Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-01-13 · Administracinė byla Nr. I1-702-394/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-13
Bylos Nr.
I1-702-394/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02585-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-702-394/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02585-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 13 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., 1-12 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2017-01-12 iki 2019-04-11, tačiau prašo priteisti neturtinę žalą tik už laikotarpį nuo 2018-10-30 iki 2019-04-11, nes už laikotarpį nuo 2017-01-12 iki 2018-10-30 neturtinės žalos atlyginimą teismas jau yra priteisęs. Šiaulių TI buvo laikomas ankštomis sąlygomis, kamerose buvo nuo 1 iki 6 asmenų, leistina norma viršyta daugelį kartų. Kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, dėl to buvo mažai vietos judėti, teko patirti diskomfortą, trūko privatumo, kildavo konfliktai. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Buvo atvejų, kai kameroje kilo muštynės, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, o jis negalėjo prisikviesti pareigūno, o vėliau kiti suimtieji jam neleido pareigūnams pasakyti apie buvusį smurtą. Be to, Šiaulių TI ne kartą buvo susižalojęs ranką, ir norint išsikviesti gydytoją ar sesutę tekdavo ilgai daužyti į duris, kol pareigūnai išgirsdavo ir prieidavo. Ne kartą su skundais ir prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad būtų įrengti iškvietimo mygtukai, tačiau į prašymus ir skundus nebuvo atsižvelgta. Šiaulių TI ventiliacijos sistemos nėra visai, vėdinama tik per langą, kamerose drėgna, tamsu, laikosi nemalonus kvapas. Langą dengia 3-4 eilių grotos, todėl stipriai ribojami tiek vėjo, tiek šviežio oro srautai, kamerose tamsu, sunku skaityti. Nuo drėgmės pūva čiužiniai, veisiasi įvairūs parazitai, rūdija metalinės lovos, kamerose drėgnumas viršija 70 procentų. Elektros instaliacija netvarkinga, lempos be gaubtų, išsikišę nuogi laidai. Tualetas kamerose neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nesant ventiliacijos iš tualeto sklinda nemalonūs kvapai, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas kitų sulaikytųjų atžvilgiu patirdavo orumo pažeidimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, dažnai skaudėdavo galvą, pykino nuo kameroje iš tualeto sklindančių nemalonių kvapų. Net ir tuomet, kai kameroje buvo laikomas vienas, patyrė privatumo trūkumą, diskomfortą, pažeminimą, negalėdamas privačiai pasinaudoti tualetu, kadangi stebėdavo pareigūnai. Kamerose buvo įrengti ne tualetai, o sanitariniai įrenginiai grindyse su didžiule neuždengta skyle. Visos išvardintos aplinkybės suteikė pareiškėjui ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, sukrėtė ir palaužė kaip asmenybę, teko gerti vaistus, tame tarpe ir antidepresantus.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (1 t., 110 b. l.), sutiko, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (1 t., 12 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (1 t., 110 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (1 t., 22-29 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nuo 2018-10-31 iki 2019-04-11 kamerose Nr. 79, 14, 45, 47 ir 62, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,75 iki 9,78 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Be to, pareiškėjas didelę laiko dalį kamerose kalintas vienas, todėl jo privatumas negalėjo būti pažeistas.

Atsakovė nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Iš 2018-10-29 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-7418 matosi, kad kameroje Nr. 79 apšvieta per maža, temperatūra ir drėgmė tinkama, lempos be gaubtų, unitazo bakelis be dangčio, vandens nuleidimo mechanizmas vandenyje, todėl apsunkintas vandens nuleidimas, tačiau nustatyti pažeidimai buvo operatyviai pašalinti, kas matosi iš 2018-12-18 Šiaulių TI rašto, taigi dalį laiko, kurį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 79, pažeidimų nebuvo. Iš 2019-01-15 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-108 matyti, kad kamerose Nr. 47 bei 79 lempos tvarkingos, unitazas kameroje Nr. 79 taip pat tvarkingas, apšvieta atitinka reikalavimus. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo jėgos resursus, 2017 m. kovo mėn. buvo remontuota kamera Nr. 47, 2018 m. liepos mėn. – kamera Nr. 62. Kad kameros tvarkingos, patvirtina ir pridedamos nuotraukos.

Atsakovė pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas S. B. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018-10-30 iki 2019-04-11 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2018-10-31 iki 2019-04-11, o skundo dalį už 2018-10-30 atsisakė priimti, teisme esant bylai Nr. I-1169-362/2019 dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (1 t., 14-16 b. l.).

