Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-688-71/2012

Teisėja A. Monstavičienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07366-2011-8

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Agotos Gutauskienės, teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 dienos sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Darbdavys apie galimą pažeidimą sužinojo tik 2011 metų birželio 13 dieną, gavęs Šiaulių miesto savivaldybės administracijos švietimo skyriaus ugdymo įstaigos veiklos patikrinimo pažymą Nr. VŠ-84 (52.10), todėl darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena turėtų būti laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo pažeidimą tapo žinoma darbdaviui, o šiuo konkrečiu atveju darbdaviui tapo žinoma tik 2011m. birželio 13diena, todėl laiko, kad nuobaudos skyrimo terminai nėra pažeisti, ir kaltas asmuo, padaręs darbo drausmės pažeidimą, tapo aiškus darbdaviui tik 2011-06-13, o ne 2011-05-18, kaip tai nurodo apeliantė. Nei ant vieno pareigybės aprašymo nebuvo nurodyta, jog tai yra dokumento projektas, kuris yra teikiamas darbuotojams susipažinimui. Pareigybinės instrukcijos buvo parengtos kaip naujos, su kuriomis buvo supažindinti darbuotojai ir kurios buvo vykdomos, tačiau atlikus patikrinimą ir nustačius pažeidimą, apeliantė siekdama išvengti atsakomybės pradėjo tvirtinti, kad paruoštos pareigybinės instrukcijos yra tik projektai, kuriais darbuotojai vadovautis neprivalo. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ginčų komisijos nagrinėjimo sudėtis negali būti laikoma tinkama, o komisijos priimtas sprendimas teisėtu, nes darbuotojos atstovės nėra lopšelio darželio darbuotojos. Kadangi darbo ginčų komisija dirbą darbą susijusį su darbo taikymų ir pažeistų teisių bei interesų, todėl yra reikalinga, kad darbuotojo paskirti atstovai išmanytų darbo įstatymus, kitus norminius aktus, galėtų analizuoti ir mokėti priimti sprendimus bei pagrįsti savo nuomonę, todėl nesant tokių darbuotojų į darbo ginčų komisiją gali būti renkamas ir ne darbuotojo kolektyvo narys.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintu bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl termino skirti drausminę nuobaudą ir kaltės nustatymo

Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių miesto savivaldybės 2011-07-11 įsakymo Nr. AP-386, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos darbo ginčų komisijos 2011-10-18 sprendimo panaikinimo.

Ieškovė N. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinio reikalavimai dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-07-11 įsakymo Nr. AP-386 panaikinimo ir reikalavimas dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos darbo ginčų komisijos 2011-10-18 sprendimo panaikinimo, atmesti.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien formaliu ir niekuo nepagrįstu konstatavimu, neva pažeidimas paaiškėjo tik surašius 2011-06-13 patikrinimo išvada, kai atsakovui buvo pateikta komisijos išvada dėl darbo drausmės pažeidimo.

LR DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Šiuo nagrinėjamu atveju, darbdavys apie galimai padarytą pažeidimą, sužinojo tik gavęs 2011 metų birželio 13 dieną Šiaulių miesto savivaldybės administracijos švietimo skyriaus ugdymo įstaigos veiklos patikrinimo pažymą Nr. VŠ-84 (52.10) iš kurios ir paaiškėjo, kad pažeidimą padarė Šiaulių miesto lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) direktorė N. M.. Teismas pažymi, kad galimybė skirti drausminę nuobaudą tuoj pat paaiškėjus nusižengimui gali būti realizuojama tik tuo atveju, kai jau yra nustatytos visų konkretaus darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygų egzistavimas, todėl nusižengimo paaiškėjimo momentas nustatytinas kaip diena, kurią paaiškėjo konkretaus darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę. Būtent šis pradžios momentas yra reikšmingas nustatant drausminės nuobaudos taikymui skirto pagal įstatymą termino eigos pradžios momentą. Kadangi darbdavys apie galimą pažeidimą sužinojo tik 2011 metų birželio 13 dieną, gavęs Šiaulių miesto savivaldybės administracijos švietimo skyriaus ugdymo įstaigos veiklos patikrinimo pažymą Nr. VŠ-84 (52.10), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena turėtų būti laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo pažeidimą tapo žinoma darbdaviui, o šiuo konkrečiu atveju darbdaviui tapo žinoma tik 2011 m. birželio 13 diena, kada buvo pateikta švietimo skyriaus ugdymo įstaigos veiklos patikrinimo pažymą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstuotina, kad nuobaudos skyrimo terminai nebuvo pažeisti, nes kaltas asmuo padaręs darbo drausmės pažeidimą tapo aiškus darbdaviui tik 2011-06-13, o ne 2011-05-18 kaip tai nurodo apeliantė.

