Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovo A. J. atstovui pagal pavedimą advokatui Stasiui Lileikiui,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas – „PZU Lietuva“) dėl draudimo išmokos priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos polistirenas“), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 24 497 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti. Ieškiniu, be kita ko, nurodoma, kad, ieškovui 2014 m. balandžio 2 d. vykdant jam pavestą darbo funkciją, tai yra keičiant pirminio granulių išpūtinimo įrenginio sandarinimo tarpinę, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio pasekmė – sunkus sveikatos sužalojimas. Atsakovė nelaimingo atsitikimo darbe dieną buvo apdraudusi ieškovo darbdavio – trečiojo asmens – civilinę atsakomybę. Ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovė 2014 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą išmokėti ieškovui 7 000 Lt draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti. Atsakovė nustatė, jog ieškovui padaryta 16 000 Lt neturtinė žala, tačiau nusprendė atlyginti tik vieną antrąją patirtos žalos dalį, nes, atsakovės vertinimu, tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo yra kalti dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir jų veiksmai turėjo vienodą (lygiavertę) įtaką žalai atsirasti. Be to, atsakovė išskaičiavo 1 000 Lt besąlyginę išskaitą. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės 2014 m. liepos 29 d. sprendimu, 2015 m. liepos 13 d. pateikė pretenziją, prašydamas padidinti draudimo išmoką iki 30 000 Eur. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimą dėl papildomos 3 475,45 Eur (12 000 Lt) draudimo išmokos išmokėjimo. Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 21 d. pateikė dar vieną pretenziją, prašydamas išmokėti papildomą 9 207 Eur draudimo išmoką. Atsakovė 2015 m. rugsėjo 9 d. Ieškovo vertinimu, atsakovė netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Priimant sprendimus dėl draudimo išmokų mokėjimo, neatsižvelgta į ieškovo skausmą, išgyvenimus, kuriuos jis patyrė dėl sužalojimų, ir kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos neturtinei žalai, patirtai dėl sveikatos sužalojimo, nustatyti. Be to, ieškovas nesutinka su atsakovės sprendimu pusiau mažinti draudimo išmoką. Nurodo, kad kaltė (jeigu ieškovas ir būtų kaltas dėl žalos atsiradimo) nesudaro pagrindo draudimo išmokai mažinti. Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsikirto, jog, pirma, vertindama ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į įstatymo numatytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, tarp jų – pakenkimo sveikatai laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo trukmę, netekto darbingumo laipsnį, ligos progresavimo tikimybę, sveikatos sutrikdymo turtinius ir neturtinius padarinius, nukentėjusiojo asmens gyvenimo pokyčius profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kitose srityse. Antra, viena iš nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių – ieškovo neatsargus elgesys vykdant jam pavestą darbo funkciją. Todėl atsakovė pagrįstai sumažino draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 1 158,48 Eur draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovas dirbo ūkio darbininku-suvirintoju. Ieškovas 2014 m. balandžio 2 d., vykdydamas jam trečiojo asmens pavestą darbo funkciją, susižalojo kairiąją ranką. Tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo pažeidė darbo saugos reikalavimus. Atsakovė nelaimingo atsitikimo darbe dieną buvo apdraudusi trečiojo asmens civilinę atsakomybę. Ieškovui išmokėta 5 502,78 Eur (19 000 Lt) draudimo išmoka neturtinei žalai atlyginti. Sprendimu, be aukščiau nurodytų aplinkybių, nustatyta, jog ieškovas patyrė sunkius sužalojimus (sužaloti kairysis dilbis, žastas, riešo ir pirštų tiesiamieji raumenys, stipininis nervas, lūžo dilbio kaulai), didelį fizinį skausmą, neteko 55 procentų darbingumo. Ieškovui per metus atliktos penkios chirurginės operacijos, jis 51 dieną gydytas gydymo įstaigoje. Sužalota ranka prarado funkcionalumą, ieškovas negali atlikti elementarių veiksmų, kas apsunkina kasdienį gyvenimą. Ieškovas nebegali panaudoti sužalotos rankos darbo funkcijoms vykdyti taip, kaip tą darydavo iki sužalojimo. Ieškovo sveikatos sutrikdymo padariniai tęstiniai, ilgalaikiai – jis nebevaldys kairiosios rankos nuo alkūnės srities. Todėl ieškovas jaučiasi nevisavertis, patiria depresiją. Ieškovas po 15 metų sulauks pensinio amžiaus. Ieškovo sutuoktinė nedirba, todėl jis vienas išlaiko šeimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, padarė išvadą, jog ieškovo patirtos neturtinės žalos dydis yra 11 584,80 Eur (40 000 Lt). