- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- e2A-1273-524/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-00789-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- T. B.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Autoleksas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“, ieškinį atsakovei T. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 3 599,98 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2018 m. rugsėjo 17 d. įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Autoleksas“ iškelta bankroto byla ir bankroto administratore paskirtas UAB „Tamtamas“. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir / arba galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankroto administratorė nustatė, jog 2014 m. sausio 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė už 3 599,98 Eur (12 430,00 Lt) pardavė atsakovei transporto priemonę „V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. sausio 21 d. registro pažyma patvirtina, kad ieškovė pranešė apie nuosavybės teisės perleidimą atsakovei. 2014 m. sausio 21 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą atsakovei, tačiau atsakovė išrašytos PVM sąskaitos faktūros už įsigytą transporto priemonę neapmokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės T. B. 3 599,98 Eur skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 599,98 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Autoleksas“, priteisė iš atsakovės T. B. 81,00 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.
Šalies argumentai
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė reiškiamu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 3 599,98 Eur, teigdama, jog T. B. už transporto priemonės „V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimą nesumokėjo. Tuo tarpu atsakovė su ieškiniu nesutinka, argumentuodama, kad už perkamą automobilį atsiskaitė grynaisiais pinigais E. M. – UAB „Autoleksas“ vadovui, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, neturi. Aplinkybę, kad T. B. atsiskaitė su ieškove, atsakovės teigimu, patvirtina tai, jog 2014 m. sausio 21 d. transporto priemonė įregistruota atsakovės vardu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė savo atsikirtimus į ieškinį – aplinkybę, kad perdavė ieškovei 4 923,54 Eur (17 000,00 Lt) už įsigyjamą transporto priemonę grynaisiais pinigais, – grindė vien žodiniais paaiškinimais, nepateikdama teismui jokių šį faktą pagrindžiančių objektyvių duomenų. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus bei vadovaudamasis šalių paaiškinimais, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrįsto pagrindo daryti pakankamo tikėtinumo išvados, jog atsakovė tinkamai įgyvendino savo sutartinę pareigą ir atsiskaitė su ieškove už transporto priemonės „V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė savo pareigą įvykdė tinkamai – pagrindė aplinkybę, kad šalis siejo sutartiniai transporto priemonės pirkimo–pardavimo santykiai, kad transporto priemonė T. B. buvo perduota, ir Sutarties pagrindu atsakovei kilo pareiga atsiskaityti su ieškove. Tuo tarpu atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis savo nesutikimo su ieškiniu argumentų nepagrindė – neįrodė, kad perdavė UAB „Autoleksas“ vadovui E. M. už nusipirktą prieš tai minėtą automobilį 3 599,98 Eur sumą grynaisiais pinigais. Minėta, jog tokio pobūdžio bylose, kuriose reikia įrodinėti pinigų perdavimo–priėmimo faktą, pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas – tokiu atveju skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovė savo sutartinės prievolės įvykdymo faktą įrodinėjo tik savo paaiškinimais ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis nesinaudojo, nors tokią galimybę atsakovė turėjo, todėl atsakovės žodiniai paaiškinimai apie grynųjų pinigų perdavimo UAB „Autoleksas“ vadovui faktą laikytini nepatikimais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nusprendus neperduoti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, teismas tokiose bylose turi būti aktyvus, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė iniciatyvos rinkti įrodymus byloje. Apeliantė teismo posėdžio metu labai jaudinosi, todėl nenumatė liudytojo E. M. apklausos reikšmės, todėl pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo iškviesti ir kaip liudytoją apklausti E. M., kuris buvo ieškovės direktorius ir pasirašė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje bei paėmė iš apeliantės grynuosius pinigus. Liudytojo paaiškinimai apie sandorio sudarymo aplinkybes ypač reikšmingi.
5.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog sudaryta transporto priemonės pirkimo– pardavimo sutartis yra tipinė sutartis, kuri buvo iš anksto užpildyta ieškovės atstovo – direktoriaus – ir sudaryta ne prekybos patalpoje, o automobilyje, todėl kvalifikuotina kaip CK 6.228⁹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta ne prekybos vietoje sudaryta vartojimo sutartis. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė buvo informuota apie bet kokią kitą apmokėjimo ir sutarties vykdymo tvarką, kainos sumokėjimo vietą ir terminus ir atsiskaitymą grynaisiais pinigais sandorio sudarymo metu, todėl pripažintina, jog atsakovė yra atsiskaičiusi pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiga įrodyti, jog atsakovė nesumokėjo kainos už transporto priemonę, tenka ieškovei.
5.3. Vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties pobūdį, ieškovės elgesį po sutarties sudarymo (transporto priemonė iš karto perregistruota atsakovės vardu, ieškovė penkerius metus nereiškė pretenzijų atsakovei), į tai, jog sutarties šalys iki sandorio nebuvo pažįstamos, o prekyba transporto priemonėmis buvo pagrindinė ieškovės veikla, darytina išvada, jog transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga „šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 12 430 Lt“ reiškia ne tik sulygtą kainą, bet ir patvirtinimą apie jos sumokėjimą.
5.4. Byloje pateiktoje 2014 m. sausio 21 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta, jog atsakovė įgijo vilkiką, tačiau ginčo nėra, jog atsakovė įgijo lengvąją transporto priemonę, tai leidžia abejoti skaidria ieškovės veikla bei sąžininga verslo praktika. Tai, kad ieškovė, gavusi iš atsakovės pinigus už transporto priemonę, tinkamai jų neįformino, leidžia kelti klausimą dėl E. M. atsakomybės, o ne dėl atsakovės atsakomybės. Nėra įrodymų, jog minėta sąskaita faktūra atsakovei įteikta, be to, ji atsakovės nepasirašyta.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
6.1. Apeliaciniame skunde atsakovė deklaratyviai teigia, kad už transporto priemonę sumokėjo, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų.
