Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. B. ir R. A. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; S. B. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose; taip pat šiuo nuosprendžiu priteista iš S. B. 31,78 Lt (9 eurai) proceso išlaidų valstybei.

Be to, šiuo teismo nuosprendžiu nuteista ir L. J., tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A., S. B. ir L. J. nuteisti už tai, kad jie, veikdami kaip bendrininkų grupė – S. B. 2013 m. balandžio 9 d., apie 21 val., telefonu susisiekęs su L. J. paprašė jam atvežti į (duomenys neskelbtini) areštinę narkotinių medžiagų – kanapių, kurias jai perduos R. A., ir kurias ji turi atgabenti ir perduoti paslėptas tarp maisto produktų siuntinyje, adresuotame administracinį areštą atliekančiam R. A., palaikė ryšį su L. J., nurodydamas jai, kaip narkotinė medžiaga ją nuslepiant turi būti jam perduota, tuo kaip nusikalstamos veikos organizatorius parengė neteisėto narkotinės medžiagos įgijimo, laikymo ir gabenimo, siekiant ją platinti, nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. Vykdydami S. B. sukurtos nusikalstamos veikos modelį, R. A. 2013 m. balandžio 10 d., apie 9 val., Biržų mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,827 g kanapių dalių, kurioje esančios psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 7,4%, ir Biržų mieste prie parduotuvės „x“ esančioje aikštelėje, automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (numeriai angliški), bendrais su L. J. veiksmais, narkotinę medžiagą įdėjo į plastikinį butelį su užrašu „x kečupas“, L. J., tęsdama nusikalstamus veiksmus ir vykdydama S. B. nurodymus, tą pačią dieną, A. Š. vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) esančią (duomenys neskelbtini) areštinę, kur „x kečupo“ butelį su jame paslėpta narkotine medžiaga – kanapių dalimis, kartu su kitais maisto produktais padavė A. Š., kad šis S. B. skirtą maisto siuntinį nuneštų ir perduotų administracinį areštą atliekančiam R. A., tokiais savo veiksmais R. A. ir L. J., neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą (0,827 g kanapių dalių), turėdami tikslą ją platinti, kol 2013 m. balandžio 10 d. 14.45 val. maisto siuntinio perdavimo metu policijos pareigūnai narkotinę medžiagą rado ir paėmė.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį iš kaltinimo pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.) arba veiką perkvalifikuoti į veiką, numatytą BK 259 str. 1 d., ir bausmę sušvelninti. Teigia, kad nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame padarytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, nesilaikyta BPK 305 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų ir nesivadovauta baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, bei suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose. Apelianto manymu, nuosprendyje nurodyti jo kaltės įrodymai negali būti laikomi patikimi, neginčijami ir pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti pagal pateiktą kaltinimą. Pažymi, jog savo kaltės organizuojant narkotinių medžiagų įgijimą su tikslu parduoti ar kitaip platinti niekada nepripažino, nes jis su kaltinime nurodytomis narkotikų įgijimo, jų slėpimo bei paskirties aplinkybėmis niekaip nėra susijęs, jokių organizacinių ar kurstymo veiksmų neatliko, todėl jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai. Nurodo, kad jo pirminiai duoti parodymai, kuriuose jis iš dalies pripažino savo kaltę, neatitinka tikrovės, nes jie buvo duoti jo sulaikymo BPK 140 straipsnio tvarka metu. Teigia bandęs tik paaiškinti, jog jis namuose turėjo narkotikų kečupo buteliuke, apie tai žinojo tik jis vienas, ir paprašė L. J. jį kaip padažą atnešti į areštinę. Pažymi, kad pergyvenimai dėl sulaikytos jo draugės L. J., taip pat pranešimą apie įtarimą pateikusio pareigūno pažadas, davus norimus parodymus, tuojau pat paleisti jį iš areštinės, privertė jį duoti neatitinkančius tikrovės parodymus, prisiimant kaltę sau.

