Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas atsisakė dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 110). Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant.

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų. Nurodė, kad kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, kuriuos dažnai gadina patys nuteistieji. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo patalpos atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteisėtųjų teisė, bet ne pareiga. Tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra tinkamai įrengti. Gaminiai su asbestu nenaudojami. Į dušą pareiškėjas buvo vedamas nepažeidus nustatytų reikalavimą – vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis. Nurodė, kad valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitinka fiziologine mitybos normas. Pareiškėjui nebuvo skirtas dietinis maitinimas, nes gydytojas tokios rekomendacijos nebuvo išdavęs.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, Taisyklių IV skyriuje numatytas trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimas, tačiau nereglamentuojamas ilgalaikių pasimatymų skyrimas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nenustatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31.

Pareiškėjas 2016-03-23 kreipėsi į teismą su skundu (išsiuntė paštu, b. l. 21) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31, o skundą teismui išsiuntė 2016-03-23 (b. l. 21). Lukiškių TI-K prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013-03-23 iki 2014-12-30 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,34 kv. m iki 20,14 kv. m (b. l. 26–27). Tokie duomenys užfiksuoti ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 37–40). Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-03-23 iki 2014-12-30 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 15 parų. Nepažeidus šio reikalavimo – 47 paras. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K buvo laikomas 62 paras. Konstatuotina, kad didžiąją dalį buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimo. Darytina išvada, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, daiktų laikymas, baldai, papildomų lentynėlių neįrengimas) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta ploto reikalavimo pažeidimą.

Pareiškėjas teigė, kad yra stebimas atliekant gamtinius reikalus ir taip ribojamas jo privatumas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo apšvietimo irgi yra itin abstraktūs. Jis tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas skirtingose kamerose. Konkrečių laikotarpių ir kamerų, kada buvo pažeisti apšvietos reikalavimai, jis nenurodė. Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos higienos normos 23 punkte nustatyta, kad dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 10 lx ir nedidesnė nei 20 lx. Kamerose Nr. 379, Nr. 397 patikros metu dirbtinės dieninės ir naktinės apšvietos pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 64–65, 71–72) ir tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punktų reikalavimus. Teismas, įvertinęs ginčui aktualius Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktus, daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo sudaryta galimybė vieną kartas per savaitę praustis duše. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Suėmimo vykdymo įstatyme. Pareiškėjas neaiškiai šį pažeidimą apibūdino, t. y. teigė, kad neužtikrino teisės naudotis dušu, o vėliau jau teigė, kad nepakako vieno karto ir kad per trumpai 15 min. praustis. Iš esmės pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Neindividualizavo, kada šia teise negalėjo pasinaudoti ar kreipėsi į administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytų pažeidimų Lukiškių TI-K nepadarė, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, viršutinius drabužius galima naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi, pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga. Teismas nenustatė šio nurodyto pareiškėjo pažeidimo.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti.

Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Be to, įvertinus atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, darytina išvada, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, kadangi teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo skundo argumentas, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, atmestinas kaip nepagrįstas, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė šias sąlygas. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, vadovaujantis Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1163.

Pareiškėjo teigimu, jam nepakanka išduodamo tualetinio popieriaus kiekio.

Pareiškėjas teigė, kad netinkamos kokybės yra maistas ir jam neužtenka skiriamos maisto normos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 4-98) patvirtintos fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, t. y. energetinė vertė 2 298 kcal.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683) 1.2 punktu nustatytas skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekį vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, t. y. nustatytos valgomų produktų dalys, neto svoris (g) ne mažesnis kaip: pienas ir jo gaminiai – 196 g, mėsa ir jos gaminiai – 83 g, žuvis ir jos gaminiai – 46 g, kiaušiniai – 10 g, duonos gaminiai – 374 g, kruopos – 108 g, cukrus – 33 g, gyvuliniai riebalai – 12 g, augaliniai riebalai – 32 g, druska – 14 g, actas – 1 g, citrinos rūgštis – 0,25 g, sausi prieskoniai – 2 g, krakmolas – 1 g, arbata – 2 g, bulvės – 256 g, kitos daržovės – 238 g, vaisiai – 9 g, pomidorų padažas – 8 g. Vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu sudaromas 31 dienos valgiaraštis nedirbantiems vyrams ir maitinama pagal valgiaraštį.

Lukiškių TI-K teigia, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas teigė, kad jam kaip sportuojančiam nepakanka skiriamo maisto, tačiau iš esmės neneigė, kad per parą mitybos normos energinė vertė buvo mažesnė kaip 2 298 kcal. Įpareigojimų nustatyti maisto davinio energetinę vertę pagal pareiškėjo fiziologinius poreikius teisės aktai nenustato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, t. y. mažesnė nei 2 298 kcal per parą. Nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog būtų laikomasi nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.