Byloje nėra ginčo, kad patikrinimas atliktas 2011-05-18, komisija rašė išvadas iki 2011-06-13, todėl tai, kad tą pačią dieną, tai yra 2011-05-18, komisijos nariams tampa aiškus pats „pažeidimas“ už kurį šiuo atveju bausta ieškovė, nepatvirtina termino eigos skirti nuobaudą momento, kadangi komisijos nariai nėra subjektas skiriantis nuobaudą, todėl apeliantė nepagrįstai sutapatina momentą, nuo kada komisijos nariams tampa aišku apie pažeidimą ir kada apie pažeidimą žinoma pačiam darbdaviui.

Vadovaujantis LR DK 236 straipsniu, drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės (LR DK 234 straipsnis). Taigi drausminė nuobauda gali būti skiriama ne už bet kokį netinkamą ar nepageidautiną darbuotojo elgesį, o tik už tokį, kuris atitinka įstatyme įtvirtintus darbo drausmės pažeidimo požymius, t.y. skiriant drausminę nuobaudą turi būti aiškiai nustatyta, kokių darbo pareigų darbuotojas nevykdė ar vykdė netinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas darbo drausmės pažeidimo sudedamųjų elementų yra objektyvusis požymis – darbuotojo neteisėtas elgesys (neteisėta veika), t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms, taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui.

Apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kokių motyvų komisijai apeliantės pateiktas darbo tvarkos taisykles prilygino „neteisingai informacijai“.

Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad pateikti pareigybės aprašymai yra projektai, tačiau nei ant vieno pareigybės aprašymo nebuvo nurodyta, jog tai yra dokumento projektas, kuris yra teikiamas darbuotojams susipažinimui. Atsakovas neneigia, kad dokumentas buvo paruoštas tinkamai iš raštvedybos pusės, kaip to reikalauja taisyklės, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad dokumentai galėjo būti netinkamai parengti. Atsakovas tvirtina, kad buvo pažeista dokumentų tvirtinimo tvarka t.y. dokumento tvirtinimo žymoje nurodytas įsakymas, kuris yra visiškai nesusijęs su pareigybių aprašymų tvirtinimu, todėl tikėtina, kad aukščiau nurodytos pareigybinės instrukcijos buvo parengtos kaip naujos, su kuriomis buvo supažindinti darbuotojai, kurias jie jas ir vykdė. Be to, pačios ieškovės yra nurodyta, kad atsižvelgusi į vaikų bei darželio darbuotojų interesus, teisinės atsakomybės aktualijas ir kitas reikšmingas aplinkybes, ieškovė nusprendė pakoreguoti Pareigybių aprašymus, t.y. pritaikyti juos šiandieniniams poreikiams. Minimu 2011-04-13 įsakymu Nr.Į V-77, ieškovė sudarė darbo grupę atlikti Pareiginių aprašymų pakeitimus. Darbo grupei susipažinus su ieškovės iniciatyva parengtais pakeitimais ir jiems pritarus, 2011-04-13 pakoreguoti Pareiginiai aprašymai buvo pateikti „derinti“ lopšelio-darželio tarybos neeiliniams susirikimui, kuris pritarė pakeitimams. Nors lopšelio-darželio tarybos neeiliniam susirikimui 2011-04-13 suderinus Pareiginių aprašymų tekstą, ieškovė galėjo juos tvirtinti savo įsakymu, po ko jie įgytų juridinę galią ir pakeistų senuosius Pareiginius aprašymus, tačiau direktorė nusprendė įsitikinti, jog naujieji Pareiginiai aprašymai atitinka ir darbuotojų interesus, bei pasirašytinai įteikė jiems projektus. Kadangi nebuvo pareikšta jokių pastabų ar pageidavimų, direktorė planavo artimiausiu direktoriaus įsakymu patvirtinti naujuosius Pareigybių parašymus bei pateikti juos pasirašytinai darbuotojams (13-16 b.l.). Atlikus patikrinimą ir nustačius pažeidimą, ieškovė, siekdama išvengti atsakomybės, pradėjo tvirtinti, kad paruoštos pareigybinės instrukcijos yra tik projektai, kuriais darbuotojai vadovautis neprivalo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginį apie tai, kad komisijai galimai buvo pateikti negaliojantys teisės aktai.

