Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-52-312-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-03-13Vilniaus apygardos teismas
  2. T-43-419/2014Nutartis · 2014-11-18Vilniaus regiono apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-13
Bylos Nr.
1A-52-312-2014
Teisminio proceso Nr.
1-97-1-00273-2011-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Artūras Pažarskis, Laureta Ulbienė
Nuteistasis
I. R., S. Š., M. S.
Nukentėjusysis
A. V.
Advokatai
Renata Janušytė
Kategorijos
  • 2.1.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-52/2014

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00273-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.6; 2.4.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,teisėjų Artūro Pažarskio, Lauretos Ulbienės,sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Korotčenkai,gynėjai advokatei Renatai Janušytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 24 str. 4 d., 25 str. 3 d. 178 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S. Š. (S. Š.) bei M. S. (M. S.), tačiau jų apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio negauti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo A. V. (A. V.) ieškinys tenkintas iš dalies ir iš I. R. A. V. naudai priteista 33 114,88 Lt (trisdešimt trys tūkstančiai vienas šimtas keturiolika litų aštuoniasdešimt aštuoni centai) žalai už traktoriaus vagystę ir 2000,00 Lt (du tūkstančiai litų) už dyzelinio kuro vagystę atlyginti, iš viso 35 114,88 Lt (trisdešimt penki tūkstančiai vienas šimtas keturiolika litų aštuoniasdešimt aštuoni centai)

Iš M. S. A. V. naudai priteista 5000,00 Lt (penki tūkstančiai litų) žalai atlyginti už traktoriaus vagystę ir 450,00 Lt (keturi šimtai penkiasdešimt litų) už dyzelinio kuro vagystę, iš viso 5450,00 Lt (penki tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt litų).

Iš S. Š. A. V. naudai priteista 5000,00 Lt (penki tūkstančiai litų) žalai atlyginti už traktoriaus vagystę ir 450,00 Lt (keturi šimtai penkiasdešimt litų) už dyzelinio kuro vagystę. Iš viso 5450,00 Lt (penki tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt litų).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. R. nuteistas už tai, kad subūręs organizuotą grupę iš kaltinamųjų M. S. ir S. Š., būdamas organizatoriumi bei vadovu, o pastariesiems vykdytojais, pažadėjus už organizuojamo nusikaltimo padarymą sumokėti minėtiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pinigų sumą, I. R. organizavo didelės vertės svetimo turto pagrobimą iš ūkininko A. V. ūkio, esančio (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj., ir vadovavo šio nusikaltimo padarymui, o būtent: šios organizuotos nusikalstamos grupės vykdytojui M. S. perdavė SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto modelio, kurio IMEI: (duomenys neskelbtini), ryšiui palaikyti, o taip pat M. S. ir kitam šios organizuotos nusikalstamos grupės vykdytojui S. Š. žodinius nurodymus pavogti iš ūkininko A. V. ūkio, esančio (duomenys neskelbtini), Šalčininkų raj., traktorių ir dyzelinį kurą, ir važiuoti pavogtu traktoriumi jam iš paskos, o kai M. S. ir S. Š., vykdydami šiuos jo nurodymus, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 25 d., 20.00 val., iki 2011 m. balandžio 26 d., 05.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš ūkininko A. V. ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) Šalčininkų raj., pagrobė ūkio teritorijoje stovėjusį traktorių „MTZ Belarus-1025“ (gaminimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris 7227 LI, 2007 m. laidos, 43 114,88 Lt vertės, su frontaliniu krautuvu „Sipma T-426“ (gaminimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 metų laidos) 14 863,21 Lt vertės, o taip pat pavogė vieną toną (1176,00 litrus) dyzelinio kuro, kurio vieno litro kaina 2,90 Lt, bendrai 2900,00 litų sumai, I. R., važiuodamas automobiliu „BMW“, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu modeliu, rodė maršrutą ir koordinavo judėjimą jam iš paskos pavogtu traktoriumi važiavusiems M. S. ir S. Š., o po to I. R. parodė pastariesiems vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Trakų raj., kur M. S. ir S. Š. jo nurodymu paliko pavogtą traktorių „MTZ Belarus-1025“, tokiu būdu I. R. organizavo ir vadovavo nukentėjusiajam A. V. priklausančio, didelės vertės turto pagrobimui bendrai 60 878,09 litų sumai, o M. S. ir S. Š. įvykdė nukentėjusiajam A. V. priklausančio didelės 60 878,09 Lt vertės turto pagrobimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. R. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį bei civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendžiant kaltės klausimą, byloje nebuvo surinkta patikimų įrodymų, pagrindžiančių ne tik jo kaltę, bet ir dalyvavimą šioje veikoje.

