- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-188-616/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17232-2022-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- R. F.
- Civilinis ieškovas
- J. F.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, alkoholį.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. F. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. gegužės 16 d. 19.30 val. iki 2022 m. gegužės 17 d. 15.15 val. (viena para), ir laikyta jį atlikus dvi dienas laisvės apribojimo bausmės.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72² straipsniu, R. F. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir nustatytas 6 (šešių) mėnesių terminą šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymui nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti R. F. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Civilinės ieškovės J. F. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš R. F. priteista 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.
Valstybei iš R. F. priteista 450 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt eurų) proceso išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: šviesių plaukų sruogą (kuokštą), perduotą saugoti į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugojimo kambarį (kvitas B serija TEL Nr. 0005691), sunaikinti; kompaktinius diskus (3 vnt.) palikti saugoti su baudžiamosios bylos medžiaga.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. F. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2022 m. gegužės 16 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,81 promilių neblaivumas), konflikto metu, sugriebęs ranka sutuoktinės J. F. veidą, spaudė jį burnos ir nosies srityje, o šiai pradėjus bėgti, pasivijo ir griebė už galvos plaukų bei patempė, taip pat koja spyrė į kairės kojos blauzdą, dėl ko pastaroji suklupo, ir taip nukentėjusiajai išpešė 4 cm x 1 cm ploto plaukų sruogą pakaušio srityje, 1 cm kairiau vidurio linijos, tokiais savo veiksmais smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę J. F., sukėlė jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. F. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Apelianto teigimu, inkriminuojamos veiklos jis nepadarė ir yra neteisingai apšmeižtas. Tvirtina, kad jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, 241 straipsnio 1, 2 dalyse. Taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi šališkai atliktu tyrimu, buvo šališkas vertinant liudininkų parodymus ir selektyviai atrinko medžiagą, kuri atitiko išankstinę teismo nuostatą nuteisti apeliantą.
2.2. Nurodo, kad teismo procese buvo visiškai ignoruotas faktas, jog inkriminuojamos nusikalamos veikos padarymo metu R. F. su J. F. konfliktavo, gyveno atskirai ir siekė skyrybų. Teigia, kad šiuo metu santuoka jau anuliuota ir teismo sprendimas įsiteisėjęs, buvę sutuoktinai kartu negyvena jau daugiau nei metus. Akcentuoja, kad skyrybų bylose sutuoktiniai dažnai griebiasi kaltinimų, tirština situaciją, šmeižia vienas kitą, siekdami naudos sau skyrybų procese, tačiau pirmosios instancijos teismas nebandė kritiškai pažvelgti į pateiktus parodymus.
2.3. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė išimtinai nukentėjusiosios J. F. parodymais, neatsižvelgė į šių parodymų netikslumą, neatitikimą tiek situacijai, tiek sveiko proto logikai, taip pat neatsižvelgė į šių parodymų prieštaravimus kitų asmenų – apelianto R. F. ir liudytojo A. V. parodymams, o taip pat į faktą, kad skyrėsi ir pačios J. F. parodymai, duoti skirtingu laiku.
2.4. Teigia, kad pirmas neįrodytas J. F. teiginys yra tas, jog laiptų aikštelėje – „rūkomajame”, kur prasidėjo konfliktas, R. F. suėmė J. F. už burnos ir laikė minutę, jai stipriai skaudėjo, po suspaudimo veidas paraudo ir besimuistant R. F. nukrito akiniai. Nurodo, kad tokią eigą neigia ne tik apeliantas, kuris teigia, jog J. F. jam trenkė per veidą ir dėl to nukrito akiniai, bet ir nepriklausomas liudytojas A. V., kuris teigė matęs visą konfliktą ir kad J. F. numetė akinius. Akcentuoja, kad liudytojas A. V., teigdamas, jog gerai matė situaciją ir įsikišo į ją, kai pagalvojo, kad R. F. gali smurtauti, tikrai negalėjo nepastebėti visa minutę besitęsiančio spaudimo veido srityje, juolab nepastebėjo, anot J. F., paraudusio veido, tokio paraudimo neužfiksavo ir policijos patruliai. Teigia, kad sunkiai tikėtina, jog veido sritis, kuri yra tokia jautri, ir kurią, pasak J. F., jai tokiu stiprumu spaudė R. F., liko visiškai nepažeista, neatsirado nei kraujosruvų, mėlynių, nubrozdinimų nei kitų žymių. Taip pat teigia, kad yra visiškai nesuprantama, kodėl, jei ką tik patyrė smurto protrūkį, J. F. nepasitraukė ar pabėgo nuo R. F., o, anot jos, rinko akinių šukes, toliau konfliktavo su R. F., priekaištavo jam. Akcentuoja, kad įprastai tokias atvejais po smurtinio akto nukentėjęs asmuo bėga nuo smurtautojo, ieško pagalbos, stovi ištiktas šoko, tuo taip J. F. elgesys leidžia daryti prielaidą, kad arba smurto visai nebuvo, arba pati J. F. tyčia tą smurtą eskalavo. Tarp pat teigia, kad nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismui neužkliuvo faktas, jog po J. F. patirto smurto, ji net nepagalvojo kažkokiu būdu apsaugoti vaikų ir nuvesti į saugią aplinką, ypač kai ji teigia, kad R. F. nuolat santuokoje smurtavo.