Teigia, kad L. J. yra tik prašęs parūpinti jam maisto produktų, tačiau apie narkotines medžiagas nėra užsiminęs. Nurodo, jog po 6 dienų jis būtų atlikęs arešto bausmę ir išėjęs į laisvę, todėl nebuvo tikslo jam rizikuoti. Apelianto manymu, L. J. bei R. A. parodymai, kuriais iš esmės grindžiama jo kaltė, nėra nei patikimi, nei neginčytini. Apelianto teigimu, L. J. bei R. A. parodymai yra prieštaringi ir negali būti pagrindu priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, kad nepašalindamas esminių prieštaravimų nuteistųjų L. J. ir R. A. parodymuose teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymus įvertino ne išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, o vieniems įrodymams suteikė aukštesnę galią, o kitus įrodymus, t.y. paaiškinimus, atmetė visiškai nepagrįstai, nors juos patvirtino objektyvūs bylos duomenys, kurie teismo liko neįvertinti. Pažymi, kad L. J. pirminėje apklausoje duoti parodymai rodo, kad jis jos neprašė parūpinti narkotinių medžiagų. L. J. iš jo skambučio ar siųstos jai SMS žinutės pagalvojusi, kad kažką reikės perduoti neleistino, o visus nurodymus kaip elgtis su paketėliu davęs R. A., su kuriuo jis jokio ryšio neturėjo ir tokia aplinkybė byloje nėra nustatyta. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad narkotinių medžiagų perdavimas buvo organizuojamas kitų iniciatyva, galimai L. J. ar R. A., tačiau su jo asmeniu tai niekaip nėra susiję. Be to, perduoti paketėlį buvo siekiama R. A. ir ne jo asmeniui, patvirtino ir liudytojai T. K., A. Š.. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais apie L. J. parodymų nuoseklumą, nes ji pirminius parodymus keitė, kas paneigia jos parodymų nuoseklumą. Be to, teismas nepagrįstai teigia, kad L. J. parodymus iš dalies patvirtino R. A. duoti parodymai teisiamojo posėdžio, nes jų parodymai yra aiškiai prieštaringi dėl esminių dalykų ir šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Apeliantas S. B. pažymi, kad R. A. niekada netvirtino, kad jis-S. B. buvo kaip nors susiekęs su juo ir prašęs parūpinti narkotikų, be to, jis pripažino narkotikų nupirkęs paprašius L. J. ir jai juos perdavęs, bet nežinojęs, kam jie skirti, ir tik vėliau juos įdedant į kečupo buteliuką supratęs, kad ji juos bandys perduoti (duomenys neskelbtini) areštinėje arešto bausmę atliekančiam jo broliui R. A.. Šios aplinkybės tik įrodo tai, kad L. J. savo iniciatyva bandė jam perduoti narkotikus. Apeliantas S. B. mano, kad teismui laikant įrodytu, kad jis prašė perduoti L. J. narkotikus su maisto siunta jam į areštinę, nesant neginčytinų įrodymų dėl jo veiksmų organizuojant narkotinių medžiagų perdavimą į areštinę, jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. ir BK 259 str. 2 d.

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 str. 1 d., sušvelninant jam skirtą bausmę. Teigia nesutinkantis su jam paskirtos bausmės dydžiu. Pažymi, jog savo kaltę dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir perdavimo L. J. visiškai pripažįsta ir labai gailisi. Nurodo, kad narkotinę medžiagą nupirko paprašius L. J. ir tik vėliau sužinojo, kad narkotinė medžiaga turėjo būti perduota (duomenys neskelbtini) areštinėje arešto bausmę atliekančiam jo broliui R. A.. Teigia, kad su arešto bausmę (duomenys neskelbtini) areštinėje atliekančiu S. B. jis jokio ryšio nepalaikė, todėl apie bendravimą su L. J. nežinojo. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis dėl esminių su jam inkriminuotu nusikaltimu susijusių aplinkybių nuo pat pradžių prisipažino ir tikrai nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Taip pat apelianto manymu, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad narkotinę medžiagą jis įgijo ir perdavė L. J. bendrininkų grupėje. Teigia, kad tai padarė jo paprašius L. J., tačiau įgijo ir perdavė paketėlį su narkotikais L. J. subjektyviai suvokdamas, kad tai daro jis vien asmeniškai. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis gyvena su tėvais, mokosi (duomenys neskelbtini) pirmame kurse, su narkotinių medžiagų įgijimu sudūrė pirmą kartą ir jo tikslas nebuvo platinti neapibrėžtam žmonių ratui su tikslu pasipelnyti ar kitaip platinti. Teigia supratęs savo veikos pavojingumą, todėl žada daugiau niekada nenusikalsti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, o prokurorė prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apeliantų kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų S. B. ir R. A. nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino juos kaltais ir paskyrė teisingas bausmes.

