- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-12
- Bylos Nr.
- I1-5699-484/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03302-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo (toliau – Marijampolės kalėjimas), 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-3).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 27 d. iki 2025 m. gruodžio 9 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (4 kv. m). Paaiškina, kad buvo laikomas kamerose, kuriose yra įrengta nuo 3 iki 10 miegamųjų vietų, kurios dažniausiai buvo visos užimtos. Dėl baldų, sanitarinio mazgo, praustuvo, nuteistųjų daiktų patalpoje laisvai judėti nebuvo galimybės. Pakankamo gyvenamojo ploto neužtikrinimą pareiškėjas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, laiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Tvirtina, kad dėl to, jog buvo apribotas jo judėjimas kameroje, sutriko sveikata, suprastėjo miego kokybė. Dėl ploto trūkumo kildavo konfliktų tarp kameros gyventojų, kurie baigdavosi ir muštynėmis.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Marijampolės kalėjime jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti pareigūno iškvietimo mygtuku. Marijampolės kalėjimo 30 būrio 25 kameroje pareigūno iškvietimo sistema buvo įrengta, tačiau ji neveikė, buvo sugadinta. Norint iškviesti pareigūną, reikia ilgai ir garsiai belsti į geležines kameros duris, šaukti. Ši situacija, anot pareiškėjo, jam kėlė nesaugumo jausmą, dėl to jis jautė pažeminimą. Atsakovo atstovo paaiškinimus, kad pareigūnas reguliariai prieina prie kamerų, pareiškėjas laiko niekiniais, kadangi pareigūnų Marijampolės kalėjime trūksta, kartais viename aukšte dirba tik po vieną pareigūną, kuris negali palikti posto.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – LKT) atsiliepime į skundą nurodo, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 14-18).
Dėl gyvenamojo ploto paaiškina, jog pareiškėjas į Marijampolės kalėjimą atvyko 2024 m. gegužės 23 d. Nuo 2024 m. gegužės 27 d. iki 2025 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio kamerą Nr. 10, nuo 2025 m. sausio 22 d. iki 2025 m. balandžio 24 d. – į 30 būrio kamerą Nr. 25, nuo 2025 m. balandžio 24 d. iki 2025 m. rugsėjo 3 d. – į 20 būrio kamerą Nr. 9, nuo 2025 m. rugsėjo 3 d. iki 2025 m. rugsėjo 4 d. – į 20 būrio kamerą Nr. 1. Nuo 2025 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 30 būrį. Teigia, kad pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – LKT įsakymas Nr. V-15) 1.2.2 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis. Nurodo, kad pagal Marijampolės kalėjimo 10 būrio schemą, kameroje Nr. 10 ( schemoje pažymėta (4-6), plotas yra 14.94 kv. m.) įrengtos 4 miegamos vietos ir kiekvienam nuteistajam teko po 3,73 kv. m. Pagal 20 būrio schemą, kameroje Nr. 1 (schemoje pažymėta (1-24), jos plotas yra 24.27 kv. m), įrengtos 6 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4.04 kv. m. Pagal 20 būrio schemą, kameroje Nr. 9 (schemoje pažymėta (2-19), jos plotas yra 31.41 kv. m), įrengtos 8 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,92 kv. m. Pagal 30 būrio schemą, kameroje Nr. 25 (schemoje pažymėta (2-43), jos plotas yra 34.83 kv. m), įrengtos 9 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,87 kv. m. Atsižvelgdama į šiuos duomenis, atsakovės atstovė teigia, kad pareiškėjo teisė į minimalų ploto reikalavimą ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo. Atkreipia dėmesį, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus (žr. pvz., administracines bylas Nr.I-4208-244/2016 ir Nr. I-6644-463/2016).
Atsiliepimas
Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos atsakovės atstovė atsiliepime paaiškina, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 12.11 punktu, Marijampolės kalėjimo kamerose yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Be to, Marijampolės kalėjime visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, galinčiam potencialiai kilti nuteistajam, kalėjimo pareigūnai nedelsiant į tai reaguoja.
Teigia, jog Marijampolės kalėjimo administracija imasi visų priemonių, kad pareigūnų iškvietimo sistemos funkcionuotų nuolatos, tačiau patys nuteistieji sistemingai ir piktybiškai juos niokoja. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, jog dėl pareigūnų iškvietimo sistemos jam būtų kilę problemų ir (ar) neigiamų padarinių, nenurodė nei vieno konkretaus atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalą. Tvirtina, kad nuteistieji taip pat gali išsikviesti budintį pareigūną pasibeldę į duris ar pasinaudodami langeliu. Pareigūnai vykdo reguliarias apžiūras ir kontrolės patikras koridoriuose, todėl išsikviesti pareigūną nėra sudėtinga. Taip pat nurodo, jog vaizdo stebėjimo sistemos leidžia realiu laiku stebėti situaciją būrių koridoriuose ir pareigūnams reaguoti į nuteistųjų netipinį elgesį. Atsakovės atstovė taip pat nurodo, kad pateiktas teismui UAB „Specialusis projektas“ techninis projektas „Ryšiai ir signalizacija“, patvirtina, jog 30 būrio, kuriame bausmę šiuo metu atlieka pareiškėjas, kamerose yra įrengta pareigūno iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovė tvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės kalėjimo administraciją nesikreipė. Atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančius argumentus, kurie yra nepagrįsti, neturi jokio realaus pagrindo ir kuriems pagrįsti nepateikė jokių svarių argumentų. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina kalinimo įstaigų įrengimo normos, atsakovės atstovės vertinimu, nėra pagrindas reikalauti, o teismui priteisti neturtinę žalą. Teigia, kad pareiškėjui nėra sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę Marijampolės kalėjime, kuriomis būtų pažeidžiamos jo kalinimo sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės kalėjime laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 27 d. iki 2025 m. gruodžio 9 d., atlyginimo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Marijampolės kalėjime, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – LKT įsakymas Nr. V-15) 1.2.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis. LKT įsakyme Nr. V-15 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas.