2.5. Nurodo, kad kitas su liudininkų parodymais nesutampantis aspektas yra J. F. teiginys, jog R. F. spyrė jai į blauzdą, ji nukrito, o po to dar išpešė jai plaukų. Pirma, kad J. F. būtų kritusi, nepatvirtino nei R. F., nei liudininkas A. V., kuris teigė, kad įsikišo tam, jog konfliktas neperaugtų į didesnį, kad vyras jai nieko nepadarytų. Antra, jei J. F. būtų kritusi, tai neabejotinai ant jos kojų būtų žymių, nes kiemo danga yra labai prasta, akmenuota, juolab, jei apeliantas jai spyrė iš jėgos, tai būtų bent rūbai suplyšę, ar net atsiradę nors ir nedideli įbrėžimai, be to, liudininkai būtų matę parkritusį žmogų. Teigia, kad dar daugiau abejonių kelia plaukų pešimo faktas, nes to pešimo nepripažįsta ne tik apeliantas, bet jo nematė liudytojas A. V., kuris teigė, kad į konfliktą įsivėlė siekdamas užkirsti kelią smurtui, taigi A. V. pripažįsta, kad smurtinis elgesys dar nebuvo prasidėjęs, matė visą konfliktą per veidrodėlį, bet plaukų pešimo fakto nematė. Nėra aišku, kur tuo tarpu iš R. F. rankų dingo akiniai, kurių sudaužymo ir šukių rinkimo faktą patvirtino visi liudininkai, sveikam protui prieštarauja ir tai, kad plaukus neva pešė R. F., bet jie kažkodėl atsidūrė J. F. rankose. Taip pat nesuprantama, kodėl plaukų sruoga buvo suvelta. Be to, plaukų nebuvimo ant galvos fakto iškart po įvykio neužfiksavo atvykusi policija, o pati J. F. medikų apžiūros iš karto po įvykio atsisakė. Nėra įrodyta, kad pateikta sruogą yra tikrai J. F., o plaukų nebuvimo faktas užfiksuotas tik praėjus kuriam laikui nuo įvykio – gegužės 19 d. ir 24 d. bei nėra nustatyta jokių kraujosruvų, taigi per tiek laiko plaukus galėjo išpešti kažkas kitas, taip pat jie galėjo būti pašalinti kitais būdais. Apelianto teigimu, jei plaukai iš tiesų buvo išpešti per įvykį gegužės 16 d., tuomet tektų konstatuoti, kad J. F. apžiūrėję ir tokios didelės plaukų sruogos išpešimo neužfiksavę policininkai išskirtinai aplaidžiai vykdė savo pareigas.
2.6. Akcentuoja, kad J. F. pirmosios instancijos teisme teigė nebeprisimenanti tikslios įvykių eigos, nors moksliškai yra įrodyta, jog žmonės, patyrę smurtą ir skausmą, ne tik iki smulkiausių detalių prisimena patį smurto įvykį, bet gali skausmingą įvykį papasakoti tiksliai net ir po daugybės metų. Todėl toks užmaršumas kelia klausimą dėl paties smurto fakto. Tvirtina, kad realių faktų neatitinka ir kai kurie kiti J. F. teiginiai, pavyzdžiui, teisme ji liudijo, jog konflikto metu su R. F. bendravo pagarbiai, niekad nesikeikia ir pan., tačiau pareigūnų kamera įrašyti pačios J. F. žodžiai „durniau tu durniau“, kalbėjimas pakeltu tonu, rėkimas ir kt. Pažymi, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
2.7. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pačios J. F. rizikingo bei provokuojančio elgesio bei jos indėlio į susiklosčiusią konfliktinę situaciją. Nurodo, kad tiek R. F., tiek pati J. F. teigė, jog patį konfliktą išprovokavo J. F., atvykusi aiškintis su apeliantu per jo renginį (prieš tai pagrasinusi, kad padarys jam gėdą – ką liudija ir renginio išvakarėse R. F. siųstos žinutės), kuriame R. F. užėmė svarbias komandos kapitono pareigas, turėjo pareigą pasveikinti komandos narę ir kt. Be to, nukentėjusioji vedė vaikus į vietą, kur žinojo, kad yra vartojamas alkoholis, kur neabejotinai vaikų tėtis bus išgėręs, taigi sąmoningai vedė juos į nesaugią aplinką. Taip pat savo atvykimu J. F. ne tik pastatė R. F. į nemalonią situaciją, bei sukėlė vaikams stresą, bet ir siekė įtraukti į konfliktą kitus žaidėjus, sugadinti jiems vakarą savo asmeninio gyvenimo peripetijų aiškinimosi vardan. Akcentuoja, kad J. F. ne sykį anksčiau trukdė žaidimo vedantįjį, aiškindama jam dėl R. F. ir t.t.
2.8. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo, jog R. F. dėl J. F. veiksmų sudužo akiniai – dužimo faktą patvirtino ir visi liudininkai, ir paties R. F. rankose laikomos akinių šukės, kai atvyko policijos ekipažas. Taip pat pažymi, kad J. F. praėjus kuriam laikui nuolat jam rašinėjo ir skambinėjo, skambino į jo darbovietę, dėl tų skambučių iš ankstesnės darbovietės buvo atleistas, skambino jo draugams, dabartinei draugei, važinėjo į jo gyvenamus namus, siekė atimti jo daiktus, dėl jos veiksmų pradėta pora ikiteisminių tyrimų.
2.9. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo teigiamą apelianto charakteristiką: savanoriaująs vaikų stovyklose, nuolat neatlygintinai duoda kraują, niekada nevengė dalyvauti teismo posėdžiuose, po įvykio nebėgo, yra mėgstamas kaimynų, draugų, studijuoja universitete, konflikto metu jau siekė sukurti naujus santykius su kita moterimi ir t. t. Tvirtina, kad atsižvelgdamas tik į neigiamas savybes, jas išdidindamas, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo kriterijus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai tvirtina, jog R. F. veikė tyčia ir kėsinosi padaryti žalą J. F. gyvybiniams organams - net jei būtų padaręs jam inkriminuojamą veiklą, spyrimas į blauzdą ar plaukų pešimas niekur pasaulyje nėra kvalifikuojamas kaip keliantis pavojų gyvybiniams organams. Taip pat akcentuoja, kad apeliantas jokių įrankių, skirtų kūnui sužaloti, neturėjo, fizinio poveikio nesiekė, kaip tik jo vengė, todėl tokiu atveju tyčios jo veiksmuose nustatyti neįmanoma.
2.10. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo apelianto tvirtinimus, jog jis inkriminuojamos veiklos nepadarė, o apkaltinamajam nuosprendžiui priimti pasitelkė iš konteksto išimtas frazes apie pastūmimą, ir tai, kad apeliantas paminėjo, jog gal koks plaukų kuokštas iš apeliantės galvos išsipešė susistūmimo metu, užkibus už rūbų, bet jokio tyčinio pešimo veiksmo, siekio pakenkti nebuvo. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo apelianto elgesį prieš ir po konflikto – jis vengė konfliktų, o po šio įvykio apskritai su J. F. nebendravo, niekada pas ją nevažiavo, nesiveržė į namus, neieškojo kontaktų ir kt.
