Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Dainiui Gudui, nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams dviem mėnesiams, įpareigojant A. M. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. P., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2016 m rugsėjo 4 d. apie 1.40 val., viešojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. 17, pirmos laiptinės, veikdamas bendrai su V. P., dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, elgdamasis ypatingai įžūliai, tyčia laikydamas peilį, grasino ir vaikėsi M. B. ir R. M., taip įžūliais tyčiniais veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas A. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

3.1.Apelianto manymu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei paliko neišspręstas abejones dėl įvykio, asmens kaltės. Nuosprendyje padarytos išvados dėl įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nurodo, kad teismas nesirėmė įrodymų bei faktinių aplinkybių visuma, nesiejo ir nebendrino bylos duomenų tarpusavyje, rėmėsi tik atskirų liudytojų paaiškinimais, byloje esančių prieštaringų, o atskirais atvejais nelogiškų duomenų išsamiai neanalizavo, neatkreipė deramo dėmesio į esminius prieštaravimus liudytojų paaiškinimuose.

3.2. Nurodo, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį ypatingai svarbu nustatyti, kas savo įžūliu elgsiu pradėjo konfliktą, pavirtusį muštynėmis, kurios galimai sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes pagal minėtą straipsnį gali atsakyti tik muštynes sukėlęs ir savo veiksmais visuomenės rimtį bei tvarką sutrikdęs asmuo. Ištyrus byloje esančius įrodymus, apelianto vertinimu, yra akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis sudavė smūgį nukentėjusiajam ir tai pilnai patvirtina įvykio vietoje buvę ir teisme apklausti liudytojai bei pats nukentėjusysis. Teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiojo, liudytojų M. B., R. M. parodymais, kaip logiškais ir nuosekliais, tačiau apeliantas teigia, kad būtent šių liudytojų parodymai ir yra nenuoseklūs ir visiškai nelogiški. Šie liudytojai kiekvieną kartą juos apklausiant davė iš esmės skirtingus parodymus savo pačių ankstesniems parodymams. Teisme apklausta S. I., kuri nėra suinteresuota kaip nors padėti išvengti atsakomybės kaltinamajam (nukentėjusiojo žmona) patvirtino, kad būtent iš liudytojo R. M. sužinojo apie tai, kad jos vyras R. I. yra ligoninėje, paaiškino, kad M. sakė, kad kilo muštynės, „vienam ir jis užkirto“. Policijos pareigūnas A. I. patvirtino, kad iš R. M. sužinojo, kad R. I. sumušė du nepažįstami asmenys. Pats gi R. M. tokius šių liudytojų parodymus kategoriškai paneigė. Liudytojas R. M. pirminėje apklausoje parodė, kad tas pats asmuo, kuris sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam R. I., iš karto po smūgio sudavimo išsitraukė iš kišenės didelį peilį ir puolė R. M.. Tokie liudytojo R. M. parodymai yra visiškai paneigti nukentėjusiojo R. I. parodymais, kuris paaiškino, kad kaltinamasis A. M. buvo netoli jo, jis jį matė ir jokio smūgio A. M. jam nesudavė, nukentėjusysis nematė ir jokio peilio A. M. rankose. Liudytojas M. B. pirminės apklausos metu patvirtino, kad nematė, kad A. M. pultų su peiliu ar iš viso kad pultų R. M. ar dar ką nors. Vėlesnėje apklausoje liudytojas M. B. parodė, kad nematė iš kur A. M. rankose atsirado didelis peilis.