Pirma, nei nukentėjusysis A. V., nei liudytojai A. V., S. S., A. K., V. Z., parodymuose nenurodė, kad būtų matę ar girdėję, kuris konkrečiai asmuo įvykdė vagystę naktį iš 2011 m. balandžio 25 d. į 2011 m. balandžio 26 d. Nė vienas iš jų neatpažino apelianto, kaip galimai dalyvavusio įvykyje, todėl jų parodymais jo kaltės nebuvo galima grįsti.

Antra, parodymų patikrinimo vietoje protokolais galėjo būti nustatyta tik kitų nuteistųjų - M. S. ir S. Š. kaltė, tačiau ne apelianto. 2011 m. balandžio 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l, 16-18), daiktinių įrodymų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 25- 28) taip pat nebuvo nustatytos kokios nors jų sąsajos su apeliantu. Pavogtų daiktų dokumentų nuorašuose (t. 1, b. 1. 2-7), kuriuos pateikė nukentėjusysis taip pat nebuvo jokių įrašų ar duomenų apie jį - I. R.. Nuteistojo vertinimu, ir šiais įrodymais nebuvo galima grįsti jo kaltės, nes juose neatsispindėjo objektyvią tikrovę išreiškiantys duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką.

Trečia, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinėmis ir jų analize (t. 2, b. 1. 144-153, 171- 181, 168-170) taip pat negalėjo būtų grindžiama apelianto kaltė, nes telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinėse, atsispindi tik kitų kaltinamųjų bei liudytojo R. G. telefonų skambučiai su nenustatytu asmeniu, įvardintu „užsakovu“. Šiose išklotinėse nėra jokių objektyvių duomenų, kad telefono numeris, su kuriuo bendravo šie asmenys, priklauso būtent apeliantui. Be to, nė vienas iš paminėtų asmenų nenurodė, kokiu telefono numeriu skambino ir kalbėjosi su „užsakovu“. Taigi, pats šių asmenų bendravimas su „užsakovu“ negali būti įrodymas, pagrindžiantis apelianto kaltę. Nuteistojo vertinimu, negali būti pripažįstamas įrodymu ir atliktos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos analizės medžiaga, konkrečiai 2011 m. lapkričio 28 d. tyrėjo surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, neva „operatyvinės paieškos priemonėmis buvo nustatyta, kad „užsakovas“, kurio numeris buvo (duomenys neskelbtini), yra asmuo vardu I. R.“. Nurodoma, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, privalo patikrinti ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, tačiau nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų nesilaikyta. Nei 2011 m. lapkričio 28 d. tyrėjo tarnybiniame pranešime, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvardinta, kokiomis konkrečiomis operatyvinėmis priemonėmis tai buvo atlikta, nors būtent šiuo įrodymu pasiremta, priimant apkaltinamąjį nuosprendį bei renkant kitus įrodymus byloje (pvz.: atpažinimo pagal nuotrauką protokolais (t. 1, b. l. 42-73, 74-75, 132-134)), kurie panaudoti kaip įrodymai, patvirtinantys tariamą apelianto kaltę, nors nei tuo metu galiojęs Operatyvinės veiklos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau tekste – BPK) nenumatė jokių „operatyvinės paieškos priemonių“. Pirmosios instancijos teisme buvo iškelta abejonė dėl operatyvinių priemonių panaudojimo teisėtumo ir gautų duomenų atitikties Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimams, tačiau ji teismo nuosprendyje nebuvo išanalizuota, kaip tai numatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (kasacinė byla Nr. 2K-356/2008).

