Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Virginijos Pakalnytės - Tamošiūnaitės, Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-23 nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 9 mėnesiams; pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. T. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. b) papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-22 nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 1 mėnesiui su 1040 Lt (8 MGL) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-22 nuosprendį.

Nukentėjusiojo R. R. ieškinį tenkinus iš dalies, iš R. T. priteista 140 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalos atlyginti R. R. naudai.

Iš R. T. priteista 269 Lt turtinei žalai atlyginti Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai. Iš R. T. priteista 1974,20 Lt turtinei žalai atlyginti UAB „X“ kazino naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. pagal BK 180 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2012-11-18, apie 01.10 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (1,81promilės), kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis priėjęs prie nukentėjusiojo R. R., trenkė specialiai žmogui žaloti pritaikytu daiktu – beisbolo lazda jam į kaktą, po ko nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenis sudavė eilę smūgių lazda, kojomis, rankomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, ko pasėkoje, palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, jis, t.y. R. T., priėjo prie nukentėjusiojo ir iš dešinės pusės džinsų kišenės pagrobė R. R. priklausantį turtą – 200 litų.

Taip pat R. T. nuteistas pagal BK 187 str. 1 d. už tai, kad 2012-11-18, apie 01.10 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (1,81 promilės), su lazda išdauždamas lošimo automato salono vitrininį stiklą, sugadino svetimą, UAB „X“ kazino priklausantį turtą už 1974,20 litų.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagristai kaip pagrindiniu jo kaltę patvirtinančiu įrodymu rėmėsi nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiojo R. R. parodymais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, kad nukentėjusysis R. R. iš karto po įvykio nurodė automobilio, kuriuo jį bei liudytoją D. V. vijosi sumušę asmenys, spalvą ir registracijos numerį, tačiau tuo pačiu prieštaringai nurodė, kad policijos įvykių suvestinėse užfiksuota informacija, jog keturi smurtavę asmenys pasišalino nežinoma kryptimi automobiliu „Mercedes Benz“ sidabro spalvos, valstybinis numeris ir modelis nežinomi. Apelianto vertinimu, tai, jog prie kavinės - baro (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis R. R. galėjo matyti iki įvykio, o jo tėvas P. R. po įvykio matė automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neįrodo, kad būtent jo automobiliu užpuolikai, jų tarpe ir apeliantas, vijosi R. R.. Apelianto teigimu, jis visą naktį, iki kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, buvo kavinėje - bare (duomenys neskelbtini), niekur automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevažiavo, niekam šio automobilio raktelių nebuvo perdavęs. Nukentėjusysis R. R. jo automobilį galimai matė dar iki įvykio, tačiau jo numerį galėjo įsidėmėti ir tada, kai su savo tėvu sugrįžo prie baro ir apie jį pranešė policijai. Be to, pažymi, kad iš byloje esančios policijos įvykių suvestinės matyti, jog apie jo automobilį, kaip apie galimai naudotą R. R. užpuolikų, pranešė ne pats R. R., o jo tėvas, tiesiogiai nematęs įvykio, kai apeliantą pamatė prie baro.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. R. duoti parodymai nebuvo nuoseklūs: jis pateikė kelias versijas dėl įvykio aplinkybių, eigos, skirtingai apibūdino jį užpuolusius bei sumušusius asmenis (jų aprangą, amžių, išvaizdą ir pan.). Be to, tiek medicininiuose dokumentuose, tiek ir teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytų nukentėjusiojo kūno sužalojimų lokalizacija, pobūdis, trauminių pobūdžių skaičius neatitinka ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. R. nurodytai jam suduotų smūgių lokalizacijai ir skaičiui bare bei prie kazino, todėl jo prieštaringi parodymai sukelia abejonių, ar jis buvo sumuštas ir apiplėštas kitų asmenų nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis ir laiku.

