės, bet ir A. S. vartojamų necenzūrinių žodžių formuluotės : „ ko nori (necenzūrinis žodis), pasodinsiu jus visus, (necenzūrinis žodis), man tai kainuos (necenzūrinis žodis), bet aš jus pasodinsiu iki vieno“, „(necenzūrinis žodis) kažkas trūko, tik nežinau kas“, „kai išeisiu, visus susodinsiu“ ir pan. (b. t. 1, b. l. 164-165). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant aukščiau aptartai situacijai, tokia A. S. reakcija yra visiškai suprantama ir tam tikra prasme pateisinama.

Atsižvelgdamas į aukščiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors A. L. ir A. S. vartojo policijos pareigūnų atžvilgiu necenzūrinius bei vulgarius žodžius, tačiau susidariusioje situacijoje jų veiksmai nevertintini kaip itin pavojingi ir peržengiantys administracinės atsakomybės ribas, todėl apylinkės teismo buvo padaryta pagrįsta išvada, jog jų veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties.

Dėl A. S. įkaltinamų, BK 286 straipsnyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, numatytų veikų

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir Prokuroro apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. S. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį, 187 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog jis padarė šias jam įkaltintas nusikalstamas veikas. 2015-03-31 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą nustatė, kad A. S. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams ir sugadino svetimą turtą. Taip, 2012-06-10, nuo 2.56 val. iki 3.41 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kavinėje – bare „Biržų alus“, esančioje Druskio g. 4 A, Vilniuje, atvykusiems pagal iškvietimą ir savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-os kuopos 1-o būrio patruliui V. G. ir 2-o būrio patruliui J. B., pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus – viešosios rimties trikdymą ir pateikti dokumentus, nereagavo. Elgėsi įžūliai ir agresyviai, o pareigūnams pranešus, kad bus pristatytas į policijos įstaigą, siekdamas išvengti sulaikymo, kad jam nebūtų uždėti antrankiai, panaudojo fizinį smurtą - abiem rankomis, ne mažiau nei du kartus, pastūmė V. G. ir dešine ranka į krūtinę pastūmė J. B.. Uždėjus antrankius ir namo kieme Druskio g. 4A, Vilniuje, siekiant jį pasodinti į tarnybinį automobilį ŠKODA OKTAVIA, v/n (duomenys neskelbtini) dešinės kojos keliu įspyrė į automobilio šoninį veidrodėlį ir jį nulaužė, padarydamas 185 Lt žalą. Du kartus galva trenkė į priekinį stiklą ir jį įskėlė, padarydamas 430,01 Lt žalą. Bandant nuvesti nuo apgadinto tarnybinio automobilio, kaire koja pabandė įspirti jį laikančiam J. B., tačiau jam atsitraukus, pataikė į tarnybinio automobilio ŠKODA OKTAVIA, v/n (duomenys neskelbtini) priekinį kairės pusės sparną ir jį nežymiai įlenkė. Vėliau, ne mažiau nei du kartus, kojomis spyrė į V. G., tačiau nepataikė. Galva bandė suduoti smūgį į nosį J. B.. A. S. pargriovus ir V. G. jį laikant prispaustą prie žemės, aktyviai priešinosi, bandydamas pareigūnui įspirti. Vėliau, bandant pasodinti į kitą tarnybinį automobilį ŠKODA OKTAVIA v/n (duomenys neskelbtini) koja įspyrė į galinį dešinės pusės sparną ir jį įlenkė, padarydamas 47,96 Lt žalą. Tokiu būdu A. S. savo aktyviais veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams ir sugadino svetimą, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį, 662.97 Lt vertės turtą.

Apylinkės teismo padaryta išvada, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių A. S. kaltę, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Priešingai, bylos medžiaga nustatyta, kad A. S. aktyviais veiksmais intensyviai priešinosi sulaikymui. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusieji policijos pareigūnai V. G. (b. t. 4, b. l. 31), J. B. (b. t. 4, b. l. 17), R. V. (b. t. 4, b. l. 29), bet ir byloje esanti vaizdo medžiaga (b. t. 1, b. l. 183-184). Pastaraisiais įrodymais nustatyta, kad, būdamas įspėtas apie būtinumą paklusti policijos pareigūnų reikalavimams, A. S. elgėsi itin agresyviai, stumdėsi, spardėsi, bandė suduoti policijos pareigūnui galva, įspirti, sodinamas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį, su jėga juos atstūmė ir išsilaisvino (b. t. 1, b. l. 183). Pasak nukentėjusiojo policijos pareigūno V. G., A. S. elgėsi kaip pasiutęs, aršiai priešinosi būti sulaikomas. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus netiesiogiai patvirtina ir kita bylos medžiaga. Taip apžiūrėjus vaizdo įrašus nustatyta, kad sodindami A. S. į tarnybinį automobilį, policijos pareigūnai baiminosi dėl jo galimybės išdaužti koja stiklą, svarstė, ar nebūtų tikslinga iškviesti policijos komisariato tarnybinį automobilį, skirtą įtariamiesiems vežioti (b. t. 1, b. l. 184).

Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, baudžiamosios bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad priešindamasis sulaikymui, A. S. savo tyčiniais aktyviais veiksmais apgadino policijos pareigūnų tarnybinius automobilius – įspirdamas, nulaužė automobilio Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šoninį veidrodėlį, trenkdamas galva, įskėlė šio automobilio priekinį stiklą, nežymiai įlenkė priekinį kairės pusės sparną bei spirdamas įlenkė galinį dešinės pusės automobilio Škoda Oktavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sparną. Pažymėtina, kad A. S. kaltę dėl pastarųjų veiksmų padarymo, patvirtina ne tik nuoseklūs policijos pareigūnų P. K., J. B., V. G. parodymai, kuriuos jie visiškai patvirtino jų parodymų patikrinimo metu (b. t. 1, b. l. 68-78, 108-118), bet ir kiti byloje surinkti netiesioginiai jo kaltės įrodymai, leidžiantys pagrįstai teigti, jog aukščiau nurodyti automobilių apgadinimai buvo padaryti tyčiniais A. S. veiksmais, jam siekiant išvengti sulaikymo. Taip vaizdo įrašų apžiūros protokolu nustatyta, kad pokalbio policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje su sulaikytu A. L. metu, policijos pareigūnas klausia pastarojo, kas čia per jo draugelis galva stiklą išmušė. Paskui vėl kartoja, kad A. L. draugelis durnavotas su galva išmušė langą (b. t. 1, b. l. 162). Kitame vaizdo ir garso įraše taip pat užfiksuota kaip vienas iš pareigūnų sako, jog „bucharikas kietą galvą turi“ (b. t. 1, b. l. 163). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog A. S. apgadino policijos pareigūnų tarnybinius automobilius tam tikra prasme patvirtina ir policijų pareigūnų išsakytos, aukščiau teismo aptartos, abejonės dėl A. S. galimybės, jam būnant jau tarnybiniame automobilyje, išdaužti koja stiklą (b. t. 1, b. l. 184). Vertindamas šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kalbėdami tarpusavyje ar su sulaikytaisiais, policijos pareigūnai neturėjo jokio pagrindo nurodinėti tikrovės neatitinkančių aplinkybių, kadangi tuo metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti, jog visi vaizdo ir garso įrašai bus atidžiai tiriami, o juose užfiksuoti duomenys turės įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Negalima sutikti su apylinkės teismo nurodomu teiginiu, kad automobilio priekinis stiklas galėjo skilti ir veidrodėlis nulūžti tuo metu, kai A. S. jėga buvo trenkiamas ant automobilio variklio dangčio. Šis teismo teiginys yra paneigtas aukščiau teisėjų kolegijos aptartais byloje surinktais įrodymais. Taip pat pirmos instancijos teismas nepagrįstai darė prielaidą, jog tarnybiniai automobiliai jau galėjo būti apgadinti iki įvykio. Pažymėtina, kad šios teismo nurodomos aplinkybės nepagrindžia jokia bylos medžiaga. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog tą aplinkybę, kad A. S. sudaužė stiklą, trenkdamas į jį galva, visiškai paneigė medicinos ekspertas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, specialistas J. R. nurodė, jog jam pateiktoje nuotraukoje kaktos srityje užfiksuotas sužalojimas, kažkoks nubrozdinimas galėjo atsirasti A. S. atsitrenkus į stiklą (b. t. 4, b .l. 72).

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. S. kaltę, padarius BK 286 straipsnyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, yra įrodyta visiškai – bylos medžiaga nustatyta, kad jis savo intensyviais veiksmais - spirdamas, stumdamas policijos pareigūnus, mosikuodamas rankomis bei apgadindamas tarnybinius automobilius – aktyviai priešinosi sulaikymui, tokiu būdu trukdė policijos pareigūnams atlikti jų pareigas. Šie A. S. veiksmai patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad, panaudodamas fizinį smurtą (intensyviai stumdydamas policijos pareigūnus, spardydamasis), priešinasi valstybės tarnautojų teisėtiems veiksmams, ir norėjo taip veikti.