Dėl nuteistojo S. B. apeliacinio skundo

Apeliantas S. B. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d. ir prašo jį iš šio nusikaltimo išteisinti arba perkvalifikuoti jo veiką į BK 259 str. 1 d. Tačiau teisėjų kolegija, neranda jokio teisinio pagrindo tenkinti šiuos apelianto prašymus.

Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytos nuteistajam S. B. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės, teigiama, jog S. B. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl S. B. kaltės, kurios yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize bei atitinka teismų praktiką. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui S. B., nuteistam pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jo ar jo pastarąją veiką perkvalifikuoti į BK 259 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.

BK 260 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, o joje nurodytos veikos (gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino) turi alternatyvią savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo).

Pažymėtina, kad BK 260 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma ir bendrininkaujant. Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja – bendrai veikia – du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Vienas iš bendrininkų – tai organizatorius, kuris parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, siekdamas įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmeniniam vartojimui, panaudoja kitus asmenis (paprašo įgyti, atnešti narkotinių medžiagų, vadovauja tokių medžiagų įgijimui, paslėpimui bei pristatymui jam). Sprendžiant, ar tokie kaltininko, panaudojančio kitus asmenis, bei šių asmenų veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 str. 1 ir 2 d.), ar ne, atsižvelgtina į tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Paprastai asmuo, atlikęs parengiamuosius veiksmus ir vadovavęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimui net ir asmeniniam vartojimui, laikytinas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti organizatoriumi (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-173/2014).

Apeliantui S. B. skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotas neteisėtas veikimas organizatoriaus vaidmenyje, parengiant neteisėto narkotinės medžiagos įgijimo, laikymo ir gabenimo, siekiant ją platinti, nusikalstamą veiką ir jai vadovaujant. Nors nuteistasis S. B. skundu ginčija šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes – neigia kaip nors prisidėjęs prie šių nusikalstamų veiksmų ar atlikęs kokius jam inkriminuotus veiksmus, bei pateikia savas įvykių versijas, šie apelianto argumentai bei pateiktos versijos yra paneigti byloje esančių įrodymų visuma. Be to, atsakymai į apelianto skunde keliamus klausimus dėl nuteistosios L. J. parodymų nenuoseklumo, jos ir nuteistojo R. A. parodymų prieštaringumo bei kt. gana išsamiai atsispindi skundžiamame teismo nuosprendyje. Iš jo matyti, kad sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai yra nuteistosios L. J., nuteistojo R. A., liudytojo A. Š. parodymai, apžiūrų duomenys, specialisto išvada ir kiti duomenys, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė apelianto S. B. padarytos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. B. atliko esminius parengiamuosius veiksmus ir aktyviai vadovavo narkotinių medžiagų įgijimui, slėpimui, pristatymui į (duomenys neskelbtini) areštinę. Jis telefonu susisiekė su L. J. ir paprašė jos atvežti jam į areštinę narkotinių medžiagų – kanapių, suderino su R. A. narkotinės medžiagos įgijimo ir jos slėpimo aplinkybes, derino L. J. veiksmus, nurodydamas, kas jai perduos narkotinę medžiagą, kur ji bus slepiama, kaip turės būti nugabenta ir perduota A. Š., kuris to net neįtardamas, šią narkotinę medžiagą turės perduoti jam-S. B.. Visas šias aplinkybes patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų, nuosprendyje nurodytų įrodymų visumą, tame tarpe ir išsamūs, esminėse detalėse nuoseklūs nuteistosios L. J. parodymai, taip pat iš dalies - nuteistojo R. A. parodymai, kuriais netikėti ir juos vertinti kitaip nei apylinkės teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nagrinėjamoje byloje bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšį, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų, ypač S. B., veiksmų pobūdį vertinant minėtų apylinkės teismo nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantas S. B. organizavo neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 260 str. 1 d. numatytos veikos, kaip baigto nusikaltimo, kvalifikavimui reikšmės neturi tai, kad nusikaltimą organizavusiam ir jam vadovavusiam S. B. nepavyko iš bendrininkų gauti narkotinių medžiagų. Svarbu tai, jog byloje buvo nustatyta, kad vadovaujant S. B. kiti nusikalstamos veikos bendrininkai įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą, turėdami tikslą ją platinti, kol maisto siuntinio perdavimo metu policijos pareigūnai narkotinę medžiagą rado ir paėmė. Šių faktinių aplinkybių konstatavimas objektyviais įrodymais patvirtina bendrininkų, įskaitant ir organizatoriaus S. B., veiksmuose esant narkotinių medžiagų platinimo tikslą. Todėl nepagrįstas apelianto S. B. skundo teiginys, kad jo padaryta veika atitinka ne BK 260 str. 1 d., bet 259 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti apelianto S. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d. klausimą. Todėl išteisinti S. B. iš BK 24 str. 4 d., 260 str. 1 d., ar šią veiką perkvalifikuoti į BK 259 str. 1 d. nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs S. B. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, bendrininkavimo formą (padarytas vienas baigtas, tyčinis, sunkus nusikaltimas bendrininkų grupėje), bendrininkų rūšį (S. B. buvo nusikaltimo organizatorius), kaltininko asmenybę (sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis yra recidyvistas, teistas ir turi neišnykusį teistumą, administracine tvarka baustas, charakterizuojamas neigiamai, būdamas darbingo amžiaus nedirba), atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kitas aplinkybes, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl S. B. paskyrė realią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad S. B. paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek trukme, kuri net nesiekia BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimalios ir maksimalios trukmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių S. B. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta, jų nenurodė ir pats apeliantas. Todėl nuteistajam S. B. švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo R. A. apeliacinio skundo