Lopšelio-darželio direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-03-24 įsakymu Nr. AP-127 6.2 ir 6, 7 punktuose yra numatyta, kad už lopšelio darželio veiklos dokumentų rengimą, veiklą ir jos rezultatus numatyta direktoriaus atsakomybę už teikiamos informacijos teisingumą (43-44 b. l.). Atsakovo nustatyta, kad Šiaulių lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) direktorė N. M. Šiaulių lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) veiklos patikrinimo metu (2011-05-18), Švietimo skyriaus specialistėms R. B. ir J. T., pateikė negaliojančius teisės aktus (darbuotojų pareigybių aprašymus, darbo tvarkos taisykles). Gavusios neteisingą informaciją, Švietimo skyriaus specialistės R. B. ir J. T. negalėjo tinkamai atlikti patikrinimo ir išanalizuoti ar įstaigoje darbo tvarkos taisyklės, pareigybės aprašymai, įsakymai atitinka reglamentuojančius teisės aktus. Už žinomai neteisingos informacijos pateikimą, atsakovas tai laikė šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir suprantamą kaip darbuotojo sąmoningas informacijos teikimas neatitinkantis tikrovės ir klaidinantis, todėl laikė, kad direktorė, pateikdama klaidingą informaciją padarė nusižengimą tyčia. Nors darbo drausmės pažeidimas nesukėlė neigiamų padarinių (materialinių), tačiau darbo drausmės pažeidimas sukėlė formalius padarinius (t. y. Švietimo skyriaus specialistės negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų, todėl nebuvo pasiektas patikrinimo tikslas). Būtent šiuo pagrindu ieškovei skirta drausminė nuobauda – papeikimas (12 b. l.). Byloje, esanti 2011-06-13 patikrinimo išvada Nr. VŠ-84 (52.100) patvirtina, kad lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), rengiant Darbuotojų veiklą reglamentuojančius dokumentus (darbo sutartis, darbo tvarkos taisykles, pareigybių aprašymus, direktoriaus veiklos įsakymus) pažeidžiami DK 99, 109, 201, 230 straipsniai, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-03-29 įsakymu Nr. AP-127 patvirtintų lopšelio-darželio direktoriaus pareigybių aprašymo 4.5, 4.20, 6.2, punktai. Nurodoma, kad lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) direktorei trūksta kompetencijos, rengiant Darbuotojų veiklą, reglamentuojančius dokumentus (19-21 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad direktorės neteisingos informacijos pateikimo aplinkybės nurodytos ir 2011-07-05 tarnybiniame pranešime bei 2011-05-18 akte (17-1824-26 b. l.).

Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovės kaltė pasireiškė tuo, kad ji, kaip įstaigos direktorė, savo veiklą vykdė netinkamai, pažeidė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. AP -127 patvirtintos lopšelio-darželio direktoriaus pareigybės 6.7 punktą, kai direktorius atsako teisės aktų nustatyta tvarka už teikiamos informacijos teisingumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas tinkamai įvertinęs pagrįstai sprendė, kad ieškovė pažeidė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. AP -127 patvirtintos lopšelio-darželio direktoriaus pareigybės 6.7 punktą.