Apeliantas pažymi, jog teismas nuosprendį grindė neegzistuojančiu įrodymu, kad R. R. jį atpažino asmens parodymo atpažinimo metu, kadangi toks atpažinimas nebuvo atliekamas. Taip pat nurodo, jog asmens parodymo atpažinimo metu, dalyvaujant atpažįstančiajam liudytojui D. V., buvo pažeisti BPK 192 str. 1 d. reikalavimai, kadangi tik apelianto apranga, amžius bei ūgis skyrėsi nuo kitų parodytų atpažinti asmenų. Teigia, kad jis buvo atpažintas tik pagal iš anksto nurodytą ar žinomą pastarojo aprangą, iš parodytų atpažįstamųjų būdingą tik jam. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog liudytojas A. K. teisminio posėdžio metu patvirtino, kad jis neatpažino apelianto pagal nuotraukas, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pastarasis galėjo sąžiningai klysti, nes A. K. atpažintas pagal nuotrauką kitas asmuo labai panašus į jį. Apeliaciniame skunde pažymima, kad jo kaltę, padarius inkriminuotus nusikaltimus, taip pat paneigia tai, jog apelianto automobilyje „Mercedes Benz“ ar prie jo nebuvo rastos jokios lazdos. Teigia, kad nukentėjusiojo R. R. ir liudytojo D. V. parodymai dėl lazdų ir jų panaudojimo aplinkybių yra nenuoseklūs. Viena iš jų versijų buvo ta, kad 4-5 vaikinai iš automobilio bagažinės ir salono išsitraukė pagalius ar kažkokius metalinius daiktus, o kita, kad tik apeliantas atrakino automobilio bagažinę ir iš jos pasiėmė lazdą, todėl teismas nepagrįstai šių parodymų nevertino kritiškai. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis buvo mušamas panaudojant specialiai žmogaus žalojimui pritaikytu (perdarytu) daiktu, tačiau teismas šią aplinkybę nepagrįstai konstatavo, remdamasis tik R. R. spėjimais, jog lazda gal buvo su viela.

Anot apelianto, jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 str. 1 d., kadangi byloje, išskyrus nukentėjusiojo abstrakčius parodymus, kad „Norėdami trenkti man, išdaužė kazino langą“, nėra įrodymų, jog asmuo, neva panašus į apeliantą, tyčia išdaužė UAB „X“ kazino langą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, nepagrįstai nebuvo peržiūrėti vaizdo įrašai, padaryti bare (duomenys neskelbtini), 2011-11-17 vakare ir 2011-11-18, nors, priešingai nei konstatavo teismas, tam galimybių buvo. Kaip bylos nagrinėjimo metu teisme parodė liudytoja S. V., kuri tuo metu dirbo minėtame bare, vaizdo kameros fiksuoja įvykių laiką, galima sekti įvykius, todėl, peržiūrėjęs minėtą įrašą, teismas turėjo galimybę stebėti vykusį konfliktą, patikrinti, ar apeliantas buvo vienoje kompanijoje su kitais asmenimis ar ne, ar buvo pasišalinęs ilgesniam laikui iš baro ir pan. Taip pat BPK nustatyta tvarka nebuvo apžiūrėti ir ištirti kiti, turintys reikšmės nagrinėjant bylą, vaizdo įrašai, padaryti vaizdo kameromis prie „M“ restorano ir Vilniaus autobusų stoties. Anot apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje pakanka kitų įrodymų, kurie patvirtina ar paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, kai tuo tarpu atskiri įrodymai ir jų visuma neįrodo jo kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus, o vaizdo įrašų ištyrimas galėtų jam inkriminuotus kaltinimus paneigti.

Teismo posėdyje nuteistasis R. T., pastarojo gynėjas, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. T. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 2 d., BK 187 str. 1 d.