2.11. Apelianto teigimu, R. F. sūnaus R. parodymų reikalingumas byloje yra labai abejotinas, kadangi, viena vertus, įstatymas nenumato amžiaus ribos, nuo kada asmuo gali būti šaukiamas liudytoju, tačiau bendra nuostata yra tokia, kad mažamečius, t. y. asmenis iki 14 metų, nerekomenduojama šaukti apklausai, nes tokie liudytojai paprastai linkę labiau fantazuoti, sunkiau atskiria realiai įvykusias aplinkybes nuo savo fantazijų, lengviau pasiduoda kitų asmenų poveikiui ir pan. Tokią apklausą galima pateisinti tik išimtiniais atvejais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik neatsižvelgė į šią nuostatą, bet ignoravo ir faktą, jog pats mažametis turi sveikatos sutrikimų, yra autistiškas, įvykio metu patyrė emocinį sukrėtimą, tokia apklausa jam sukėlė neigiamus padarinius, kadangi liudijo prieš artimą asmenį – savo tėvą, su kuriuo siejo artimi santykiai. Pažymi, kad abejotinas šios apklausos tikslingumas dar ir dėl to, jog pati inkriminuojama nusikalstama veikla yra priskiriama prie nesunkių, taip pat buvo pakankamai suaugusių liudininkų, kurie pateikė pakankamai medžiagos. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į faktą, jog šeima skyrėsi, vaikas šiuo metu gyvena su mama, todėl neabejotinai mama galėjo paveikti jo liudijimą, ką patvirtina net kelis sykius R. F. pasakytos frazės, kad mama jam sakė, jog reiks eiti į teismą blogai kalbėti apie tėvelį ir pan. Galu gale, nors psichologo apibūdinimuose teigiama, kad vaikas nelinkęs fantazuoti, tačiau pačiuose parodymuose apie įvykį kalbama trumpai, tuo pat metu pasakojant apie tai, kaip R. F. švenčia savo gimtadienį „su E. baliavoja, geria šampaną ir žiūri televizorių“, nors pats R. pasakoja, kad su tėčiu nešnekėjo apie gimtadienį, nei kur švęs ir kt. Apelianto teigimu, neabejotina, kad pačią situaciją su kuo, kur ir kaip gimtadienis bus švenčiamas R. išsigalvojo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo R. F. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Anatolijus Ivanovas prašė nuteistojo R. F. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo R. F. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. F. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas bei nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad skundžiamas Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
7. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, prieitinų vertinant įrodymus. Tai, kad apeliantas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas manyti, kad teismo išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių ar byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neišsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus, o teismo išvados prieitos remiantis prielaidomis.
8. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat iš nuosprendžio matyti, kad teismas apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais duomenimis, t. y. vertino paties nuteistojo bei nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, priėjo išvadą dėl R. F. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus, BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.
9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, kadangi selektyviai atrinko medžiagą, kuri atitiko išankstinę teismo nuostatą nuteisti apeliantą. Tokie nuteistojo skundo teiginiai yra nepagrįsti.
10. Visų pirma, pastebėtina, kad nei nuteistasis R. F., nei jo gynėjas pirmosios instancijos teisme nei viename iš vykusių teisiamųjų posėdžių nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiam teisėjui (2 t., b. l. 99-105, 126-132, 139-145). Tuo tarpu skunde nurodytas argumentas dėl teismo šališkumo, kolegijos vertinimu, yra deklaratyvus, paremtas subjektyvia nuteistojo nuomone ir yra susijęs ne su pačio bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumu, bet su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymima, kad pagal teismų suformuotą praktiką, nėra laikoma teismo šališkumo įrodymu tai, jog teismas priėjo išvadas, neatitinkančias nuteistojo pageidaujamų išvadų. Tuo tarpu kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, teisėjų kolegija nenustatė.
11. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama ir tai, kad byloje buvo šališkai atliktas ikiteisminis tyrimas. Tokie apelianto argumentai taip pat atmetami. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas šališkai. Kadangi apeliantas skunde nepateikė jokių motyvų dėl tokio savo teiginio, apeliacinės instancijos teismas plačiau apie tai nepasisako.
12. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, spaudimu, tempimu, kitokiu smurtavimu), alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šios nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).
13. Nors R. F. savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. F. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta nukentėjusiosios J. F., liudytojų A. V., R. F., I. V., R. R. parodymais, specialisto L. J. paaiškinimais, teismo psichologės R. M. raštu su pateikta jos nuomone, pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos, asmens apžiūros, kitų objektų (vaizdo įrašų) apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, pareigūnų tarnybiniais pranešimais.
14. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad vykstant skyrybų procesui abu sutuoktiniai, esant įtemptiems santykiams, tam tikrus įvykius ar aplinkybes gali hiperbolizuoti, aiškinti sau palankesne kryptimi. Tačiau analizuojamu atveju nenustatyta, jog nukentėjusioji J. F. siektų sąmoningai iškraipyti 2022 m. gegužės 16 d. įvykusio incidento aplinkybes, kadangi jos parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo pakankamai nuoseklūs ir neprieštaringi. 2022 m. gegužės 16 d. pareiškime (1 t., b. l. 22-24) nukentėjusioji J. F. nurodė, jog 2022 m. gegužės 16 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), sutuoktinis R. F. naudojo smurtą prieš ją – uždėjęs ant veido ranką suspaudė veido sritį, šiai pradėjus bėgti, griebė ją už plaukų, dėl ko ji sukniubo. Pirmosios apklausos metu nukentėjusioji paaiškino, kad jai atvykus į įvykio vietą kartu su vaikais, tarp jos ir sutuoktinio R. F. kilo žodinis konfliktas. Jai pasakius kažką, kas jam labai nepatiko, R. F. pagriebė jai už burnos ir nosies bei pradėjo spausti, tuo metu ji stūmė sutuoktinį nuo savęs taip nukrito jo akiniai bei sulūžo. Tada ji užsiminė sutuoktiniui apie alimentus, jis pasakė „pamatysi, kas tau dabar bus“ ir puolė ją vytis, nes ji išsigandusi nuo jo pradėjo bėgti, o jis bėgo jai iš paskos. Ją pavijęs sutuoktinis griebė už plaukų iš nugaros ir patempė link savęs ir ji suklupo. Tada atbėgo nepažįstamas vyras, kuris sutuoktinį atplėšė nuo jos (1 t., b. l. 23). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji J. F. davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, teigdama, kad jai kartu su sutuoktiniu būnant iš pastato vidinio kiemo pusės ant ten esančių laiptų aikštelės, jiems susižodžiavus, R. F. jai ranka sugriebė už burnos ir nosies bei pradėjo spausti, dėl ko jai sukėlė didelį fizinį skausmą, skausmą vertinta 8 balais iš 10. Kai R. F. pradėjo spausti jai veidą, ji sutuoktinį nuo savęs bandė atstumti ir tuo metu jam nukrito akiniai, kurie buvo ant jo veido. Rinkdamas akinių dalis sutuoktinis pradėjo grasinti, kad jai bus blogai. Ji išsigando ir pradėjo bėgti nuo vyro, o jis ją pradėjo vytis. Prieš pradedant bėgti ji buvo laiptų apačioje, o vyras – ant laiptų viršuje esančios aikštelės. Vyras ją ties aikštelės viduriu pasivijo ir dar bėgančią sučiupo už galvos plaukų, kurie tą vakarą buvo palaidi ir, suėmęs ranka už plaukų, ją trūktelėjo bei koja spyrė jai per kojas, į kojos blauzdą, dėl ko ji suklupo. Jai tik suklupus vyras prie jų iš kieme stovėjusio autobusiuko pusės pribėgo vyriškis, kuris ją pradėjo ginti nuo sutuoktinio (1 t., b. l. 55-59). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji J. F. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji parodė vietą ties vakarinėje pusėje esančiu atitvaru ir paaiškino, jog ji stovėjo nugara į atitvarą, o R. F. stovėjo priešais ją, kai jis ranka griebė jai už burnos ir spaudė, taip pat suspaudė nosį. Paaiškino, kad tuo metu, kai vyras jai spaudė veidą, ji nestovėjo ramiai, kažkaip pasimuistė ir vyrui nukrito akiniai. Pamačiusi, kad vyras įsiuto, pradėjo bėgti link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pastato, spėjo nubėgti šiek tiek toliau, nei stovėjo jos automobilis, kai vyras prisivijęs iš galo sugriebė jai už galvos plaukų bei juos pešė link savęs, ar į apačią, tiksliai pasakyti negalėjo, ir dar spyrė iš kojos į jos kairės kojos blauzdą, po ko ji suklupo. Kaip tiksliai, parodyti negalėjo, tačiau nurodė parkritusi ant kelių. Parodė ir paaiškino, kad kai vyras ją skriaudė, kažkur iš (duomenys neskelbtini) pastato pusės atbėgo vyriškis, kuris jos vyrą paėmęs už „kupros“ ir nuo jos atitraukė (1 t., b. l. 62-65). Akistatos metu J. F. parodymai nekito ir ji nurodė, kad jai kartu su sutuoktiniu R. F. būnant ant laiptų stotelės, kitaip vadinamos lauko rūkomuoju, tarp jų įvyko žodinis konfliktas, kurio metu sutuoktiniui nepatiko jos priekaištai. R. F. griebė ranka jai už veido, burnos ir nosies srityje bei pradėjo spausti, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas, paraudo veido vieta, kurią jis spaudė. Ji gindamasi nuo jo pradėjo muistytis, dėl to R. F. nukrito akiniai. Pamačiusi, kad R. F. supyko, ji pradėjo nuo jo bėgti, o R. F. pradėjo ją vytis. Bėgo link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pusės. Tačiau maždaug ties savo automobiliu, šiek tiek toliau prabėgus, sutuoktinis ją bėgančią sučiupo už plaukų, kurie tuo metu buvo palaidi ir pajuto spyrį į kairės kojos blauzdą. Sutuoktinis stipriai pešė jos plaukus. Neilgai trukus prie jų pribėgo kažkoks vyriškis ir R. F. nuo jos atitraukė (1 t., b. l. 26-29). Tas pačias aplinkybes nukentėjusioji J. F. išdėstė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Ji parodė, kad įvykio metu balkonėlyje, kuriame yra rūkomasis, ji pradėjo ant sutuoktinio šaukti ir reikšti pretenzijas, kad jis neprisideda prie šeimos išlaikymo. Tada jis, norėdamas ją užčiaupti, pradėjo labai skaudžiai spausti jos nosį ir griebė už gerklės bei taip sukėlė jai fizinį skausmą. Jai besimuistant sutuoktinio akiniai nukrito ant žemės. Tada ji bėgo ir sutuoktinis, pavijęs mašinų aikštelėje, paėmė ją už plaukų pakaušyje ir labai stipriai pešė, ji net pargriuvo ant žemės, jai spyrė į koją, bet nebuvo jokių mėlynių ar kraujosruvų. Pas jį rankoje ir negalėjo būti plaukų, nes kai pajuto pakaušyje didžiulį skausmą, pradėjo plaukus glostyti ir pamatė kuokštus plaukų rankose. Iš nervų savo išpeštus plaukus suko rankoje ir paskui policija juos paėmė. Labiausiai skaudėjo, kai plaukus išpešė, apie savaitę skaudėjo tą vietą. Spyrė į blauzdą, lygtai į vidinę kojos pusę. Skausmą dėl plaukų pešimo vertina 10 balų. Nosį spausti, visada būdavo tokia jo taktika, jei tik ji jam ką sakydavo, net iki mėlynumo nuspausdavo. Buvo skaudžiai, skausmą vertina 8 balais, nosies suspaudimas truko 1 ar 2 minutes. Spyrį į koją vertina gal 6 balais, mėlynių nebuvo. Dar toks vyras buvo, kuris ją paskui apgynė, davė iš kumščio R. F. per sprandą (2 t., b. l. 102-104). Pastebėtina, kad į ir įvykį atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji keliskart nurodė tapačias įvykio aplinkybes: „pats puolė mane mušt <...>. Išpešė plaukus, už gerklės griebė. Skauda galvą (ranka rodo kažkur pakaušio srityje, išpešta yra <...>.“ (pirmasis vaizdo įrašas); „čiupo man už gerklės, stumdė, spyrė ten (rodo į laiptų aikštelę). Griebė (rodo ranka veidą ties lūpomis) už gerklės, griebė (rodo plaukus ranka per juos braukdama), stūmė, griebė už plaukų“, „plaukus išpešė <...> ir paskui už gerklės va taip (rodo ranka suėmusi sau už burnos). Aš jį kažkaip pastūmiau ir nukrito tie akiniai“ (ketvirtasis vaizdo įrašas); „ten ant laiptų jis paėmė mane va taip (rodo ranka už burnos) <...> pradėjo mane tąsyti, tai tas vyriškis iš autobusiuko išlipo ir už kupros. <...> pridraskė, už gerklės, stūmė, spyrė <...> (šeštasis vaizdo įrašas) (1 t., b. l. 135-138). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymais rėmėsi visa apimtimi ir traktavo juos kaip atitinkančius objektyvią tiesą byloje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nukentėjusiosios parodymai yra netikslūs, neatitinkantys situacijos ir prieštaraujantys logikai. Kaip matyti, nukentėjusiosios parodymai dėl pavartoto smurto aplinkybių ir pobūdžio nekito viso proceso metu, buvo pakankamai išsamūs ir adekvatūs, o nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojami jos parodymų neatitikimai nėra esminiai. Todėl teigti, jog dėl pašlijusio šeimyninio gyvenimo bei pradėto skyrybų proceso inicijuotu baudžiamuoju procesu nukentėjusioji J. F. bando susidoroti su apeliantu, nėra objektyvaus pagrindo. Be to, jos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai.