A. S. veiksmai kvalifikuotini kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, kadangi, nepaisant to jog jis atliko veiksmus, atitinkančius skirtinguose baudžiamuosiuose straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviąsias puses, darydamas vieną nusikalstamą veiką (BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą), A. S. automatiškai realizavo ir kitos nusikalstamos veikos požymius.

Teismui pripažinus A. S. kaltu, spręstinas jam skirtinos bausmės klausimas. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, kilusius padarinius, A. S. asmenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju itin reikšmingomis laikytinos ir aukščiau išsamiai teismo aptartos A. S. sulaikymo aplinkybės bei galimai tuo metu jo patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas. Bylos medžiaga nustatyta, kad po patirto sužalojimo, A. S. ilgai gydėsi, kentė skausmus.

A. S. neteistas (b. t. 3, b. l. 72-74), Vilniaus priklausomybės ligų centre į priežiūros grupę neįrašytas, VšĮ Vilniaus miesto psichikos centre nesigydė, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas 2 kartus, paskutinį kartą nuo 1988-04-01 iki 1988-05-06, diagnozė patocharakteriologinis asmenybės vystymasis (b. yt. 3, b. l. 155-157).Specialisto išvadoje 2013-05-16 Nr. 89TPK-288 nurodyta, kad nėra duomenų, patvirtinančių kad A. S. sirgtų lėtiniu ar progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste, ar kad byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (b. t. 3, b. l. 80).

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis BK 54 str. nuostatomis, darytina išvada, jog bausmės tikslų galima pasiekti skiriant A. S. švelniausias BK 286 straipsnio bei 187 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes – baudas, jų dydį parenkant arčiau minimalaus BK 47 straipsnio 3 dalyje numatyto šios bausmės dydžio.

Dėl nukentėjusiųjų ir civilinio ieškovo atstovės apeliacinių skundų.

Kreipdamiesi į apygardos teismą su apeliaciniais skundais nukentėjusieji V. G., P. K. bei R. V. prašė priteisti jų naudai iš A. S. po 868.86 Eur jų patirtai neturtinei žalai atlyginti, o Vilniaus apskrities VPK – 220,97 Eur patirtai turtinei žalai (dėl automobilio apgadinimo) atlyginti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. suformuluotame kaltinime dėl BK 286 straipsnyje numatytos veikos padarymo policijos pareigūnas P. K. ir R. V. net nėra minimi. Apeliacinės instancijos teismui pritarus apylinkės teismo sprendimui dėl A. S. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį bei nesant byloje duomenų, patvirtinančių, kad dėl A. S. pasipriešinimo policijos pareigūnams P. K. bei R. V. būtų patyrę kokią nors žalą, pastarųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Spręsdama nukentėjusiojo V. G. pareikšto civilinio ieškinio priteisimo klausimą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad prašydamas priteisti jam dėl A. S. neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą, V. G. net nenurodo kuo ji pasireiškė bei niekaip nepagrindžia savo nurodomos patirtos neturtinės žalos dydžio. Pažymėtina, kad tokios V. G. patirtos žalos buvimo (sveikatos sutrikdymo, skausmo, kažkokių nepatogumų, dvasinių išgyvenimų patyrimo ir pan.) nepatvirtina ir bylos medžiaga. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į teisėjų kolegijos šiame procesiniame sprendime jau ne kartą aptartas A. S. sulaikymo aplinkybes, nukentėjusiojo V. G. apeliacinis skundas (prašymas priteisti jam patirtą neturtinę žalą) atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus A. S. kaltu dėl policijos pareigūnų tarnybinių automobilių apgadinimo, Vilniaus apskrities VPK apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, priteisinat iš A. S. Vilniaus apskrities VPK naudai 220,97 Eur (762,96 LT). Padaryta turtinė žala pilnai pagrįsta pateiktais dokumentais. (b. t. 1, b. l. 46-52).

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nukentėjusiųjų V. G., P. K. ir R. V. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro E. Bagdono apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti A. S. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir paskirti jam 20 MGL, t. y. 753 Eur, baudą.

Pripažinti A. S. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 15 MGL, t. y. 565 Eur, baudą.

Vadovaujantis 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme paimant švelnesnę, ir paskirti A. S. galutinę subendrintą bausmę 20 MGL, t. y. 753 Eur, baudą.

Civilinio ieškovo Vilniaus apskrities VPK atstovės J. G. – Fiodorovienės apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Priteisti iš A. S. Vilniaus apskrities VPK naudai 220,97 Eur (du šimtai dvidešimt eurų devyniasdešimt septyni centai).

Likusioje dalyje 2015-03-31 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.