Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cedruso projektai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. ir 2022 m. balandžio 15 d. nutarčių, kuriomis tenkinti atsakovių akcinės bendrovės „Mikotelgroup“ ir Atvirojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „NT plėtros grupė“ prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cedruso projektai“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Mikotelgroup“ ir Atvirojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtai investicinei uždarajai akcinei bendrovei „NT plėtros grupė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo vykdyti 2016 m. kovo 10 d. Nekilnojamojo turto ir turtinių teisių įsigijimo opciono sutartį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – akcinė bendrovė SEB bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

9. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, nusprendė, kad atsakovių AB „Mikotelgroup“ ir ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ prašymai laikytini pagrįstais, todėl juos tenkino.

10. Teismas netenkino atsakovės ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ prašymo leisti nutartį vykdyti skubiai, nes atsakovė neįrodė ypatingų aplinkybių, dėl kurių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti jai didelę žalą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Ieškovė UAB „Cedruso projektai“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. ir 2022 m. balandžio 15 d. nutartis panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas atmesti ieškinį negali savaime reikšti ieškinio nepagrįstumo, kadangi toks teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka ir ieškovės reikalavimai vis dar gali būti patenkinti. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir ketina jį skųsti apeliaciniu skundu.

11.2. Atsakovių pateikti prašymai nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinumo. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos siekiant išlaikyti tarp šalių status quo (buvusią padėtį) įvertinus tai, kad ginčo dalykas yra tiesiogiai susijęs su nekilnojamuoju turtu. Atsakovių prašymai nepagrindžia (ir net nenurodo) jokių iš esmės pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas būtų išnykęs. Atsakovės UAB „Mikotelgroup“ prašymas yra nekonkretus, nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovės UAB „NT plėtros grupė“ nurodomas ketinimas griauti pastatus, kuriais disponavimas yra apribotas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Taigi, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ galės nevaržomai nugriauti pastatus. Todėl galimai galutiniu teismo sprendimu tenkinus ieškovės reikalavimus, ieškovė neturės realių galimybių įgyvendinti teismo sprendimą.

11.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešajame registre apie draudimą perleisti atsakovėms priklausantį konkretų turtą, yra pritaikytos atsižvelgiant į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, jos yra proporcingos ir itin didelių suvaržymų atsakovėms nesukelia, jomis siekiama ginčo objektą išlaikyti nepakitusį.

12. Atsakovė UAB „Mikotelgroup“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. ir 2022 m. balandžio 15 d. nutartis nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes bei priėmė teisėtas ir pagrįstas nutartis, kurių panaikinti ar pakeisti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

12.2. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, konstatavo, kad, atmetus ieškovės ieškinį, iš esmės išnyko ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, todėl atsakovės UAB ,,Mikotelgroup“ prašymas yra laikytinas pagrįstu ir tenkintas. Ieškovės argumentas, kad neįsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, negali savaime reikšti ir sąlygoti ieškinio nepagrįstumo, kadangi toks teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismų ir ieškovės reikalavimai vis dar gali būti tenkinami, yra visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis tiek Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai nuosekliai praktikai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (panaikinimo), tiek teisės aktų nuostatoms, nustatančioms imperatyvias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl atmestinas.

12.3. Priešingai, nei teigia ieškovė, teismui atmetus ieškinį, byloje nuo 2021 m. gruodžio 14 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo iš esmės pasikeitė aplinkybės ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas išnyko.

12.4. Ieškovė, prašydama panaikinti skundžiamas nutartis, neįrodė realios sprendimo neįvykdymo grėsmės, nurodė tik subjektyvius bei nepagrįstus samprotavimus.

13. Atsakovė ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 15 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas teisingai įvertino ieškinio atmetimo (net ir kol kas neįsiteisėjusiu teismo sprendimu) aplinkybę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai vadovavosi nuoseklia Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, kad net ir neįsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo atmetamas ieškinys, yra laikytinas pagrindu pagrįstoms abejonėms dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo atsirasti.