LKT įsakyme Nr. V-15 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau vadovaujantis EŽTT praktika, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. Būtent šiame EŽTT sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Marijampolės kalėjimą atvyko 2024 m. gegužės 23 d. Nuo 2024 m. gegužės 27 d. iki 2025 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio kamerą Nr. 10, nuo 2025 m. sausio 22 d. iki 2025 m. balandžio 24 d. – į 30 būrio kamerą Nr. 25, nuo 2025 m. balandžio 24 d. iki 2025 m. rugsėjo 3 d. – į 20 būrio kamerą Nr. 9, nuo 2025 m. rugsėjo 3 d. iki 2025 m. rugsėjo 4 d. – į 20 būrio kamerą Nr. 1. Nuo 2025 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 30 būrį. Laikotarpiais nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki 2025 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2025 m. spalio 6 d. iki 2025 m. spalio 9 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės kalėjimo.
Remiantis pateiktomis Marijampolės kalėjimo patalpų schemomis ir atsiliepimo duomenimis nustatyta, kad 10 būrio kameroje Nr. 10 (schemoje pažymėta (4-6), plotas yra 14,94 kv. m.) įrengtos 4 miegamos vietos ir kiekvienam nuteistajam teko po 3,73 kv. m, 20 būrio kameroje Nr. 1 (schemoje pažymėta (1-24), plotas yra 24,27 kv. m), įrengtos 6 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,04 kv. m, 20 būrio kameroje Nr. 9 (schemoje pažymėta (2-19), plotas yra 31,41 kv. m), įrengtos 8 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,92 kv. m, 30 būrio kameroje Nr. 25 (schemoje pažymėta (2-43), plotas yra 34,83 kv. m), įrengtos 9 miegamos vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,87 kv. m. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis (gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas minėtų duomenų neginčijo) ir konstatuoja, kad pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpi buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad kamerose esantys baldai negalėjo varžyti pareiškėjo judėjimo laisvės. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Marijampolės kalėjimo administraciją dėl gyvenamojo ploto trūkumo ar į psichologus dėl emocinės būsenos pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti galimai netinkamos kalinimo sąlygos. Atsižvelgus į šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į minimalų ploto reikalavimą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo.
Dėl pareigūno iškvietimo sistemos
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad patyrė neturtinės žalos, nes kamerose įrengta budinčio pareigūno iškvietimo sistema neveikė, todėl, esant poreikiui, buvo sudėtinga pakviesti pareigūną. Dėl to jis jautėsi nesaugiai, pažemintas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje aliarminių mygtukų (aliarminės sistemos) neįrengimas kamerose, kuriose yra laikomi kaliniai, yra pripažįstamas teisės pažeidimu ir pagrindu galimam patirtos neturtinės žalos atlyginimui, tačiau turi būti įrodyta aplinkybė, jog iškvietimo sistema neveikė ar veikė netinkamai. Be to, pagal nuoseklią LVAT praktiką net ir tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021).
Nagrinėjamu atveju LKT atsiliepime nurodė, jog Marijampolės kalėjime yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ją gadina. Marijampolės kalėjimas dėjo ir deda pastangas trūkumams pašalinti. Kalėjime visą parą budi pareigūnai, todėl esant pavojui, galima kreiptis į juos.
Teismas neturi pagrindo abejoti tokia atsakovės atstovės pateikta informacija, jog Marijampolės kalėjime ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato teisės aktai. Be to, tai patvirtina ir teismui pateiktos fotonuotraukos, kuriuose užfiksuoti kamerose esantys prižiūrėtojo iškvietimo mygtukai (b. l. 149-186), bei UAB „Specialusis projektas“ techninis projektas „Ryšiai ir signalizacija“, remiantis kuriuo įrengta pareigūno iškvietimo sistema 30 būrio, kuriame bausmę atliko pareiškėjas nuo 2025 m. rugsėjo 4 d., kamerose.
Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo sistema, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas skunde nedetalizavo aplinkybių, susijusių su iškvietimo sistemos netinkamu veikimu. Byloje nėra duomenų, kad jis ginčo laikotarpiu kreipėsi į Marijampolės kalėjimo administraciją, nurodydamas, konkrečius iškvietimo sistemos gedimus. Taigi, byloje neįrodyta aplinkybė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo sistema neveikė ar veikė netinkamai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jam padarytos neturtinės žalos aptartu aspektu atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.
Byloje nustačius, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala.
Nenustačius Marijampolės kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nelieka ir būtinybės išsamiai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo sveikatai ir emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.