- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-25
- Bylos Nr.
- 2-1881/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „KRETINGOS GRŪDAI“, uždarosios akcinės bendrovės „VYTURYS“
- Ieškovas
- Ballsbridge Advisory LTD
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų akcinės bendrovės „KRETINGOS GRŪDAI“ ir uždarosios akcinės bendrovės „VYTURYS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-4441-590/2013 pagal ieškovo Ballsbridge Advisory LTD prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams akcinei bendrovei „KRETINGOS GRŪDAI“ ir uždarajai akcinei bendrovei „VYTURYS“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Ballsbridge Advisory LTD su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą ir prašė priteisti iš atsakovų AB „KRETINGOS GRŪDAI“ ir UAB „VYTURYS“ 3 391 362,32 EUR (kas sudaro 11 709 695,82 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei arbitražo išlaidas.
Ieškovas taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skubiai areštuoti ne mažesnės kaip 3 391 362,32 EUR (11 709 695,82 Lt) sumos atsakovams priklausantį (visų pirma neįkeistą ir kitaip neapsunkintą) nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, turtines teises ir pinigines lėšas, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Ieškovas nurodė, jog ieškinio suma atsakovams laikytina didele; praktiškai visas likvidus atsakovų nekilnojamasis turtas yra areštuotas ar apsunkintas įkeitimais; atsakovai savo turtu yra užtikrinę ne tik savo, bet ir trečiųjų asmenų prievolių vykdymą, tokiais veiksmais blogindami savo finansinę būklę; atsakovų turimas turtas yra nepakankamas jų pačių įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui, todėl jų įsipareigojimų vykdymas yra užtikrintas trečiųjų asmenų turto įkeitimu. Ieškovo manymu, dėl nurodytų priežasčių egzistuoja arbitražo teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovo Ballsbridge Advisory LTD prašymą patenkino – ieškovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – už 11 709 695,82 Lt sumą areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, trūkstama suma areštavo atsakovams priklausančias turtines teises ir pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismui pareikštą ieškinį, išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog ieškovo pateikto Vilniaus komercinio arbitražo teismui ieškinio suma – 3 391 362,32 EUR (t. y. 11 709 695,82 Lt) yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Arbitražo teismui patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovų, tačiau perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba neįmanoma išieškoti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, todėl darytina išvada, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo ir teisingumo principais bei siekdamas užtikrinti ginčo šalių interesų pusiausvyrą, pirmiausia areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, o tik pastarojo nesant arba nepakankant – turtines teises ir pinigines lėšas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai AB „KRETINGOS GRŪDAI“ ir UAB „VYTURYS“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo Ballsbridge Advisory LTD prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tikėtiną reikalavimų pagrindimą sutapatino su formalių reikalavimų ieškiniui išlaikymu. Įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas privalėjo padaryti išvadą, jog byla pagal ieškovo ieškinį negalėjo būti iškelta.
2. Atsakovai su ieškovu neturėjo ir neturi jokių teisinių santykių, nėra sudarę arbitražinio susitarimo, ieškovo iniciatyva arbitražo procedūros pradėtos akivaizdžiai neteisėtai, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi jokio teisinio pagrindo. Dėl minėtos priežasties atsakovai, sužinoję apie iškeltą bylą, nedelsiant kreipėsi į Arbitražo teismą prašydami nutraukti arbitražinį nagrinėjimą.
3. Pirmosios instancijos teismas sprendimo įvykdymo galimą pasunkėjimą arba pasidarymą neįmanomu motyvavo iš esmės vieninteliu argumentu – didele ieškinio suma.
4. Teismų praktikoje taikoma didelės ieškinio sumos prezumpcija, tačiau ji nėra absoliuti. Ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinant bylos aplinkybių visumą.
5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo pateiktų duomenų, jog atsakovo AB „KRETINGOS GRŪDAI“ turtas viršija 126 mln. litų, įstatinis kapitalas viršija 34 mln. litų, atsakovo UAB „VYTURYS“ turtas viršija 25 mln. litų, o įstatinis kapitalas viršija 1 mln. litų. Ieškovo teiginiai, kad atsakovo turtas yra nelikvidus, nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Atsakovams paneigus objektyvios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
6. Areštavus įmonių turtą pagal aiškiai nepagrįstą ofšorinės kompanijos, neturinčios jokių teisinių santykių su atsakovais, ieškinį yra itin komplikuojama atsakovų veikla, taikomas areštas gali sukelti neigiamas negrįžtamas finansines pasekmes atsakovams.
