Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. Ž. priteista nukentėjusiajam D. Š. atlyginti 720 Eur turtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. kovo 27 d., apie 23 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su savo šeimos nare – sugyventine J. Š., su kuria gyveno neįregistravę santuokos apie 24 metus, tampė ją už plaukų, sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 27 smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė daugybinius sužalojimus galvoje, krūtinės ląstoje, rankose bei rankomis smaugdamas spaudė J. Š. kaklą, taip padarydamas jai gerklų skydinės kremzlės lūžius, didelę kraujosruvą su paburkimu gerklų minkštuosiuose audiniuose, liežuvio kraujosruvas, plačias kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose – raumenyse. Nuo pasmaugimo J. Š. įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad A. Ž. nužudė savo šeimos narį. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos aplinkybės paneigia, kad jis nesiekė kėsintis į J. Š. gyvybę. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. M 183/2016(03) matyti, kad pagrindinė nukentėjusiosios mirties priežastis buvo jos pasmaugimas. Pažymėtina, kad šis veiksmas buvo pakankamai stiprus, nes J. Š. padarytas gerklų kremzlių lūžis. Be to, dar iki nukentėjusiosios mirties A. Ž. intensyviai panaudojo fizinį smurtą prieš ją suduodamas ne mažiau kaip 27 smūgius į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 43-46). Įvertinus J. Š. mirties priežastį, smurtavimo prieš nukentėjusiąją intensyvumą, A. Ž. smūgių sudavimą rankomis ir kojomis J. Š. į gyvybiškai svarbias kūno vietas, darytina išvada, kad apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Sprendžiant dėl A. Ž. paskirtos bausmės dydžio neturi reikšmės tos aplinkybės, kad po nusikalstamų veiksmų padarymo jis bėgo ieškoti pagalbos, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, nes medicinos darbuotojai dėl objektyvios priežasties (J. Š. mirties) negalėjo padėti nukentėjusiajai išgelbėti gyvybės. Apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina ir tai, kad, pasak nuteistojo, jis iš anksto neplanavo nusikalsti, o ginčas tarp A. Ž. ir J. Š. įvyko spontaniškai. Nuteistasis galėjo išspręsti konfliktą ne smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, o kitokiu būdu. Be to, A. Ž. tęstinio pobūdžio smurtavimas ir vėliau J. Š. pasmaugimas rodo, kad nuteistojo veiksmai truko tam tikrą laiką, o nebuvo momentinio pobūdžio fizinės jėgos panaudojimas. Todėl teigti, kad A. Ž. nusikalstamus veiksmus lėmė vien spontaniškumas, kilęs iš konflikto su J. Š., nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismas pagrįstai nenustatė A. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta, kodėl nepripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Analizuojant šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, darytina išvada, kad ši aplinkybė pripažintina esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013, 2K-49/2014). Kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2012, 2K-440/2013, 2K-78/2014). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014). A. Ž. ikiteisminiame tyrime davė pakankamai išsamius parodymus apie inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, patvirtino juos atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b. l. 171-172, t. 2, b. l. 9-10, 13-24). Kita vertus, būtina taip pat įvertinti nuteistojo elgesį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A. Ž. ne tik neprisipažino nužudęs J. Š., bet ir neigė padaręs kokius nors nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją. Nuteistasis, duodamas parodymus, akcentavo blogus jo ir nukentėjusiosios santykius, ginčus dėl buto, pinigų vagystę. A. Ž. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, teigdamas, kad jis nenurodė tokių aplinkybių, kurios užfiksuotos apklausų protokoluose (t. 2, b. l. 62, 65-66). Aptarta nuteistojo pozicija patvirtina, kad jis davė nenuoseklius parodymus baudžiamajame procese, klaidino apygardos teismą nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, kritiškai nevertino savo nusikalstamo elgesio ir neišgyveno dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo. Atsižvelgiant į tai, A. Ž. apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai, kad jis neneigia nusikaltęs ir tvirtina ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, be to, labai gailisi dėl savo elgesio, atmetami kaip nepagrįstas bandymas sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokiai išvadai daryti neturi reikšmės ta aplinkybė, kad nuteistasis ikiteisminiame tyrime neslėpė nusikaltimo padarymo aplinkybių. Pasak A. Ž., jis neigė savo kaltę bylos teisminio proceso metu, nes jis dar negali visiškai patikėti, kad padarė tokio pobūdžio nusikaltimą, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis pasisakydamas nenurodė, jog jaučiasi pasimetęs, jį slegia kaltės jausmas. Priešingai, kaip minėta, apeliantas kategoriškai nurodė nepadaręs inkriminuoto nusikaltimo.

A. Ž. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos padaryti nusikaltimą (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis D. Š. teisiamajame posėdyje parodė, jog nuteistasis buvo linkęs vartoti alkoholį. Būdamas apsvaigęs, apeliantas elgėsi agresyviai, smurtavo prieš J. Š. (t. 2, b. l. 62-63). Liudytoja A. K. patvirtino, kad A. Ž. girtaudavo (t. 2, b. l. 64). Pats nuteistasis neneigė vartodavęs alkoholį, konfliktų metu pastumdavęs nukentėjusiąją (t. 2, b. l. 65). A. Ž. nusikaltimo padarymo metu nedirbo (t. 1, b. l. 148), jis anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 136-137), trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau administracinės nuobaudos negalioja (t. 1, b. l. 139). Visa tai neleidžia tvirtinti, kad A. Ž. visą gyvenimą laikėsi visuomenėje nustatytų taisyklių, kaip teigiama jo apeliaciniame skunde. Be to, nuteistasis nėra senyvo amžiaus, nėra duomenų, kad jis serga kokiomis nors sunkiomis ligomis, juolab apelianto amžius nesutrukdė nusikalsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Todėl A. Ž. amžius nėra ta aplinkybė, sudaranti pagrindą švelninti jo teisinę padėtį.

Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad apygardos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o A. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis lygus BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui, atitinka teisingumo principą, todėl apelianto prašymas švelninti jam paskirtą bausmę yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.