- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-07-01
- Bylos Nr.
- I2-4794-595/2025
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- K. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. (K. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. G. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriuo prašo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nurodo, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2024-04-17 sprendimą Nr.24S102001 panaikinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir Sprendimas). Migracijos departamentas nustatė ir konstatavo, kad pareiškėjas negyveno 12 mėnesių iš eilės Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Sprendimas priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 54 straipsnio1 dalies 3 punkto pagrindu.
Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su Sprendimu, kuriuo buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl mano, kad dėl neteisėto Sprendimo ir grubių užsieniečio K. G. teisių pažeidimų turi būti priteista neturtinė žala.
Nurodo, kad Sprendimas priimtas pareiškėjui už akių, jam nežinoma buvo apie pradėtą procedūrą jo atžvilgiu.
Akcentuoja, kad pareiškėjas savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs Lietuvos Respublikoje, Palangos mieste, todėl Migracijos departamentas Sprendimu neturėjo jokio teisinio pagrindo nuspręsti už pareiškėją, kad pareiškėjas negyvena nuolat Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nėra dekalaravęs savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, todėl Migracijos departamento Sprendimas vertintinas kaip užsieniečio diskriminavimas ir persekiojimas vien tik dėl jo kilmės, t.y., kad asmuo yra Rusijos Fedaracijos pilietis.
Nurodo, kad pareiškėjas yra pateikęs dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir tai Migracijos departamentui yra žinoma. Toks pareiškėjo sprendimas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę yra aiškus bei akivaizdus jo paties sprendimas dėl jo nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės pasirinkimo / ketinimo ją įgyti. Pareiškėjo dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo 2023 metais yra patikrinęs pats Migracijos departamentas ir Pilietybės reikalų komisija, kuri rekomendavo Lietuvos Respublikos Prezidentui atitinkamu pagrindu suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl šių faktinių aplinkybių Sprendimas vertintintas kaip Migracijos departamento kenkimas pareiškėjo teisėtiems interesams ir teisėtiems jo lūkesčiams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Migracijos departamentas neturi teisės pareiškėjui nustatyti jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir spręsti už pareiškėją kurios valstybės pilietybę jis turi teisę pasirinkti.
Teigia, kad Migracijos departamentui yra žinoma, kad pareiškėjo tėvas yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl atsakovas turėjo įvertinti, kad ši faktinė aplinkybė taip pat įrodo pareiškėjo ryšį su Lietuvos Respublika ir jo rimtą ketinimą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentui turi būti žinoma, kad pareiškėjo tėvui esant Lietuvos Respublikos piliečiu, bet kuriuo atveju egzistuoja pareiškėjo K. G. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas prieštarauja šeimų susijungimo principo įgyvendinimui ir pareiškėjo K. G. ketinimui įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pažymi, kad pareiškėjas prarado nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą dėl atsakovo visiško biurokratizmo. Pareiškėjo K. G. gyvenimo laikotarpis Lietuvos Respublikoje apima beveik 20 kalendorinių metų laikotarpį, kuris yra apie 1/3 dalis asmens viso gyvenimo trukmės laikotarpio. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas prarado teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau jis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai ir nepadarė jokių teisės pažeidimų. Pareiškėjo nuomone, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę praradimas dėl valstybės įgaliotos institucijos biurokratinių veiksmų yra grubus žmogaus teisių pažeidimas. Pilietybė gali būti neatkurta, kadangi Migracijos departamentas nuolat tam prieštarauja ir nuosekliai pareiškėją persekioja, galimai dėl jo turimos Rusijos Federacijos pilietybės.
Pareiškėjas vertina, kad jo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę praradimas dėl Migracijos departamento neteisėto Sprendimo gali būti iš dalies kompensuotas pinigais, kuriuos kaip neturtinę žalą turėtų pareiškėjui sumokėti Lietuvos Respublikos valstybė. Pareiškėjas vertina, kad 200.000 eurų suma iš dalies kompensuotų jo teisinių galimybių praradimus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę netekimo dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų panaikinant užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą Sprendimo pagrindu.