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, jog draudimo išmoka turi būti proporcinga draudimo sutartimi numatytai draudimo sumai. Atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindas yra trečiojo asmens civilinės atsakomybės, tai yra nuostolių, draudimo sutartis. Šia sutartimi numatyta draudimo suma nustato maksimalų draudimo išmokos (išmokų) dydį. Be to, sprendimu nurodoma, jog ieškovas pažeidė 2007 m. birželio 29 d. įsakymu patvirtintos Saugos ir sveikatos instrukcijos atliekant įrenginių remonto darbus 36 punktą, nes, galutinai neišjungęs įrenginio, keitė pirminio granulių išpūtinimo įrenginio elastinę sandarinimo tarpinę. Ieškovas pažeidė ir 2006 m. liepos 21 d. įsakymu patvirtintos Pirminio granulių išpūtinimo įrenginių „VSD1000“ ir „SE20VC“ naudojimo ir aptarnavimo instrukcijos 12 punktą, nes neįsitikino, kad remontuojamas įrenginys yra visiškai išjungtas. Trečiasis asmuo pažeidė 2009 m. birželio 15 d. patvirtintų Technikos direktoriaus pareiginių nuostatų 3.4 punktą, nes nepakankamai kontroliavo, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, darbdavio padarytas pažeidimas yra pirmoji, o ieškovo (darbuotojo) pažeidimas – antroji priežastis, lėmusi žalos atsiradimą. Darbdavio padarytas pažeidimas – kolektyvinių darbo saugos priemonių pažeidimas, ieškovo padarytas pažeidimas – individualių darbo saugos priemonių pažeidimas. Darbdavys kolektyvinėmis darbo saugos priemonėmis turi eliminuoti bet kokią žmogiškosios klaidos riziką. Todėl kolektyvinių darbo saugos priemonių pažeidimas yra svaresnis, lyginant su individualių darbo saugos priemonių pažeidimu. Be to, jeigu darbdavys būtų tinkamai įgyvendinęs kolektyvines darbo saugos priemones, antrasis pažeidimas – individualių darbo saugos priemonių pažeidimas, kurį padarė ieškovas, būtų apskritai neatsiradęs. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, jog egzistuoja mišri ieškovo ir trečiojo asmens kaltė dėl žalos atsiradimo: trečiojo asmens veiksmai (didelis neatsargumas) 60 (šešiasdešimčia) procentų nulėmė žalos atsiradimą, ieškovo veiksmai (didelis neatsargumas) 40 (keturiasdešimčia) procentų nulėmė žalos atsiradimą. Todėl trečiasis asmuo turėtų atlyginti 60 procentų ieškovo patirtos neturtinės žalos, tai yra 6 950,88 Eur. Draudimo sutartimi numatyta 289,62 Eur išskaita. Vadinasi, ieškovui turi būti išmokėta 6 661,26 Eur draudimo išmoka. Atsakovė atlygino 5 502,78 Eur žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 1 158,48 Eur draudimo išmoką.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą ir visiškai patenkinti ieškinį. Ieškovo apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Skundžiamu sprendimu netinkamai nustatytas ieškovo patirtos neturtinės žalos dydis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kuri suformuota prieš beveik 10 metų. Tokiu ilgu laiko tarpu iš esmės pakito valstybės socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos, vyko infliacijos procesai ir taip toliau. Tokia kasacinio teismo praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neatitinka neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, egzistuojančių nagrinėjant ieškinį. Be to, neturtinės žalos dydis yra fakto klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo savarankiškai spręsti žalos dydžio nustatymo klausimą. Nustatant neturtinės žalos dydį, nepagrįstai neatsižvelgta į draudimo sutartimi numatytą draudimo sumą, kuri yra vienas iš esminių draudimo išmokos dydžio nustatymo kriterijų.Pirmosios instancijos teismo išvados, jog egzistuoja mišri ieškovo bei trečiojo asmens kaltė ir (todėl) pagrindas draudimo išmokai mažinti, yra nepagrįstos. Skundžiamu sprendimu konstatuotas ieškovo didelis neatsargumas, bet visiškai nemotyvuota, kodėl jo elgesys yra vertinamas kaip didelis neatsargumas. Ieškiniu buvo nurodyta, jog teisės aktai nenumato pagrindo draudimo išmokai dėl sužaloto darbuotojo kaltės mažinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šių ieškovo argumentų. Teismas, spręsdamas klausimą dėl draudimo išmokos mažinimo, rėmėsi bendrosiomis teisės normomis, visiškai neatsižvelgdamas į specialiąsias teisės normas, kurios nenumato draudimo išmokos mažinimo galimybės.