Žemesnės instancijos teismas

Ketvirta, kitų dviejų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, buvo nepatikimi ir prieštaringi, todėl jais negalėjo buti grindžiama apelianto kaltė. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., 276 straipsnio 1 d. 3 p., 4 d. nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-206/2008), skunde konstatuota, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, todėl labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų visumos pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turi būti patvirtinti teisme, tik tuomet jie gali būti svarbūs, formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Kadangi kaltinamasis M. S. teisminio tyrimo metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3 d. 25 str. 3 d. 178 str. 3 d., nepripažino, nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus apie I. R. ir padarytą traktoriaus vagystę, todėl, apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai grindė jo kaltę šio asmens parodymais. Nė vienas iš likusių kaltinamųjų byloje konkrečiai nenurodė I. R. kaip asmens, kuris neva organizavo vagystę, o jo nuotrauką neva „atpažino“ tik po to, kai neteisėtu būdu buvo gauta tiesos neatitinkanti informacija apie jį kaip „užsakovą“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, po neteisėtai surinkto įrodymo – 2011 m. lapkričio 28 d. tyrėjo tarnybinio pranešimo išvados apie tariamą apelianto dalyvavimą nusikaltime - kitiems kaltinamiesiems atpažinimui buvo pateiktos jo nuotraukos, nors iki tol nei vienas iš jų negalėjo apibūdinti ir nurodyti „užsakovo“ bruožų, pagal kuriuos galėtų jį atpažinti. Be to, kadangi S. Š. pats prisipažino įvykdęs vagystę, todėl natūralu, kad buvo pasiruošęs sakyti viską, kad tik palengvintų savo padėtį. Be to, teismas nepašalino prieštaravimų tarp šių kaltinamųjų duotų parodymų. Pavyzdžiui, S. Š. 2011 m. rugsėjo 15 d. apklausos metu nurodė, kad neva „užsakovas“ atvažiavo tamsios spalvos „BMW“ markės automobiliu, tuo tarpu M. S. 2011 m. balandžio 14 d. apklausos metu nurodė, kad „užsakovas“ atvažiavo tamsios spalvos „Audi 80“ markės automobiliu. Kadangi kaltinamieji automobilį matė dieną, tai labai abejotina, jog jie galėjo neatpažinti „užsakovo“ automobilio markės, atsižvelgiant ir į tai, kad šiuo automobiliu dar neva kurį laiką važinėjosi. Tuo tarpu apeliantas nei „Audi 80“, nei „BMW“ markės automobilių neturi.

M. S. 2011 m. birželio 14 d. apklausos metu nurodė, kad pripylė kuro į kelias bačkas, tuo tarpu S. Š. 2011 m. rugsėjo 15 d. apklausos metu nurodė, kad pylė kurą į 5-6 plastikines talpas bei į traktoriaus kuro baką. Pasak jo, visas talpas su kuru jie pasiėmė su savimi į traktorių, tačiau teismas neišsiaiškino, kaip į traktoriaus kabiną, kuri pritaikyta vienam žmogui, tilpo du žmonės ir dar 5-6 plastikinės talpos. Be to, dviejų likusių kaltinamųjų nurodytos kuro vagystės aplinkybės visiškai prieštarauja faktinėms aplinkybėms: nukentėjusysis parodė, kad buvo pavogta tona dyzelinių degalų, kas sudaro 1176,00 litrus, kurie nei į traktoriaus baką (120,00 litrų), nei 5-6 plastikines talpas (maksimaliai 20 litrų) negalėjo tilpti. Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, liudytojas S. S. pirmasis atvykęs į ūkį, šalia statinės pamatė dyzelinio kuro paliktą dėmę, bet ne balą, kuri tikrai turėjo likti išsiliejus beveik 800-900 litrams degalų, todėl arba nukentėjusysis teigė netiesą, arba abu kaltinamieji nurodė tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes.

M. S. 2011 m. birželio 14 d. apklausos metu nurodė, kad „užsakovo“ automobilis iki sustojimo važiavo jiems iš paskos, o pasak S. Š. - visą laiką priekyje ir rodė kelią kur važiuoti. Be to, abiejų kaltinamųjų parodymai prieštarauja liudytojo V. Z. parodymams, nes apklaustas teisme, jis parodė, kad 2011 m. balandžio 26 d., nuo 04.30 val., jis vienas žvejojo Zavišonių tvenkinyje ir laikotarpiu nuo 5.00 val. iki 5.30 val., matė nuo Zavišonių kaimo link kelio Lyda - Vilnius važiuojanti traktorių „MTZ“ su frontaliniu krautuvu, traktoriaus kabina raudonos spalvos. Kas jį vairavo, jis nematė, nes atstumas nuo jo iki traktoriaus buvo apie 40 metrų. Taigi, liudytojas matė traktorių, bet nematė nei pirma, nei iš paskos jo važiuojančio lengvojo automobilio. Pagal objektyvius meteorologinius duomenis, kaip tik tuo metu tekėjo saulė, tad turėjo būti pakankamai šviesu, jog būtų pastebėtas ir lengvasis automobilis.