6.2. Atsakovė neįrodė, kad ji atsiskaitė su ieškove pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėjo sutartyje nurodyta kainą už įsigytą transporto priemonę.
6.3. Atsakovė yra visiškai neteisi teigdama, kad byloje teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Bylos nagrinėjimo metu teismas daug kartų siūlė atsakovei naudotis teise teikti papildomus įrodymus, kviesti byloje liudyti buvusį įmonės vadovą, tačiau atsakovė tokiomis savo teisėmis nesinaudojo, nors teismas pakankamai aktyviai ir daug kartų tokias atsakovės teises priminė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, mano , jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
9. Byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 21 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė iki bankroto bylos iškėlimo už 12430 Lt (3599,98 eurų) atsakovei pardavė transporto priemonę „V.“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) 2014 m. sausio 21d. registro pažyma patvirtina, kad ieškovė pranešė apie nuosavybės teisės perleidimą į paminėtą transporto priemonę atsakovei. Ieškovė apmokėjimui išrašė 2014 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą atsakovei, tačiau bankroto administratorius neturi duomenų, kad atsakovė ginčo sumą sumokėjo ieškovei už įsigytą transporto priemonę. Atsakovė nurodo, jog E. M., kuris buvo ieškovės direktorius, pasirašė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje bei paėmė iš apeliantės grynuosius pinigus, todėl apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl transporto priemonės pardavimo teisinių santykių, jos perdavimo naujajam savininkui teisinės reikšmės bei buvusio įmonės vadovo E. M. įtraukimo į procesą.
Dėl transporto priemonės pardavimo teisinių santykių
10. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Paprasta rašytine forma turi būti sudaromos motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartys (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad, kilus ginčui, būtent daiktų pardavėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog pirkimo–pardavimo sandoris yra įvykęs (CPK 12 straipsnis 178 straipsnis).
11. Šioje byloje įrodyta, kad automobilio pardavėja 2014 m. sausio 21 d. pranešė transporto priemonių registro įstaigai apie nuosavybės teisių į automobilį perleidimą atsakovei. Šis veiksmas atliktas transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną, tą pačią dieną buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta ginčo sumą sumokėti iki 2014 m. sausio 21 d. Atkreiptinas dėmesys, jog ši sąskaita faktūra nepasirašyta nei pardavėjo atstovo, nei atsakovės. Įvertinus šalių teisinius veiksmus dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo, kurie buvo numatyti atlikti tą pačią dieną – 2014 m. sausio 21 d., šioje byloje būtina aiškintis ieškovės praktiką dėl automobilių pardavimo, t. y. parduodamo automobilio perdavimą pirkėjui neįvykdžius priešpriešinės prievolės pardavėjui – sumokėti už prekes. Automobilio faktinio buvimo atsakovės žinioje faktas yra įrodytas, pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatytas kainos sumokėjimo terminas. PVM sąskaita–faktūra sandorio šalių nepasirašyta, todėl šioje byloje būtina apklausti kaip liudytoją buvusį ieškovės vadovą, finansininką dėl parduodamų automobilių kainos sumokėjimo būdo ir tvarkos, nustatytos įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo.
12. Kvalifikuojant šios bylos ginčo šalių santykius pagal tikrąją transporto priemonės pirkimo– pardavimo sandorį sudariusių asmenų valią, vertintinas jo dalyvių elgesys tiek iki, tiek ir po sandorio sudarymo, sandorio sudarymo aplinkybės, taip pat sandorio dalyvių paaiškinimų nagrinėjant šią civilinę bylą turinys. Akivaizdu, kad pardavėjo atstovo E. M. paaiškinimas šioje byloje yra būtinas ir teismas pagal CPK 179 str. privalėjo pasiūlyti šalims iškviesti šį asmenį apklausti kaip liudytoją.
13. Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainos konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalyje). CK 6.314 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. Atsakovė teigė, kad pasirašius pirkimo–pardavimo sutartį, ji tą pačią dieną jam sumokėjo pinigus E. M., tačiau šis asmuo nebuvo įtrauktas į procesą nei trečiuoju asmeniu, nei apklaustas kaip liudytojas.
14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teismo veiksmus įrodinėjimo procese, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjamo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).
15. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-908-526/2015 E. M. buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį dėl įmonėje UAB „Autoleksas“ aplaidžiai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos, dėl to laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, todėl šioje byloje būtina aiškintis, ar dėl išrašytos 2014 m. sausio 21 d. PVM sąskaitos faktūros E. M. buvo nuteistas baudžiamuoju įsakymu, ar jam buvo perduota ginčo pinigų suma ir po liudytojo apklausos, spręsti klausimą dėl šio asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).
16. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Ar įrodymai, kaip informacija, yra tikslūs ir detalūs, sprendžiama pagal turinį. Rašytinio įrodymo turinys gali būti objektyviai nulemtas to, kuriam tikslui tam tikri dokumentai, kurie civiliniame procese naudojami kaip įrodymo priemonės, yra rengiami. Pavyzdžiui, atsiskaitymo ar mokėjimo priemonėse gali nebūti tikslios informacijos apie ūkinę operaciją, kurios pagrindu atliekamas mokėjimas ir pan. Įvertinant įrodymų patikimumą, į tokias aplinkybes atsižvelgiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).
17. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
18. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus įrodymus bei pašalino prieštaravimus, vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis). Skundžiamas teismo sprendimas neatskleidus bylos esmės naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
19. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.