Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

E. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nedeklaravęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. Š. sukėlė fizinį skausmą mažametei, o būtent: 2019 m. liepos 20 d. apie 11.25 val., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme stovinčiame automobilyje "Opel Zafira", v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 2,05 promilių neblaivumas), tyčia, tris kartus sudavė rankos delnu į galvos/veido sritį mažametei G. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), tuo sukeldamas nukentėjusiajai G. G. fizinį skausmą.

Greitosios medicinos pagalbos kvietimų kortelėje, kurią 2019-07-20 užpildė I. L. nurodyta, jog buvo apžiūrėta G. G., nustatyta: skausmas veide; pagalba teikiama dėl užpuolimo; TLK-10-AM kodas S09.9 (nepatikslinti galvos sužalojimai) (t.1, b.l. 49).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 852/2019 (06) nurodyta, kad nukentėjusioji teismo medicinos apžiūrai neatvyko, apžiūros sveikatos įstaigoje medicinos dokumentai detaliai neaprašyti, todėl nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, sužalojimo padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą ( t.1, b. l. 53).

Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus pateikta 2019-07-20 11:04:59 val. telefoninio pranešimo garso įrašo kopija ir įrašo apžiūros protokolas, kuriame yra pokalbio duomenys, o bylai reikšmingi:

„tenais nežinau ten tas reikia mergaitei reikia aiškūs prievartavimo faktai“; „ėė gerai (duomenys neskelbtini) man atrodo“; „ne mergina mergaitė tai gi (duomenys neskelbtini) metų mergaitė verkia“; „norėčiau sužinoti skambinančio kvietėjo vardą ir pavardę - E. Š.“; „va jetau tai jūs važiuokite į šitą į (duomenys neskelbtini) tenai šita ir šita ir rasit nu“; „vat aš ją apsikabinau ir jinai nelysk“; „keturi trylika taip G. gerai tuoj atvažiuos policija pasiaiškins dėl ko ten tas vyras prie tavęs tenai tau neduoda ramybės gerai“; „aha gerai bet tu skambink bet tavęs nesumušė nestumdė ne tas dėdė, mergaitės balsas- nieko man nedarė“ ( t.1, b. l. 127-135).

Faktinių duomenų vertinimas, pripažinimas įrodymais, įrodytų nusikalstamų veiksmų kvalifikacija, teismo padarytos išvados

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, padaroma tik esant kaltininko tyčiai.

Mažamečio asmens sąvoka yra nusistovėjusi tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pateiktuose išaiškinimuose, kuriais turima vadovautis sprendžiant analogiškas bylas, ir BK 140 straipsnio prasme mažamečiu asmeniu yra laikomas nukentėjęs asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji G. G. yra gimusi (duomenys neskelbtini) metų ir buvo mažametė.

Kaltinamasis E. Š. savo kaltę dėl mažametei nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokio smurto šios atžvilgiu nenaudojo.

Kaltinamojo E. Š. kaltė įvykdžius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta ne tik mažametės nukentėjusios parodymais, bet ir iš dalies paties kaltinamojo E. Š. parodymais, liudytojų Ramūno Keršio, Gedimino Stakučio, I. L., S. S., D. G., E. L., M. G., A. G. parodymais, įvykio vietos apžiros protokolo duomenimis, Greitosios medicinos pagalbos kvietimų kortelėje nurodytais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada.

Kaltinamasis E. Š. nurodė, kad tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo įvykio vietoje, be jo ir nukentėjusios, kitų asmenų nebuvo. Kaltinamasis E. Š. negali nurodyti tikslios, konkrečio priežasties, kodėl jis skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, teikdamas „...mergaitei reikia aiškūs prievartavimo faktai“. Analizuojant ir logiškai vertinant įvykio aplinkybes, pagal surinktus ir ištirtus byloje įrodymus, galima daryti išvadą, kad kaltinamasis E. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (vėliau nustatytas 2.05 promilių girtumas), nesugebėjo tinkamai kontroliuoti savo elgesio ir veiksmų mažametės nukentėjusios atžvilgiu. Tiek pagal kaltinamojo, tiek pagal nukentėjusios parodymus, kaltinamasis reikalavo, kad nukentėjusioji garsiai skaitytų knygos tekstą, o nukentėjusioji to nenorėjo, jai įkyrėjo kaltinamojo elgesys. Bandant vengti tiesioginio kontakto (bendravimo) su kaltinamuoju, nukentėjusioji jo šalinosi. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto telefoninio pokalbio garso įrašo matyti, kad kaltinamajam 2019-07-20 11.04 skambinant, nukentėjusiajai nebuvo suduoti smūgiai ir sukeltas fizinis skausmas. Tokių aplinkybių nenurodė nukentėjusioji, kaip ir kaltinamasis. Nukentėjusioji nurodė, kad smūgius ranka kaltinamasis E. Š. jai sudavė iki atvykstant policijos pareigūnams. Kaltinamasis neneigia, kad tiriamo įvykio metu buvo šalimais nukentėjusios (nukentėjusioji sėdėjo ant automobilio galinės sėdynės, o kaltinamasis tupėjo prie jos lauke). Nukentėjusioji nurodė, kad jai smūgius ranka sudavė kaltinamasis E. Š. atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės šalia jos ir sudavė ranka į galvos kairį šoną, dėl ko jai skaudėjo ir ji verkė, vėliau atsirado nedidelė „mėlynė“. Nukentėjusioji nurodė, kad viską papasakojo atvykusiems policijos pareigūnams. Kaltinamasis E. Š. duodamus parodymus teisiamajame posėdyje nurodė, kad „mergaitė muistėsi, ją lyg tai ėmė raminti, o ji stūmėsi kojomis, lipo ant sukrautos mantos“. Tokios aplinkybės patvirtina įvykio vietą – automobilio salono galinė sėdynėje, kurioje sukrautos pagalvės ir apklotai, o taip pat, kad kaltinamasis buvo automobilio salone ir artėjo link nukentėjusios, o ji bandė atsitraukti nuo jo.