15. Nukentėjusiosios J. F. parodymus, visų pirma, patvirtina tiesioginio liudytojo – A. V. parodymai, kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu, tiek duodamas paaiškinimus pareigūnams (trečiasis vaizdo įrašas), tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad matė, kaip vyras ir moteris pradėjo konfliktuoti ant laiptų, jie kivirčijosi, moteris atbula lipo nuo jų, o vyras – priekiu ir taip artėjo link jo autobusiuko. Teigė, kad per automobilio veidrodėlį pamatė staigų vyro judesį, vyras pradėjo pulti link moters, todėl priėjo to prie vyro ir sulaikė jį už rankos. Nors teigė nematęs, kokius konkrečius veiksmus vyras atliko moters atžvilgiu, kadangi kurį laiką konfliktas vyko už automobilio, kuriame jis sėdėjo, tačiau matė, kad moteris po konflikto rankoje laikė plaukų kuokštą ir prašė iškviesti pareigūnus, nes teigė esanti sumušta (1 t., b. l. 113-114, 125-126, 135-138; 2 t., b. l. 140-141). Nukentėjusiosios J. F. parodymų patikimumą patvirtina ir netiesioginių liudytojų – į įvykio vietą atvykusių pareigūnų parodymai. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja pareigūnė I. V. parodė, kad atvykus į įvykio vietą matė ji moterį, kuri teigė, kad vyras jai išrovė plaukus. Moteris rankose turėjo pluoštą plaukų, kuriuos apžiūrėjus matėsi, kad jie tokios pat spalvos ir išvaizdos, kokie yra moters plaukai. Moteris sakė, kad su sutuoktiniu susistumdė, kad vyras išrovė kuokštą plaukų, o paskui su ja bendravo kolega R. R. (2 t., b. l. 212). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas pareigūnas R. R. parodė, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji paaiškino, jog sutuoktinis išpešė jai plaukus. Pagarsinus liudytojo „Body“ kameros vaizdo apyrašą (1 t., b. l. 135) šis parodė, kad J. F. minėjo, jog jai spyrė, bet nukentėjusioji daugiau kalbėjo apie plaukus. Vaikas įvykio vietoje pats pasakė, kad mamai išpešė plaukus. Moteris rodė, iš kur išpešė plaukus. Sužalojimo pas J. F. nematė, paraudimo nematė. Kalbėjo su liudytoju A. V., šis sakė, kad vyras su moterimi susistumdė prie jo automobilio, o šis iššoko iš jo, kad daugiau nekiltų konfliktų. Pas moterį plaukų kuokštas buvo rankoje. Atrodo, kad buvo daug plaukų. Nukentėjusioji sakė, kad ją tempė už plaukų ir ji nugriuvo, kad jis jai spyrė. Dėl gerklės užėmimo, kad ji nešauktų, tai negali tiksliai pasakyti, ar tai sakė. Pagarsinus nukentėjusiosios duotus parodymus (1 t., b. l. 137) parodė, kad pagal spalvą ir struktūrą plaukai atitiko nukentėjusiosios plaukus (2 t., b. l. 210-212). Pastebėtina, kad visi šie liudytojai su nukentėjusiąja J. F. nėra saistomi jokiais giminystės ar draugystės ryšiais, todėl yra visiškai neutralūs liudytojai. Be to, jie parodymus davė prisiekę ir būdami supažindinti su baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą. Todėl netikėti jų parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
16. Nukentėjusiosios J. F. parodymų patikimumą taip pat patvirtina ir liudytojo – nepilnamečio R. F. (nukentėjusiosios ir nuteistojo sūnaus) parodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas nepilnametis R. F. parodė, kad jis pasikvietė tėtį prie mašinos ir mama pradėjo su tėčiu aiškintis, kalbėti apie negražius dalykus. Tada jie atėjo prie laiptinės ir prasidėjo didžiausios problemos. Tėtis padarė mamai blogą dalyką. Jis jai pešė, suėmęs pakaušyje už plaukų (parodo sprando sritį). Mama šaukė: „aaaa...“. Tada tėtis suėmė mamai už gerklės ir suspaudė nosį, kad ji nekvėpuotų. Vaikas rankomis parodo, kaip tėtis mamai spaudė burną ir nosį. Mano, kad suėmė abiem rankomis. Ir tada dar mamai įspyrė. Žmogus pamatė, kaip tėtis muša mamą, jis pradėjo rėkti, kad negalima moterų mušti ir tas žmogus apgynė jo mamą. Kai tėtis mamai pešė plaukus, jai labai skaudėjo, ji labai šaukė, aaaa...“, ir ji nukrito ant žemės, bet tiksliai neprisimena, gal ir stovėdama rėkė. Liudytojas R. F. patvirtino, kad tai (visą įvykį) jis matė pats (1 t., b. l. 104-106). Įvykio vietoje policijos pareigūnams R. F. taip pat nurodė, kad „tėtis pešė už plaukų mamą“ (pirmas vaizdo įrašas) (1 t., b. l. 135-136). Pastebėtina, kad liudytojas A. V. taip pat patvirtino, kad įvykio metu konfliktuojančių sutuoktinių vaikai buvo 2-3 metrų atstumu nuo jų ir matė, kas ten vyko (2 t., b. l. 140-141). Tuo tarpu iš 2022 m. rugpjūčio 9 d. pateiktos ikiteisminiame tyrime psichologo nuomonės matyti, jog psichologė nurodė, kad apklausos metu nepilnametis buvo nusiteikęs pozityviai, noriai bendravo su psichologe, pradžioje išreiškė jaudinimąsi dėl nepažįstamos aplinkos ir nesmagumą dėl įvykusio konflikto tarp tėvų, bet vėliau nusiramino ir atsipalaidavo. Psichologė patvirtino, kad apklausos metu nepilnametis liudytojas klausimų esmę suprato, į juos atsakinėjo aiškiai ir rišliai. Pažymėjo, jog mokslinėje literatūroje apie autizmo spektro sutrikimą nėra duomenų, jog asmenys būtent dėl šio sutrikimo būtų linkę meluoti ar iškreipti įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 109). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. F. tvirtina abejojantis nepilnamečio apklausos reikalingumu šioje byloje (dėl mažametystės ir nustatyto sveikatos sutrikimo), visgi apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad liudytojas R. F. buvo tiesioginis įvykio liudininkas, jo parodymai byloje yra reikšmingi nustatant objektyvią tiesą byloje, todėl jis pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nepažeidžiant BPK reikalavimų, buvo apklaustas pagrįstai.
17. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad liudytojas nepilnametis R. F. prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją būtų nukentėjusiosios įtakotas duoti tikrovės neatitinkančius parodymus. Juolab, kad ir įvykio vietoje šis liudytojas patvirtino, kad nuteistasis naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją – pešė nukentėjusiosios plaukus. Taip pat pažymėtina, kad R. F. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra pakankamai nuoseklūs, detalūs ir betarpiškai patvirtina nukentėjusiosios J. F. duotus parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad vaikas patvirtino ir kitas nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl nagrinėjamo įvykio bei šeimos bendrų santykių, kas pirmos instancijos teismui leido prieiti pagrįstą išvadą, jog J. F., pasakodama apie nagrinėjamą įvykį, sako tiesą. Tuo tarpu apelianto skundo teiginiai, kad nukentėjusioji galėjo paveikti liudytoją arba liudytojas išsigalvojo nurodytas aplinkybes, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas liudytojui prieš jo apklausą išaiškino pareigą sakyti tiesą bei jis patvirtino, kad sakys tiesą (1 t., b. l. 104-106).
18. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo jo teiginius, jog jis inkriminuojamos veikos nepadarė, be to, apkaltinamajam nuosprendžiui priimti pasitelkė iš konteksto išimtas jo frazes. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo proceso metu duoti parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nei logiški, nei pakankamai nuoseklūs. Kaip matyti, proceso metu nuteistasis R. F. tvirtino, kad nukentėjusioji atvyko į renginį turėdama tikslą jį sukompromituoti, pažeminti, padaryti jam gėdą, todėl nukentėjusioji imitavo smurtą prieš ją. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis tvirtino, jog jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąją įvykio metu neturėjo. Parodė, kad išėjus iš kavinės patalpos, rūkomajame, kuris yra iš vidinio kiemo pusės, pakilus laiptais, J. F. jį žodžiais bandė išprovokuoti, įžeidinėjo, bei ranka sudavė vieną smūgį per veidą, dėl to nukrito jo akiniai, kurie buvo uždėti ant veido. Tada jis nuėjo laiptais į apačią pasiimti akinių o jo sutuoktinė su vaikais nubėgo į automobilį, kurį buvo pasistačiusi arčiau „(duomenys neskelbtini)“ pastato, tai yra apie 30 metrų atstumu nuo laiptų, kuriais pakylama į rūkomąjį. Teigė, kad J. F. sėdėjo automobilyje su vaikais. Jam priartėjus prie sutuoktinės automobilio, ši iš automobilio išlipo ir pradėjo bėgti link buvusio „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės pastato. Apsimesdamas, kad kalba telefonu su policija, bėgo jai iš paskos, kai tuo tarpu J. F. staigiai atsitūpė ties kiemo viduriu ir užsidengusi galvą rankomis pradėjo rėkti, kad ją muša, šaukėsi žmonių pagalbos. Jis tuo tarpu buvo apie metro atstumu nuo J. F., jokių smūgių J. F. nesudavė ir prieš ją nesmurtavo. Kadangi ji taip rėkė, iš kieme stovinčio autobusiuko išlipo kažkoks jam nepažįstamas vyriškis, kuris priėjo prie jų ir pradėjo aiškintis, kas tarp jų vyksta. Jis atsakė, kad nieko, vyriškis net neatitraukė jo nuo J. F., gal tik iš pat pradžių šiek tiek į tarpą buvo įlindęs, tačiau greitai pamatė, kad niekas nevyksta ir apsisukęs nuėjo link savo automobilio (2 t., b. l. 5-7). Parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis R. F. parodė, kad rūkomajame jo žmona stovėjo pagal turėklus veidu į jį, o jis priešais ją. Ji pasakė „dabar pamatysi, kas tau bus“, o jis, prašydamas, kad ji nerėkautų, patylėtų, priėjo jos arčiau ir žmona jam sudavė ranka per veidą, jo akiniai nukrito žemyn. Žmonai nubėgus į automobilį, jis priėjo prie jo, žmona išlipo ir pasakė „na dabar laikykis” bei pradėjo garsiai šaukti, nuo jo bėgo, o jis bėgo jai iš paskos. Tada žmona pradėjo klauptis ant grindinio ir rėkti „nemušk, nemušk, nemušk”, „ai skauda, policija, policija, kvieskit policiją”. Nežino, iš kurio automobilio išlipo vyriškis ir paklausė, kas vyksta. Tada J. F. pradėjo peštis sau plaukus, plaukai atsirado jos rankoje (2 t., b. l. 19-20). Akistatos metu nuteistasis nurodė, kad rūkomajame žmona pradėjo ant jo garsiai šaukti ir dešinės rankos delnu sudavė jam per akinius, po to nubėgo į automobilį. Kai jis priėjo prie žmonos automobilio, ji išlipo iš automobilio ir paklausė jo, ar jis grįš į namus, ar ne. Jam patikinus, kad į namus negrįš, ji pasakė, kad jis dabar laikytųsi. Apsižvalgiusi, kad aplink nėra pašalinių žmonių, ji pradėjo klykti ir bėgti nuo jo link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ pusės. Galvodamas, kad nukentėjusioji paliks vienus vaikus automobilyje, jis pradėjo ją vytis, vydamasis nieko jai nesakė. Vejantis žmoną matė, kaip ji suklupo. Suklupusi ji susiėmė sau už galvos, pradėjo pešti savo laukus ir šaukti: „gelbėkit, padėkit, mane muša“. Jam palinkus prie jos pažiūrėti, kas ten jai nutiko, iš mikroautobuso prie jų priėjo žmogus pasižiūrėti, kas tarp jų vyksta (2 t., b. l. 26-29). Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, jog nukentėjusioji įvykio metu būtų įsėdusi su vaikais į automobilį, nepatvirtina liudytojai R. F. ir A. V.. Tuo tarpu nuteistojo parodymai, kad liudytojas A. V. neatitraukė jo nuo J. F., prieštarauja tiek paties liudytojo A. V., tiek nukentėjusiosios J. F. parodymams. Be to, nuteistojo teiginiai, kad jis be jokios priežasties bėgo nukentėjusiajai iš paskos, o ši, pasak nuteistojo, atsitūpusi/atsiklaupusi/suklupusi tyčia šaukėsi pagalbos ir pati pešėsi sau plaukus, yra neįtikinami ir nelogiški. Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis R. F. nebeneigė, jog įvykio metu galėjo turėti fizinį kontaktą su nukentėjusiąja. Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad rūkomajame jam priėjus arčiau prie nukentėjusiosios, ši trenkė jam per akinius ir nubėgo prie mašinos. Kai pradėjo eiti link jos, žmona pradėjo sakyti „tu dabar pamatysi“, atsiklaupė, pradėjo klykti „gelbėkit, žmonės gelbėkit, kvieskit policiją, mane muša“. Teigė, kad sutuoktinės atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukėlę jai fizinį skausmą. Artėjo prie jos, bet nesivijo, gal už peties buvo prisilietęs, tačiau jos plaukų nelietė ir jos nestūmė (2 t., b. l. 100-102, 131-132). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. F. nurodė, kad gal šoko būsena įtakojo, jog prisilietė prie nukentėjusiosios plaukų, bet tikrai nebuvo taip, kad peštų plaukus. Dėl plaukų kuokšto mano, kad buvo suvaidinta ir norėta atkeršyti, nes buvo laimėjęs kelionę į (duomenys neskelbtini), o nukentėjusioji norėjo, jog jis ten neišvyktų ir būtų uždėta kardomoji priemonė – draudimas išvykti iš šalies. Teigė manantis, kad plaukai buvo paimti iš namų šepečio. Taip pat teigė, kad nukentėjusioji pasakė, jog dabar pamatys, ko nematęs, parpuolė ant kelių ir pradėjo: „oi, kvieskit policiją, kvieskit policiją, mane muša“. Tuo tarpu „Body“ kameros vaizdo įrašai patvirtina, kad nuteistasis įvykio vietoje pareigūnams teigė, jog nukentėjusioji „pradėjo provokuot mane, pastūmė, davė per akinius, aš ją <...> taip paėmiau ir nustūmiau, kad tų akinių nesutryptų ir viskas, visas smurtas“ (pirmasis vaizdo įrašas); „aš ją prisivijau, va taip nebepulk, nebepulk. Neprovokuok ir viskas“ (septintasis vaizdo įrašas); „ir taip eini į tualetą ir ji iš paskos duris traukia, gal ir stumtelėjau, nieko nesakau“, „gal tų plaukų kažkaip ir išpešiau, bet tikrai ne <...> Tiesiog gindamasis“, „nu va pastūmiau ir nukrito, nu tai to ir užtenka“ (aštuntasis vaizdo įrašas) (1 t., b. l. 135-138). Pagarsinus „Body“ kameros vaizdo įrašo apyrašą Nr. 8 (1 t., b. l. 138) nuteistasis parodė, kad apie išpeštus plaukus pareigūnams galėjo taip pasakyti, neneigia. „Nu va, pastūmiau ir nukrito, tai to ir užtenka“ taip pat galėjo pasakyti. Teigė, kad gal norėjo sušvelninti situaciją, jog neatrodytų tokia kraupi, kaip nurodė nukentėjusioji, galėjo su nukentėjusiąja turėti fizinį kontaktą jai jau suklupus. Taip pat parodė, kad gal ant laiptų prie jos prisilietė, kai numetė jo akinius (2 t., b. l. 212-213). Todėl, atsižvelgdama į nuteistojo viso proceso metu duotų parodymų prieštaringumą, nenuoseklumą ir nelogiškumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jais nesirėmė bei vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
19. Byloje surinktų įrodymų visuma taip pat paneigia nuteistojo R. F. apeliacinio skundo teiginius, kad plaukų kuokšto išpešimą nukentėjusioji įvykio vietoje imitavo. Iš 2022 m. gegužės 16 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo su priedu (fotolentele) matyti, kad J. F. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams pateikė šviesių plaukų sruogą (kuokštą) (1 t., b. l. 44–47, 49–52). Liudytojų A. V., R. F. parodymai taip pat patvirtina, kad iškart po konflikto šią sruogą rankose laikė nukentėjusioji, o pareigūnai R. R., I. V. patvirtino, kad minėta sruoga pagal struktūra ir spalvą atitiko nukentėjusiosios plaukus. Nukentėjusioji J. F. parodė, kad pajutusi pakaušyje didžiulį skausmą, pradėjo plaukus glostyti ir pamatė kuokštus plaukų rankose. Teigė, kad iš nervų savo išpeštus plaukus suko rankoje ir paskui policija juos paėmė. Vaizdo įraše taip pat matyti, kaip nukentėjusioji savo rankose turi plaukų kuokštą ir jį tarp pirštų trina (trečiasis vaizdo įrašas). Nors 2022 m. gegužės 16 d. (įvykio dienos) atliktos asmens apžiūros protokole su priedu (fotolentele) užfiksuota, kad J. F. galvoje jokių sužalojimų nenustatyta (1 t., b. l. 14, 38-39), tačiau iš 2022 m. birželio 16 d. tarnybinio pranešimo dėl J. F. išplėštų plaukų su priedu (fotolentele) matyti, kad patikrinus J. F. galvą pakaušio srityje, kairiau vidurio, buvo pastebėta vieta be plaukų ir ši galvos vieta nufotografuota. Nuotraukoje užfiksuota J. F. galvos plaukuotos dalies pakaušio sritis, kurioje matyti plikas plotelis be plaukų (1 t., b. l. 40, 42). Iš 2022 m. gegužės 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G 645/2022(04) taip pat matyti, jog tiriamojoje dalyje nurodyti tokie objektyvaus tyrimo duomenys: galvos plaukuotoje dalyje pakaušio srityje 1 cm kairiau vidurio linijos 4 cm x 1 cm plote (nukentėjusiosios J. F. nurodytoje vietoje) nėra plaukų, kraujosruvų nestebima (1 t., b. l. 132). 2022 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime dėl specialisto konsultacijos užfiksuota, kad ekspertas L. J. paaiškino, jog galvos plaukuotoje dalyje dažniausiai kraujosruvos neatsiranda nei po suduotų smūgių į galvos plaukuotąją dalį, nei po plaukų išpešimo (1 t., b. l. 133). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme ekspertas L. J. taip pat patvirtino, kad galvos oda turi tokias anatomines savybes, kai retai susidaro išorinių požymių suduodant ar išraunant plaukus (2 t., b. l. 227-228). Siekiant patikrinti nuteistojo iškeltą versiją, kad nukentėjusiosios plaukų kuokštas galėjo būti pašalintas kitais būdais, nei jam panaudojant smurtą, apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta užduotis atlikti objektų (plaukų kuokšto) tyrimą ir gautoje specialisto išvadoje Nr. pG 1435/2023(04) konstatuota, jog tirti pateiktas J. F. plaukų kuokštas buvo atidalintas buku būdu, vienu poveikiu, šią plaukų grupę ištraukiant kartu su plaukų šaknimis. Plaukų, kurie būtų atidalinti aštriu būdu, nekonstatuota. Plaukų, kurie būtų pakitę liguistai ar iškritę savaime, plaukų kuokšte taip pat nekonstatuota (3 t., b. l. 9-10). Todėl minėtų įrodymų visuma neginčijamai paneigia nuteistojo R. F. teiginius, kad jis prieš nukentėjusiąją J. F. nesmurtavo, nukentėjusiajai plaukų neišpešė.
20. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina ir tai, jog jis nesiekė tyčia sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai taip pat atmetami.
21. Kaip jau minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis – tyčia ir šis nesunkus nusikaltimas yra laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas tiesiogine tyčia, kadangi asmuo arba to siekia, arba tai yra neišvengiama. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Teisėjų kolegija pastebi, kad fizinio skausmo konstatavimui nereikia turėti specialiųjų medicinos srities žinių, tai yra nustatoma atsižvelgiant į byloje esančius duomenis. Tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018).
22. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla, jog nuteistasis, priešingai nei jis teigia apeliaciniame skunde, sąmoningai pasirinko smurtinį tarpusavio konflikto sprendimo būdą bei aiškiai suprato, kad smurtauja prieš fiziškai silpnesnį asmenį – savo sutuoktinę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą dėl fizinio skausmo sukėlimo J. F., pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis veikė tyčia, atsižvelgiant į jo atliktų veiksmų pobūdį, kiekį ir intensyvumą – jis sugriebė ranka sutuoktinei J. F. veidą, spaudė jį burnos ir nosies srityje, šiai pradėjus bėgti, pasivijo ir griebė už galvos plaukų bei tempė, taip pat koja spyrė į kairės kojos blauzdą, dėl ko pastaroji suklupo. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nurodytais nuteistojo smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas realus fizinis skausmas. Be to, tokie nuteistojo smurtiniai veiksmai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, rodo ne ką kitą, kaip tik nuteistojo tikslą smurtauti, aiškiai numanant, jog dėl jo tokio veikimo atsiras nusikalstami padariniai, ir nors jų, kaip teigia, nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Todėl jo kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai yra įrodyta visiškai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
23. Apeliantas skunde taip pat akcentuoja, kad sprendžiant dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, liko neįvertintas pačios nukentėjusiosios J. F. rizikingas ir provokuojantis elgesys susidariusioje konfliktinėje situacijoje (teigia, kad prieš įvykį nukentėjusioji žinutėse grasino, jog atvykusi į renginį padarys jam gėdą), teigiama jo charakteristika (teigia savanoriaująs vaikų stovyklose, nuolat neatlygintinai duoda kraują, niekada nevengė dalyvauti teismo posėdžiuose, po įvykio nebėgo, yra mėgstamas kaimynų, draugų, studijuoja universitete, konflikto metu jau siekė sukurti naujus santykius su kita moterimi), bei jo elgesys prieš ir po įvykio (teigia, kad vengė konfliktų su nukentėjusiąja, po šio įvykio su nukentėjusiąja nebendravo, pas ją nevažiavo, nesiveržė į namus, neieškojo kontaktų ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad minėtos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant ne kaltės, o bausmės skyrimo nuteistajam klausimą. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta viena iš švelniausių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros ir jos dydis nustatytas ženkliai mažesnis už šios bausmės vidurkį – 8 mėnesiai. Atsižvelgiant į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei nuteistojo asmenybę (laikomas neteistu, tačiau paskutinis teistumas buvo už analogiško nusikaltimo padarymą tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu (1 t., b. l. 155-161), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 163-164, 2 t., b. l. 147-150), dirbantis (1 t., b. l. 107-109)), teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam R. F. paskirta bausmė yra adekvati tiek savo rūšimi, tiek dydžiu, todėl ją keisti pagrindo nėra.
24. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija spendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. F. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir už šią nusikalstamą veiką paskyręs jam laisvės apribojimo bausmę 8 mėnesiams, priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. F. apeliacinį skundą atmesti.