Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ecoplaneta“ atstovui advokato padėjėjui M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ecoplaneta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo (rašto) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ecoplaneta“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI ar atsakovė) 2022 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. RNA-47627 „Dėl UAB „Ecoplaneta“ prašymo“ (toliau – ir Sprendimas).

Skunde, visų pirma, pažymi, kad šis skundas teikiamas ne tik dėl skundžiamo Sprendimo, bet ir dėl neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų. Bendrovė paaiškina, kad įsigijo nekilnojamąjį turtą ir iš šio sandorio sukaupė 698 805 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permoką, kurią atsakovės paprašė grąžinti dar 2022 m. kovo 16 d. Dėl to Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Klaipėdos AVMI) 2022 m. balandžio 25 d. pradėjo Bendrovės mokestinį patikrinimą, kuris nėra užbaigtas iki šios dienos. Teigia, kad nepagrįstai ilgai atliekamas mokestinis patikrinimas (nuo 2022 m. gegužės mėnesio nėra atliekami jokie aktyvus mokestinio patikrinimo veiksmai) sutrikdė jos iš anksto suplanuotus pinigų srautus, dėl ko ji neturi finansinių galimybių laiku įvykdyti kitų mokestinių prievolių. Dėl šių aplinkybių pareiškėja prašė VMI nepradėti mokestinės prievolės išieškojimo iki kol bus baigtas mokestinis patikrinimas (toliau – ir Prašymas), tačiau VMI Sprendimu Prašymą atmetė. Nurodo, kad 2023 m. sausio 13 d. gavo Klaipėdos AVMI raštą Nr. (28.1 Mr)-D2-294, kuriuo ji informuota, jog mokestinis patikrinimas nuo 2022 m. gegužės 9 d. sustabdytas dėl informacijos gavimo iš Lietuvos Respublikos institucijų, t. y. dėl renkamos informacijos, susijusios su nekilnojamojo turto sandorių perleidimo aplinkybėmis, kurios yra būtinos mokestiniam patikrinimui užbaigti. Pareiškėja teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog subjektams, besikreipiantiems į atitinkamą instituciją, visos valstybinės institucijos privalo pateikti atsakymą per 20 darbo dienų, ir Klaipėdos AVMI rašte nurodytą informaciją, jog viena valstybinė institucija iš kitos valstybinės institucijos negauna informacijos devynis mėnesius, taip neteisėtai sulaikant pareiškėjai priklausančias pinigines lėšas, yra pažeidžiamos jos teisės, o mokesčių administratorius elgiasi neteisėtai. Pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 32 straipsnyje yra nustatyta, jog viena iš mokesčių administratoriaus pareigų yra atliekant savo funkcijas stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Teigia, kad šiuo atveju, nepagrįstai ilgai atlikdamas mokestinį patikrinimą dėl beveik 700 000 Eur sumos ir neatidėdamas daugiau nei šimtą kartų mažesnės sumos sumokėjimo, mokesčių administratorius piktnaudžiauja teise ir jam suteiktais įgalinimais. Pareiškėja, akcentuodama mokesčių administratoriaus pareigą laikytis gero administravimo ir įstatymo viršenybės principų, pagrįsti savo priimtus administracinius sprendimus, teigia, kad jos Prašymas buvo nagrinėjamas itin formaliai, neatsižvelgiant nei į pateiktus argumentus, nei į faktinę situaciją. Iš skundžiamo VMI Sprendimo turinio ir visų mokesčių administratoriaus veiksmų pareiškėja daro išvadą, jog yra siekiama neteisėtai pasinaudoti įstatymų suteiktomis galiomis ir taip nepagrįstai apsunkinti jos veiklos vykdymą. Bendrovė pažymi, jog Prašymu buvo prašoma nepradėti priverstinio išieškojimo vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, tačiau apie vykstantį mokestinį patikrinimą ir jos pateiktus argumentus Sprendime nebuvo pasisakyta, nors jie, Bendrovės įsitikinimu, turi esminę reikšmę. Vien formalus nurodymas, jog išaiškinimas negali būti imperatyvus, negali būti laikomas kaip tinkamai argumentuotas atsakymas. Todėl, pareiškėjos vertinimu, šiuo aspektu skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) keliamų reikalavimų, kurie nustato, jog individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Taip pat teigia, kad mokesčių administratorius šiuo atveju pažeidė ir teisėtų lūkesčių principą, kadangi atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo metu sulaikytos grąžintinos mokestinės permokos sumą ir mokėtinų mokesčių sumą, buvo tikimasi, kad bus laikomasi objektyvumo ir proporcingumo principų, tačiau to nebuvo. Pažymi, kad taikomos administracinės priemonės negali būti drastiškesnės ir griežtesnės, nei būtina norimam tikslui pasiekti. Nurodo, kad nepagrįstai sulaikant šimtą kartų didesnės sumos grąžinimą, yra sutrikdoma Bendrovės veikla. Papildomai pažymi, kad MAĮ įtvirtintas lygiateisiškumo principas reikalauja, jog abi mokestinio ginčo šalys turi būti lygios. Be to, MAĮ yra įtvirtinti apmokestinimo principai, kurių vienas – teisingumo principas, yra neatsiejamas nuo MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Akcentuoja, kad mokesčių administratorius savo veikloje privalo vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais kriterijais. Apibendrindama visą tai, kas išdėstyta skunde, pareiškėja teigia, kad šiuo konkrečiu atveju buvo pažeisti daugelis mokesčių teisę reglamentuojančių principų bei jos teisės.

2. Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Byloje kilo ginčas dėl VMI Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2022 m. gruodžio 28 d. prašymą nepradėti priverstinio išieškojimo veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad Bendrovė 2022 m. gruodžio 28 d pateikė VMI Prašymą nepradėti priverstinio išieškojimo veiksmų.

Prašyme nurodė, kad 2022 m. lapkričio 28 d. gavo pranešimą apie nesumokėtus mokesčius ir numatomą vykdyti išieškojimą, kuriuo ji buvo raginama per 20 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti visą mokestinės nepriemokos sumą, t. y. 5 687,91 Eur. Bendrovė Prašyme pažymėjo, kad turi sukaupusi 698 805 Eur PVM permoką, kurią paprašė grąžinti dar 2022 m. kovo 16 d. Teigė, kad po prašymo pateikimo 2022 m. balandžio 25 d. Klaipėdos AVMI pradėjo Bendrovės mokestinį patikrinimą, kuris nėra užbaigtas iki šios dienos. Paaiškino, jog Bendrovės prašoma grąžinti PVM permoka yra kildinama iš 2021 m. birželio mėn. atlikto įsigijimo sandorio, todėl nėra pagrindo abejoti šios PVM permokos teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėja Prašymą grindė MAĮ 110 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Bendrovė prašė atsižvelgti į tai, kad VMI užbaigus Bendrovės mokestinį patikrinimą, bus grąžinama daugiau nei dešimt kartų didesnė suma, o Bendrovei šiai dienai neturi finansinės galimybės laiku įvykdyti mokestinės prievolės, kadangi nepagrįstai ilgai atliekamas mokestinis patikrinimas (nuo 2022 m. gegužės mėnesio nėra atliekami jokie aktyvus mokestinio patikrinimo veiksmai) sutrikdė Bendrovės iš anksto suplanuotus pinigų srautus, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, mano, kad yra tikslinga nepradėti priverstinių išieškojimo veiksmų iki kol bus pabaigtas Bendrovės mokestinis patikrinimas.

6. VMI, išnagrinėjusi Bendrovės Prašymą, 2022 m. gruodžio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti Bendrovės Prašymą.

Sprendime nurodė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros gali būti stabdomos vadovaujantis MAĮ 110 straipsnyje nurodytais pagrindais. VMI, išnagrinėjusi Bendrovės Prašymą bei įvertinusi tai, kad Bendrovė neatitinka MAĮ 110 straipsnyje nurodytų sąlygų, t. y., dėl mokestinių prievolių nevyksta mokestinis ginčas, nėra sudaryta mokestinės paskolos sutartis, Bendrovė nepateikė dokumentais pagrįstų motyvų, kad sumokėjus mokestinę nepriemoką jos padėtis taps kritine, neturi pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Sprendime taip pat prašoma pareiškėjos 6 798,40 Eur mokestinę nepriemoką sumokėti per 1 darbo dieną ir išaiškinta, kad nesumokėjus per nustatytą terminą, mokestinės nepriemokos išieškojimas bus vykdomas įstatymo nustatyta tvarka. Sprendime atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje „Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo“ nustatytą tvarką. Papildomai pateikta informacija apie delspinigių skaičiavimą vadovaujantis MAĮ 96 ir 97 straipsnių nuostatomis bei rašto (Sprendimo) apskundimo tvarka.

Skunde, be kita ko, teigia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, pažeidžia jos teises, teisėtų lūkesčių bei MAĮ įtvirtintus lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus.

8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ.

MAĮ 40 straipsnio 1 punkte mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, o MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) teisė priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. MAĮ 105 straipsnio 2 dalis nustato, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai nurodyti MAĮ 106 straipsnyje.

Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo pagrindus nustato MAĮ 110 straipsnis, pagal kurį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą (1 dalis); mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą (2 dalis); mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras (3 dalis).

MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Iš MAĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio matyti, kad jos nustato privalomą ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių sumų priverstinio išieškojimo sustabdymą, be to, šios sumos turi būti apskaičiuotos mokesčių mokėtojo ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kitu panašaus pobūdžio sprendimu.