Nuteistojo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, jų tarpusavio ryšį, sąsajumą, iki galo neištyrė visų įrodymų (vaizdo įrašų), pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos, įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nepažeistos.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo kaltę grindė nukentėjusiojo R. R., liudytojų P. R., D. V. parodymais. Šių asmenų parodymai sutampa tarpusavyje bei atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti jais teismui nebuvo jokio pagrindo. Vien tai, kad nukentėjusiojo R. R. ir liudytojų P. R., D. V. parodymai nevertinti taip, kaip palankiau nuteistajam, nereiškia, kad jie įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusysis R. R. su savo tėvu liudytoju P. R. susitarė duoti vienodus parodymus apie įvykio aplinkybes, šių nurodytų aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepagrindžia ir pats nuteistasis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai savaip interpretuoja nukentėjusiojo parodymus, tvirtindamas, kad R. R. jo automobilio „Mersedes Benz“ valstybinį numerį galėjo įsidėmėti ir tada, kai su savo tėvu sugrįžo prie baro ir apie įvykį pranešė policijai. Iš nukentėjusiojo R. R. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų matyti, kad jis, dar iki įvykio išėjęs į baro kiemą, pastebėjo automobilį „Mersedes Benz“. Teisme patikslino, kad šį automobilį įsidėmėjo, nes jis stovėjo prie pat baro, ir kad tai buvo pirmos klasės „Mersedes Benz“ automobilis, „lietais“ ratlankiais, savo išvaizda išsiskiriantis iš kitų. Automobilis jam patiko, rūkydamas jį apžiūrėjo, įsidėmėjo valstybinio numerio raides END, kas reiškia „pabaiga“ (2 t., b.l. 41). Be šių aplinkybių nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai ir konkrečiai nurodė, kad būtent iš šio automobilio bagažinės nuteistasis R. T. išsitraukė lazdą, ir kad būtent šiuo automobiliu jis kartu su kitais asmenimis prisivijo nukentėjusįjį prie „M“ restorano, o po įvykio iš ligoninės kartu su savo tėvu atvažiavęs prie baro matė stovintį tą patį „Mersedes Benz“ automobilį, todėl jo tėvas paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis visą naktį, iki kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, buvo kavinėje - bare, esančiame (duomenys neskelbtini), niekur automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevažiavo, niekam šio automobilio raktelių nedavė, tačiau šį jo aiškinimą paneigia byloje esančių objektyvių įrodymų visuma. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kitas betarpiškai bare kilusiame konflikte dalyvavęs asmuo, liudytojas D. V., ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme nurodė tapačias aplinkybes apie tai, kad jam kartu su R. R. bestovint prie restorano „M“, privažiavo tas pats automobilis „Mercedes Benz“, iš kurio bagažinės prieš tai 4-5 asmenų kompanija (kaip nustatyta, tarp jų buvo ir apeliantas) išsitraukė lazdas. 2012-12-04 asmens parodymo atpažinti protokolas patvirtina, kad D. V. atpažino R. T. kaip asmenį, kuris 2012-11-18 kartu su kitais asmenimis vijosi jį su R. R., išbėgusius iš baro (1 t., b.l. 66-69). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Operatyvinės veiklos skyriaus Policijos įvykių suvestinės išraše užfiksuotų duomenų matyti, kad 2012-11-18 01.22 val. policiją iškvietė apsaugos darbuotojas (1 t., b.l. 3). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmasis apie įvykį policijai pranešė apsaugos darbuotojas ir būtent jis nurodė, kad prie kazino vyrui sužeista ranka, keturi asmenys pasišalino nežinoma kryptimi automobiliu „Mercedes Benz“ sidarbo spalvos, valstybinis numeris ir modelis nežinomi. Taigi, pastarosios aplinkybės bei aukščiau nurodyti nukentėjusiojo parodymai apie įsidėmėtą prie baro stovėjusį automobilį „Mercedes Benz“ bei jo valstybinio numerio ženklo raides „END“ paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė prieštaringus duomenis apie tai, kad nukentėjusysis R. R. iš karto po įvykio nurodė automobilio, kuriuo jį bei liudytoją D. V. vijosi sumušę asmenys, spalvą ir valstybinį numerį. Ta aplinkybė, kad, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Operatyvinės veiklos skyriaus Policijos įvykių suvestinės išrašo duomenimis (1 t., b.l. 3), apie įvykį 2012-11-18 04.29 val. panešė ne pats R. R., o jo tėvas, kuris tiesiogiai įvykio nematė, nepaneigia aukščiau minėtų nukentėjusiojo parodymų, o tuo pačiu ir nuteistojo kaltės.

Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusysis R. R. davė nenuoseklius parodymus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl visų esminių faktinių bylos aplinkybių, o tai, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra tapatūs teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, juolab, kad bylos nagrinėjimo teisme metu po įvykio buvo praėję beveik dveji metai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šio asmens parodymai yra prieštaringi ar nenuoseklūs.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012-11-22 išvada Nr. G 2639/12(01) patvirtina, kad R. R. buvo padaryta plėštinė žaizda dešinėje plaštakoje, kraujosruvos rankose, paviršutiniai nubrozdinimai kaktos ir nosies šaknies srityse, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-11-18), paveikus kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais. Sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nebūdingi savęs žalojimui ar griuvimui; sužalojimai padaryti nuo penkių ar šešių trauminių poveikių, galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b.l. 51-52). Pažymėtina, kad atliekant R. R. kūno tyrimą jis kaip įvykio aplinkybes nurodė tai, kad 2012-11-18 apie 01.10 val., adresu: (duomenys neskelbtini), jį panaudojant fizinį smurtą, mediniais, metaliniais daiktais sumušė 4-5 asmenų grupė, prakirto dešinę ranką. Tokios pačios įvykio aplinkybės buvo nurodytos ir šiam tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose, kuriuose R. R. diagnozuotas veido ir galvos sumušimas; dešinės plaštakos plėštinė žaizda, abiejų dilbių ir kairės plaštakos sumušimas. Teismui netikėti minėta specialisto išvada, kuri nėra paneigta jokiais kitais įrodymais, nebuvo jokio pagrindo. Iš nukentėjusiojo teisme duotų parodymų matyti, kad jis aiškino, jog įvykio metu beisbolo lazda jam buvo suduota į kaktą, po ko jis nugriuvo. Nugriuvus jam buvo suduoti ne mažiau du smūgiai kojomis į galvą, buvo mušamas kažkokiu metaliniu daiktu, lazdomis, spardomas kojomis į įvairias kūno vietas. Be to, nuteistasis R. T. jam lazda, kuri galimai buvo apvyniota viela, prakirto dešinę ranką. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jis parodė, kad jam buvo suduota ne mažiau 15-20 kartų į įvairias kūno vietas, daugiausiai smūgių buvo suduota į galvą. Suveikus kazino signalizacijai vaikinai jam sudavė dar ne mažiau penkis kartus į įvairias kūno vietas, o jis liko gulėti ant žemės (1 t., b.l. 38). Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad pagal specialisto išvadą nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai padaryti 5-6 trauminiais poveikiais, nereiškia, jog nukentėjusysis apie jam įvykio metu suduotus daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas duoda neteisingus parodymus. Vien dėl to, kad pastarojo nurodytų smūgių pėdsakai kūne nenustatyti, nėra pagrindo pripažinti, kad jų nebuvo. Objektyvių įrodymų, paneigiančių nukentėjusiojo R. R. parodymus, byloje nėra. Kitą vertus, iš specialisto išvados matyti, jog R. R. buvo sumuštas ir suduotų smūgis skaičius akivaizdžiai buvo ne vienas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. R. bei liudytojo D. V. parodymais ir dalyje dėl lazdų ir jų panaudojimo aplinkybių. Iš nukentėjusiojo teisme duotų parodymų matyti, kad jis aiškino, jog nuteistasis R. T. iš automobilio „Mercedes Benz“ bagažinės išsitraukė lazdą, kuria jam vėliau smūgiavo į ranką. Parodė, kad ši lazda galėjo būti apvyniota viela, kadangi sudavus ja smūgį į ranką, buvo padaryta plėštinė žaizda, liko didelis randas. Liudytojas D. V. teisme taip pat patvirtino, jog matė, kad nuteistasis atidarė automobilio „Mercedes Benz“ bagažinę ir išsitraukė lazdą. Be to, nurodė, kad, jam kartu su R. R. išbėgus iš baro, paskui juos išbėgo 3-4 vaikinai, iš automobilio išsitraukė lazdas ir puolė juos vytis. Nors nukentėjusysis teisme neparodė jokių aplinkybių apie tai, kad ir kiti asmenys iš minėto automobilio išsitraukė lazdas, o liudytojas D. V. tokias aplinkybes nurodė, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šių asmenų parodymai yra nenuoseklūs. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia ir tai, kad jo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus taip pat paneigia faktas, jog jo automobilyje „Mercedes Benz“ ar prie jo nebuvo rastos jokios lazdos, be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis buvo mušamas panaudojant specialiai žmogaus žalojimui pritaikytą daiktą. Kaip minėta, faktą, kad nuteistasis R. T. beisbolo lazda smūgiavo nukentėjusiajam į kaktą, o jam nugriuvus su nenustatytais asmenimis ant žemės daug kartų lazda, kojomis, rankomis smūgiavo į įvairias kūno vietas, patvirtina ne tik nukentėjusiojo R. R. parodymai, bet ir minėta specialisto išvada.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas nė vienas kitas baro lankytojas, taip pat ir tie, kurie bare ir vėliau galimai mušė R. R. ir jo draugą D. V., ir kad jis neturėjo jokio motyvo įsijungti į neva kitų nepažįstamų asmenų konfliktą ir persekioti, mušti bei apiplėšti R. R., laikytini siekiu bet kokiomis priemonėmis pagrįsti nuteistojo gynybinę versija. Kolegijos nuomone, nuteistojo kaltė laikytina įrodyta byloje surinktais įrodymais, o įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė teismui prašymo apklausti liudytojus A. V. bei V. J.. Tik nuteistasis apeliaciniame skunde bei jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad šių asmenų parodymai yra svarbūs teisingam šios bylos išsprendimui, ir kad pirmosios instancijos teismas šių asmenų nepagrįstai neapklausė liudytojais. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išklausiusi minėtą nuteistojo gynėjo prašymą, nutarė neatlikti įrodymų tyrimo ir liudytojais neapklausti minėtų asmenų, kadangi A. V. iš įvykio vietos išvyko 00.05 val., o nustatytas nusikaltimo padarymo laikas yra 1.10 val., kas reiškia, kad jis nieko apie įvykio aplinkybes paaiškinti negalėtų. V. J. išvežė A. V., dėl ko ji taip pat negalėtų nieko paaiškinti apie įvykio aplinkybes.

Kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusysis R. R. su savo tėvu liudytoju P. R. susitarė duoti vienodus parodymus apie įvykio aplinkybes. Nors, kaip matyti iš 2012-11-18 liudytojo apklausos bei 2012-11-19 liudytojo papildomos apklausos protokolų (1 t., b.l. 35-36, 37-38), R. R., kuris tuo metu buvo sulaukęs pilnametystės, apklausos vyko dalyvaujant jo tėvui P. R., tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant procesines įstatymo normas. Be to, P. R. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, dėl šios aplinkybės negali būti vertinami kaip nepatikimi, kadangi R. R. kaip sūnus P. R. iš karto po įvykio dar ligoninėje papasakojo visas įvykio aplinkybes, iš ligoninės jie kartu nuvažiavo į barą, iš kur P. R. paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Pažymėtina, kad P. R. parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiojo R. R. parodymų, jo parodymai skundžiamame nuosprendyje yra sugretinti su kitais byloje esančiais įrodymais ir tik remiantis byloje esančių objektyvių įrodymų visuma, o ne vien liudytojo R. R. parodymais, yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis R. T. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog nukentėjusysis R. R. atpažino nuteistąjį R. T. ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu. Iš 2013-01-16 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (1 t., b.l. 70-71) matyti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliekamas pateikiant atpažinti R. T. pagal nuotrauką ne nukentėjusiajam R. R., bet liudytojui A. K.. Bylos medžiaga patvirtina, kad procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką su nukentėjusiuoju nebuvo atliekamas. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė byloje nesančiu rašytiniu įrodymu, nelaikytina esminiu Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia. Kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas šiuo įrodymu rėmėsi ir analizuodamas liudytojo V. K. parodymus (nuosprendžio 10 lapas 28 eilutė), todėl nuoroda į šį dokumentą nuosprendžio 10 lapo 11 eilutėje laikytina apsirašymo klaida ir iš 10 lapo 11 eilutės šalintini žodžiai „ir Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b.l. 70-71)“.