Atsakovė prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog draudimo suma pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį neturi įtakos mokėtinai draudimo išmokai. Nebent ši viršytų draudimo sumą. Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2010). Pirmosios instancijos teismas būtent ir rėmėsi teismų praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose. Ieškovas nenurodo naujesnės teismų praktikos, kuri būtų priešinga tai praktikai, kuria pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo didelio neatsargumo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo, yra pagrįsta. Pats ieškovas pripažino, kad tuo atveju, jeigu įrenginys būtų buvęs išjungtas, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Ieškovui buvo suprantami įrenginio paskirtis ir pavojingumo laipsnis. Ieškovas turėjo pareigą elgtis taip, kad išvengtų kenksmingų pasekmių.Ieškovo argumentas, kad nukentėjusio asmens veiksmai, lėmę žalos atsiradimą, nesudaro pagrindo draudimo išmokai mažinti, yra nepagrįstas. Civilinio kodekso normos numato, jog nukentėjusio asmens veiksmai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei mažinti (Civilinio kodekso 6.253 straipsnis, 6.282 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas, veikdamas per savo atstovą, apeliacinės instancijos teisme palaikė argumentus, pateiktus apeliaciniu skundu. Be to, pateikė papildomus paaiškinimus, kurie bus atskleisti, apeliacinės instancijos teismui motyvuojant priimamą procesinį sprendimą. Atsakovė ir trečiasis asmuo neatvyko į teismo posėdį. Atsakovė pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Teisėjų kolegija pripažino, jog atsakovės nurodoma priežastis – jos darbuotojos atostogos – nesudaro pagrindo bylos nagrinėjimui atidėti, ir todėl atmetė šį atsakovės prašymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytu neturtinės žalos dydžiu (11 584,80 Eur). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota prieš beveik dešimt metų. Be to, sprendimu nepagrįstai neatsižvelgta į draudimo sumą, numatytą draudimo sutartimi. Apeliantui 2014 m. balandžio 2 d. vykdant jam priskirtą darbo funkciją, tai yra keičiant pirminio granulių išpūtinimo įrenginio sandarinimo tarpinę, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio pasekmė – apelianto sveikatos sužalojimas. Šis nelaimingas atsitikimas pagal 2014 m. sausio 31 d. darbdavio civilinės atsakomybės draudimo sutartį pripažintas draudžiamuoju įvykiu. Šia draudimo sutartimi numatyta, jog bendra draudimo suma – 289 620,02 Eur (1 000 000 Lt). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kiek jis nurodo, jog draudimo suma yra reikšmingas kriterijus draudimo išmokai apskaičiuoti. Tačiau pati draudimo sumos reikšmė draudimo išmokai pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį apskaičiuoti yra kitokia, negu nurodo apeliantas. Civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Draudimo suma – draudimo sutartyje nurodyta arba draudimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuojama pinigų suma, kurios negali viršyti draudimo išmoka, išskyrus draudimo sutartyje nustatytus atvejus (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šios materialinės teisės normos, numatančios civilinės atsakomybės draudimo ir draudimo sumos sąvokas, patvirtina, jog draudimo sumos numatymo draudimo sutartimi tikslas – apibrėžti draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką (išmokas) ribą (maksimalų dydį). Todėl yra akivaizdi šio kriterijaus reikšmė draudimo išmokai pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį apskaičiuoti ir išmokėti – draudimo išmoka negali viršyti draudimo sumos. Nebent draudimo sutarties šalys, kaip numato Draudimo įstatymas, susitaria kitaip. Sprendžiant pagal 2014 m. sausio 31 d. darbdavio civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudimo suma numatyta, siekiant apibrėžti maksimalią draudimo išmoką (maksimalias draudimo išmokas), mokėtiną (mokėtinas) pagal sutartį jos galiojimo laikotarpiu įvykus draudžiamajam įvykiui (draudžiamiesiems įvykiams). Vadinasi, apelianto teikiamas aiškinimas dėl draudimo sumos įtakos draudimo išmokai pagal 2014 m. sausio 31 d. darbdavio civilinės atsakomybės draudimo sutartį apskaičiuoti yra nepagrįstas. Apeliantas pagrįstai nurodo, jog neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas yra fakto klausimas. Tačiau apelianto argumentas, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, neturėtų būti atsižvelgiama į kasacinio teismo praktiką, nes šis teismas nenustatinėja faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas. Teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2010). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog per praėjusį dešimtmetį valstybėje įvyko ekonominiai ir pragyvenimo lygio pokyčiai. Tačiau šie pokyčiai nereiškia, jog ankstesnė kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, yra nebeaktuali. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos dydžio yra pagrįsta ne tik kasacinio teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, išsamiai ir visapusiškai įvertino apelianto sveikatos sužalojimo laipsnį, patirtos traumos pobūdį, gydymo istoriją, atsižvelgė į turtines ir neturtines pasekmes, pasikeitimus asmeninėje ir profesinėje gyvenimo sferose, atsiradusius patyrus traumą, tai yra individualizavo nagrinėjamą atvejį, kas, ką patvirtina kasacinio teismo praktika, yra reikšminga, nustatant neturtinės žalos, patirtos dėl sveikatos sutrikdymo, dydį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantas, tinkamai nustatė apelianto patirtos neturtinės žalos dydį ir kartu tinkamai motyvavo išvadą dėl neturtinės žalos dydžio. Apeliantas teigia, jog teisės aktai apskritai nenumato pagrindo draudimo išmokai dėl sužaloto darbuotojo kaltės mažinti. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Kaip nustatyta, apeliantui vykdant darbo funkciją, tai yra keičiant pirminio granulių išpūtinimo įrenginio sandarinimo tarpinę, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio pasekmė – apelianto sveikatos sužalojimas (nutarties 21 punktas). Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai darbuotojui padaroma neturtinė žala (Darbo kodekso 248 straipsnio 4 punktas). Darbo kodekso 250 straipsnis tiesiogiai numato, kad neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, vadinasi, ir Civilinio kodekso normomis, numatančiomis žalos dydžio mažinimą, kai žala atsiranda dėl nukentėjusiojo kaltės (Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis). Minėta, jog trečiasis asmuo nelaimingo atsitikimo darbe dieną buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Apeliantas kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos neturtinei žalai atlyginti išmokėjimo. Atsakovė, nors ir nėra žalos atlyginimo prievolės šalis, turi teisę panaudoti prieš apeliantą, kaip nukentėjusįjį trečiąjį asmenį, visus atsikirtimus, kuriuos apelianto atžvilgiu galėtų panaudoti trečiasis asmuo (Draudimo įstatymo 97 straipsnis). Vadinasi, pagrindas draudimo išmokai dėl darbuotojo kaltės mažinti, kaip toks, egzistuoja. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2014 m. balandžio 30 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktu, nustatė, jog apeliantas pažeidė 2007 m. birželio 29 d. įsakymu patvirtintos Saugos ir sveikatos instrukcijos atliekant įrenginių remonto darbus 36 punktą, nes keitė įrenginio sandarinimo tarpinę, galutinai neišjungęs paties įrenginio. Be to, nustatė, jog apeliantas tais pačiais veiksmais pažeidė ir 2006 m. liepos 21 d. įsakymu patvirtintos Pirminio granulių išpūtinimo įrenginių „VSD1000“ ir „SE20VC“ naudojimo ir aptarnavimo instrukcijos 12 punktą. Šie apelianto veiksmai skundžiamu sprendimu pripažinti didelio neatsargumo veiksmais. Kartu skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, jog ir darbdavys pažeidė lokalinį aktą, nes nepakankamai kontroliavo, kaip apeliantas laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog egzistuoja mišri apelianto ir trečiojo asmens kaltė. Apelianto darbo sutartis, kuri sudaryta 2005 m. liepos 18 d., patvirtina, jog jis yra įgijęs šaltkalvio-remontininko profesiją. Apeliantas priimtas į darbą suvirintojo funkcijoms vykdyti. Apelianto atstovas apeliacinės instancijos teisme pateikė trečiojo asmens 2006 m. vasario 28 d. įsakymą, kuris patvirtina, jog, išaugus gamybos apimtims, padidėjus technologinių įrengimų kiekiui ir sudėtingumui, buvo įkurtas padalinys – techninio aprūpinimo grupė, į kurią, be kitų asmenų, įtrauktas ir apeliantas. Taip apeliantas pradėjo vykdyti papildomas darbo funkcijas. Apelianto atstovas paaiškino, jog apeliantas bent kartą per savaitę atlikdavo tarpinės keitimo darbus. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kuriuo, be kita ko, atskleistos atsitikimo aplinkybės, patvirtina, jog sandarinimo tarpinė, kurią keisdavo apeliantas, yra sumontuota ant uždarymo vožtuvu (žaliavos išmetimo užsklanda) valdomo pneumo cilindro. Žaliavos išmetimo užsklanda (uždarymo vožtuvas) sumontuota kameroje, kuri turi savo apsauginį rėmą su durelėmis. Neatidarius apsauginių durelių, neįmanoma prieiti prie išpūtinimo žaliavos išmetimo užsklandos (uždarymo vožtuvo) ir pakeisti tarpinės. Kameros apsauginės durelės yra sujungtos su valdikliu taip, kad, jas atidarant, išsitraukia kontaktas, blokuojantis elektros grandinę, suveikia signalizacija ir visiškai nutrūksta viso įrenginio valdymas. Apeliantas nelaimingo atsitikimo darbe dieną atidarė kameros apsaugines dureles, išsitraukė kontaktas, suveikė garsinė signalizacija. Apeliantas išjungė signalizaciją ir pradėjo dirbti. Dedant naują sandarinimo tarpinę, suveikė žaliavos išmetimo užsklanda ir buvo prispausta apelianto ranka. Sprendžiant pagal apelianto atstovo paaiškinimus, pateiktus apeliacinės instancijos teisme, nelaimingo atsitikimo darbe atvejis nebuvo pavienis ir atsitiktinis atvejis, kai apeliantas keitė tarpinę, neužtikrinęs visiško elektros energijos tiekimo nutraukimo. Apeliantas, be kita ko, pateikė Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus inspektoriui tokį rašytinį paaiškinimą: „Aš žinojau, kad, atidarius įrengimo dureles ir nutrūkus elektros grandinei, įrengimas yra saugus“. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, jog apeliantas įprastai keisdavo tarpinę taip, kaip jis tą darė nelaimingo atsitikimo darbe dieną. Tą iš esmės patvirtino ieškovo (apelianto) atstovas, apeliacinės instancijos teismui nurodydamas, kad apeliantas tarpinės keitimo procedūrą atlikdavo maždaug kartą per savaitę. Atsakovė ir trečiasis asmuo neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė paaiškinimų dėl šių aplinkybių, nors teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, kuria skyrė žodinį bylos nagrinėjimą, nurodė poreikį ištirti aplinkybes, susijusias su apelianto darbo funkcijų vykdymu, tarp jų – ir tokių darbų vykdymo dažnumą. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo pirmosios instancijos teisme nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog bent vieną kartą nuo to momento, kai apeliantas įgijo papildomas darbo funkcijas, buvo faktiškai patikrinta, kaip apeliantas, kuris priimtas į darbą pirmiausia kitokioms funkcijoms vykdyti, atlieka tarpinės keitimo darbus. Tokie įrodymai nėra pateikti ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, ir apelianto atstovas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog, jo turimomis žiniomis, darbdavys faktiškai nekontroliavo, kaip buvo įprastai vykdomi tarpinės keitimo darbai. Kartu nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog apeliantas buvo nušalintas nuo darbo, įspėtas ar kitaip sudrausmintas, jam įprastu (nesaugiu) būdu keičiant tarpinę. Darbdavio pareiga instruktuoti darbuotoją, kaip saugiai vykdyti jam pavestas darbo funkcijas, reiškia ne tik pirminį darbuotojo supažindinimą su darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais, iki šis pradeda vykdyti sulygtą darbą, bet ir protingą kontrolę, kaip darbuotojas faktiškai laikosi šių reikalavimų (Darbo kodekso 260 straipsnio 2 dalis). Kai darbuotojas dirba pažeisdamas technologinius reglamentus, darbdavys privalo sustabdyti darbus (Darbo kodekso 266 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Neįrodžius, jog buvo bent epizodiškai ar