Penkta, teismas nepagrįstai vadovavosi ir liudytojo R. G. parodymais, kadangi traktoriaus vagystės „užsakovu“ galėjo būti būtent jis, o likę asmenys tik vykdytojai. Viena vertus, būtent šis liudytojas turėjo analogišką pavogtajam traktorių „MTZ Belarus 820“ su frontaliniu krautuvu ir naudojosi juo. Todėl, apelianto nuomone, akivaizdu, jog dažnai gendančiai technikai reikėjo pigių detalių. Kita vertus, liudytojo R. G. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės parodo, jog būtent jis rodė bendravimo iniciatyvą su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Taip apklausiamas teisme šis liudytojas, nurodė, kad tą dieną, t. y. 2011 m. balandžio 25 d., neva paskambino R. ir paprašė pastatyti lentpjūvėje traktorių. Atvažiavo po 2-3 valandų, kai paskambino. Tačiau, kaip matyti iš telefoninių pokalbių išklotinių (2 t., b. 1. 181), būtent liudytojas R. G. 2011 m. balandžio 25 d., 08:19:46 val., skambino abonentui Nr. (duomenys neskelbtini), tuomet dar kartą skambino 13:37:03. val., 14:35:26. val., 2011 m. balandžio 26 d. - 00:34:01. val., 01:58:19. val., 02:07:14. val. Taigi, liudytojas teismo posėdžio metu sakė netiesą. Be to, liudytojas R. G. teisme nurodė, kad dėl traktoriaus atsiėmimo skambino R., tačiau 2011 m. balandžio 26 d. užfiksuotas 02:07:14. liudytojo skambutis ir 02:17:58. skambutis jam buvo paskutiniai kontaktai su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) „užsakovu“. Daugiau jokių kontaktų iki 2011 m. gegužės 1 d. nebuvo užfiksuota. Be to, teismas nevertino aplinkybės, jog duodamas tokius neteisingus parodymus, liudytojas bando išvengti savo atsakomybės už galimai padarytą nusikaltimą. Juk iš pokalbių išklotinių matosi, kad jis su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., 02:07:14. val., bendravo labai intensyviai. Būtent, minėtas tariamai „nežinodamas“ tik šiam reikalui skirtos SIM kortelės numerio, 2011 m. balandžio 22 d., 09:31:12 val. skambino abonentui Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. 1. 178, antra lapo pusė). Tą dieną buvo kontaktuota net dvylika kartų, 2011 m. balandžio 23 d. - keturis kartus (2 t., b. 1. 179), 2011 m. balandžio 24 d. - vienuolika kartų (2 t., b. 1. 179-180), 2011 m. balandžio 25 d. (nusikaltimo padarymo išvakarėse) - devynis kartus (2 t., b. 1. 180 - 181), nusikaltimo padarymo metu 2011 m. balandžio 26 d. - aštuonis kartus (2 t., b. 1. 182). Apelianto įsitikinimu, akivaizdu, jog liudytojas R. G. sakė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kas pagrįstai verčia abejoti visais jo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu duotais parodymais, neva jis bendravęs su nuteistuoju ir neva nieko nežinojęs dėl traktoriaus vagystės.

Šešta, teismas, spręsdamas apie nusikaltimo laiką ir vietą, nuosprendyje rėmėsi M. S., S. Š. bei R. G. parodymais, jog įvykis buvo nuo 24.00 val. iki 02.00 val. nakties. Tačiau priimdamas nuosprendį, teismas nepašalino prieštaravimų tarp paminėtų asmenų ir liudytojo V. Z. parodymų, kad laikotarpiu nuo 5.00 val. iki 5.30 val., matė nuo Zavišonių kaimo link kelio Lyda - Vilnius važiuojantį traktorių MTZ su frontaliniu krautuvu, traktoriaus kabina raudonos spalvos. Taigi, šio nesuinteresuoto atsakomybės vengimu liudytojo parodymai akivaizdžiai paneigia kitų kaltinamųjų bei R. G. parodymus dėl įvykio aplinkybių.