Teigia, kad Migracijos departamento veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisėti dėl neteisėtos administracinės procedūros, kurios metu buvo priimtas atsakovo Sprendimas. Administracinė procedūra užsieniečio K. G. atžvilgiu buvo atlikta užsieniečiui už akių, t.y. Migracijos departamentas niekada nebuvo užsieniečiui pateikęs informacijos apie jo atžvilgiu vykdomą administracinę procedūrą, niekada neklausė pareiškėjo apie jo gyvenamąją vietą 2023 metais, todėl pareiškėjas neturėjo jokių galimybių Migracijos departamentui pateikti paaiškinimus ir / ar rašytinius įrodymus. Migracijos departamento įvykdyta administracinė procedūra užsieniečio atžvilgiu buvo vienpusiška ir nevieša, todėl Migracijos departamento veiksmais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 str. reglamentavimas, kadangi buvo suvaržytos užsieniečio teisės žinoti apie Migracijos departamento vykdomą administracinę procedūrą ir atitinkamai pilna apimtimi naudotis visomis suineteresuoto asmens teisėmis, kurias asmeniui garantuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.
Pareiškėjas neturtinę žalą vertina pagal jo teisėtai pragyvento laikotarpio Lietuvos Respublikoje trukmės teisinį praradimą. Kadangi pareiškėjo K. G. pragyventas laikorpis Lietuvos Respublikoje yra beveik 20 metų laikotarpis, todėl pareiškėjas vertina, kad jam atlygintina neturtinė žala turėtų būti apskaičiuojama pagal vidutinį asmens darbo užmokestį per vieną kalendorinį mėnesį. Pareiškėjas mano, kad jo neturtinė žala turėtų būti atlyginama po 1000 Eur už kiekvieną kalendorinį mėnesį per 20 metų laikotarpį, kurį pareiškėjas skaičiuoja nuo 2005m.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pateiktais reikalavimais nesutinka.
Nurodo, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760000918 buvo išduotas 2020-09-21 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 str. 2 d. 41 p. nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2025-09-21. Pareiškėjo sutuoktinė M. G., gim. (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentui 2024-01-09 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad M. G. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (Lietuvoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruota partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvoje). Nagrinėdami M. G. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas paprašė pateikti jos sutuoktinio (pareiškėjo) paso visų puslapių kopijas. 2024-03-29 M. G. per MIGRIS komunikacijos priemonę, pateikė sutuoktinio paso Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2020-08-04, galioja iki 2030-08-04) visų puslapių kopijas. Įvertinus pareiškėjo pase Nr. (duomenys neskelbtini) esančius valstybių sienų kirtimų spaudus, galima daryti išvadą, kad jis 2022-10-01 iš Lietuvos Respublikos išvykęs į Armėniją, atgal į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos atvyko 2024-01-07, t. y. ilgiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024-04-17 priėmė sprendimą Nr. 24S102001 panaikinti pareiškėjui išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Pareiškėjui apskundus Migracijos departamento 2024-04-17 sprendimą Nr. 24S102001, Regionų administracinis teismas adm. byloje Nr. I2-9866-641/2024, jo skundą 2024-12-12 atmetė kaip nepagrįstą. Teismas minėtame sprendime aiškiai pasisakė dėl visų pareiškėjo bylai reikšmingų argumentų sietinų su Migracijos departamento sprendimu ir nurodė, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti sprendimą vadovaujantis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis (54 str. 1 d. 3 p.).
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo skunde nepagrindė nei vienos iš būtinų neturtinės žalos priteisimui sąlygų, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pasisakydami dėl pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka yra priimtas dar 2022-04-27 ir yra nagrinėjamas. Migracijos departamentas nėra atsisakęs priimti jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, atitinkamai atmestini jo skundo argumentai, kad neva dėl sprendimo Nr. 24S102001 pareiškėjas prarado teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą. Tokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius ir hipotetinius teiginius, pareiškėjas su skundu nepateikė.