Liudytoja I. L., greitosios medicinos pagalbos stoties, bendruomenės slaugytoja, turinti aukštesnįjį medicininį išsilavinimą ir virš 30 metų darbo stažą šioje srityje, atvykusi pagal iškvietimą apklausė mergaitę dėl įvykio, kuri nurodė, kad ją neblaivus vyras persekiojo, lietė jos koją, du kartus sudavė per skruostą ir vieną kartą per veidą. Mergaitė buvo išsigandusi. Mergaitė skundėsi, kad skauda skruostą, matėsi paraudimas ant vieno skruosto. Ji nebuvo jokiuose išankstiniuose santykiuose nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiąja, jos įstatyminiais atstovais ar kitais šio proceso dalyviais. Liudytoja, turėdama specialųjį medicininį išsilavinimą ir darbo patirtį medicinos srityje, objektyviai įvertino paciento būklę ir tai įrašė kvietimo kortelėje, nurodant, kad nukentėjusioji patyrė skausmą dėl suduotų smūgių, paraudimas prie skruosto matėsi vizualiai, todėl pagal savo kompetenciją nustatė diagnozę - nepatikslinti galvos sužalojimai.

Liudytojai D. G., S. S., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, į įvykio vietą atvyko policijos budėtojo pranešimu atstovaujant nepilnamečių vaikų interesus, jie nebuvo jokiuose išankstiniuose santykiuose nei su kaltinamuoju, nei su nukentėjusiąja, jos įstatyminiais atstovais ar kitais šio proceso dalyviais. Šie liudytojai nurodė, kad mergaitė viską detaliai papasakojo, buvo išsigandusi, susigraudinusi, kaltinamasis E. Š. ranka palietė mergaitės veidą ir kojas, pasipriešinus, tris kartus sudavė į kairę veido sritį. Matė, kad buvo patinusi nukentėjusios kairė veido pusė, sakė, kad jai skauda kairį skruostą. Mergaitė minėjo, kad jai sudavė delnu, kai ji tuo metu sėdėjo automobilio gale.

Liudytojai M. G., nukentėjusios įstatyminis atstovas, D. G., patvirtino, kad tik sugrįžus po plaukimo (duomenys neskelbtini), tuoj po įvykio ant dukros veido matė sužalojimą - prie kairės pusės akies buvo matomas patinimas.

Liudytoja A. G. paaiškino, kad nukentėjusioji G. G. yra jos dukra. 2019-07-20 apie įvykį sužinojo iš VTAS specialistų. Dukrai prie kairės pusės akies buvo matomas patinimas, jis atsirado po smūgio, kurį sudavė E. Š.. Dukra sakė, kad toje vietoje, kur patinimas - jaučia skausmą. Dabar mergaitė jaučiasi gerai.

Liudytojas E. L. patvirtino, kad grįžus po plaukimo, matė nukentėjusios veide paraudimą prie antakio.

Mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai. Byloje nenustatytos aplinkybės dėl kurių mažametė nukentėjusioji galėjo duoti išgalvotus ar netikrus parodymus. Mažametės nukentėjusios parodymai turi būti aiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, vertinant ir analizuojant visumoje ištirtų įrodymų kontekste. Kaip analogiškai vertinami ir liudytojų parodymai, t.y. nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti tiek mažamečio nukentėjusiojo, tiek liudytojo parodymais. Teismas neturi pagrindo netikėti mažametės nukentėjusios G. G. duotais parodymais.