Atsiliepimas
Ieškovas Ballsbridge Advisory LTD atsiliepimu į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas neturėtų vertinti atsakovų argumentų dėl arbitražo teismo jurisdikcijos, kadangi šie klausimai priskiriami arbitražo teismo kompetencijai. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą ir nustatė, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimus, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pridėjo įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Ieškovas nurodė, jog jis pagrįstai ieškinį pareiškė atsakovams, kadangi pastarieji yra subsidiariai atsakingi už skolininko prievoles. Aplinkybė, jog atsakovai neteisėtai, nesilaikydami sutarties nuostatų, atsisakė išduoti garantijas skolininkų įsipareigojimams užtikrinti, nepanaikina jų atsakomybės pagal sutartį. Ieškovo vertinimu, atsakovų finansinė padėtis ir elgesys iki ieškinio pateikimo leidžia pagrįstai manyti, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė išsamius argumentus ir įrodymus, kodėl atsakovams ieškinio suma laikytina didele ir padidinančia riziką, kad būsimas palankus arbitražo teismo sprendimas liks neįvykdytas: atsakovo AB „KRETINGOS GRŪDAI“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2011 m. pabaigoje sudarė 90 mln. litų, iš kurių 82 mln. litų vykdytini per vienerius metus, o bendrovės viso turimo turto vertė buvo lygi tik 126 mln. litų; atsakovo UAB „VYTURYS“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2011 m. pabaigoje sudarė 13 mln. litų, iš kurių 9 mln. litų vykdytini per vienerius metus, o bendrovės viso turimo turto vertė buvo lygi tik 25 mln. litų. Atsakovų įsipareigojimams užtikrinti areštuotas ne tik atsakovų, bet ir trečiųjų asmenų turtas. Atskirajame skunde atsakovų nurodytos aplinkybės, susijusios su jų turtine padėtimi, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės yra ekonomiškos ir proporcingos, kadangi jos taikytos atsižvelgus į atsakovų interesus: teismas nurodė iš pradžių areštuoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik pastarojo nesant arba nepakankant, areštuoti turtines teises ir pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas. Ieškovo vertinimu, atsakovai, manydami, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, gali kreiptis į teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2013 m. liepos 18 d. ieškovas pateikė teismui Vilniaus komercinio arbitražo 2013 m. liepos 2 dienos sprendimo kopiją, kurią prašo pridėti prie bylos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo. Teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir po arbitražo teismo sudarymo.
CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimam ir ieškovui palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas Ballsbridge Advisory LTD kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą prašydamas priteisti iš atsakovų AB „KRETINGOS GRŪDAI“ ir UAB „VYTURYS“ 3 391 362,33 EUR nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei arbitražo išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą bei trečiuosius asmenis, areštą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi tokį ieškovo prašymą tenkino. Apeliacinis teismas, ištyręs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
Kaip minėta, ieškovas 2013 m. liepos 18 d. pateikė teismui naują įrodymą – Vilniaus komercinio arbitražo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo kopiją, kurią prašo priimti ir pridėti prie bylos. CPK 314 straipsnyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis teismas, įvertinęs aplinkybes, jog Vilniaus komercinio arbitražo jurisdikcijos klausimas yra vienas iš atskirojo skundo argumentų, be to, ieškovas dėl objektyvių priežasčių (ieškovo teikiamas arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas po skundžiamosios nutarties priėmimo) neturėjo galimybės pateikti šio įrodymo pirmosios instancijos teismui, taip pat, atsižvelgęs į aplinkybę, jog tokio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po atskirojo skundo pateikimo (t. y. atsakovams atskiruoju skundu ginčijant arbitražo kompetenciją nagrinėti šalių ginčą), sprendžia, jog ieškovas naują įrodymą pateikė nepažeisdamas CPK 314 straipsnio draudimo ir jį priima.
Dėl ieškinio reikalavimų preliminaraus vertinimo
Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Apeliantų požiūriu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus ieškinio reikalavimų vertinimo. Apeliantų vertinimu, ieškovo reikalavimas prima facie yra nepagrįstas, kadangi Vilniaus komercinis arbitražas, nesant šalių susitarimo, yra nekompetentingas nagrinėti ieškovo ieškinio. Apeliantų vertinimu, dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teisme negalėjo būti nagrinėjamas ir ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog šalies pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas ne vėliau negu pareiškiamas prieštaravimas dėl ieškinio. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą neatima iš jos teisės padaryti šį pareiškimą. Pareiškimas, kad arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, turi būti padarytas iš karto, kai arbitražinio nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, šalies nuomone, nepriskirtas arbitražo teismo kompetencijai. Arbitražo teismas gali šioje dalyje numatytą pareiškimą priimti ir vėliau, jeigu pripažins, kad delsimas jį padaryti pateisinamas. Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog pradėdamas nagrinėti bylą arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos spręsti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas atvejis, kuomet gavęs šalies pareiškimą, esą arbitražo teismas yra nekompetentingas spręsti ginčą, arbitražo teismas šiuo klausimu gali priimti dalinį sprendimą arba išspręsti šį klausimą galutiniu arbitražo teismo sprendimu. Nurodytas teisinis reglamentavimas, apeliacinio teismo vertinimu, suponuoja išvadą, jog klausimas dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti šalių ginčą neprivalo būti sprendžiamas ieškinio priėmimo metu ar bylos iškėlimo metu, o ieškovo pateiktas įrodymas – Vilniaus komercinio arbitražo 2013 m. liepos 2 d. sprendimas nepatvirtina fakto, jog arbitražo teismas išsprendė kompetencijos nagrinėti šalių ginčą klausimą. Teismas pažymi, jog arbitražo teismo jurisdikcijos klausimas gali būti sprendžiamas tiek atskirai (priimant dalinį sprendimą), tiek arbitražo teismui priėmus galutinį sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Gi minėtas teisinis reglamentavimas įtvirtina išimtinai arbitražo teismo kompetenciją spręsti jo jurisdikcijos klausimą. Dėl nurodytos priežasties atmestini atskirojo skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimų preliminaraus vertinimo metu privalėjo padaryti išvadą, jog arbitražo teismas nagrinėjamu atveju nėra kompetentingas spręsti šalių ginčą, dėl ko prima facie ieškovo reikalavimai būtų laikomi pareikšti nepagrįstai. Apeliacinis teismas pažymi, jog preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai. Kartu pažymėtina, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas preliminarų ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų vertinimą atliko teisingai.