Septinta, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus, teismas nepagrįstai atmetė liudytojos L. T. parodymus, jog 2011 m. balandžio 23 d. pas ją buvo atvažiavęs apeliantas ir išbuvo apie savaitę, o išvažiavo ketvirtadienį ar penktadieni. Būtent ji patvirtino aplinkybę, kad per tą laikotarpį, tame tarpe 2011 m. balandžio 24 d., jis niekur nebuvo išvažiavęs. Be to, teismas visiškai be surinktų įrodymų byloje nurodė, kad neva pagrobti daiktai: traktorius „MTZ Belarus-l025“ (gaminimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris 7227 LI, frontalinis krautuvas „Sipma“ T-426 (gaminimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. laidos)), dyzelinis kuras liko pas vagystės organizatorių - I. R.. Tai nieko nepagrįstas ir neteisingas teiginys bei šiurkštus Lietuvos Respublikos BPK 20 str. pažeidimas. Apelianto įsitikinimu, kadangi skundžiamas teismo nuosprendis buvo priimtas esant nepašalintoms abejonėms bei prieštaravimams, jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas jame ginčija savo kaltę bandydamas sumenkinti dalies įrodymų įrodomąją vertę, teigia, kad dalis jų buvo gauta pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymą, dalis yra prieštaringi, nepatikimi, neteisėti arba iš vis neturintys įrodomosios vertės.

Apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendžio, jo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu, apeliantas savo skunde analizuoja kiekvieną įrodymą atskirai ir daro išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių nebuvimo, t. y. jų neįrodytumo. Tačiau apeliaciniame skunde ginčijami duomenys buvo vertinami kartu su kitais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktos įrodymų turinio analizės matyti, kad I. R. kaltė įrodyta M. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 62-63, 66), S. Š. parodymais, nukentėjusiojo A. V. parodymais, liudytojų A. V., S. S., A. K., V. Z., R. G. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais (t. 1, b. l. 87-88, 140-144), akistatų protokolais (t. 1, b. l. 148-151, t. 2, b. l. 35), asmens atpažinimo pagal fotonuotrauką protokolais (t. 1, b. l. 42-73, 74-75, 132-134), 2011 m. balandžio 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 16-18), daiktinių įrodymų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 25-28), telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos (t. 2, b. l. 144-153, 171-181) ir informacijos atlikta analize (t. 2, b. l. 168-170), pavogtų daiktų dokumentų nuorašais (t. 2, b. l. 2-7,) ir kt. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2001).

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo A. V., liudytojų A. V., S. S., A. K., V. Z. parodymuose konkrečiai nėra nurodyta, kas įvykdė vagystę naktį iš 2011 m. balandžio 25 d. į 2011 m. balandžio 26 d., tačiau šių asmenų parodymai reikšmingi konstatuojant kitas nusikalstamos veikos aplinkybes, tokias, kaip preliminarus vagystės laikas, vieta, dingusių daiktų rūšis bei kiekis, o tuo pačiu ir nustatant objektyvią tiesą nagrinėjamoje byloje. Nors minėtų liudytojų parodymai tiesiogiai I. R. kaltės nepatvirtina, tačiau yra reikšmingi kaip netiesioginiai įrodymai. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi minėtų liudytojų parodymais. Tas pats pasakytina ir apie M. S. bei S. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, 2011 m. balandžio 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolą, daiktinių įrodymų apžiūros protokolą, pavogtų daiktų dokumentų nuorašus. Minėti duomenys reikšmingi tuo, kad leidžia nustatyti, kokie daiktai, kada, kur ir kokiu būdu buvo pavogti, taip pat leidžia spręsti dėl kitų dviejų kaltinamųjų, kurių vienas viso baudžiamojo proceso metu, o kitas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog vagystę įvykdė susitarę su asmeniu, vardu Jan (kaip vėliau paaiškėjo - I. R.), parodymų patikimumo. Akcentuotina, kad tiek M. S., tiek S. Š. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, abu parodė tą pačią vietą, iš kurios vogė traktorių ir dyzelinį kurą, kryptį, kuria jie pavogtu traktoriumi nuvažiavo, nors parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas skirtingu laiku, t. y. 2012 m. gegužės 7 d. (t. 1, b. l. 87-88) ir 2011 m. rugsėjo 15 d. Akcentuotina, kad S. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolas yra išsamesnis, nuteistasis 2011 m. rugsėjo 15 d. atlikto parodymų patikrinimo metu nurodė vietą, kur stovėjo „BMW“ automobilis, kuriuo (remiantis minėto nuteistojo parodymais) juos su M. S. atvežė I. R., vietą, kur į „BMW“ automobilį pylė degalus (t. 1, b. l. 140-144). Tuo tarpu, M. S. nurodė, kad daugiau nieko neprisimena, nes buvo neblaivus. Taigi, apkaltinamajame nuosprendyje įvertinęs ir minėtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.