9. Byloje nustatyta, kad Bendrovė nustatytu terminu nesumokėjo mokestinės prievolės. Iš VMI 2023 m. sausio 3 d. pranešimo apie nesumokėtus mokesčius ir numatomą vykdyti išieškojimą matyti, kad pareiškėjos skola valstybės biudžetui 2023 m. sausio 3 d. sudarė 6 804,49 Eur, iš kurių 40,31 Eur gyventojų pajamų mokesčio kartu su delspinigiais už 2022 m. lapkričio 1-30 d. mokestinį laikotarpį, 17,10 Eur PVM kartu su delspinigiais už 2022 m. spalio 1-31 d. mokestinį laikotarpį ir 6 747,08 Eur PVM kartu su delspinigiais už 2022 m. lapkričio 1-30 d. mokestinį laikotarpį (toliau – ginčo mokesčiai).

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad dėl apskaičiuotų ginčo mokesčių sumų būtų kilęs mokestinis ginčas ir šios sumos būtų apskaičiuotos mokesčių mokėtojo ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kitu panašaus pobūdžio sprendimu. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad su pareiškėja yra sudaryta mokestinės paskolos sutartis dėl ginčo mokesčių sumų mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo.

Taigi, byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas pagal MAĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas mokesčių administratoriui stabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus. Tą iš esmės pripažįsta ir pareiškėja, tačiau ji laikosi pozicijos, kad priverstinio išieškojimo veiksmai turėjo būti stabdomi vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, atsižvelgiant į jos prašyme nurodytą aplinkybę, kad jos atžvilgiu Klaipėdos AVMI nepagrįstai ilgai atliekamas mokestinis patikrinimas dėl PVM permokos grąžinimo, dėl ko sutriko finansų srautai ir ji neturi finansinių galimybių laiku įvykdyti kitų mokestinių prievolių.

11. Vertinant MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje numatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo pagrindo taikymą, konstatuotina, jog šio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo taikymas yra mokesčių administratoriaus diskrecijai priskirta teisė (žr. LVAT 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-438-756/2009), kurios taikymas (realizavimas) priklauso nuo vertinamųjų (protingumo, ekonominio tikslingumo) kriterijų taikymo. Šiuo aspektu pabrėžtina tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, vadovaujantis šia procesinio įstatymo nuostata, vertinant ginčijamo VMI Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą MAĮ 110 straipsnio 3 dalies kontekste, ekonominio tikslingumo kriterijus nėra reikšmingas.

12. Pareiškėjos skunde akcentuojama aplinkybė, kad siekiama susigrąžinti PVM permokos suma yra dešimt kartų didesnė už mokestinę nepriemoką, kurią VMI ketina išieškoti, yra susijęs su ekonominio tikslingumo kriterijumi, kurio teismas pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką nevertina.

13. Taip pat teisėjų kolegija pažymu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra pateikusi jokių objektyvių įrodymų, kad sumokėjus mokestinę nepriemoką jos padėtis taptų kritine.

Be to, pareiškėjos atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad mokestinė neprimoka jau yra išieškota, nurašant ją iš pareiškėjos sąskaitų. Tad akivaizdu, kad pareiškėjos nurodomi argumentai dėl to, jog išieškojus mokestinę prievolę - 6 804,49 Eur, jos finansinė padėtis taptų kritine, - neturi jokio pagrindo.

14. Taip pat nagrinėjamo ginčo aspektu pastebėtina, kad tarp mokestinės nepriemokos, jos išieškojimo proceso ir pareiškėjos skunde paminėto mokestinio patikrinimo neegzistuoja prejudicinis ryšys, be kita ko, MAĮ nėra įtvirtintos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo pagrindo, susijusio su tuo, kad mokesčių mokėtojas yra pateikęs prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo ar kad turi mokesčio permoką, kaip kad pareiškėja nurodė teikdama teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius PVM permokos turėjimą.

15. Taigi, įvertinus tai, kad byloje nėra nustatyta MAĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų pagrindų stabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus, o pagal MAĮ 110 straipsnio 3 dalį būtent mokesčių administratorius turi diskrecijos teisę tokius veiksmus atlikti, kuria nagrinėjamu atveju pasinaudojo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos Prašymas sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus Sprendimu buvo pagrįstai netenkintas.

16. Pareiškėjos skundo argumentai, kad mokesčių administratoriaus Sprendimu ir veiksmais buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, apmokestinimo principai (lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir protingumo), laikytini deklaratyviai ir nepagrįstais.