Kaltinamojo gynėjas prašė skirti nukentėjusiajai psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, siekiant nustatyti ar ji nelinkusi duoti neteisingus parodymus, fantazuoti. Mažametės nukentėjusios įstatyminis atstovas M. G. kategoriškai nesutiko dėl tokios ekspertizės skyrimo ir atlikimo, kadangi tai dar tik labiau traumuotų mažametį vaiką, patvirtindamas, kad jo dukra nelinkusi fantazuoti ar nurodyti išgalvotas aplinkybes.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tuomet, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialių tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Nenustatytos kokios nors konkrečios faktinės aplinkybės, kad mažametė nukentėjusioji turi padidintą polinkį fantazuoti, padidintą polinkį į įtaigumą ir pan. Gynėjas ir kaltinamasis pareiškė tik prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tačiau nepateikė jokių svarių motyvų ar argumentų tokiam prašymui pagrįsti, o teismas pagal surinktus ir ištirtus įrodymus neturi pagrindo tokį prašymą tenkinti.

Pažymėtina, jog mažametės nukentėjusios parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažametės nukentėjusios parodymus. Taip nukentėjusios parodymai vertinti su duotais liudytojų parodymais, GMP kvietimo kortelės duomenimis, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada. Nukentėjusios G. G. duoti parodymai neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, o juos išanalizavus ir objektyviai įvertinus kitų bylos duomenų kontekste, teismas jais vadovaujasi ir grindžia savo išvadas byloje. Visi byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, juos palyginant tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste.

Kaltinamasis, būdamas suaugęs ir psichiškai sveikas, tai yra suvokdamas savo veiksmus, galėdamas ir privalėdamas juos valdyti, nenurodė aplinkybių, kaip reikėtų suprasti ir vertinti jo elgesį dėl pagalbos kreipimosi į Bendrąjį pagalbos centrą, t.y. koks tam buvo būtinumas, kokia priežastis, kokie jo nurodomi „aiškūs prievartavimo faktai“. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis E. Š. aiškino, kad mergaitei sėdint automobilyje ir skaitant knygą, jam priėjus ir bandant pabendrauti, mergaitė pradėjo šaukti, kad ją kažkas muša (t.1, b.l. 157-158). Pagal nustatytas bylos aplinkybes, kitų asmenų, išskyrus kaltinamąjį ir nukentėjusiąją, įvykio vietoje nebuvo. Nėra jokio pagrindo tikėti ir vadovautis kaltinamojo E. Š. parodymais dėl to, kad nukentėjusioji smurtą patyrė nuo kito asmens, kadangi jo aiškinimai nėra logiški, nėra loginės eigos sekos, be to jis buvo apsvaigęs ir nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Perklausius kaltinamojo E. Š. pokalbį su BPC operatore, kaltinamajam skambinant į šį pagalbos centrą, jis kalba tik apie du asmenis – save ir mergaitę, įžūliai ir agresyviai nusiteikęs, necenzūriniais žodžiais kreipiasi į operatorę, negali tiksliai nurodyti savo gyvenamąją vietą, vietoj kaimo pavadinimo nurodydamas gatvės pavadinimą (t.1, b.l. 128-135). Kaltinamojo E. Š. duoti parodymai laikytini jo pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti atsakomybės ir yra atmestini.

Teismas byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu daro išvadą, kad E. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išties sudavė mažametei nukentėjusiajai G. G. į galvos/veido sritį tris smūgius rankos delnu. Kaltinimo apimtis mažintina dėl suduotų smūgių skaičiaus, t.y. neįrodžius kaltinamojo kaltės sudavus daugiau smūgių. Visos aplinkybės, kurios nėra įrodytos, vertinamos kaltinamojo naudai, kaip neįrodyta jo kaltė.

Byloje surinktų įrodymų visuma, kaltinamojo panaudoti smurtiniai veiksmai, patvirtina, jog kaltinamasis veikė tyčia. Kaltinamasis, būdamas suaugęs ir sąmoningas asmuo, tai yra suvokdamas savo veiksmus, galėdamas ir privalėdamas juos valdyti, turėjo suprasti ir suprato savo veikos pavojingumą, numatė galinčias kilti pasekmes - kad jo smurtavimas sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, gali padaryti ir sveikatos sutrikdymą, ir to siekė. Tarp kaltinamojo veikos ir pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nusikalstama veika baigta, nes sukeltos BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos pasekmės – mažametei dėl jos atžvilgiu kaltinamojo panaudoto fizinio smurto buvo sukeltas fizinis skausmas.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