periodiškai kontroliuojama, kaip apeliantas atlieka tarpinės keitimo darbus, įvertinus, kad apeliantas ilgą laiką ir labai daug kartų (maždaug aštuonerius metus nuo 2006 metų vasario mėn., maždaug penkiasdešimt kartų per metus, vadinasi, iš viso apie keturis šimtus kartų) atliko tokius darbus, o įvykdžius tokią kontrolę bent kartą iki nelaimingo atsitikimo apeliantui būtų buvę uždrausta dirbti atitinkamu nesaugiu būdu ir nebūtų atsiradusi žala, konstatuotina, jog darbdavys tinkamai neįvykdė pareigos instruktuoti apeliantą, kaip saugiai atlikti įrenginio tarpinės keitimo darbus, ir taip užtikrinti saugias darbuotojo darbo sąlygas. Pareigos netinkamas įvykdymas reiškia pareigos neįvykdymą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog apeliantas turėjo pagrindą manyti, kad jis nelaimingo atsitikimo darbe dieną saugiai atlieka tarpinės keitimo darbus. Dar daugiau, aukščiau nurodytas apelianto paaiškinimas, adresuotas Valstybinei darbo inspekcijai, patvirtina, jog jis netgi buvo įsitikinęs, kad saugiai atlieka tarpinės keitimo darbus. Pagrindas tokiam įsitikinimui susiformuoti – darbdavio neveikimas, pasireiškęs pareigos instruktuoti, kaip saugiai vykdyti darbo funkcijas, neįvykdymu. Todėl apelianto veiksmai, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomi didelio neatsargumo veiksmais. Vadinasi, nėra pagrindo darbdavio atsakomybei ir kartu draudimo išmokai mažinti. Apibendrinus visa, kas yra išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė apelianto patirtos neturtinės žalos dydį. Tačiau teismas neišsiaiškino faktinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos klausimui dėl apelianto kaltės išspręsti, ir todėl nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja pagrindas (apelianto didelio neatsargumo veiksmai) draudimo išmokai mažinti. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantui priklauso 11 584,80 Eur draudimo išmoka. Atsakovė išmokėjo apeliantui 5 502,78 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti. Darbdavio civilinės atsakomybės draudimo sutartimi numatyta 289,62 Eur išskaita. Vadinasi, apeliantui priklauso papildoma 5 792,4 Eur draudimo išmoka. Atsakovė pridėjo prie atsiliepimo į apeliacinį skundą duomenis, patvirtinančius, jog ji sumokėjo apeliantui pagal skundžiamą sprendimą 1 158,48 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia apeliantui iš atsakovės 4 633,92 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliantas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas paskirsto šias apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantas pareiškė materialinį subjektinį reikalavimą dėl 24 497 Eur draudimo išmokos neturtinei žalai atlyginti priteisimo. Apelianto reikalavimas yra pagrįstas tiek, kiek jis prašo priteisti 5 792,4 Eur draudimo išmoką. Vadinasi, patenkinta materialinio subjektinio reikalavimo dalis sudaro 24 procentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas priteisia apeliantui iš atsakovės 240 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Apeliantas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 2 dalis). Žyminis mokestis, mokėtinas už ieškinį, sudaro 735 Eur (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą, sudaro 700 Eur (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 4 dalis). Kaip minėta, patenkinta ieškinio dalis sudaro 24 procentus. Todėl valstybei iš atsakovės priteisiamas 176 Eur žyminis mokestis už ieškinį (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalis). Patenkinta apeliacinio skundo dalis sudaro 20 procentų. Todėl valstybei iš atsakovės priteisiamas 140 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

priteisti A. J. iš akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 4 633,92 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti;

atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti A. J. iš akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 240 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“.

Priteisti valstybei iš akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 316 Eur žyminį mokestį.