BPK 192 str. 1 d. numatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Byloje esančios fotonuotraukos (1 t., b.l. 68-69) ir 2012-12-04 asmens parodymo atpažinti protokolas patvirtina, kad juose užfiksuoti pateikiamų atpažinti asmenų duomenys (gimimo metai, ūgis), apranga nėra iš esmės skirtingi. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad jo amžius su vienu iš pateikiamų atpažinti asmenų buvo vienodas, o ūgis skyrėsi tik 3 centimetrais. Esant tokioms aplinkybėms, kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti BPK 192 str. 1 d. reikalavimai, kadangi tik apelianto apranga, amžius ir ūgis skyrėsi nuo kitų parodytų atpažinti asmenų. Apeliantas tik deklaratyviai teigia, kad jis buvo atpažintas tik pagal iš anksto nurodytą ar žinomą jo aprangą, būdingą tik jam vienam iš pateiktų atpažinimui asmenų. Šių apelianto nurodomų teiginių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Apelianto nurodomi argumentai nepaneigia motyvuotos pirmosios instancijos teismo išvados, kad liudytojas A. K., asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu neatpažindamas R. T. kaip nukentėjusįjį R. R. sumušusio asmens, galėjo sąžiningai klysti, kadangi jo nurodytas kaip labiausiai į R. T. panašus asmuo iš tikrųjų yra panašus į jį. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ši aplinkybė nepaneigia nukentėjusiojo R. R. parodymų, kad R. T. buvo priėjęs prie lošimo automatų salono ir nukentėjusysis jį atpažino.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo galimybių peržiūrėti 2011-11-17 vakare ir 2011-11-18 užfiksuotus vaizdo įrašus, padarytus bare, esančiame (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas šį argumentą grindžia tik liudytojos S. V. parodymais, kad vaizdo kameros fiksuoja įvykių laiką, galima sekti įvykius. Tačiau ši liudytoja nėra šios srities specialistė ir minėti jos parodymai nepaneigia minėtos teismo išvados. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, nuteistojo gynėjas kėlė klausimą dėl vaizdo įrašų iš minėto baro, prie „M“ restorano ir Vilniaus autobusų stoties. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo gynėjo prašymus ėmėsi priemonių, kad teismui būtų pateikti minėti įrašai. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro teismui pateikta informacija, kad vaizdo įrašuose prie „M“ restorano ir Vilniaus autobusų stoties nieko informatyvaus nesimato, o vaizdo įrašo iš minėto baro neįmanoma peržiūrėti dėl jo įrašymo specifikos. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismo pavedimu prokuroras įpareigojo ikiteisminio tyrimo pareigūnus atlikti papildomus tyrimo veiksmus - papildomai apžiūrėti kompiuterinę laikmeną su įrašytais „failais“ iš minėto baro stebėjimo kameros laikotarpiu 2012-11-17 – 2012-11-18 (2 t., b.l. 70). Iš 2014-09-02 tarnybinio pranešimo matyti, kad peržiūrėti šį vaizdo įrašą nebuvo techninės galimybės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo R. T. teiginius, kad byloje nėra vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuota jam inkriminuojama nusikalstama veika, sprendė, kad byloje pakanka kitų įrodymų, kurie patvirtina (arba paneigia) aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje esančių objektyvių įrodymų visuma yra pakankama neabejotinai išvadai padaryti dėl nuteistojo R. T. kaltės. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti.