3.3. Nuteistasis A. M. patvirtino, kad peilį turėjo asmuo, vardu Aivaras, kuriuo grasino A. M., todėl pastarasis išmušė Aivarui iš rankų peilį ir iš įvykio vietos pabėgo į namo tolimesnę laiptinę, į kurią atbėgo ir V. P. su savo drauge. Tokius kaltinamojo parodymus pilnai patvirtina liudytojas D. P., kuris įvykį tiesiogiai matė iš savo buto balkono. Liudytojas patvirtino, kad pažįsta A. M.. kuris susistumdė su tame pačiame name gyvenančiu Aivaru, po ko A. M. pabėgo. Šie liudytojo parodymai niekuo nepaneigti. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad tai vienintelis liudytojas, kuris matė tiesiogiai įvykį ir tuo metu priešingai negu kiti įvykio vietoje buvę liudytojai, buvo blaivus. Teismas nesirėmė liudytojo D. P. parodymais, nes pasak teismo šis liudijo A. M. paprašytas, tačiau liudytojas D. P. tokius parodymus yra davęs ne tik teisme, jis buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo metu. A. M. parodymus, patvirtina ir policijos pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, apžiūrėjęs įvykio vietą, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad daiktinis įrodymas - peilis buvo rastas toje vietoje, kur gulėjo nukentėjęs R. I.. Tokiu būdu šis dokumentas patvirtina kaltinamojo A. M. parodymus, kad jis išmušė toje vietoje Aivarui iš rankų peilį ir pabėgo, o ne su peiliu kažką vijosi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent liudytojai R. M. ir M. B. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, į kurią laiptinę nubėgo kaltinamasis A. M., o ši laiptinė yra kur kas toliau, negu įvykio vieta kur buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam ir kur buvo rastas peilis.

3.4. Ikiteisminio tyrimo metu taip ir liko nesiaiškinta dėl įvykio vietoje buvusio asmens – A. asmenybės, nesiimta priemonių jį rasti ir apklausti, nors liudytojas D. P. patvirtino, kad šis asmuo gyvena toje pačioje laiptinėje. Niekas ikiteisminio tyrimo metu net nebandė ieškoti ant rasto peilio pirštų pėdsakų, nepalygino jų su tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiųjų, įvykio vietoje buvusių liudytojų pirštų pėdsakais, o tai padarius būtų galimybė konstatuoti, ar kas nors iš byloje apklaustų ir įvykio vietoje buvusių asmenų laikė šį peilį. Esant tokiems abejotiniems duomenims apie tai, kad mano ginamasis A. M. turėdamas peilį vaikėsi liudytojus R. M. ir M. B., pripažinti kaltu ir nuteisti A. M. nėra galimybės.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašė A. M. skundą taip pat patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti teismo nuosprendį nepakeistą, nukentėjusysis R. I. dėl apeliacinio skundo savo pozicijos neišreiškė. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų paremtos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių nuomones, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo nuosprendžio turiniui. Konstatuotina, kad teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio nuostatos nepažeistos.

7. Iš A. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pripažindamas A. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visus juos tyrė kiekvieną atskirai ir vertino jų visetą bei rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu apeliantui inkriminuota veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Taigi, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų motyvus.

7.1. A. M. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokių chuliganiškų veiksmų neatliko, peilio neturėjo, tik gynėsi nuo jį puolusių vaikinų, griebė vienam už rankos ir atėmė peilį, nes matė grėsmę ir pabėgo į laiptinę. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nuteistųjų ir liudytojų G. S., D. P. parodymais remtis negalima, ir jų pateiktas įvykio versijas teisingai vertino kaip nuteistųjų gynybinę poziciją, o liudytojų – kaip siekimą padėti jiems išvengti atsakomybės, ir pritaria nuosprendyje išdėstytam tokios išvados argumentavimui. Abiejų nuteistųjų pateikta versija, jog jie patys buvo užpulti – iš pradžių A. M., o paskui ir jį bandęs ginti V. P., akivaizdžiai neatitinka ne tik byloje surinktiems įrodymams, bet ir akivaizdžiai prieštarauja tarpusavyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. A. M. teigia buvęs vienas užpultas, atėmęs iš užpuoliko peilį ir pabėgęs į namo laiptinę, kur jau rado V. P.. V. P. nurodo, kad matė, jog dviejų asmenų buvo užpultas A. M., todėl puolė jį ginti ir pats buvo užpultas ir tik besigindamas sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį. Liudytojos D. S. parodymai pagrįstai apylinkės teismui kėlė abejonių, nes jie nesutampa ne tik su nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių liudytojų parodymais, tačiau ir A. M. parodymais, kuris tvirtino, kad matė ją kartu einančią su V. P.. Liudytojo D. P. parodymai taip pat pagrįstai nelaikytini patikimais įrodymais, ne tik dėl to, jog jis pateikia nenuoseklias įvykio aplinkybes, bet ir todėl, kad jo parodymai nėra informatyvūs, galintys patvirtini ar paneigti apelianto kaltę. Liudytojas nurodė prie laiptinės matęs sėdinčius tris vaikinus, po to iš savo buto balkono matė, kad prie jų buvo ir A. M., iš pokalbio suprato, kad vyksta konfliktas ir matė, kaip A. M. vieną iš jų pastūmė ir nubėgo, daugiau jokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti ar paneigti apelianto kaltę, ar turėtų įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, šis liudytojas nenurodė.