Dėl ieškinio sumos kriterijaus ir atsakovų turtinės padėties vertinimo
Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąlygoja ypatingai didelė ieškinio suma ir sudėtinga atsakovų turtinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius atsakovų turtinę padėtį, sutiko su ieškovo argumentais. Gi apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, jog didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto, lėšų bei turtinių teisių areštą kaip laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantų vertinimu, ar ieškinio suma yra didelė, spręstina įvertinus bylos aplinkybių visumą. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino realios jų turtinės padėties (turimo turto vertės, įstatinio kapitalo dydžio ir kitų aplinkybių) Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.
Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010). Tai, ar ieškinio suma yra didelė ir ar egzistuoja faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatoma vertinant iš atsakovo pozicijų, t. y. subjektyviąja prasme. Kai yra įrodymų, kad ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, t. y. kai paneigiama objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 178 straipsnis). Atskirajame skunde atsakovai, prieštaraudami laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nurodė, kad atsakovo AB „KRETINGOS GRŪDAI“ turtas viršija 126 mln. litų, įstatinis kapitalas viršija 34 mln. litų, atsakovo UAB „VYTURYS“ turtas viršija 25 mln. litų, o įstatinis kapitalas viršija 1 mln. litų. Nagrinėjamu atveju ieškinio suma sudaro 11 709 695,82 Lt. Apeliantų vertinimu, nurodytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškinio, pateikto arbitražo teismui, suma jiems yra didelė.
Apeliacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertino ieškovo pateiktus duomenis, pagrindžiančius, jo manymu, sunkią atsakovų turtinę padėtį: Juridinių asmenų registro duomenis apie atsakovų įstatinio kapitalo dydį (b. l. 67-74), balansus už 2011 metus (b. l. 75-78), duomenis apie nekilnojamąjį turtą (b. l. 79-150), Hipotekos registro išrašus (b. l. 151-289). Apeliacinio teismo vertinimu, nurodyti pirmosios instancijos teismui ieškovo pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovo AB „KRETINGOS GRŪDAI“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2011 m. pabaigoje sudarė 90 mln. litų, iš kurių 82 mln. litų mastu vykdytini per vienerius metus, o bendrovės viso turimo turto vertė buvo lygi 126 mln. litų; atsakovo UAB „VYTURYS“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2011 m. pabaigoje sudarė 13 mln. litų, iš kurių 9 mln. litų apimtimi vykdytini per vienerius metus, o bendrovės viso turimo turto vertė buvo lygi 25 mln. litų. Nekilnojamojo turto bei Hipotekos registrų duomenys patvirtina, jog didžioji dalis apeliantams priklausančio nekilnojamojo turto yra apsunkinta įkeitimu ir areštais. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, pagrįstai sprendė, jog ieškinio, pateikto arbitražo teismui, suma apeliantams yra didelė, o tai suponuoja ieškovui tikėtinai palankaus arbitražo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Gi apeliantų argumentai, susiję su jų įstatinio kapitalo dydžiu bei balansine turto verte, nutylint turimų finansinių įsipareigojimų ir turto apsunkinimo faktus, neeliminuoja abejonių dėl jų galimybės įvykdyti arbitražo teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju. Pažymėtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, jog visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, jog būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą.
Apeliantų argumentai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis itin komplikuojama jų veikla, kad taikomas areštas gali sukelti neigiamas negrįžtamas finansines pasekmes, nepriimtini. Apeliacinis teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Apeliacinis teismas pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovams sukeltų mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė atsakovų nekilnojamajam ir/ar kilnojamajam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant, - turtinėms teisėms ir lėšoms. Be to, pirmosios instancijos teismas leido iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, atlikti mokėjimus valstybei, socialinio draudimo įmokas. Nėra duomenų, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovams neišvengiamai bus pritaikyti tokie ribojimai, kurie iš esmės suvaržys ar paralyžiuos jų ūkinės veiklos galimybes. Apeliacinis teismas bylos medžiagos pagrindu negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bei užtikrinti būsimo arbitražo teismo sprendimo pagal ieškovo pareikštus reikalavimus įvykdymą.
Kiti apeliantų atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kaip minėta, ieškovas Ballsbridge Advisory LTD atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti iš apeliantų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.