Apeliantas neigia ir tai, kad iš nukentėjusiojo R. R. pagrobė 200 litų, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš jo paimta 200 litų nominalo kupiūra yra ta pati, kurios po įvykio pasigedo nukentėjusysis. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad iš R. T. apimta 200 litų kupiūra nebuvo tirta, šios asmens kaltės nepaneigia. Nuteistasis apeliaciniame skunde savaip interpretuoja nukentėjusiojo R. R. parodymus ir nepagrįstai tvirtina, kad šio asmens parodymai yra prieštaringi. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme vienareikšmiškai tvirtino, kad 200 litų jis pasigedo po jo sumušimo, kai nuteistasis R. T. iškraustė jo kišenes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais nukentėjusiojo parodymais ir laikė juos nuteistojo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Be to, 2012-11-20 akistatos tarp R. R. ir įtariamojo R. T. metu R. R. parodė, kad atpažįsta akistaton suvestą R. T. kaip asmenį, kuris 2012-11-18 vartojo jo atžvilgiu fizinį smurtą bei pagrobė 200 litų (1 t., b.l. 76-77). Atitinkamai tikėti nuteistojo R. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodytais argumentais, kad jis turėjo su savimi 200 litų, ir kad tai jo uždirbti pinigai, teismui nebuvo pagrindo, kadangi visi nuteistojo parodymai iš esmės prieštarauja byloje esančių objektyvių įrodymų visumai bei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pas nuteistąjį nebuvo rastas nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonas, taip pat nepaneigia R. T. kaltės, juolab, kad jam šio daikto pagrobimas nebuvo inkriminuotas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad liudytoja S. V. teisme nurodė labai daug papildomų ir skirtingų aplinkybių, lyginant su jos iš karto po įvykio ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pagrįstai šios liudytojos parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Vien tai, kad ši liudytoja teisme davė nuteistajam palankius parodymus, o teismas jų nevertino taip, kaip tai būtų naudinga nuteistajam, nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad šios liudytojos parodymai nepagrįstai įvertinti kritiškai.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę pagal BK 187 str. 1 d., tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė tik nukentėjusiojo R. R. abstrakčiais parodymais, kad „Norėdami trenkti man, išdaužė kazino langą“. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje grindė ne tik nukentėjusiojo parodymais teisme, bet liudytojo A. K. parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Būtent, liudytojas A. K., dirbantis greitojo reagavimo apsaugos darbuotoju, teisme parodė, kad buvo gautas pranešimas apie suveikusią signalizaciją saugomame objekte – (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame kazino. Atvykęs pamatė, kad buvo sudaužyta kazino vitrina, stiklas nebuvo subyrėjęs. 2012-11-18, 2012-11-19 apžiūros protokolai patvirtina, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, tai yra UAB „X“ patalpos, adresu (duomenys neskelbtini); apžiūrėtas sudaužytas įėjimo durų stiklas (1 t., b.l. 14-16, 20-22). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. R. aiškiai parodė, kad tas pats vyriškis, kuris lazda jam prakirto dešinę ranką, tai yra R. T., pataikė lazda į kazino stiklą ir jį sudaužė, suveikus signalizacijai prieš jį smurtavę asmenys pasišalino. Teisme jis taip pat parodė, kad R. T., norėdamas jam trenkti, išdaužė kazino stiklą. Pastebėtina, kad 2014-06-30 teismo posėdžio protokole (2 t., b.l. 43,) užfiksuoti apeliaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiojo parodymai, kad „norėdami trenkti man, išdaužė kazino stiklą“. Iš nukentėjusiojo parodymų turinio matyti, kad jis prieš tai kabėjo būtent apie kaltinamąjį ir jo veiksmus, todėl laikytina, kad teismo posėdžio protokole neteisingai užfiksuota veiksmažodžio daugiskaita „norėdami“, nors buvo kalbama apie vieną asmenį. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad R. T. padarė BK 187 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Iš Vilniaus mieto apylinkės teismo 2014 10 23 nuosprendžio 10 lapo 11 eilutės pašalinti žodžius „ir Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b.l. 70-71)“.