Dėl darbo ginčų komisijos

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2011-07-11 įsakymu Nr. AP-386 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą už darbo drausmės pažeidimus, nustatytus, atlikus Šiaulių lopšelio-darželio veiklos patikrinimą (2011-05-18). Įsakyme nurodyta, kad Šiaulių lopšelio-darželio direktorė N. M. netinkamai vykdė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-03-26 įsakymu Nr. AP-127 patvirtintos lopšelio-darželio direktoriaus pareigybės 6.7 punktą ir lopšelio-darželio veiklos patikrinimo metu 2011-05-18 Švietimo skyriaus specialistėms R. B. ir J. T. pateikė negaliojančius teisės aktus (darbuotojų pareigybių aprašymus, darbo tvarkos taisykles). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad įvertinus pateiktus įrodymus drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta teisėtai, ji adekvati nustatytam darbo drausmės pažeidimui, skiriant drausminę nuobaudą nuobaudos skyrimo procedūros bei terminai pažeisti nebuvo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės prašymas naikinti darbo ginčų komisijos sprendimą nepriskirtini atskiru ieškinio dalyku, nes ieškinio esmę pagal turinį sudaro ginčas dėl ieškovei paskirtos nuobaudos teisėtumo.

Apeliantė vieną iš apeliaciniame skunde nurodytų motyvų įvardijo tai, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą absoliučiai nenagrinėjo vieno iš ieškininių reikalavimų dėl darbo ginčų komisijos 2011-10-18 sprendimo panaikinimo, todėl nepasisakyta dėl 2011-10-18 darbo ginčų komisijos sprendimo ir liko neįvertintos darbo ginčų komisijos sudarymo aplinkybės.

Individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja DK XIX skyriaus normos. DK 286 str. nurodyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu DK arba kituose įstatymuose nenustatyta kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas. Darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos darbo ginčo sprendimo tvarkos (DK 289 str.). Tai reiškia, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, ir darbuotojas dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų priskirtinumas ikiteisminei institucijai yra bendra taisyklė, dėl šios priežasties įstatymas nepateikia net pavyzdinio individualių darbo ginčų kategorijų sąrašo, kurios nagrinėjamos darbo ginčų komisijoje. Jeigu darbuotoją ir darbdavį sieja darbo santykiai, tai tarp darbuotojo ir darbdavio kilę nesutarimai yra nagrinėjami visų pirma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir tik jeigu darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas darbuotojo netenkina – teisme. Šiuo būdu ginčai patenka į teismą per tarpinę grandį – darbo ginčų komisija. Pažymėtina, kad teismas darbo ginčų komisijai nėra nei apeliacinė, nei kasacinė institucija. Visais atvejais byla nagrinėjama teisme iš esmės, o teismas nėra saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. Kalbant apie atstovus darbo ginčų komisijoje, DK įsakmiai nereikalauja, kad darbuotojų ar darbdavių atstovai būtų susiję teisiniais santykiais su įmone, kurioje sudaroma darbo ginčų komisija, taigi darbuotojų atstovu gali būti išrinktas ir ne darbuotojo kolektyvo narys, o darbdavio atstovu įstatymas nenumato jokių kliūčių paskirti asmenis, dirbančius ne tik pagal darbo sutartį, bet ir kitus asmenis, kurie atstovaus darbdavio interesams. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė yra lopšelio-darželio įstaigos vadovė, t.y. bet kurio darbuotojo tiesioginis vadovas, kas leistų suabejoti objektyvumu. Atsakovo darbo ginčų komisijos paskirti darbuotojo atstovai yra lopšelių-darželių direktoriai ir profesines sąjungos nariai, kurie atstovauja darbuotoju interesus ir turi galimybę tinkamai vertinti pažeidimo pobūdį ir teisės aktus reglamentuojančius lopšelių-darželių veiklą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė nesutiko, ar būtų skundusi 2011 m. spalio 13 d. Nr. A-1146 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl darbo ginčų komisijos sudarymo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, darbuotojo atstovai darbo ginčų komisijos sudėtyje buvo pakankamai kompetentingi spręsti kilusi ginčą.

Iš pasakyto kolegija teigia, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas bylą, absoliučiai nenagrinėjo vieno iš ieškininių reikalavimų dėl darbo ginčų komisijos sudarymo 2011-10-18 sprendimo panaikinimo ir neįvertintos darbo ginčų komisijos sudarymo aplinkybės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, atsisakydamas vertinti bylai reikšmingų liudytojų parodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir tuo apribojo ieškovės teisę įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą, atmestinas kaip nepagrįstas.

LR CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis. Teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo, padarytus teisės normų pažeidimus, vertinant įrodymus, o tik pateikia savo samprotavimus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais ir tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.), todėl dėl kitų nurodytų argumentų liečiančių šį aspektą teisėjų kolegija plačiau nepasisakys, nes visiškai pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.