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2019-11-07 pažymos Nr. 60/09-39228 (1 t., 53-56 b. l.) matyti, kad pareiškėjas S. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-10-31 iki 2019-04-11, viso 146 dienas, kamerose Nr. 79, 14, 45, 47 ir 62, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,74 iki 9,78 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (1 t., 53-56 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1 t., 57-58 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-5), nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 47 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (18,74 – 1,320 kv. m ? 17,42 kv. m) pareiškėjui teko 3,48 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kitose pareiškėjo laikymo kamerose, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (1 t., 59-62 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas fotonuotraukas (1 t., 105-107 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nėra ventiliacijos sistemos, vėdinama per langus, drėgna, tamsu, laikosi nemalonus kvapas, netvarkinga elektros instaliacija.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (1 t., 89-104 b. l.), iš kurių matosi, kad buvo patikrintos tik pareiškėjo laikymo kameros Nr. 47 ir 79. 2018 m. spalio 18 d. operatyviosios kontrolės metu kamerose Nr. 47 ir 79 atlikti bendros dirbtinės apšvietos, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimai, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 47 nustatyta 328 ± lx ir atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, tačiau kameroje Nr. 79 dirbtinė apšvieta sudarė tik 168±27 lx (konstatuotas HN 134:2015 14 p. pažeidimas), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose atitiko reglamentuojamą, abejose kamerose nustatytas HN 134:2015 12 punkto pažeidimas – techniškai nesaugūs apšvietimo įrenginiai – lempos be apsauginių gaubtų, kameroje Nr. 79 techniškai netvarkingas unitazas (1 t. 89-90 b. l.). 2019 m. sausio 10 d. grįžtamosios kontrolė metu įvertinus kamerų Nr. 47 ir 79 patalpas ir jose esančius įrenginius, nustatyta, kad higienos normos 12 punkto pažeidimai pašalinti – apšvietimo įrenginiai techniškai tvarkingi, saugūs, kameroje Nr. 79 sutvarkytas unitazas, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 79 sudarė 405 ± 65 lx ir atitiko higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus (1 t., 94-95 b. l.). Kamera Nr. 79 buvo patikrinta ir 2019 m. birželio 11 d. patikrinimo metu, higienos normos 12 punkto pažeidimų nenustatyta (1 t., 103-104 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 47 buvo laikomas nuo 2019-01-17 iki 2019-03-22, kad 2018 m. spalio 18 d. nustatyti higienos normos pažeidimai buvo pašalinti dar 2018 m. gruodžio mėn. matosi iš Šiaulių TI rašto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentui (1 t., 96 b. l.), todėl laikytina, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 47, atitinkančioje higienos normos reikalavimus. Kameroje Nr. 79 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018-10-31 iki 2019-01-09, higienos normos 12 punkto pažeidimai šioje kameroje pašalinti vėliausiai 2018 m. gruodžio 18 d. (1 t., 96 b. l.), o dirbtinės apšvietos pažeidimas – 2019 m. sausio 10 d., todėl laikytina, kad dalį laiko (48 dienas) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus ir visą laikymo laikotarpį (71 dieną), pažeidžiant 14 punkto reikalavimus.

Atsakovė nurodo, kad kitos laikymo kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinamos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų. Atsakovė į bylą pateikė Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymas apie 2017 – 2018 metais atliktus remonto darbus (1 t., 63-65, 66-76 b. l.), iš kurių matosi, kad 2017 m. vasario mėn. buvo remontuojama kamera Nr. 47 (atlikti sienų, lubų tinkavimo, glaistymo, dažymo, hidroizoliavimo darbai, demontuotas sanitarinis mazgas, sumontuoti nauji vamzdžiai, klozetas, praustuvas), o 2018 m. liepos mėn. – kamera Nr. 62, kurioje taip pat suremontuotos sienos ir lubos. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, darytos 2019 m. vasario mėn., iš kurių matosi, kad kameros tvarkingos, šviesios (1 t., 105-107 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų (1 t., 89-104 b. l.) matosi, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo patikrintos kitos Šiaulių TI kameros (Nr. 5, 23, 24, 35, 43, 44, 53, 55, 61, 64, 66, 71, 81), patikrinimų metų kamerose Nr. 24 ir 66 nustatyti oro temperatūros pažeidimai, santykinės oro drėgmės pažeidimų nebuvo nustatyta nei vienoje tikrintoje kameroje, kamerose Nr. 5 ir 55 užfiksuotas vizualiai matomas pelėsis, o kamerose Nr. 43, 44, 55, 61 ir 64 – higienos normos 12 punkto pažeidimas (lempos be apsauginių gaubtų), patikrinimų aktuose nurodyta, kad galimybė išvėdinti gyvenamąsias kameras per langus sudaryta.