13.2. Ieškovės argumentas dėl atsakovės ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ prašymo nepagrįstumo, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, yra nepagrįstas. Be to, atsakovė prašyme pateikė ir kitų argumentų dėl konkrečių teismo sprendime konstatuotų aplinkybių bei kitų naujai paaiškėjusių aplinkybių, patvirtinančių pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos neegzistavimą.

13.3. Pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių konservacinis pobūdis nėra pagrindas atsisakyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones išnykus jų taikymo sąlygoms, kadangi bet kokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtinos dvi kumuliatyvios sąlygos: tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo vykdymo apsunkinimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarčių, kuriomis panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 , 329, 338 straipsniai). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

15. Pagal CPK 149 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors CPK 149 straipsnyje nenurodyti konkretūs laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų. Apie tai ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017; 2017 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-760-464/2019; kt.).

16. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamomis nutartimis tenkino atsakovių prašymus ir panaikino byloje jų atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad, atmetus ieškovės ieškinį, išnyko viena iš privalomų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka, atskirajame skunde nurodydama, kad neįsiteisėjęs teismo sprendimas nereiškia ieškinio nepagrįstumo; atsakovės nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo būtinybės; byloje pritaikytos konservacinės laikinosios apsaugos priemonės.

17. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (pasidaryti) nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).

18. Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo procesinis sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra dar neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2018). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-283-464/2020).

19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi, konstatavęs abi sąlygas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės UAB ,,Cedruso projektai“ ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl atsakovei AB „Mikotelgroup“ priklausančios nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą – viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – viešbutį su maitinimo ir administracinėmis patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), bei negyvenamą patalpą – lošimo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir dėl atsakovei ATIISI UAB „NT plėtros grupė“ priklausančios nuosavybės teisės į pastatą – sandėlį bei negyvenamąjį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 22 d. sprendimu, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškovės UAB „Cedruso projektai“ ieškinį atsakovėms AB „Mikotelgroup ir ATIISI UAB „NT plėtros projektai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo vykdyti sutartį atmetė. Dėl minėto sprendimo byloje 2022 m. balandžio 21 d. yra pareikštas apeliacinis skundas, byla su apeliaciniu skundu yra persiųsta Lietuvos apeliaciniam teismui (civilinės bylos Nr. e2A-763-XX/2022), tačiau dar nėra išnagrinėta. Taigi, teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs.

20. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad neįsiteisėjęs teismo sprendimas atmesti ieškinį negali savaime reikšti ieškinio nepagrįstumo, kadangi toks teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas instancine tvarka ir ieškovės reikalavimai vis dar gali būti patenkinti. Kaip minėja, nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškovui nepalankaus sprendimo priėmimas (ieškinio atmetimas), net ir jam neįsiteisėjus, sukelia pagrįstas abejones dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo byloje priėmimo galimybės, t. y. sudaro pagrindą abejoti vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškovo reikalavimo pagrįstumo – egzistavimu. Sistemiškai vertinant CPK nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, bei atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, kad išnykus bent vienai iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, atsiranda pagrindas pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.

21. Aplinkybė, kad teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priešingai, nei nurodo apeliantė, sudaro pagrindą spręsti, jog byloje iš esmės pasikeitė aplinkybės, sudariusios pagrindą ieškovės reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. išnyko viena iš privalomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Todėl apeliantės argumentai, kad atsakovės neįrodė būtinybės panaikinti jų atžvilgiu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra nepagrįsti.

22. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip minėta, pirmiausia yra sprendžiama dėl dviejų kumuliacinių sąlygų – ieškinio tikėtino pagrįstumo ir realios grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo – egzistavimo ir tik konstatavus šių abiejų sąlygų egzistavimą yra sprendžiama dėl taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio bei rūšies, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Todėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, jų rūšis, išnykus bent vienai iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju aplinkybė, jog byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre apie draudimą perleisti atsakovėms priklausantį konkretų turtą – itin didelių suvaržymų atsakovėms nesukelia, teisiškai nėra reikšminga.

Dėl procesinės bylos baigties

23. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančias aktualias CPK teisės normas bei teismų praktiką. Naikinti ar keisti skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutartis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamos nutartys paliekamos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. ir 2022 m. balandžio 15 d. nutartis palikti nepakeistas.