- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- e2-619-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00401-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas LT“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-808-755/2015, kuria buvo atmestas bankroto administratoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo R. G. ir B. G. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bankrutuojančios R. G. įmonės administratorius UAB „Bankrotas LT“ kreipėsi į teismą, prašydamas areštuoti R. G. ir B. G. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad R. G. įmonės kreditorių susirinkimas iškėlė R. G. įmonei bankroto bylą ne teismo tvarka. R. G. įmonės savininkais yra sutuoktiniai R. G. ir B. G.. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl, bankroto administratoriaus nuomone, yra prasminga areštuoti įmonės savininkui ir/ar savininkams bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, į kurį gali tekti nukreipti išieškojimą, jeigu vėliau paaiškėtų, kad įmonės turimo turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas teismo proceso R. G. ir/ar B. G. nėra inicijavęs, pareiškime taip pat nenurodoma, kokį turtinį ieškinį ir kuriame teisme Greičiūnams ketinama teikti. Teismui taip pat nepateikta duomenų, kad prašomą areštuoti turtą būtų bandoma perleisti. Į bylą pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad turtas apsunkintas hipoteka, jis yra areštuotas antstolio. Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog procesinių priežasčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.
Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenumato, jog individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio turtas, kai įmonės bankrotas vykdomas ne teismo tvarka, galėtų (turėtų) būti teismo areštuojamas, kai šiems asmenims nekeliama byla dėl turtinių ir panašių reikalavimų. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų kad, siekdamas nukreipti išieškojimą į įmonės savininko(-ų) turtą, jau atliko ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus – pasiūlė sudaryti taikos sutartį, bet ji nebuvo sudaryta.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja UAB „Bankrotas LT“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – areštuoti visą R. G. ir B. G. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Šioje byloje pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra prašymas CPK 147 straipsnio 3 dalies prasme, kadangi administratorius neketina reikšti jokio ieškinio įmonės savininkams. Administratorius ketino apginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir užtikrinti jų finansinių reikalavimų patenkinimą ateityje, kuomet bus užbaigtos įmonės turimo turto realizavimo procedūros.
2) Būtent tai, kad turtas, kuriam prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra areštuotas antstolių ir tai, kad yra atliktas vykdomasis įrašas, leidžia manyti, kad egzistuoja grėsmė, jog šis turtas netrukus bus realizuotas (priverstinai per antstolius) ir iš šio turto realizavimo gautomis lėšomis bus atsiskaitoma tik su pavieniais kreditoriais, o ne pagal ĮBĮ 34 ir 35 straipsnių taisykles, t. y. egzistuoja grėsmė, jog gali būti pažeistos imperatyvios ĮBĮ nuostatos, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai.
3) Nors R. G. įmonės bankrotas vykdomas ne teismo tvarka, klausimų, susijusių su turto areštu, sprendimas, apelianto vertinimu, yra priskirtinas ne kreditorių susirinkimo, o teismo kompetencijai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ginčas byloje kilęs dėl galimybės individualios įmonės savininkų turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, kai įmonės bankroto procedūros vykdomos ne teismo tvarka.
Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles, subjektas. Individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1254/2013). Taigi, į individualios įmonės savininko turtą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal įmonės kreditorių reikalavimus. Šie reikalavimai pagal savo pobūdį yra turtiniai, todėl jiems užtikrinti gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) įstatymo nustatyta tvarka.
Pagal ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalį, ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Ši nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis ĮBĮ ir CPK nuostatomis, įvertinus bankroto proceso tikslus, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad nurodyta nuostata nepašalina teismo teisės individualiosios įmonės savininko turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, jei individualios įmonės bankrotas vykdomas ne teismo tvarka. Kaip pagrįstai pažymi apeliantas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl šiuo klausimu priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas negalėtų būti priverstinai įvykdytas. Įmonės kreditorių teisių apsaugos apimtis (tuo pačiu ir galimybė apsaugoti savo reikalavimus areštuojant įmonės savininko turtą) neturi būti mažesnė vien dėl to, kad įmonės bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka. Be to, iš individualios įmonės savininko (savininkų) turto išieškoma pagal šiuo klausimu priimtą teismo nutartį (ĮBĮ 28 straipsnio 1, 2 dalys).
Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo būtinybę. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų asmens teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1881/2013).
Individualios įmonės savininko atsakomybė už įmonės turtines prievoles yra subsidiari, t.y. išieškojimas į savininkui priklausantį turtą gali būti nukreipiamas tik tuo atveju, jei kreditorių reikalavimų patenkinimui nepakanka įmonės turto. Taigi, vien individualiai įmonei pradėtas bankroto procesas pats savaime nereiškia, kad reikalavimai bus nukreipti į įmonės savininko turtą. Administratorius, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones įmonės savininko turtui, tokį savo prašymą turi motyvuoti bei pagrįsti t.y. nurodyti aplinkybes bei pateikti įrodymus, kodėl konkrečiu atveju yra būtina areštuoti įmonės savininko turtą, taip pat įrodymus, kad konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas kreiptis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko turto. Esant subsidiariai įmonės savininko atsakomybei, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įmonės savininko turtui vien dėl pradėto individualios įmonės bankroto proceso neatitiktų CPK įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų bei proporcingumo principo reikalavimų.
Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto. Taigi, įstatymas numato imperatyvią sąlygą, kuri turi būti įvykdyta tam, kad į įmonės savininko turtą apskritai galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Duomenų, kad ši sąlyga būtų įvykdyta, byloje nėra. Be to, iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad administratorius šiuo atveju prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti, kad į minėtą turtą bus galima nukreipti išieškojimą, jeigu vėliau paaiškėtų, jog įmonės turimo turto nepakanka patenkinti kreditorių reikalavimus. Administratorius kartu su prašymu nepateikė jokių duomenų apie bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, jų dydį, įmonės turtą bei duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja reali tikimybė, kad teismo ir administravimo išlaidos nebus apmokėtos bei kreditorių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti iš bankrutuojančios įmonės turto, t.y. nepagrindė išieškojimo iš įmonės savininkų turto pagrindų. Kadangi pareiškėjas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo, reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nors pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl teismo teisės taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykstat neteisminiam individualios įmonės bankroto procesui, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčijama nutartimi išspręstas teisingai, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 328 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.