Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui A. T., atsakovės atstovo atstovui Denisui Riabcevui (Denis Riabcev), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje A. T. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo kameros, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Jose nuteistieji laikomi trumpą laiko tarpą, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto.

Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, apie tuo pat metu laikomų asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (taip pat ir karantino gyvenamojoje patalpoje), kamerų tipo patalpoje ar baudos izoliatoriuje kiekį. Pareiškėjas skunde neįvardijo, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę kartu su juo nurodytose patalpose, jis taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui.

Karantino patalpa Nr. 109, kurioje buvo laikomas pareiškėjas dažniausiai būna užpildyta vienu trečdaliu, taigi, nuteistiesiems tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo asmenų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Karantino patalpos dieną nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.

Pareiškėjas nuo 2015 liepos mėnesio iki 2015-10-01 buvo priskirtas trečio būrio gyvenamajai patalpai Nr. 206, o vėliau buvo paskirtas į šešto būrio gyvenamąją patalpą Nr. 414. Gyvenamosios patalpos Nr. 206 plotas yra 33,13 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, o tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,31 kv. m ploto. Gyvenamosios patalpos Nr. 414 plotas yra 14,41 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamos vietos, taigi, vienam nuteistajam tenka apie 3,6 kv. m ploto. Nuo 2014-07-17 iki 2014-08-01, paties pareiškėjo prašymu, jis buvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąją patalpą su izoliacija Nr. 4D. Šios patalpos plotas – 14,66 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, o tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,66 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjui tekęs plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl negalėjo sukelti intensyvios ir ilgai trunkančios slogios emocinės būsenos, sukeliančios papildomus nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už jiems inkriminuotus nusikaltimus.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Atkreipė dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Nuteistieji nuo 7.00 val. iki 23.00 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius ir užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje. Ne visada visos gyvenamosios patalpos lovos būna užimtos, todėl nuteistiesiems tenkas daugiau gyvenamojo ploto. Net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, kadangi būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje A. T. buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo padėtį, nebuvo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti A. T. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pažymėjo, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir 2006 m. perduoti eksploatuoti. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Atkreipė dėmesį, kad teismai skirtingai vertina drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų plotų skaičiavimą. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji, ir neturėtų būti vertinamas kaip atskira patalpa. Atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpų durys turi tik vieną išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kameros ploto trūkumų ir kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 1 000 Eur.

Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2014-07-04 iki 2014-07-16 buvo laikomas Vilniaus PN karantino patalpoje Nr. 109. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, tačiau nurodė, kad karantino patalpoje Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m, yra 6 miegamosios vietos. Iš administracinėje byloje esančios karantino patalpos Nr. 109 2015-11-16 fotolentelės matyti, kad šioje patalpoje yra 3 dviaukštės lovos (b. l. 20). Karantino patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m (b. l. 21). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, minėtoje patalpoje laikant 6 asmenis, kiekvienam iš jų tenka po 3,3 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, laikant A. T. šioje patalpoje su dar 5 asmenimis, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Pareiškėjo teiginiai, kad minėtoje patalpoje buvo įrengta 10 lovų ir laikoma dešimt asmenų, nėra niekuo pagrįsti. Kadangi karantino patalpoje yra dviaukštės lovos, asmenims lieka daugiau laisvos patalpos. Atkreiptinas dėmesys, kad pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leidžiama veikla. Iš pateikto Vilniaus PN plano (b. l. 21) matyti, kad gyvenamosios patalpos išeina į bendrą koridorių, tame pačiame koridoriuje yra įrengtos kitos bendro naudojimo patalpos. Vilniaus PN pažymėjo, kad pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastato viduje. Taigi, nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje. Kadangi kiti nuteistieji dieną dalyvauja leidžiamose veiklose, dieną ne visi asmenys būna gyvenamojoje patalpoje, todėl likusiems asmenims tenka dar daugiau laisvo patalpų ploto.

Nuo 2015-07-17 iki 2015-07-23 (b. l. 16, 17–18, 19) A. T. savo paties prašymu buvo laikomas Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 206, kurios plotas – 33,13 kv. m (b. l. 22). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad šioje patalpoje yra 10 lovų, taigi, vienam asmeniui tenka ne mažiau nei 3,31 kv. m ploto. Toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Nuo 2015-01-23 iki 2015-10-01 (b. l. 19) pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 414. Šios patalpos plotas yra 14,41 kv. m (b. l. 23), todėl atsižvelgiant į Vilniaus PN pateiktus duomenis, kad šioje patalpoje yra 4 lovos, darytina išvada, kad joje esant 4 asmenims, vienam iš jų tekdavo 3,6 laisvo patalpos ploto. Pareiškėjo teiginiai, kad šioje patalpoje buvo laikomi 5 asmenys, nėra niekuo pagrįsti. Taigi, laikant A. T. šioje patalpoje, teisės aktų reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Pareiškėjo teiginys dėl nuolatinio ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nėra grindžiamas objektyviais duomenimis.

Vilniaus pataisos namai nėra kalėjimas ar tardymo izoliatorius, todėl visi nuteistieji pagal poreikį dienotvarkėje nustatytu laiku gali judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punktą, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių ir nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Administracinėje byloje nėra pateikti Vilniaus PN direktoriaus nutarimai, kuriais A. T. buvo paskirtos nuobaudos. Tokių nutarimų teisėtumas bei pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš pareiškėjo teiginių matyti, kad nuobaudos jam buvo paskirtos už reikalavimo be pataisos įstaigos direktoriaus leidimo nesilankyti patalpose, kuriose negyvena, o toks nuobaudų skyrimas jokiu būdu negali būti laikomas pareiškėjo teisės judėti būrio gyvenamosiose patalpose ribojimu. A. T. taip pat nurodė, kad karantino patalpų lauko durys yra rakinamos, todėl nuteistieji neturi galimybės laisvai išeiti iš patalpos, grindžiamas tik pareiškėjo samprotavimais. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiu, kad karantino patalpos dieną nėra rakinamos ir asmenys gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Ginčo laikotarpiu A. T. dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, o šiuo metu jo dėl praėjusio laiko neįmanoma nustatyti.

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimų poilsio kambario įrengimui. Nors pareiškėjas tvirtina, kad poilsio kambarys buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė juokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Iš Vilniaus PN 2015-10-15 rašto Nr. 9-6870(07) matyti, kad šios institucijos kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta virtuvė–poilsio kambarys (b. l. 43). Dėl netinkamo poilsio kambario įrengimo A. T. nei į Vilniaus PN administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės nebuvo pažeistos.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Įvertinus atsakovo pateiktą informaciją, kuria teismas neturi pagrindo abejoti, konstatuotina, kad tualeto ir prausyklos įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Vilniaus PN administracijos kaltės dėl A. T. galimo susižalojimo tualete nenustatyta.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai buvo teisėti, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Konstatavus, kad atsakovės atstovo darbuotojai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti A. T. neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas,

nusprendė:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.