Šioje byloje nustatyta, kad mažametei nukentėjusiajai G. G., gim. (duomenys neskelbtini), kaltinamasis E. Š. sudavė smūgius į galvos/veido sritį, dėl to ji verkė, ją reikėjo raminti, buvo susijaudinusi, vaiko kūnas drebėjo, sakė, kad skauda tą vietą, kur suduoti smūgiai, o vėliau smūgių sudavimo vietoje atsirado odos paraudimas. Atvykusi Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotoja konstatavo skausmą veide ir nepatikslintus sužalojimus galvoje, tai įrašydama GMP kvietimo kortelėje. Nustatyta, kad mažamečiui vaikui smūgiuota į jautrią skausmui žmogaus kūno dalį – galvos sritį, taigi tokio pobūdžio tyčinis veikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Dėl aukščiau išdėtytų aplinkybių E. Š. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Kaltinamojo E. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Būtent girtumas įtakojo kaltinamojo elgesį, veiksmus panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąją. Šiuo atveju nesvarbus kaltinamojo apsvaigimo laipsnis, tačiau akivaizdu, kad jis apsvaigęs nuo alkoholio nesugebėjo kontroliuoti savo elgesio, o apsvaigimas paskatino atlikti nusikalstamus veiksmus.

Kaltinamojo E. Š. padarytas nusikaltimas yra priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą (už gyvenimą be asmens tapatybės kortelės). Kaltinamasis neturi legalaus darbo ir legalių pajamų. Nėra duomenų dėl jo įrašymo į psichiatrinį ar priklausomybių ligų gydymą.

Už nusikalstamos veikos padarymą skiriama bausmė, kurios paskirtis įtvirtinta BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, numatytso sankcijos: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį.

Kaltinamajam E. Š. bauda, kaip bausmės rūšis, būtų aiškiai per griežta, kadangi BK 47 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato baudą už nesunkų nusikaltimą – nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio ( 1 MGL – 50 Eur), kadangi kaltinamasis nedirba, neturi legalių pajamų ar turto.

Arešto bausmė būtų per griežta bausmė, kadangi ji yra atliekama realiai ir jos vykdymas nėra atidedamas, kai yra realaus pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti laikinai neribojant asmens laisvės.

Sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką terminuotas laisvės atėmimas kaltinamajam būtų aiškiai per griežta bausmė, kadangi jis anksčiau nėra teistas, padarytas nesunkus nusikaltimas, ir atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kai yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmės gali paveikti kaltinamąjį ateityje nenusikalsti.

Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).

Kaltinamasis E. Š. padarė baigtą, tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai ir nusikalstami veiksmai padaryti spontaniškai, nebuvo suplanuoti, jiems įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Jokių sunkių liekamųjų padarinių patirtas sužalojimas mažametei nukentėjusiajai nesukėlė.

Kaltinamajam E. Š., taikant BK 54 straipsnio 3 dalį , parinktina laisvės apribojimo bausmė. Bausmės dydis nustatytinas pagal BK 61 straipsnio nuostatas. Kaltinamajam parinktina laisvės apribojimo bausmė, paskiriant draudimus ir įpareigojimus, kurie leistų kontroliuoti ir koreguoti jo elgesį.

BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinė žala kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika padaryta mažamečiui vaikui, pašaliniam asmeniui, kai su kaltinamuoju nesieja artima giminystė ar šeimos santykiai, sąlygoja šios nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti. Kaltinamasis neatsiprašė nukentėjusios, kritiškai nevertina savo elgesio ir padarytos nusikalstamos veikos.

Byloje civilinis ieškinys nepareikštas. Kaltinamojo nuosavybės teisės laikinai apribotos nebuvo. Kaltinamasis E. Š. pagal BPK 140 straipsnį buvo laikinai sulaikytas 2019-07-20 (t.1, b. l. 150), o paleistas iš sulaikymo 2019-07-21( t.1, b. l. 159).

Kaltinamajam E. Š. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - taikytina iki paskirtos bausmės vykdymo pradžios. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kaltinamajam netaikytinos BK 64-1 straipsnio nuostatos, kadangi kaltinamasis kaltės nepripažino, nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 297 – 299 straipsniais, 301 – 305 straipsniais, 307- 308 straipsniais, Baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 4 punktu, 6 dalimi, teismas

nusprendžia:

E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnyje 3 dalyje ir taikant Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį skirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams, per visą bausmės vykdymo terminą paskiriant pareigą ir įpareigojimus: nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant ir alkoholį; pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, E. Š. į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinąjam sulaikyme nuo 2019-07-20 12.20 val. iki 2019-07-21 12.00 val. (viena diena), prilyginant dviems (2) laisvės apribojimo dienoms.

Paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti taikyti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti – panaikinti.

Nuosprendis gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per 20 dienų nuo jo paskelbimo, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose (išaiškinant, kad jei bus teikiamas skundas, skunde turi būti nurodyta, ar apeliacinėje instancijoje skundas turėtų būti nagrinėjamas rašytinio ar žodinio proceso tvarka).