Nors apeliantas teigia, kad jo kaltė negalėjo būti grindžiama telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinėmis ir jų analize (t. 2, b. l. 144-153, 171-181, 168-170), su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2011 m. lapkričio 28 d. tarnybiniai pranešimai (t. 2, b. l. 168), kurių teisėtumą dėl operatyvinių priemonių panaudojimo apeliaciniame skunde taip pat ginčija apeliantas, surašyti jau po to, kai įstatymų nustatyta tvarka sankcionuotas minėtų išklotinių gavimas, išanalizuota dalis medžiagos, kurios pagrindu vėliau gautos SIM kortelių, kurių numeriai yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įeinančių bei išeinančių skambučių išklotinės su celėmis. Pagal formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2011, Nr. 2K-313/2010). Akcentuotina, kad dar iki minėto tarnybinio pranešimo surašymo, tiek S. Š., tiek M. S. savo parodymuose įvardijo Janą kaip asmenį, kurio paprašyti jie pavogė traktorių bei dyzelinį kurą. Akcentuotina, kad tiek M. S., tiek S. Š. nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, savo kaltę dėl vagystės pripažino, abu davė nuoseklius parodymus. Be to, M. S. nurodė, kad su Janu susipažino, kai buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nes sėdėjo vienoje kameroje (t. 1, b. l. 62-63), 2011 m. rugsėjo 15 d. apklausos metu S. Š. nurodė, kad galėtų Janą atpažinti, o 2011 m. lapkričio 24 d., t. y. dar iki 2011 m. lapkričio 28 d., kuomet buvo surašyti apeliaciniame skunde minimi tarnybiniai pranešimai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu jis atpažino I. R., kuris jam ir M. S. pasiūlė pavogti traktorių (t. 1, b. l. 132-134). Kadangi tuo metu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos užsakovas, neabejotinai egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas operatyvinių veiksmų atlikimui. Pažymėtina, kad abu ikiteisminio tyrimo metu apklausiami įtariamieji nurodė, jog nusikaltimo padarymo metu Janas davė naują telefono aparatą su nauja SIM kortele, į kurią M. S. įdėjo turėtą SIM kortelę (Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria naudojosi abu įtariamieji (t. 2, b. l. 130), jis įdėjo ją į naujai gautą telefono aparatą, o naują SIM kortelę įdėjo į savo turėtą seną telefono aparatą. Dėl šios priežasties pavyko nustatyti visus vagystės metu naudotus mobiliojo ryšio telefonus bei SIM korteles (jų abonentinius numerius), o būtent vykdytojai S. Š. bei M. S. naudojosi jiems duotu telefono aparatu, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) su numeriu (duomenys neskelbtini), o „užsakovas“ naudojo MRT, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) su numeriu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 168-170). Pažymėtina, jog telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimas taip pat patvirtina, kad jo turėtojas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nusikaltimo vietoje, judėjimo trajektorija patvirtino M. S. teiginį, kad pagrobtą traktorių jie nuvarė į Trakų rajoną (t. 2, b. l. 160). Nors apeliantas neigia esąs užsakovas, tačiau tai patvirtina ne tik baudžiamosios bylos medžiaga, kitų nuteistųjų parodymai, o bet ir liudytojo R. G. parodymai, kuriuose jis teigia, kad I. R. jam paskambino ir paprašė į jam priklausančią lentpjūvę pastatyti traktorių. Tą dieną, kai I. R. turėjo atvažiuoti pastatyti traktorių, pastarasis jam skambino ir jis taip pat skambino pastarajam, nes norėjo suderinti laiką. Jis tą naktį saugojo lentpjūvę ir naudojosi mobilaus ryšio telefonu, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini). I. R. atvažiavo naktį „BMW“ ar „Audi“ automobiliu, tačiau jis tiksliai neprisimena ir kai jis išėjo atidaryti vartus, tai buvo I. R., o traktoriuje buvo kažkokie du vyrai. Tų vyrų jis atpažinti negali, nes buvo labai tamsu. Traktorius, raudonos spalvos, „MTZ Belarus” markė, panašios į 1025, buvo su frontaliniu krautuvu. Tada jis pats atidarė vartus, tie vyrai įvažiavo į angarą ir ten pastatė traktorių. Jis matė kaip, I. R. įsidėjo į kišenę dokumentus. Po to, I. R. ir tie du vyrai išvažiavo. I. R. jam pasakė, kad atvažiuos rytoj. Po kelių dienų I. R. jam paskambino ir pasakė, kad kitą dieną nori paimti traktorių. Jis pastarajam atsakė, kad raktus paliks lentpjūvėje, nes tą dieną iš ryto važiuos į mišką dirbti. Kai jis atvažiavo po darbo, traktoriaus jau nebuvo. Kur I. R. nugabeno traktorių, jis nežino, nes neklausė ir pastarasis jam nieko nesakė. Akcentuotina, jog iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinių matyti, jog nusikaltimo padarymo laikotarpiu „užsakovo“ abonentinis numeris kontaktavo išimtinai su dviem numeriais, o būtent (duomenys neskelbtini) (vykdytojų numeris) bei (duomenys neskelbtini) (liudytojo R. G. numeris). Ikiteisminio tyrimo metu, jau po 2011 m. lapkričio 28 d. tarnybinių pranešimų surašymo, I. R. ir liudytoją R. G. 2011 m. gruodžio 13 d. atpažino M. S., kuris papildomos apklausos 2011 m. gruodžio 13 d. metu nurodė, kad galėtų atpažinti asmenį vardu Janas ir asmenį, kuris atidarė vartus nuo angaro, kur buvo nuvarytas traktorius (t. 1, b. l. 70-75). Vien tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai buvo surašyti jau po to, kai surašyti 2011 m. lapkričio 28 d. tarnybiniai pranešimai, neduoda pagrindo teigti, kad minėti įrodymai buvo gauti minėtų tarnybinių pranešimų pagrindu ir neteisėtai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš visų aptartų duomenų matyti, jog teisinis ir faktinis pagrindai operatyviniams veiksmams atlikti buvo, operatyviniai veiksmai apsiribojo tik turimos informacijos patikslinimu bei susijusios papildomos informacijos gavimu, šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymu nustatytos tvarkos, duomenys, kurie buvo gauti panaudojus operatyvines priemones, patvirtinti įrodymais, gautais Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka. Be to, teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinės bylos 2K-453/2011, 2K-162/2009). Šiuo atveju, apeliaciniame skunde nurodoma kasacinė nutartis Nr. 2K-356/2008 nėra reikšminga, nes joje nustatytos aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad kitų dviejų nuteistųjų duoti parodymai buvo prieštaringi ir nepatikimi, o kaltinamasis M. S. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigė teisminio bylos nagrinėjimo metu, taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo jais vadovautis, formuodamas savo vidinį įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str. 1, 4 d.), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2013).

Kaltinamasis M. S. pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus, davė juos visiškai priešingus, negu ikiteisminio tyrimo metu, taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1, 4 d. nuostatomis, perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus jo parodymus, nes jie iš esmės prieštaravo jo parodymams, duotiems teisme. Tokiu būdu, buvo patikrinti ir kaltinamojo S. Š. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, nes jie ne tik kad neprieštaravo jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet taip pat iš esmės atitiko ir M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Taigi, pirmosios instancijos teismas, perskaitęs ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus kaltinamojo M. S. parodymus, patikrino kitų bylos įrodymų patikimumą, be to, šie duomenys padėjo formuotis teismo vidiniam įsitikinimui dėl visų trijų kaltinamųjų byloje kaltės, vaidmens ir indėlio darant nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde akcentuojami neatitikimai tarp S. Š. ir M. S. parodymų dėl automobilio markės (nors abu nurodė tamsią automobilio spalvą), be to, pasak M. S., Jano automobilis iki sustojimo važiavo jiems iš paskos, o pasak S. Š. - visą laiką priekyje ir rodė kelią, kur važiuoti, tačiau jie nelaikytini esminiais, dėl kurių reikėtų abejoti visų parodymų patikimumu. Akcentuotina, kad S. Š. ir M. S. parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. dėl to kada, kur, su kuo ir kaip darė nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs. S. Š. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu išsamiai paaiškino apie įvykdytos vagystės aplinkybes, vagystę organizavusį asmenį – I. R. ir vagystės vykdytojus. Ikiteisminio tyrimo metu ir kaltinamasis M. S. davė praktiškai analogiškus parodymus apie įvykdytos vagystės aplinkybes, joje dalyvavusius asmenis. M. S. ir S. Š. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, atpažino I. R. kaip asmenį, kuris organizavo vagystę, bei liudytoją R. G., kurio lentpjūvės teritorijoje paliko pavogtą traktorių. Išsamiai paaiškino apie bendravimą telefonu su I. R., nurodė aplinkybes dėl naujo telefono aparato ir naujos SIM kortelės naudojimo ir tai, kad pastarasis rodė jiems, važiuojantiems vogtu traktoriumi, kelią, atlydėjo į vietą, kur paliko traktorių bei juos atvežė atgal į Dieveniškių kaimą. Abu kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu vykusios akistatos metu patvirtino vienas kito parodymus, nurodydami tik kelis, neesminius neatitikimus (t. 1, b. l. 148-151). Pažymėtina ir tai, kad minėti kaltinamieji, prieš padarant nusikalstamą veiką, vartojo alkoholinius gėrimus, taigi, galėjo sąžiningai klysti dėl neesminių nusikalstamos veikos detalių, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad visi jų parodymai yra nepatikimi, juo labiau, kad minėtus parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga bei liudytojų parodymai. Apeliacinio skundo teiginiai, kad apeliantas neturi automobilių „BMW“ ir „Audi“, nėra pagrindas konstatuoti, kad jis nusikalstamos veikos padarymo naktį nesinaudojo nurodytos markės automobiliais. Be to, kad liudytojas V. Z. nematė priešais ar už traktoriaus „MTZ“ su frontaliniu keltuvu važiuojančio lengvojo automobilio, nepaneigia kitų dviejų kaltinamųjų nurodytos aplinkybės, jog minėtas automobilis rodė kelią važiuojančiam traktoriui. Apeliaciniame skunde taip pat nurodomi prieštaravimai tarp minėto liudytojo ir kitų kaltinamųjų nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko, tačiau pažymėtina, jog nuteistiesiems suformuluotame kaltinime tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas nebuvo inkriminuotas, taigi, teismas ir neprivalėjo jo nustatyti.

Apeliaciniame skunde taip pat bandoma sumenkinti liudytojo R. G. parodymus teigiant, kad galimai šis asmuo ir buvo vagystės „užsakovas“. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. balandžio 25 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas minėto liudytojo atžvilgiu nutrauktas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę (t 2, b. l. 15-17). Šis nutarimas yra įsiteisėjęs. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jo priėmimo metu jau buvo žinomos ir priimant minėtą procesinį sprendimą, įvertintos. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios leistų suabejoti liudytojo parodymų patikimumu. Nė vienas iš kaltinamųjų taip pat nenurodė, kad su minėtu asmeniu, skirtingai nei su I. R., tarėsi dėl vagystės ar pagalbos, paslepiant pavogtą svetimą turtą, to apeliaciniame skunde nenurodo ir I. R., o dėsto tik savo subjektyvias prielaidas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kuriuose bandoma menkinti liudytojo R. G. parodymų įrodomąją vertę, laikytini deklaratyviais ir atmetami.

Nepritartina ir apeliacinio skundo argumentams, neva netinkamai nustatytas pavogto dyzelinio kuro kiekis. Kiti du kaltinamieji byloje patvirtino, kad vogė dyzelinį kurą, pylė jį į plastmasines talpas ir į traktoriaus kuro baką, sulaužė dyzelinio kuro kolonėlės spyną. Byloje negauta duomenų, kad viena tona dyzelinio kuro negalėjo tilpti į traktoriaus kuro baką bei nuteistųjų naudotas talpas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais dėl pavogto dyzelinio kuro kiekio, kadangi jis išsamiai ir nuosekliai paaiškino, kokiu būdu apskaičiavo prarastą kuro kiekį. Nagrinėjamu atveju, net ir nustačius, kad dalis kuro buvo pavogta, o likusi dalis dyzelinio kuro išsipylė S. Š. sugadinus dyzelino kolonėlės žarną, tai nekeistų fakto, kad dėl nusikalstamos veikos nukentėjusysis neteko vienos tonos dyzelinio kuro. Taigi, nei veikos kvalifikacijai, nei nuteistųjų civilinės atsakomybės dydžiui tai reikšmės neturėtų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad traktorius „MTZ Belarus-1025“ (gaminimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris 7227 LI, frontalinis krautuvas „Sipma T-426“ (gaminimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. laidos)), dyzelinis kuras liko pas vagystės organizatorių - I. R.. Nurodytas aplinkybes patvirtino ne tik kiti du kaltinamieji, bet ir liudytojas R. G.. Dėl to apeliacinio skundo teiginiai apie Lietuvos Respublikos BPK 20 str. pažeidimą laikytini nepagrįstais, nes minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remiantis buvo atmesti liudytojos L. T. parodymai, kadangi juos visiškai paneigė kitų dviejų kaltinamųjų, liudytojų parodymai bei baudžiamosios bylos medžiaga. Esant nurodytų aplinkybių visumai, I. R. skundas laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo I. R. (I. R.) apeliacinį skundą atmesti ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-TamošiūnaitėTeisėjai Artūras PažarskisLaureta Ulbienė