- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-09
- Bylos Nr.
- I1-1469-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04062-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. birželio 21 d.
Teigia, kad kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Atliekant gamtinius reikalus pareiškėją galėjo stebėti kameroje esantys asmenys, pareigūnai per duryse įrengtą stebėjimo akutę. Paaiškina, kad pareiškėją tai trikdė.
Nurodo, kad vieną kartą per savaitę maudantis duše dėl netinkamo dušo įrengimo buvo stebimas pareigūnų pro dušo patalpų duryse įrengtą stebėjimo angą. Taip buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, todėl dėl to jautėsi nejaukiai, teko prisidengti lytinius organus.
Teigia, kad dušo patalpos neatskirtos nuo persirengimo kambario. Paaiškina, kad nusirengus ir pakabinus drabužius ant pakabos, prausimosi metu tie drabužiai sudrėkdavo dėl garų. Grįžęs iš dušo, pareiškėjas neturėdavo kitų drabužių, kuriais galėtų persirengti, todėl sudrėkusius drabužius dėvėjo iki kol jie išdžiūdavo, dėl to kelis kartus susirgo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą
Nurodo, kad Lukiškių PN laikymo sąlygos, kuriomis buvo laikomas pareiškėjas, buvo tinkamos.
Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie tai kokiu laikotarpiu ir kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose įskaitant ir patį pareiškėją: 2019-03-19 V. B. atvyko į Lukiškių TI – K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, plotas – 7,28 m2 (1 asmuo kameroje); 2019-03-20 perkeltas į kamerą Nr. 281, plotas – 7,87 m2 (1 asmuo kameroje); 2019-03-21 – 2019-05-07 kamera Nr. 281 (1 asmuo kameroje); 2019-05-08 – 2019-05-13 kamera Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019-05-14 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2019-05-17 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus pataisos namus (iki 2019-04-01 Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, plotas – 7,38 m2 (1 asmuo kameroje);2019-05 18 perkeltas į kamerą Nr. 281, plotas – 7,87 m2 (2 asmenys kameroje); 2019-05-19 – 2019-06-05 kamera Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019-06-06 – 2019-06-11 kamera Nr. 281 (1 asmuo kameroje); 2019-06-12 – 2019-06-20 kamera Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019-06-21 išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.
Paaiškina, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pažymi, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.
Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metrų (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metrų. Dušo patalpų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai buvo lygūs, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turėjo nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Į dušus nuolatos buvo tiekiamas karštas vanduo.
Paaiškina, kad dušų patalpose buvo sudarytos sąlygos nusirengti ir apsirengti (buvo grindų kilimėlis, kabyklos drabužiams, suoliukas, lentynėlė). Atkreipia dėmesį, kad atstumas tarp persirengimo vietos ir dušo čiaupo buvo pakankamas tam, kad drabužiai nesudrėktų (kiekvienos dušo patalpos tikslūs matavimai Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus atliekami nebuvo).
Teigia, kad pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2019 m. kovo 19 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. iki nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. birželio 21 d. (atsižvelgus į atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo laikotarpius Lukiškių TI-K) Vilniaus PN, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog kameroje buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas bei pažeista teisė į privatumą juo naudojantis stebint kitiems kartu kalinamiems asmenims bei pareigūnams.
Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 19 d. atvyko į Lukiškių TI – K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 281, (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 21 d. – 2019 m. gegužės 7 d. kamera Nr. 281 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 8 d.– 2019 m. gegužės 13 d. kamera Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 14 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2019 m. gegužės 17 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 19 d. – 2019 m. birželio 5 d. kamera Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 6 d. – 2019 m. birželio 11 d. kamera Nr. 281 (1 asmuo kameroje); 2019 m. birželio 12 d. – 2019 m. birželio 20 d. kamera Nr. 281 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 21 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir LVAT analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, pareiškėjas dalį laiko praleido kartu su kitais asmenimis, be to, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl tomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko iš viso 72 paras.
Pareiškėjas skunde teigė, kad nusiprausti dušu galėjo vieną kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, o pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenustato. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš privatumo pažeidimo naudojantis dušu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas paaiškina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigoms dušo patalpų įrengimo reikalavimų, nenustato prievolės dušų patalpose įrengti pertvaras. Pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo įgyvendinimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo privatumas buvo užtikrinamas, kadangi duše įrengta pertvara, kurios bendras aukštis yra 1,6 metrų (tame tarpe – 0,4 metrų atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metrų.
Iš byloje pateiktų nuotraukų nustatyta, kad vienoje dušinėje yra įrengta pertvara, o kitoje jos nėra. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudaryti sąlygas naudotis tik tais dušais, kurių patalpose yra įrengtos pertvaros. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, kada tiksliai naudojosi dušu patalpoje, kurioje nėra pertvaros. Taigi, nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudojimosi dušu be pertvaros metu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad dušo patalpose kol pareiškėjas maudosi, dėl garų sudrėksta drabužiai.
Kaip jau minėta prieš tai, nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenustato, tai jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pareiškėjas, žinodamas, kad jo drabužiai gali sudrėkti kol jis maudysis, galėjo imtis atitinkamų veiksmų tokių padarinių išvengti, t. y. maudymosi metu drabužius galėjo laikyti neperšlampamame (pvz., polietileniniame) maišelyje. Šioje skundo dalyje teismas pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas pažymi, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 2 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dalį laikotarpio kamerose buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju – 144 Eur suma.
Teismas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 144 Eur (šimtą keturiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.