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir kitos būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, o būtent - žalos. Nurodo, kad skunde pareiškėjas nedetalizavo, nei kokia neturtinė žala jam buvo tariamai padaryta, nenurodė priežastinio ryšio tarp jam tariamai padarytos neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, nepateikė savo paskaičiavimus pagrindžiančių dokumentų ar duomenų. Nėra suprantamas pareiškėjo skaičiavimas, kad jam turi būti atlyginama po 1000 Eur už kiekvieną kalendorinį mėnesį per 20 metų laikotarpį, kurį pareiškėjas skaičiuoja nuo 2005 m. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl būtent nuo 2005 m., o ne nuo momento kai jam buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nepaaiškina kodėl būtent 1000 Eur yra vidutinis asmens darbo užmokestis per vieną kalendorinį mėnesį, nepateikė įrodymų apie savo vidutinį darbo užmokestį per mėnesį ir nepaaiškina, kaip sprendimas, kuris buvo priimtas 2024-04-17, galėjo sukelti neturtinę žalą nuo 2005 m.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad dėl priimto sprendimo jis prarado teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, tačiau pažymi, kad leidimas nuolat gyventi - tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (Įstatymo 2 straipsnio 15 dalis), o ne dokumentas patvirtinantys jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybė įgijimą. Pareiškėjui apskundus Migracijos departamento 2024-04- 17 sprendimą teismui, šio sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šiuo tikslu jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi (išduotas dėl to, kad pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes po ilgo nešiojimo ant jo atsirado įtrūkimas, o leidimas nuolat gyventi (fizinė kortelė turi būti tinkama naudoti). Pagal Įstatymo 54 straipsnio 4 dalį užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad, remiantis pareiškėjo deklaratyviais teiginiais, kad jis prarado teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl Migracijos departamento veiksmų ar tariamo neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Į paskirtą teismo posėdį 2025 m. birželio 11 d. 9.15 val., kuris buvo organizuotas žodinio proceso tvarka, naudojant vaizdo ir konferencijų programą Zoom, pareiškėjas bei jo atstovas neprisijungė. Apie teismo posėdį pareiškėjas informuotas tinkamai. nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Atsakovo atstovė prašė pereiti į rašytinį bylos nagrinėjimą. Teismas protokoline nutartimi nusprendė pereiti į rašytinį bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl dėl 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtai priimto administracinio akto, panaikinant pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas – užsienietis, Rusijos Federacijos pilietis, 2005 m. atvyko į Lietuvos Respubliką ir Lietuvoje nuo 2005-03-31 yra deklaravęs gyvenamąją vietą, adresu: (duomenys neskelbtini). Iki 2010 metų pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno leidimo laikinai gyventi teisiniu pagrindu, o pirmasis Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) pareiškėjui buvo išduotas 2011 metais, vėliau Leidimas buvo keičiamas. Paskutinis Leidimo pakeitimas buvo atliktas 2020-09-21, kuomet Migracijos departamento sprendimo pagrindu, remiantis UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 4 punktu pareiškėjui buvo išduotas Leidimas Nr. 760000918, galiojantis iki 2025-09-21.
Migracijos departamentas 2024-04-17 sprendimu Nr. 24S102001 (toliau –ir Sprendimas) buvo panaikintas pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje. Sprendimas priimtas vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, Migracijos departamentui nustačius, kad pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu pateikė skundą teismui. Regionų administracinis teismas 2024-12-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2025-03-12 Lietuvos vyriausiąjam administraciniam teismui atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1478-624/2025).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad jam Migracijos departamento neteisėtais veiksmais/neveikimu padarė 200 000 Eur neturtinę žalą. Žalos reikalavimą grindžia tuo, kad 2024-04-17 sprendimu Nr. 24S102001 jis prarado teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad 200 000 Eur suma iš dalies kompensuotų jo teisinių galimybių praradimus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę netekimo dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų panaikinant pareiškėjo nuolatinio gyventojo statusą.
Taigi, nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-727-552/2017; Nr. eA-2205-575/2017).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ir protingumo, teisingumo, proporcingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą sieja su Migracijos departamento 2024-04-17 sprendimu Nr. 24S102001, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje. Minėtą Sprendimą pareiškėjas laiko neteisėtu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas.
Kaip nurodyta aukščiau, Regionų administracinis teismas 2024-12-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2025-03-12 Lietuvos vyriausiąjam administraciniam teismui atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą (administracinė byla Nr. A-1478-624/2025). Teismas nagrinėdamas administracinę bylą dėl Sprendimo panaikinimo, įvertino visus Sprendimo priėmimo aspektus, kuriuos kaip neteisėtais įvardija pareiškėjas analogiškai ir šioje byloje.
Kaip nurodyta aukščiau, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir (arba) jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui.
Kaip jau minėta, veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad atsakovo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Ginčo atveju, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatuota, kad Migracijos departamentas veikė jam įstatymo suteiktose ribose ir nustatęs aplinkybę, kad pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, vadovaujantis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, turi ne teisę, o imperatyvią pareigą panaikinti Leidimą. Teismas šioje situacijoje neturi pagrindo kitaip vertinti Migracijos departamento veiksmų ir galimų pasekmių, kurias iš esmės teisėtas Sprendimas galėjo sukelti pareiškėjui. Ginčo atveju, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų, ko pasekoje pareiškėjas įgytų teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyta viena iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018). Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).
Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.