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu neginčija kaltės ir veikos kvalifikavimo, bet nesutinka su teismo paskirtąja bausme, prašo ją sušvelninti. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas R. A. bausmę paskyrė teisingai, todėl tenkinti apelianto skundą nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. A. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslą bei stadiją, bendrininkavimo formą (padarytas vienas baigtas, tyčinis, sunkus nusikaltimas bendrininkų grupėje), bendrininkų rūšį (R. A. buvo nusikaltimo vykdytojas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino R. A. asmenybę (inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas neteistas, turėdamas išnykusį teistumą, nedirbantis). Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad inkriminuotą nusikaltimą nuteistasis padarė praėjus neilgam laiko tarpui po bausmės vykdymo atidėjimo už ankstesnius tyčinius nusikaltimus pasibaigimo. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas bei bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai parinko ir paskyrė R. A. realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytas vidurkis. Tokią bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo dėstomi motyvai nėra nauji, jie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti, į jo skunde nurodomas aplinkybes atsižvelgta skiriant bausmę ir nustatant jos dydį. Jokių kitų aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę skiriant bausmę ir parenkant jos rūšį bei nustatant bausmės trukmę, apeliantas nenurodo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių R. A. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Apeliantas tvirtina, jog skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau šis nuteistojo teiginys nepagrįstas. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tokių aplinkybių visumos byloje nėra. Iš bylos matyti, kad R. A. ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę ir tik teisminio nagrinėjimo eigoje, išklausęs teisiamosios L. J. parodymų, pripažino bei reiškė gailestį dėl dalies nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių. Apylinkės teismas tai pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes toks R. A. prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką yra sąlygotas objektyvių aplinkybių, o gailėjimasis tėra deklaratyvus pareiškimas siekiant palankesnio sprendimo savo atžvilgiu. Be to, apelianto skundo turinys patvirtina besitęsiantį tam tikrų teismo konstatuotų faktinių aplinkybių nepripažinimą.

Apeliantas R. A. taip pat ginčija sunkinančios aplinkybės konstatavimą jo veiksmuose, neigia veikęs bendrininkų grupėje. Tačiau pirmosios instancijos teisme teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti, skundžiamame teismo nuosprendyje aptarti įrodymai šią aplinkybę neginčytinai patvirtina, dėl jos argumentuotai pasisakyta ir nuosprendyje. Teisėjų kolegija sutinka su tais argumentais ir jų nebekartoja.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantui R. A. švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistųjų S. B. ir R. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantams įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų S. B. ir R. A. apeliacinius skundus atmesti.