Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir niekuo neparemti, kadangi Marijampolės pataisos namai laikosi galiojančių teisės aktų ir juos tinkamai įgyvendina. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijų darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. kovo 24 d. buvo kalinamas Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose bei kamerų tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos naujos redakcijos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (aktas, galiojęs nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.). Pažymėtina, jog naujoje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje nenumatyta, koks minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose turėtų tekti vienam asmeniui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. balandžio 3 d.) reglamentuoja, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m (2.1 p.), kameros tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (2.2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 7/07-509 buvo paskirtas į 5 būrį ir nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. vasario 13 d. bausmę atliko minėto būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, kurios plotas 41,12 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,16 kv. m ploto.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 7/07-1167 „Dėl nuteistojo pervedimo iš brigados į brigadą“ pervestas iš 20 būrio 10 kameros į 1 būrį, kuriame bausmę atliko nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2020 m. kovo 24 d. Iš į bylą pateiktos 1 būrio schemos matyti, kad 1 būrio 1 patalpa schemoje pažymėta (1-33), jos plotas yra 51,30 kv. m ir joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,20 kv. m ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad esant dideliam žmonių tankiui vienoje patalpoje, kur vieni žiūri televizorių, kiti kalbasi ar knarkia, nebuvo jokio privatumo, t. y. galimybės pabūti vienumoje.

Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, yra padaręs nusikaltimą, jam teismas paskyrė atlikti bausmę pataisos įstaigoje, kurioje jam ir kitiems nuteistiesiems taikomas baudžiamojo įstatymo normose nustatytas režimas. Pareiškėjo nurodyti asmeninių laisvių suvaržymai (privatumo, judėjimo laisvės apribojimai), nepatogumai yra lemti jo paties pasirinkto elgesio modelio ir yra neišvengiama kalinimo (sulaikymo) pasekmė. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog pataisos įstaiga, neužtikrindama pareiškėjo pageidaujamos ramybės, galėjo pažeisti teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas akcentavo, jog dėl didelio žmonių skaičiaus patalpoje trūko šviežio oro, buvo tvanku ir smirdėjo.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Į bylą pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 konstatuota, jog Marijampolės PN yra sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019 m. liepos 10 d. rašte Nr. (4-21 4.80)2-34160 pažymėta, kad kamerose Nr. 16, Nr. 17 ir Nr. 20 yra langai, kurie visiškai atsidaro. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio oro trūkumo, tvankumo ar nemalonaus kvapo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad tiek 1, tiek 5 būrio tualetuose iš šonų yra įrengtos metalinės pertvaros, tačiau iš priekio nėra nei durų, nei užuolaidų, taip pat tarp pisuarų nebuvo jokių pertvarų, todėl buvo pažeistas jo privatumas, kadangi jį, atliekantį gamtinius reikalus, galėjo matyti kiti asmenys, be to, 5 būrio sanitariniame mazge trūko inventoriaus, todėl tekdavo laukti eilėse.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad unitazai atskirti dalinėmis pertvaromis, o tai patvirtina ir atsakovės atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad 1 būrio sanitariniame mazge unitazai atskirti ne tik dalinėmis pertvaromis, bet iš priekio yra pakabintos ir užuolaidos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių EŽTT paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2239-520/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja pertvarų tarp pisuarų.

Atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Marijampolės PN 5 būrio prausykloje yra viena ilga kriauklė, 7 vandens kranai ir dušas, 6 būrio prausykloje yra viena ilga kriauklė, 6 vandens kranai ir dušas, todėl konstatuotina, kad, pagal apskaičiavimą, sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis 195 nuteistieji (13 kranų x 15 nuteistųjų), todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors pareiškėjas teigė, kad kamerų tipo patalpose buvo tik tupimas tualetas, tačiau pažymėtina, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, t. y. nėra numatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad pareiškėjui apie tai buvo išaiškinta Marijampolės PN atsakymuose į jo prašymus, t. y. Marijampolės PN 2019 m. gegužės 21 d. rašte Nr. 20/07-699 bei 2019 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 20/07-1172. Taip pat paaiškinta, kad inventorius naudojamas pataisos namuose gal ir ne naujas, bet tinkamas naudoti.

Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad gyvenant 5 būrio miegamajame Nr. 3 patalynėje ir drabužiuose buvo pilna blakių, nors jas ir naikino.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl blakių plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu uždaroji akcinė bendrovė „Dezinfa“ pagal 2018 m. kovo 20 d. sutartį Nr. 27/10-28 pataisos namuose teikė dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Iš atsakovės atstovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Dezinfa“ kenksmingumo šalinimą atliko 2018 m. rugpjūčio 23 d., 2018 m. rugsėjo 21 d., 2018 m. spalio 5 d., 2018 m. spalio 12 d., nurodyta, kad kontrolės metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019 m. gegužės 7 d. rašto Nr. (4-21 4.80)2-22587 matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Dezinfa“ kenksmingumo šalinimą atliko 2019 m. balandžio 25 d. Iš minėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės yra iš audinio, tinkamo skalbti ir dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje. Pataisos namuose pildomas minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas. Nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netinkamo minkštojo inventoriaus dezinfekavimo. Pateiktoje Sveikatos priežiūros skyriaus 2020 m. rugsėjo 15 d. pažymoje „Dėl nuteistojo A. A. sveikatos būklės“ nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų liudijančių apie patirtus blakių įkandimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Skunde pareiškėjas pažymėjo, kad kalinimo įstaigoje su skundus rašančiais nuteistaisiais būna susidorojama, t. y. rašomi tarnybiniai pranešimai, skiriamos drausminės nuobaudos, atleidžiami iš darbo ir t. t.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2 lokalinio sektoriaus nuteistieji rūko gyvenamojoje patalpoje, nes rūkymo vieta nėra įrengta, o nuo 17 valandos išeiti į kiemą neturi galimybės, nes būna užrakinta.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų patalpų bei inventoriaus būklės: teigė, kad sanitarinio mazgo grindyse ir sienose trūko plytelių, gyvenamosiose patalpose esančios lovos buvo metalinės ir netinkamos naudotis, baldai aštriais, aplūžusiais kampais, kamerų tipo patalpose Nr. 13, 8, 10 langų stiklai suskilę, iš apšvietimo lempų kyšojo neizoliuoti laidai.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai (pagal poreikį), stalas, šiukšlių dėžė, sieninė pakaba arba spinta. Pažymėtina, jog minėtas teisės aktas minimalaus inventoriaus naudojimo laiko nenustato. Pareiškėjo pateiktas prie skundo Marijampolės PN 2019 m. gegužės 21 d. raštas patvirtina, kad kalinimo įstaigoje visas naudojamas inventorius yra ne naujas, bet tinkamas naudoti. Nors pareiškėjas tvirtino, kad kamerų tipo patalpose Nr. 16, 17 ir 20 suoliukų ir stalų kojos buvo aštriais kampais, tačiau byloje esantys Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019 m. gegužės 7 d. raštas Nr. (4-21 4.80)2-22587 bei 2019 m. liepos 10 d. d. raštas Nr. (4-21 4.80)2-34160 paneigia šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, konstatuojant, kad minėtose kamerose stalų ir suoliukų kojos neturi aštrių kampų, taip pat ir lovos neturi aštrių kampų, elektros laidai yra izoliuoti. Nors pareiškėjas įvardijo drausmės grupės kameras Nr. 13, 8 ir 10, kuriose buvo stiklai suskilę, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas teigė, kad sanitarinio mazgo grindyse ir sienose trūko plytelių, tačiau teismui neaišku, kurio būrio kokioje konkrečioje bendrabučio tipo patalpoje ar kamerų tipo patalpoje taip buvo, todėl minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais. Marijampolės PN pažymėjo, kad patalpos yra prižiūrimos, atliekami jų remonto darbai atsižvelgiant į turimas materialines lėšas. Įvertinus Marijampolės PN pateiktas gyvenamųjų patalpų fotonuotraukas, daroma išvada, kad jos patvirtina atsakovės atstovo teiginius apie patalpų ir jose esančių baldų, įrenginių tinkamą būklę, todėl pareiškėjo teiginiai apie netinkamą patalpų bei jose esančių baldų ar inventoriaus būklę atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo įdarbintas 14 būrio tvarkiniu ir dirbo 0,5 etato, tačiau darbo sąlygos buvo vergiškos: turėjo dirbti savaitę po 5 valandas per dieną be jokių poilsio dienų už juokingą sumą – tik 51 Eur per mėnesį ir dar neturint galimybės nusiprausti po darbo, nes bėgo tik šaltas vanduo, todėl teko nusiprausti tik minimaliai.

Atsakovės atstovo į bylą pateiktas Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. liepos 30 d. įsakymas Nr. 7/07-750 „Dėl nuteistojo paskyrimo į darbą“ patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. 0,5 etato buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini).

Iš pareiškėjo pateikto į bylą Marijampolės PN 2019 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. 20/07-1135 matyti, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 7/07-886 buvo įdarbintas dar puse etato eiti tokias pačias pareigas, todėl pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. dirbo visu etatu. Taip pat matyti, kad minėtu raštu pareiškėjui buvo detaliai paaiškinta, jog tvarkdariai (patalpų valytojai) privalo dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio, po 8 val. per dieną, jeigu dirba visu etatu, o jei dirba puse etato – po 4 val. per dieną, taip pat nurodyta mėnesinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, dirbto darbo laikas ir trukmė, atliktos išskaitos iš darbo užmokesčio ir kt. Teismas pažymi, kad pareiškėjas Marijampolės PN 2019 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. 20/07-1135 teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, todėl jo pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius dėl netinkamo darbo organizavimo bei užmokesčio mokėjimo, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė atsakovės atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas akcentavo, jog jam nebuvo siūloma jokia socialinė reabilitacija dėl narkotikų vartojimo, taip pat nebuvo priimtas mokytis 12 klasėje.

Iš pateiktos į bylą Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2020 m. spalio 5 d. pažymos Nr. 55/04-724 „Dėl nuteistojo A. A. kreipimosi“ matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas lankė programą „Elgesys, Pokalbis, Pasikeitimas“, tačiau programos nebaigė, taip pat kad nuosekliai lankė ir baigė programą „Įžanginė grupė“.

Marijampolės suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro 2020 m. spalio 7 d. pažyma Nr. 4R-259 (1.8). „Apie A. A. mokymąsi suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre“ patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. mokėsi Marijampolės suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro pataisos namų skyriuje (duomenys neskelbtini) klasėje.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildina iš to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo iškvietimo mygtukų.