Kaip matyti iš skundo argumentų, teisėtų lūkesčių principo pažeidimu pareiškėja laiko tai, kad Bendrovė, planuodama finansinius srautus, tikėjosi per 3 mėnesius susigrąžinti mokesčio permoką ir iš jos sumokėti einamuosius mokesčius, tačiau dėl užsitęsusio mokestinio patikrinimo to negalėjo padaryti.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal MAĮ 8 straipsnio 1 dalį kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinė nepriemoka susidarė jai laiku nevykdant MAĮ nustatytos pareigos savalaikiai mokėti mokesčius. Kaip jau minėta, mokestinis ginčas dėl mokestinės nepriemokos, kurios išieškojimą siekia sustabdyti pareiškėja, nevyksta. Todėl, esant nurodytai situacijai, kai pati pareiškėja nevykdė MAĮ nustatytos pareigos, dėl ko susidarė mokestinė nepriemoka, nėra pagrindo teigti, kad ji įgijo tam tikrą teisėtą lūkestį ginčo aspektu. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pareiškėja, kaip verslo subjektas, kuriam taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo standartai, yra keltinas tikslas teisingai balansuoti tarp prisiimamos veiklos rizikos ir Bendrovės mokumo (pelningumo).

17. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų pažeidimus iš esmės sieja su mokesčių administratoriaus veiksmais, atliekamais mokestinio patikrinimo, inicijuoto dėl jos prašymo grąžinti PVM permoką, metu. Pareiškėja teigia, kad mokestinis patikrinimas pernelyg ilgai užsitęsė ir nepagrįstai yra sulaikoma dešimt kartų didesnė nei susidariusi mokestinė nepriemoka grąžintino mokesčio suma. Dėl to buvo sutrikdyta Bendrovės veikla, tuo pažeidžiant MAĮ 32 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina, kad nors pareiškėja skunde akcentuoja, jog į teismą kreipėsi ir dėl mokesčių administratoriaus veiksmų, tačiau jokių materialinio pobūdžio reikalavimų teismui nesuformulavo. Mokesčių administratoriaus veiksmai, atliekami mokestinio patikrinimo dėl mokesčio permokos grąžinimo metu, nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir jų nevertina.

18. Byloje duomenų, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl priverstinio išieškojimo veiksmų nevykdymo ar stabdymo, pažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia) principus, nėra.

19. Pareiškėja skunde kvestionuoja Sprendimo atitikimą VAĮ administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, nurodydama, kad atsakovė nevertino jos nurodytų aplinkybių dėl turimos PVM permokos ir dėl jos grąžinimo atliekamo mokestinio patikrinimo.

Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

LVAT praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021). Taip pat LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, priešingai negu teigia pareiškėja, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jis yra pakankamai motyvuotas, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra aiškus ir adekvatus.

Sprendime, be kita ko, aiškiai išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės: dėl mokestinių prievolių nevyksta mokestinis ginčas, nėra sudaryta mokestinės paskolos sutartis, Bendrovė nepateikė dokumentais pagrįstų motyvų, kad sumokėjus mokestinę nepriemoką, jos finansinė padėtis taps kritine, atsižvelgiant į kurias padaryta išvada, kad VMI neturi pagrindo sustabdyti priverstinio išieškojimo procedūros.

Kaip matyti iš Prašymo VMI, pareiškėja MAĮ 110 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą grindė tuo, kad Bendrovė šiai dienai neturi finansinių galimybių laiku įvykdyti mokestinės prievolės, kadangi nepagrįstai ilgai atliekamas mokestinis patikrinimas dėl PVM permokos grąžinimo, kuris sutrikdė Bendrovės iš anksto suplanuotus pinigų srautus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad ši aplinkybė iš esmės buvo įvertinta, VMI Sprendime konstatavus, kad Bendrovė nepateikė dokumentais pagrįstų motyvų, jog sumokėjus mokestinę nepriemoką, jos finansinė padėtis taptų kritine. Pareiškėja šios VMI konstatuotos aplinkybės skunde teismui nekvestionavo ir įrodymais nepaneigė.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūroje nenustatė pažeidimų, kurie galėjo daryti reikšmingą įtaką jo turiniui. Pareiškėjos Prašymas išnagrinėtas laikantis teisės aktų reikalavimų, pareiškėja apie Sprendimo priėmimą informuota ir pasinaudojo galimybe jį apskųsti. Skundžiamą Sprendimą priėmė tam kompetentingas viešojo administravimo subjektas – VMI, kuris veikė savo kompetencijos ribose.

22. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad mokesčių administratorius, atsisakydamas stabdyti priverstinio išieškojimo procedūras, veikė pagal savo kompetenciją, tokį sprendimą priėmė pagrįstai bei teisėtai, jis atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl šį Sprendimą panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

23. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas plačiau nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją).

24. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ecoplaneta“ skundą dėl sprendimo (rašto) panaikinimo atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.