Atsakovė į bylą pateikė ir 2019 m. lapkričio 6 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2727 (1 t., 77 b. l.), kurioje nurodyta, kad S. B. laikotarpiu nuo 2018-10-31 iki 2019-04-11 į Šiaulių TI direktorių kreipėsi su skundais, o iš pridėtų pareiškėjo skundų matosi, kad pareiškėjas du kartus skundėsi tik dėl to, jog negalėjo išsikviesti budinčių pareigūnų (1 t., 78, 83 b. l.). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento pareiškėjui teiktų atsakymų į jo skundus matosi, kad pareiškėjas Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui bylai aktualiu laikotarpiu skundėsi dėl kamerų Nr. 43, 47, 55, 61 ir 79, tačiau kamerose Nr. 43, 55 ir 61 nagrinėjamu laikotarpiu jis nebuvo laikomas, o kamerose Nr. 47 ir 79 nustatyti higienos normos pažeidimai aptarti aukščiau (1 t., 173-176 b. l.). Kadangi bylai aktualiu laikotarpiu santykinės oro drėgmės ir kamerų vėdinimo pažeidimų tikrintose Šiaulių TI kamerose nebuvo užfiksuota, dėl per žemos oro temperatūros pareiškėjas nesiskundžia, teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kitose jo laikymo kamerose buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad tualetas kamerose neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nesant ventiliacijos iš tualeto sklinda nemalonūs kvapai, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, net ir tuomet, kai kameroje buvo laikomas vienas, nes buvo stebimas pareigūnų.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 57-58 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės, sienelių aukštis – nuo 1,91 iki 2,31 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos (1 t., 105-107 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną tik kameroje Nr. 14 atitvertas durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018), tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, laikytina, jog privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 14 buvo minimaliai užtikrintas, tačiau kamerose Nr. 45, 47 ir 62, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su dar 1-4 asmenimis, taip pat kameroje Nr. 79, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vienas, pareiškėjo privatumas buvo pažeistas, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje laikomų asmenų bei į kamerą užėjusių pareigūnų. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, ką patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos Ataskaitoje dėl žmogaus teisių padėties Šiaulių TI išdėstytos aplinkybės: „patikrinimo metu buvo juntami nemalonūs kvapai, sklindantys iš sanitarinio mazgo įrenginių, Šiaulių TI pareigūnai paaiškino, kad vandens nubėgimas į nutekamuosius vamzdžius yra tiesioginis, nesusidaro vandens kamščiai, dėl šios priežasties iš nutekamųjų vamzdžių į gyvenamąsias kameras sklinda nemalonūs kvapai“ (1 t., 138-146 b. l.). Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatuoja, kad dėl nuolat kameroje buvusio nemalonaus kvapo pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose įrengti ne tualetai, o sanitariniai įrenginiai grindyse su didžiule neuždengta skyle.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.).

Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) buvo laikomas būtent Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Pareiškėjas nurodo, kad kamerose įrengti sanitariniai įrenginiai su atvira skyle, atsakovė duomenų, paneigiančių šį pareiškėjo teiginį nepateikė, tik pažymoje apie 2017 m. atliktus remonto darbus nurodyta, jog kameroje Nr. 47 vasario mėn. sumontuotas klozetas (1 t., 63 b. l.), iš byloje esančių kamerų fotonuotraukų taip pat nesimato, ar sanitariniuose mazguose yra unitazai. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai įrengti, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Buvo atvejų, kai kameroje kilo muštynės, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, o jis negalėjo prisikviesti pareigūno, ne kartą buvo susižalojęs ranką, ir norint išsikviesti gydytoją ar sesutę tekdavo ilgai daužyti į duris, kol pareigūnai išgirsdavo ir prieidavo, per tą laiką galėdavo nukraujuoti. Ne kartą su skundais ir prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad būtų įrengti iškvietimo mygtukai, tačiau į prašymus ir skundus nebuvo atsižvelgta.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovė šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovei neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Nors pareiškėjas nurodo, kad buvo atvejų, kai jis negalėjo išsikviesti pareigūnų dėl kameroje muštynių metu prieš jį naudojamo fizinio smurto, tačiau šis pareiškėjo teiginys abstraktus, jis nedetalizuoja, kada konkrečiai tokia situacija buvo, kad jis beldimu į duris kvietė pareigūnus, tačiau šie nepriėjo, ar operatyviai nereagavo į pareiškėjo skundus. Iš paties pareiškėjo rašytų skundų Šiaulių TI direktoriui matosi, kad pareiškėjas nurodė tik tą aplinkybę, kad „reikėjo daužyti į duris po 15-30 min., kol pareigūnai prieis“, tačiau nedetalizavo, dėl kokios priežasties jis pareigūnus tomis dienomis kvietė, kas atsitiko dėl to, kad pareigūnai priėjo ne iš karto (1 t., 78, 83 b. l.). Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymoje „Dėl nuteistojo S. B.“ (1 t., 88 b. l.) nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2018-10-31 iki 2019-04-11 jo žalojimosi atvejų Šiaulių TI neužfiksuota, paskutinį kartą nuteistasis save žalojo 2018-02-23, taigi pareiškėjo teiginys, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo ne kartą susižalojęs ir negalėjo išsikviesti gydytojo ar seselės, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nepateikus konkrečių argumentų dėl patirtos žalos nesant signalizacijos mygtuko, laikytina, kad jo teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kameroje Nr. 79 pažeidžiant higienos normos reikalavimus (71 diena), privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose Nr. 45, 47, 62 ir 79 (143 dienos), visą laikymo laikotarpį iš sanitarinių įrenginių nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 5 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2293-1062/2019, 2019-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2804-662/2019, 2019-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3219-662/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300,00 Eur (tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė