Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 3 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 13 d., 11.02–11.08 val. laikotarpiu, policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“ (duomenys neskelbtini), stovėjusiame automagistralėje Al Vilnius–Kaunas–Klaipėda, prie degalinės „Emsi“, valstybės tarnautojams – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės būrio vadui A. J. ir patruliui I. P. davė 100 Lt kyšį, pinigus padėdamas prie rankinio stabdžio svirties, už tai, kad jie už automobilio vairavimą viršijant nustatytą greitį nesurašytų administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124 straipsnyje, protokolo.

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Jo kaltė pagrįsta duomenimis, gautais atliekant operatyvinius veiksmus, kurie akivaizdžiai neteisėti, pažeidžiantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 8 straipsnių nuostatas bei Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos policijos patrulių veiklos instrukcijos 4 punktą policijos patrulių uždavinys yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas, todėl, kaip teigia kasatorius, jam nesuprantama, kokiu pagrindu STT Vilniaus valdybos pareigūnai atliko operatyvinius veiksmus, t. y. panaudojant technines priemones stebėjo ir fiksavo Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos kelių policijos rinktinės būrio vado A. J. ir Vilniaus m. VPK VP EPT KPR patrulio I. P. bei asmenų, įvykdžiusių administracinės teisės pažeidimus, veiksmus. Be to, kasatoriui nesuprantama, nuo ko STT pareigūnams reikėjo saugoti policijos pareigūnus, jeigu abi šios institucijos yra lygiateisiai teisėsaugos subjektai, turintys tokias pačias, vykdant nusikaltimų prevenciją bei juos atskleidžiant, teises. Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnis įpareigoja policiją vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, o ne provokuoti, kad asmuo juos padarytų, ar laukti, kol jis tai padarys.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas; valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktika, nagrinėjant bylas, susijusias su Konvencijos 8 straipsnio taikymu, parodo atvejus, kada asmens teisės į susižinojimo slaptumą ribojamas priskirtinas valstybei ir atsakomybė kyla pagal Konvenciją dėl neteisėto šios teisės ribojimo (1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M.M. prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 39339/98; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 5035/02; 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje van Vondel prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 38258/03). EŽTT praktika patvirtina, kad jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, teikdami vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą (pavyzdžiui, leisdami naudotis technikos priemonėmis pokalbiui įrašyti, duodami nurodymus, kaip naudotis suteiktomis priemonėmis ir pan.), ignoruodami įstatymų nustatytą būtiną tokiai kontrolei tvarką, pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–7–141/2008). Šiuo atveju STT Vilniaus valdybos ir Vilniaus m. VPK VP EPT KPR pareigūnų susitarimas slapta įrašinėti asmenų, padariusių administracinės teisės pažeidimus, pokalbius yra Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, nes slaptų operatyvinių priemonių naudojimas bei operatyvinis tyrimas (o šiuo atveju buvo būtent operatyvinis tyrimas) prieš asmenis, nepadariusius nusikalstamos veikos, yra draudžiamas, išskyrus Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje numatytus atvejus, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus <...>. Iš STT Vilniaus valdybos operatyvinės veiklos skyriaus operatyvinių veiksmų atlikimo 2007 m. kovo 15 d. protokolo Nr. 18-14-20 matyti, kad policijos pareigūnai apie STT Vilniaus valdybos operatyvinius veiksmus bei jų naudojamus metodus buvo įspėti. Operatyvinės veiklos įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad operatyvinė veikla grindžiama teisėtumo, žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių užtikrinimo, viešojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, viešų ir slaptų priemonių bei metodų derinimo principais, o 2 straipsnyje – kad operatyvinės veiklos subjektai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas reiškia, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo <...> principais. Todėl policijos pareigūnai, būdami pilnateisiai teisėsaugos subjektai, pareigas privalo atlikti tinkamai, t. y. paaiškinti galiojančius įstatymus ir neprovokuoti piliečius padaryti nusikalstamą veiką. Kasatorius teigia, kad policijos ir STT Vilniaus valdybos pareigūnų elgesys turi būti vertinamas kaip susižinojimo slaptumo pažeidimas bei provokacija, o tokiu neteisėtu būdu šiurkščiai pažeidžiant žmogaus teises gauti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad EŽTT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia nustato, ar asmens teisės į susižinojimo slaptumą apribojimas, vėliau ketinant gautus duomenis panaudoti kaip įrodymus baudžiamajame procese, priskirtinas valstybės institucijai. Jeigu šios teisės ribojimas priskirtinas valstybei, o ši nesilaikė Konvencijoje nustatytų ribojimo sąlygų, pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis garantuoja teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nenustato įrodymų leistinumo taisyklių, nes tai yra pirmiausia vidaus teisės uždavinys (1988 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Schenk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 10862/84). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje pasisakė, kad Lietuvos Respublikos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar buvo laikytasi įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu, pažeidžiančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.

Prokuroras teigia, kad kasatoriaus nuorodos, jog jo kaltė grindžiama tik operatyviniais veiksmais ir metodais gautais duomenimis, kad STT Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus ir Vilniaus m. VPK VP EPT KPR pareigūnai, nesilaikydami Operatyvinės veiklos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso, pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas, todėl duomenys, gauti suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, laikytini gautais neteisėtu būdu, yra nepagrįstos.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad garsą ir vaizdą fiksuojančios techninės priemonės, kuriomis buvo įrašytas pokalbis, vykęs policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“ tarp E. Ž. ir pareigūnų, buvo naudojamos vadovaujantis įstatymu. Policijos pareigūnai teisėtai bendradarbiavo su STT pareigūnais, vykdžiusiais operatyvinę veiklą pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą. 2006 m. spalio 4 d. Vilniaus m. VPK rašte Nr. 10–1–1–7778, adresuotame STT Vilniaus valdybos viršininkui, buvo prašoma bendradarbiauti užkardant papirkimo nusikalstamas veikas bei apsaugant policijos pareigūnus nuo nusikalstamo poveikio. Prašyme nurodyta, kad, norint kuo efektyviau ir tiksliau užfiksuoti papirkimo faktą bei aplinkybes, reikalingi garsą bei vaizdą fiksuojančios techninės priemonės ir patyrę specialistai, nes tai apsunkintų kyšį duodančiam asmeniui išvengti atsakomybės. Šio rašto pagrindu ir buvo fiksuojamas pokalbis, vykęs tarp E. Ž. ir eismo priežiūros tarnybos pareigūnų. Techninės priemonės buvo naudojamos bendra tvarka, t. y. taip, kaip nustatyta Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkte, todėl darytina išvada, kad STT pareigūnai technines priemones naudojo teisėtai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo manyti, kad E. Ž. buvo skatinamas ar kurstomas padaryti nusikalstamą veiką – duoti pareigūnams kyšį. Iš byloje esančio pokalbio tarp policijos pareigūnų ir E. Ž. įrašo matyti, kad būtent kasatorius prašė pareigūnų nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, sakydamas „Davai kažkaip išsprendžiam ir viskas. Paleiskim taip va.“, jis padėjo tarp priekinių sėdynių prie rankinio stabdžio svirties 100 Lt vertės banknotą. Vieno iš pareigūnų paklaustas, ar žino, kad tokia jo veika yra neteisėta, E. Ž. atsako, kad žino. Be 2007 m. kovo 15 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo Nr. 18–14–20 ir jo priedo (vaizdo ir garso įrašo), E. Ž. kaltė įrodyta liudytojų A. J., I. P. parodymais, 2007 m. kovo 13 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais duomenimis, todėl kasatoriaus teiginys, kad jo kaltė pagrįsta išskirtinai tik operatyviniais veiksmais ir metodais gautais duomenimis, yra nepagrįstas. Analogiški kaip ir kasatoriaus argumentai buvo išnagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartyje Nr. 2K–87/2008 ir pripažinti nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinta bei ne kartą kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse yra pasisakyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje), priimtame išnagrinėjus bylą, nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Ž. teigė, kad policijos pareigūnams pinigų nesiūlė ir nedavė, kad policijos ir specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, veikdami kartu, siekė jį išprovokuoti padaryti nusikalstamą veiką, kad jo kaltė nuosprendyje pagrįsta neteisėtais būdais gautais duomenimis, argumentuotai ginčijo operatyvinių veiksmų ir priemonių panaudojimo teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas, į esminius apelianto argumentus dėl operatyvinių veiksmų ir taikytų operatyvinių priemonių teisėtumo neatsakyta, motyvuotų išvadų nepadaryta.

BPK 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne Baudžiamojo proceso kodekso, o kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybę numato BPK 20 straipsnio 1 dalis. Tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje būtina remtis duomenimis, gautais ne pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, būtina patikrinti, ar buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos jie buvo gauti. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais. Toks įpareigojimas kyla iš BPK 20 straipsnio 4 dalies, nustatančios, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų nesilaikyta, duomenys, surinkti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį panaudoti kaip įrodymai, patvirtinantys E. Ž. kaltę, nepatikrinus, ar jie gauti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padarytos kategoriškos, motyvuotos išvados, kodėl tokie duomenys laikytini arba nelaikytini įrodymais. Nagrinėjamoje byloje ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose buvo keliamos abejonės dėl operatyvinių priemonių panaudojimo teisėtumo ir gautų duomenų atitikties 20 straipsnio reikalavimams, tačiau iš esmės jos nebuvo išanalizuotos. Nuosprendį grindžiant specialiųjų tyrimo tarnybos Vilniaus valdybos operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto surašytu operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu, panaudojant operatyvines technikos priemones padarytu vaizdo ir garso įrašu, apsiribota pasisakymu, kad Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis leidžia, vykdant operatyvinės veiklos uždavinius, technines priemones naudoti operatyvinėje veikloje bendra tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia teismų dėmesį į tai, kad techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje yra techninių priemonių įrengimas, eksploatavimas ar išmontavimas, taip pat kiti su tuo susiję teisėti veiksmai. Techninės priemonės operatyvinėje veikloje gali būti naudojamos bendra ir specialia tvarka. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 dalį techninių priemonių naudojimas bendra tvarka yra techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų nustatyta tvarka šio straipsnio 8 dalyje neišvardytais atvejais, taip pat ir šio straipsnio 8 dalyje išvardytais atvejais, kai jos naudojamos operatyvinės veiklos subjektų patalpose ir transporto priemonėse tų pačių subjektų iniciatyva saugumui bei imunitetui užtikrinti, išskyrus patalpas, naudojamas įmonių, įstaigų ar organizacijų, įsteigtų pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą, taip pat pokalbių telefonų kontrolę. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Operatyvinės veiklos įstatymas nebuvo pažeistas, net nebandė išsiaiškinti, ar techninės priemonės bendra tvarka buvo panaudotos pagal operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos nustatytą tvarką ir ar apskritai tokia tvarka yra nustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino teisėtu ir pagrįstu neišnagrinėjęs visų esminių apelianto argumentų ir į juos priimtoje nutartyje neatsakęs, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažįstama teisėta. Nepatikrindamas bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.