7.2. A. M. išdėstytą įvykių versiją paneigia ir apeliacinės instancijos metu liudytoju apklaustas A. P., dėl kurio, kaip įvykio liudytojo nesuradimo ir neapklausimo pasisakyta apeliaciniame skunde. Apeliantas tvirtino, kad prie laiptinės, kur buvo užpultas, buvo keturi asmenys, nukentėjusysis, liudytojai M. B. ir R. M. ir dar vienas, iš matymo žinomas asmuo, vardu A., kuris, pasak jo, turėjo peilį ir beisbolo lazdą, peilį iš šio atėmė ir pabėgo. Liudytojas parodė, kad kai grįžo namo, prie laiptinės buvo nukentėjusysis, tačiau jokio konflikto nebuvo, A. M. tuomet nematė. Vėliau išėjo prie laiptinės parūkyti ir pečiais susistumdė su praeinančiu A. M., matė atbėgant būrį asmenų. A. M. pabėgo, o jis taip pat įėjo į savo laiptinę. Apeliantas patvirtino, kad tai tas pats jo minimas asmuo, vardu Aivaras, tačiau neigia savo parodymuose tiksliai įvardijęs, jog tarp užpuolikų buvo būtent Aivaras, taip prieštaraudamas savo paties parodymams duotiems pirmosios instancijos teisme, kuriuose aiškiai nurodė, kad būtent A. turėjo peilį ir beisbolo lazdą.

7.3. Nors apeliantas skunde teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo R. I. ir liudytojų M. B., R. M. parodymais, kurie nenuoseklūs ir visiškai nelogiški, kolegija su tokiu teiginiu nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymais. Skunde apeliantas argumentuoja, kad liudytojas R. M. pirminėje apklausoje parodė, kad tas pats asmuo, kuris sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam R. I., iš karto po smūgio sudavimo išsitraukė iš kišenės didelį peilį ir puolė ant R. M., ką paneigia visi kiti bylos įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju R. M. buvo apklaustas net keturis kartus. Iš tiesų, pirmoje apklausoje jis nurodė, kad prie jų priėjo vaikinas ir mergina, ir vaikinas sudavė R. I. į veidą, o kai šis nukrito, išsitraukė peilį ir puolė jį. Kito vaikino šiuose parodymuose liudytojas nemini. Tačiau apklaustas papildomai, jis įvykio detales jau nurodė detaliau, kad prie jų pirma priėjo aukštesnis vaikinas, užkalbino, paskui pamatė ateinantį žemesnį vaikiną ir paskui jį einančią merginą, kad antrasis vaikinas priėjęs prie R. I. trenkė jam per veidą ir šis nukrito, o pirmasis vaikinas su peiliu rankoje ėjo link R. M.. Liudytojas parodė, kad paties peilio perdavimo nematė, tačiau vaikinas ir mergina stovėjo vienas prie kito, po ko pas A. M. rankoje atsirado peilis, todėl liudytojo manymu, peilį jam perdavė mergina. Tokius parodymus minimas liudytojas davė ir kitų ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu, tą patvirtino ir akistatose su liudytoja G. S., jis nuteistuosius ir šią liudytoją atpažino iš nuotraukų kaip tuos pačius asmenis, buvusius įvykio vietoje. Tokius parodymus jis davė ir paklausiamas teisme, juos patvirtina ir kita bylos medžiaga. Liudytojas M. B. nuo pat bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, kuriuose taip pat nurodė, kad V. P., priėjęs nukentėjusiajam iš nugaros smogė į veidą, o šiam nuo smūgio nukritus, A. M. su peiliu rankose puolė M. B. ir R. M.. M. B. taip pat patvirtino, kad peilį A. M. perdavė kartu su V. P. atėjusi G. S.. M. B. taip pat atpažino G. S., kaip merginą buvusią įvykio vietoje bei A. M. perdavusią peilį. Išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų duotus parodymus ir jų parodymus, duotus teisme, matyti, kad nukentėjusysis R. I. ir liudytojai M. B. ir R. M. nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir apklausti ikiteisminio tyrimo metu, todėl netikėti jų parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teisme apklausto A. P. parodymai patvirtina liudytojo M. B. parodymus, kad dar iki A. M. pasirodymo, pro juo praėjo nukentėjusiojo kaimynas vardu A., kuris pasisveikino ir nuėjo, ir kad užpuolimo metu šio prie jų nebuvo. Liudytoju apklaustas pareigūnas A. I. patvirtino, kad būtent liudytojai apibūdino užpuolikus ir paaiškino, kur jie pasišalino, dėl ko kaltinamuosius pavyko sulaikyti karštomis pėdomis pasislėpusius namo laiptinėje. Tai, kad šis liudytojas teigia, jog prie laiptinės rastas R. M. nurodė, jog jo draugą sumušė du asmenys, nepaneigia paties užpuolimo fakto, o priešingai, tik patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų M. B. ir R. M. parodymus, kad būtent jie nuteistųjų buvo užpulti, o ne priešingai, kaip bando įtikinti apeliantas.

7.4. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiški motyvai nėra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis, tačiau šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ne tik V. P., bet ir A. M. veikė iš chuliganiškų paskatų. Jis, kartu su A. P., gatvėje prie namo, t. y. viešojoje vietoje, po to, kai šis be jokios dingsties panaudojo smurtą nukentėjusiojo R. I. atžvilgiu, laikydamas rankoje peilį, grasino ir vaikėsi M. B. ir R. M., dėl ko kilo išgąstis ir jie pabėgo, taip įžūliais tyčiniais veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš nukentėjusiojo ir liudytojų M. B. bei R. M. parodymų akivaizdžiai matyti, kad dėl tokio abiejų nuteistųjų elgesio tiek jų draugo, tiek jų pačių atžvilgiu, jie jautė grėsmę, išsigando, buvo šokiruoti. Taigi, neginčijamai įrodyta, jog nuteistasis A. M. tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tokiu jo ir bendrininko elgesiu įvykio vietoje buvę asmenys buvo šokiruoti ir sujaudinti, todėl tokie atsiradę padariniai pripažintini realiai sutrikdžiusiais visuomenės rimtį ir veika pagrįstai kvalifikuota kaip nusikaltimas viešajai tvarkai. Įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių dėl A. M. kaltės ir jo veiksmų tinkamo kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

8. Teismas, parinkdamas A. M. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, BK 54, 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių nepažeidė, įvertino nusikaltimo sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamojo asmenybę. A. M., kaip asmeniui turinčiam neišnykusį teistumą, teismas parinkto griežčiausios sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Teismas, atsižvelgęs į kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą, sprendė, jog jis gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės, taikant probuojamojo resocializacijos ir visuomenės saugumo pusiausvyros užtikrinimo principą, ir nuteistojo atžvilgiu taikė BK 75 straipsnio nuostatas. Šios įstatymo nuostatos taikytos tinkamai, nepažeidžiant nustatytų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.